Vyras labai pavargęs ir įsitempęs, todėl psichologė bando kalbėti su juo apie malonius dalykus: šeimą, namus, gyvenimą už susvilusių Maidano barikadų. Tačiau sukilėlis jos tarsi negirdi ir toliau aktyviai rodo savo grobį. „Tai mano šalmas, aš jį atėmiau!“ - karštligiškai aiškina.
Mūšiai Kijevo senamiestyje baigėsi, tačiau barikadų sargų širdys ir raumenys įtempti lyg mėšlungio. Ir ne todėl, kad sukilėliams vis dar gresia „Berkut“ apgultis ar snaiperio kulka. Todėl, kad trys karo mėnesiai sušaudė supratimą apie realų gyvenimą ir prisiminimus apie namus – sunkūs išgyvenimai ir susirėmimų vaizdiniai dabar yra vienintelė tema, apie ką jie nori kalbėti.
Gali atrodyti, kad mūšiai Maidano gatvėse labiau priminė didelio masto chuliganų grumtynes su teisėsauga. Tačiau iš tikrųjų abiejose pusėse kovojo žmonės, kurie turėjo kovinės patirties, šaudė tikrais ginklais, gatvėmis judėjo naudodami kariuomenės taktikas, o kovotojus įkvėpdavo šūkiais lyg iš karo vadovėlio. Ir nukauti kovotojai krito kaip per tikrą karą.
Kijevo centre vyko ne protestai ar taikūs mitingai, kuriuos kulkomis skabė sužvėrėję pareigūnai. Senamiesčio gatvėse vyko pilietinio karo užuomazgos. Tai buvo mūšiai, kurie net patyrusiems karo žurnalistams priminė išgyvenimus Kosove ar Čečėnijoje.
Todėl dabar Maidanas yra tikro mūšio laukas, kuriame buvo pasiekta pergalė. Su visomis socialinėmis ir psichologinėmis pasekmėmis. Šitoje vienišų ir sutrikusių žmonių stovykloje dabar labiausiai reikalinga sielų lopytojų pagalba.
Tokios sudėtingos, bet labai reikalingos misijos ėmėsi dvi lietuvės psichologės, kurios trečiadienį atskrido į Kijevą.
Sukilėlius ramina ir internetu
Specialistės darbą pradėjo tą pačią dieną, kai atvyko ir dirbo iki 3 val. nakties. Ketvirtadienį, nuo pat ankstyvo ryto, jos jau vaikščiojo po sukilėlių palapines ir bendravo su kovotojais. Lietuvės galėjo ilsėtis tik kelias valandas ir ketvirtadienio vakarą vėl turėjo grįžti į ligoninę, kuri įkurta Kijevo miesto administracijos pastate.
Šiuo metu Maidane dirba apie 300 psichologų. Tokių specialistų labai trūksta, nes išsekimas ir psichozė tarp sukilėlių siaučia lyg suodžiai prie liepsnojančių barikadų.
Psichologai atvyksta ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų Europos Sąjungos valstybių. Pavyzdžiui, Čekijos ir Lenkijos. Su sielų lopytojais Maidano vilkai gali bendrauti „Skype“ arba specialia telefono linija, skirta skambučiams iš Kijevo centro.
Nepaisant to, psichologų Maidane labai trūksta. Ši profesija nėra populiari posovietinėje Ukrainoje, kur visuomenė vis dar kreivai žvilgčioja į ieškančius nusiraminimo.
„Pagauni akių kontaktą ir bandai žmogų užkalbinti. Taip po truputį pradedi pokalbį. Vėliau mes net nesakydavome, kad esame psichologės. Užsivilkome medikų chalatus ir vaikščiojome po jų palapines“, - pasakojo psichologė iš Lietuvos Aina Adomaitytė.
Maidanas laužo psichologijos standartus
Psichologės sakė, kad pačios nežino, kiek žiaurių istorijų išklausė, su kiek sukilėlių bendravo. Žmonių, kuriems reikia pagalbos, Maidane tiek daug, kad prie psichologams skirtos erdvės Kijevo miesto administracijoje susidarė spūstys.
„Daugelis tiesiog nori pasikalbėti. Nori pasidalinti tuo, kas jiems nutiko, kad dar kažkas apie tai žinotų, ir visi tie įvykiai neliktų užmiršti“, - pasakojo lietuvė psichologė Aušra Trimonytė.
Sukilėliai vienas po kito mūsų šalies specialistėms pasakoja apie tai, kas jiems nutiko mūšių laukuose, apie draugų netektis, kulkų paliktas žaizdas.
