Akivaizdu, kad dėl šio situacijos sudėtingumo, ją vienareikšmiškai įvertinti itin sunku. Iš vienos pusės – šalyje kritiškai prasta ekonominė situacija, žemas pragyvenimo ir aukštas korupcijos lygmuo, žmonių pasipiktinimas politikais ir oligarchais, kurie yra neteisėtai užvaldę didžiulius finansinius išteklius.
Kita vertus akivaizdu, kad valstybės prezidentas ir parlamento – Rados nariai yra išrinkti teisėtai, rinkimuose, kuriuos teisėtais pripažino visos šalys. Tarptautiniai stebėtojai nenustatė juose ženklių pažeidimų. Pripažinkime, tas dalinai primena dar neseną mūsų pačių situaciją...
Žingsnis po žingsnio - į chaosą
Nauji rinkimai Ukrainoje po mažiau nei metų, tad buvo visos galimybės itin greitai keisti dabartinę šalies politinę kreivę taikiu būdu. Kodėl įvykiai susiklostė taip dramatiškai?
Juk oficiali Maidano priežastis – V.Janukovyčiaus nesutikimas su ES pasirašyti Asociacijos sutarties negalėjo iššaukti tokio masto krizės. ES ir Lietuvos reakcija į nepasirašymą buvo gana jautri, nors sutarties pasirašymas buvo nukeltas tik dėl Rusijos ekonominio spaudimo. Pačios sutarties su ES nebuvo atsisakyta ir ji greičiausiai būtų pasirašyta dar šioje parlamento kadencijoje arba vėliausiai po naujų Rados rinkimų.
Opozicija pakvietė žmones į gatves, ES palaikė laisvą žmonių apsisprendimą, ragino kovoti už laisvę ir Maidanas prasidėjo. Tas kas nebuvo laukta – transformacija į kruvinus karinius veiksmus.
Antroji smurto banga ir nauji protestai kilo po suimtų protestuotojų amnestijos ir maždaug 200 jų paleidimo į laisvę. Puolamuosius veiksmus pradėjo pirmieji protestuotojai - šturmavo valdančios šalį Regionų partijos būstinę. Tai išprovokavo „Berkut“ specialiųjų pajėgų atsaką.
V.Kličko pareiškė, kad dėl puolimo kalti valdantieji, nes nepriėmė jų reikalautų įstatymų pakeitimų. Išvertus į paprastą kalbą – jeigu skubiai nedarysite ir nebalsuosite kaip liepiame – liesis kraujas. Tai galima vertinti tik kaip šantažą.
Po kruvinos vasario 18-osios nakties žuvusiųjų skaičius buvo mažiausiai 28, bet informuojant žmones nutylima, kad 11 iš jų buvo teisėsaugos pareigūnai. Dauguma iš pareigūnų mirė nuo šautinių žaizdų. Iš maždaug 1000 sužeistų žmonių – beveik 400 taip pat teisėsaugos pareigūnai. 83 teisėsaugos pareigūnai gydomi su sunkiomis šautinėmis žaizdomis.
Opozicija perėmė didelius kiekius kovinių ginklų. Šie duomenys rodo, kad šalyje vyksta rimta karinė kova su šaunamųjų ginklų naudojimu. Akivaizdus ir kita: daugumoje atvejų teisėsaugos specialiosios pajėgos kol kas naudojo gumines kulkas – kitaip žuvusiųjų tarp protestuotojų būtų buvę šimtai.
Vasario 20-osios naktį valdantieji su trimis opozicijos vadovais sutaria dėl paliaubų ir taikios nacionalinės gedulo dienos. Vėl puolimas, kurį vykdo aktyviausi protestuotojai ginkluoti šaunamais ginklais ir Molotovo kokteiliais. Perimama visa per kruviną vasario 18d. naktį prarasta Maidano ir aplinkinė teritorija. Ruošiamasi pulti Radą, kuri skubiai evakuojama. Naujai žuvusiųjų mažiausiai 50, per 500 sužeistųjų.
