Beginkliai ar tik lazdomis apsiginklavę kovotojai stoja prieš iki dantų ginkluotus milicininkus ir „Berkut“ smogikus. Protestuotojai net nepasilenkę, švilpiant kulkomis, neša iš gatvių mūšio sužeistus draugus. Sprogsta granata, vienas krenta, kitas, šalia esantis, eina toliau į priekį.
„Aš mačiau, kaip pareigūnas į mano pusę užsimojo granata, bet net nepagalvojau slėptis, bėgti. Jokios baimės nebejaučiau, aš nebesuvokiau savęs kaip individo, aš buvau Ukraina. O jos juk negali nužudyti nei kulka, nei granata“, - savo įspūdžius iš Kijevo barikadų žurnalistui pasakojo Kauno klinikose gydomas ukrainietis.
Kruvinosios 1991 metų sausio 13-osios nakties Vilniuje liudininkai taip pat prisimena, kad riaumojantys tankai jų nebegąsdino, nors sovietų armijos puolimas prieš Lietuva truko žymiai trumpiau, nei krauju pasruvusi demokratinių jėgų ir prorusiškos oligarchų valdžios kova Ukrainoje.
Kas atsitinka, kad bendro tikslo sujungtoje minioje išnyksta mirties baimė? Ar tai rodo, kad net informacinių technologijų epochos žmogų iš esmės tebevaldo urvinio bandos žmogaus instinktai?
Apie tai portalas lrytas.lt kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto sociologu, socialinės psichologijos tyrinėtoju profesoriumi Gintautu Mažeikiu.
- Net žiauriausiomis vasario 18-20 dienomis Kijeve protestuotojų minia atrodė kaip antžmogiai, nebijantys aplink švilpiančių kulkų, nesustabdomai veržiasi į priekį. Kas atsitinka, kad minioje dingsta įgimta žmogui mirties baimė?
- Daugiau ar mažiau apibrėžtų tikslų suvienyta žmonių santalka jau nėra paprasta individų suma. Kiekvienas žmogus atskirai saugo savo kūną, gyvybę, tas saugiklis ir yra mirties baimė. Tačiau žmonių visuma kaip minia tampa bendru emociniu kūnu.
Susiklosto bendras emocinis mąstymas, emocinis intelektas. Skirtingus žmones į bendrą kūną suriša emociškai paveikūs ritualai: himnas, giesmės, religija, dainos.
Žiūrint vaizdus Kijevo Nepriklausomybės aikštėje matyti, kaip protestuotojus sutelkia, susieja į bendrą kūną Ukrainos himno giedojimas, dvasininkų kalbos, bendra malda.
- Tuomet kuo šiuo požiūriu Ukrainos revoliucionieriai skiriasi nuo Viduramžių fanatikų, tempusių ant laužo deginti eretikus ir raganas, nacių ir bolševikų sekėjus, islamo fundamentalistus, užmėtančius akmenimis nusidėjėlius? Jie irgi – vienas kūnas, vienas protas. Ar tiksliau, viena beprotybė. Galbūt minios drąsa ir yra masinis pamišimas?
- Toks palyginimas būtų paviršutiniškas ir ydingas ne tik doroviniu, bet ir moksliniu požiūriu. Painiavą sukelia pati minios sąvoka. Mat iki šiol minia suvokiama pagal XX a. pradžios ir vidurio sociologų sampratą.
Filosofas Jose Ortega y Gassetas ir kiti to meto sociologai minią suvokė kaip aklą masę, kurią kur nori gali nukreipti vadai, fiureriai. Deja, dar ir šiais laikais minia, jos savybės ir psichologija dažnai apibrėžiama pagal XX a. standartus.
Minia dabar lalėtume vadinti, pavyzdžiui, sporto sirgalių ar chuliganų sambūrį, neturinčių jokių ilgalaikių idėjinių motyvų.
- Kuo gi XXI amžiaus minia skiriasi nuo XX a. sambūrių, kuo ji ypatinga?
- Skiriasi intelekto, kultūros lygis, dorovinės vertybės. Viena, kai į būrį susirenka mažaraščiai, primityvios galvosenos žmonės, proletarinė masė ir kas kita, kai susitelkia daugiau ar mažiau išsilavinę, išmaniųjų technologijų, informacijos lauke išaugę žmonės.
Tokia minia jau nėra minia pagal ankstesnį supratimą. Šiuolaikinių žmonių europietiškos kultūros erdvėje santalką sudaro autonominės grupės, jos tą patį tikslą gali suvokti skirtingai, išlaiko ir interesų savitumą. O tai reškia, kad šiuolaikinė minia nepraranda kritinio mąstymo.
Prisiminkime, kaip Maidano sąjūdžio pradžioje Kijevo Nepriklausomybės aikštėje protestuotojai nušvilpdavo opozicijos lyderius. Net palyginti tautos mėgstamą Vitalijų Klyčko nušvilpdavo.
Maidanas lyderius pripažino tik po to kai jie ėmė kalbėti tai, ko reikia tautai, įtikino, jog jų tikslas nėra paprasčiausiai užimti Viktoro Janukovyčiaus vietą prie valdžios lovio.
Tad jokiu būdu ukrainiečių protestuotojų nelyginčiau su aklų fanatikų minia. Ukrainos protestuotojų socialinis-psichologinis portretas yra būdingas Rytų Europos kultūrinei erdvei, su visais privalumais ir trūkumais.
Ukrainos patriotų sambūrį galima lyginti su Lietuvos Sąjūdžio, Lenkijos „Solidarnosc“ mitingais, minios irgi tapo bendru bebaimiu kūnu, jausmingai suvienytu maldų ir giesmių. Tik pas mus ir Lenkijoje žmonių atmestos valdžios nesiryžo lieti kraujo.
- Bet tuomet ir Viktoro Janukovyčiaus šalininkus, „tituškas“ galėtų emociškai suvienyti į bendrą kūną, tarkime, Olego Gazmanovo daina „Gimiau Sovietų Sąjungoje“. Tačiau žiūrint vaizdus iš Kijevo, „tituškų“ elgsena labiau primena bailius šakalus, nei didvyrius, tegul ir „blogiečiams“ tarnaujančius?
- „Tituškos“ ir V.Janukovyčiaus tikslai ir motyvai visiškai kitokie, jie nesutelkia aukotis bendram tikslui. Jie yra motyvuota jėga tik Rusijos žiniasklaidos puslapiuose ir tinklalapiuose.
„Tituškos“ muša protestuotojus už piniginį atlygį, V.Janukovyčiaus ir Regionų partijos šalininkai apskritai neturi jokios į ateitį projektuotos ideologijos. Jiems tik svarbu išlaikyti valdžią.
Maidano sąjūdis iškėlė dorovinėmis vertybėmis pagrįstą tikslą pasiekti teisingumo, sukurti teisinę, žmogui tarnaujančią valstybę. Dorovinių vertybių pagrindu sutelkti, bet išsaugoję grupinį savarankiškumą ir kritinį požiūrį žmonės per emocines sąsajas – himną, dainas, giesmes – tampa mirtį per egzistencinės pilnatvės, o ne per biologinės savisaugos prizmę išgyvenančiu kūnu.
Todėl atskiras žmogus tarsi pamiršta mirties baimę, nes jis pasijaučia kolektyvinio, nesunaikinamo darinio neatskiriama dalimi.