Protestuotojai suėmė daug teisėsaugos pareigūnų. „Berkut“ ir kitos saugumo pajėgos taip pat atsako smurtu bei pradėjo naudoti kovinius ginklus. Vertinant analitiškai - egzistuoja keletas galimybių: arba opozicinių partijų lyderiai nutarė nesilaikyti susitarimo dėl paliaubų, arba jie menkai kontroliuoja radikalius kraštutinių dešiniųjų pažiūrų nacionalistus, kurie su savo sukarintomis struktūromis ir vykdo pagrindinius ginkluotus išpuolius per visą Maidano laikotarpį.
Niekas nenorėjo karo
Tada kyla klausimas: ko iš tiesų siekia ir reikalauja šie protestuotojai? Juk dauguma pradinių opozicijos reikalavimų buvo įvykdyta, premjeras atsistatydino, jų draugams buvo paskelbta amnestija. O dauguma žmonių Ukrainoje siekė būtent taikių protestų ir pokyčių valdymo sistemoje, bet nepritarė riaušėms ir ginkluotai kovai.
Šioje situacijoje būtina pastebėti Vakarų šalių – tai JAV ir ES sankirtą su Rusija. Akivaizdu, kad vyksta geopolitinė galių kova Ukrainoje, kaip gyvybiškai svarbioje Rusijai. Tą pažymi ir britų žurnalistas E.Lucasas. Geopolitiškai - Ukrainai prisijungus prie NATO ir ES bei joje JAV dislokavus priešraketinį gynybos skydą Rusija taptų kariniu požiūriu neapginama.
Čia būtina trumpai pažvelgti į netolimus praeities įvykius. JAV po pastarųjų nesėkmių tarptautinėje politikoje sprendžiant ilgai užsitęsusį Sirijos konfliktą siekia atstatyti prarastas pozicijas ir pereiti į puolimą. Sirijos atveju įvyko akivaizdi Rusijos pergalė tarptautinėje arenoje.
Ji pasisiūlė tarpininkauti sunaikinant B. Assado režimo kontroliuojamus cheminius ginklus ir taip išvengti JAV karinio įsitraukimo. Planas pavyko – cheminiai ginklai sėkmingai baigiami naikinti. Karinių veiksmų išvengta. JAV tarptautinė reputacija po užsitęsusių karų Irake, Afganistane ir kruvinų Arabų šalių revoliucijų, atnešusių visišką chaosą į Artimųjų Rytų regioną yra itin smukusi tiek šalies viduje, tiek ir trečiųjų šalių tarpe bei tarp kitų Vakarų šalių žmonių.
Siekiant atskleisti tikrąjį Rusijos veidą – imtasi drastiškų ir rizikingų veiksmų Ukrainoje. JAV puikiai žinoma, kad Rusija pasibaigus Sočio olimpinėms žaidynėms aktyviai įsitrauks į šio konflikto sureguliavimą. Jos karinių pajėgų įvedimo į rytinę Ukrainos dalį atveju būtų galima parodyti pasauliui kokia ji yra iš tikrųjų. Bet šito kaina – paprastų Ukrainos žmonių kančios ir žūtys, šalies privedimas iki pilietinių karo, supriešinant ukrainiečius su rusais, kurie iki šiol taikiai gyveno bendroje šalyje.
Taip, V.Janukovyčius yra keistinas ir didelių trūkumų turintis vadovas, bet dar nei vienai šaliai tokios kruvinos revoliucijos neatnešė gerovės ir stabilumo. Irako diktatorius S.Husseinas taip pat buvo savo valdymo pradžioje nusikaltimus žmogiškumui įvykdęs asmuo, bet masinio naikinimo ginklų pas jį rasta nebuvo, tarptautinių teroristų rėmimo faktai nepasitvirtino, o puolimo metu šalis buvo stabili.
Po karinės intervencijos ir režimo nuvertimo šalis išlieka visiškame chaose – nuolat vyksta teroristiniai išpuoliai, susirėmimai tarp šiitų, sunitų ir kurdų. Juose jau nuo 2003 m. kasdien žūva šimtai taikių žmonių. Visi žinome apie chaosą ir smurtą Egipte, Libijoje, Afganistane ir kitose šalyse. Tų šalių gyventojai kenčia daug labiau nei anksčiau – šalys pasmerktos visiškai ekonominei ir socialinei suirutei.
Vienintelis įmanomas kelias
Taikių revoliucijų istoriniai pavyzdžiai rodo ką kita. Štai Mahatma Gandžio Indijoje įvykdyta revoliucija buvo išimtinai taiki ir ji buvo sėkminga – šalis išsivadavo iš Didžiosios Britanijos kolonijinio jungo. 1974 m. Portugalijos revoliucija prieš kraštutinių dešiniųjų jėgų diktatorių A.Salazarą taip pat buvo taiki – žmonės kariuomenės tankų vamzdžius užkimšdavo gėlių puokštėmis... diktatūra žlugo ir portugalai turi stabilią politiškai šalį iki šiol.
Dainuojanti revoliucija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje prieš SSRS jungą taip pat buvo išimtinai taiki. Mes neatsakėme smurtu į okupantų veiksmus ir šalis gana stabiliai perėjo prie nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimo. Sėkmingai gyvename kartu su kitų tautybių žmonėmis ir esame draugiški, nepaisant įvairių politinių jėgų bandymų supriešinti lietuvius su lenkais ar rusais.
Juk esmė ir yra tai, kad visi esame žmonės, norintys gerovės, taikos, stabilaus gyvenimo savo šeimoms, o ideologiniai dalykai tikrai antraeiliai. Jie svarbūs tik didžiosioms valstybėms, kurios kovoja dėl galios ir įtakos pasaulinėje šachmatų lentoje.
Linkiu visiems išmintingai vertinti bet kurią situaciją – tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Dažnu atveju yra tiesiog manipuliuojama mūsų nuomone ir dalykus reikia vadinti tikrais jų vardais. Taip, mes už demokratiją, žmonių teises, bet negalime remti smurto, kraštutinių dešiniųjų politinių jėgų siekio pasinaudoti žmonių pasimetimu ir sukelti dar daugiau kančių ir chaoso Ukrainos žmonėms!
Kodėl mūsų nuomonė svarbi?
Mes galime padėti situaciją išspręsti taikiai. Pareikšti, kad jokios paramos ir derybų su tais, kurie naudoja smurtą – tiek iš valdžios pusės, tiek ir protestuotojų. Smurto kelias nėra tas, kuris veda į demokratiškas vertybes ir šalies stabilumą. Europos Sąjungos silpna pozicija šioje vietoje – tai aiškios nuomonės nebuvimas ir žaidimas pagal JAV taisykles.
ES nesugeba net pateikti vieningos pozicijos. Juk užtektų aiškiai įvardinti – mes už Ukrainą ES, bet jos ten nebus tol kol tęsis smurtas. Dabar gi tie kraštutiniai dešinieji radikalai, kurių yra mažuma tarp protestuotojų, raginami toliau protestuoti ir taip jų pozicijos tik stiprėja, o kariniai susirėmimai tampa vis kruvinesni.
Kiekvienos šalies saugumo pajėgos, net demokratiškiausios, į tokį ginkluotą smurtą tikrai reaguotų gana panašiai. Tą taip pat rodo istoriniai pavyzdžiai. Dabar viskas peraugo karinius veiksmus. Tą sakant neteisinu teisėsaugos veiksmų, bet konstatuoju faktą, kad, kai prasideda kariniai ginkluoti veiksmai – tai netektys ir smurtiniai veiksmai tampa abipusiai.
Pagarsėjusiame įraše JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja V.Nuland pokalbyje su ambasadoriumi Ukrainoje G.Pyattu iškoneveikė ES politiką Ukrainoje ir ne tik modeliavo šalies opozicijos veiklą, bet ir įvardino kas turi tapti naujuoju šalies premjeru. Pasak jos, V.Kličko (jį vadina „Klič“) netinkamas, jis turi atsitraukti ir užleisti vietą G.Jaceniukui (jį vadina „Jac“) kaip premjerui. Tas tik dar kartą rodo, kad paprasti žmonės yra suklaidinti ir vyksta galių kova tarp JAV ir Rusijos.
Niūrūs ateities scenarijai
Ši galių kova gresia šalies skilimu ir pilietiniu karu su Rusijos įsitraukimu, nes istoriškai Ukraina yra labai nevienalytė. Visa vakarinė šalies dalis yra labiau vakarietiška ir joje daugumą gyventojų sudaro etniniai ukrainiečiai.
Rytinėje dalyje, kurioje yra didžioji dalis šalies pramonės ir Kryme absoliučią daugumą gyventojų sudaro rusų tautybės žmonės. Šita takoskyra yra labai ryški ir dar vakar buvo paskelbta, kad Krymo autonominė respublika ir Rytinė šalies dalis nepripažins ginkluotu būdu nuverstos valdžios. Pripažinkime – jie taip manyti turi pagrindo, ypač vertinant protestuotojų radikalų veiksmus ir JAV įsitraukimą.
Tai Rusijai puiki dingstis atskelti visą Rytinę Ukrainos dalį, jeigu konfliktas toliau gilės ir bus eskaluojamas nacionaliniu pagrindu – rusai blogi, o ukrainiečiai geri. Juk abi šios tautybės sudarą šalies gyventojų daugumą ir pasak saugumo politikos klasiko B. Buzano – saugi valstybė galima tik tada, kai jos visuomenė nėra susiskaldžiusi.
Valstybės fizinė bazė apima jos gyventojus, teritoriją ir gamtinius išteklius. Be stabilios fizinės bazės – valstybės egzistencija nėra galima, o dabar rizikuojama abiem esminiais jos komponentais, tame tarpe ir gamtiniais ištekliais, kurių didžioji dauguma randasi šalies rytinėje dalyje.
Blaiviai viską vertinant iš ekonominės pusės - drastiškais veiksmais Ukrainos nuo Rusijos tikrai atitraukti nepavyks, nes ekonomiškai jos taip susiję kaip Portugalija su Ispanija. ES pati išgyvena rimtas ekonomines problemas Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir nėra pajėgi ekonomiškai ženkliai paremti dar ir žlungančios 46 mln. gyventojų šalies ekonomikos.
Kodėl tada žmonėms sudaromos nepelnytos iliuzijos apie greitą gerbūvį ir išsigelbėjimą per narystę ES ir jos paramą? Juk apgaulė greit bus pastebėta, o žmonės žūna dabar ir atsakymas čia tik vienas – tai politinė galių kova, kurioje ES kol kas nesėkmingai žaidžia už JAV komandą, nes yra susiskaldžiusi, nesugebanti atrasti savo tapatybės ir priimti tinkamų, savalaikių užsienio politikos sprendimų.
Tokioje situacijoje mūsų ir kitų Vakarų šalių žmonės pirmiausiai turi reikalauti iš valstybių valdžios atsakingo elgesio ir greitų sprendimų, siekiant Ukrainos ir panašių į ją šalių situaciją spręsti išimtinai taikiai. Juk norint taikos ir nesukeliant konflikto galima kaip Balkanuose įvesti jungtines taikos pajėgas, pavyzdžiui, sudarytas iš ES ir Rusijos karių. Jas laikyti tol kol šalyje įvyks nauji rinkimai ir stabilizuosis politinė situacija.
Kai savalaikių sprendimų nėra, o konfliktas eskaluojamas – turime dabar mažai skelbiamą Sirijos situaciją, kai per pilietinį karą žuvo per 100 tūkst. žmonių ir beveik 2 milijonai pabėgėlių turėjo palikti Tėvynę. JAV ir ES tenai rėmė opoziciją, kurios pusėje kovojo ir teroristinių grupuočių kovotojai, bet menkai politinėmis priemonėmis spaudė abi puses ieškoti politinio dialogo ir taikaus sprendimo.
Rezultatas – nusikaltimai žmogiškumai iš abejų kovojančių pusių. Tad neskirstykime žmonių pagal tautiškumą ar religiją – tai visuomet veda į neapykantą ir smurtą ar net genocidą. Tikrai tvirtai tikiu, kad mes broliškai Ukrainai to linkime mažiausiai – tad pabuskime kovai už žmonių sąmoningumą visame pasaulyje, realią taiką ir žmonių gerovę, kad ir kurioje šalyje jie bebūtų!
Doc.dr. Mindaugas Puidokas, KTU, Viešosios politikos institutas