Pavyzdžiui, vienas buvęs milicijos pareigūnas pasakojo, kad du kartus buvo peršautas, todėl nusprendė grįžti į namus. Išsilupęs kulkas ir apsigydęs žaizdas po savaitės sugrįžo į Maidaną. Sugrįžo, nes čia yra jo kovos draugai.
„Vienas vyras pasakojo, kad jo būryje buvo šimtas žmonių, o liko dvylika. Visi kiti buvo sužeisti arba žuvo“, - pasakojo psichologė A.Adomaitytė.
Ukrainos „Penktasis kanalas“, kuris visą laiką rengė tiesiogines transliacijas iš Maidano, ketvirtadienį pranešė, kad didžiausia sukilėlių problema – vadinamasis draugo žūties sindromas. Kovotojai kaltina save, kad žuvo draugai, o ne jie.
Tarp sukilėlių yra ir tokių žmonių, kurie griauna psichologijos mokslo standartus - savyje nešioja požymius, kurie, rodos, sunkiai suderinami. Pavyzdžiui, daug vyrų didžiuojasi savo pergale, vadina draugus ir save herojais, bet tuo pat metu priekaištauja sau, kad neuždegė revoliucijos anksčiau.
„Čia neįmanoma taikyti jokios strategijos. Tai, ką mes darome čia, neturi nieko bendro su akademinėmis žiniomis. Kai tu kabinete pasisodini žmogų, tai jau po pirmųjų klausimų žinai, kaip elgtis. O čia su žmonėmis reikia tik kalbėtis, klausyti jų“, - prieš pradėdama vakarinę pamainą vienoje Maidano ligoninėje pasakojo A.Adomaitytė.
Sunkiausia – grįžimas pas šeimą
Jaunas vyras rodo mobilųjį telefoną, kuriame beveik nėra numerių. Jis ištrynė šeimos kontaktus. Kodėl? Tikisi, kad tokiu būdu išvengs pokalbių su šeima. Suprask, artimieji žino, kad jis Maidane, o jam per sunku galvoti apie namus.
Lietuvos psichologės sako, kad grįžimą į namus, šeimą ir gyvenimą po Maidano – viena sudėtingiausių temų.
„Žmonės bijo grįžti į namus. Jie pasakojo istorijas, kad į kitus miestus grįžę jų draugai būdavo sumušti arba dingdavo kažkur pakeliui. Jie tiki, kad ir dabar nėra saugūs ir juos gali persekioti“, - pasakojo psichologė A.Trimonytė.
Priešininkų prie Maidano širdies tris mėnesius neprileidę vaikinai dabar taip pat neprisileidžia minčių apie tai, kad jiems reikės sugrįžti į normalų gyvenimą. Barikadų sergėtojai kol kas negalvoja apie tai, kad kovos draugus pakeis šeima, reikės ieškoti darbo, nes maisto dalytojus pakeis pardavėjos, prašančios grivinų.
„Jie negalvoja apie realias problemas, kurios kils. Jie prašo mūsų išsiųsti į Lietuvą, Vokietiją, Olandiją, kitas Europos Sąjungos šalis, kurias romantizuoja. Jie nori rojaus žemėje, kuris leistų trumpam pabėgti nuo artimos aplinkos“, - pasakojo lietuvė specialistė A.Trimonytė.
Pas mūsų šalies psichologes buvo atvestas jaunas sukilėlis, kuris keturias paras nemiegojo ir tikėjo, kad jį ištiko psichozė – tarp sukilėlių siaučianti emocinė būsena, kai žmogus neadekvačiai supranta jį supančią aplinką, yra labai agresyvus, energingas ir nebegali nurimti.
„Tačiau viskas išsisprendė labai paprastai. Išsiaiškinome, kad jis pabėgo nuo šeimos, nes susipyko su žmona. Atvažiavo čia, pametė mobilųjį telefoną, neturėjo pinigų ir jį slėgė kaltės jausmas. Jam reikėjo tik tiek, kad jo kažkas išklausytų ir jį suprastų. O tada komendantūroje jam suorganizavo kelionę namo“, - kalbėjo psichologė A.Trimonytė.
Tiki, kad kova nesibaigė
Daugelis patyrusių Maidano kovotojų taip išsekino save ir sugėrė tiek stiprių išgyvenimų, kad jų sielų raumenys atsileis negreitai. Barikadas gynę, draugų netekę vyrai ir dabar tiki, kad dar reikės padegti padangų krūvas, kurių nesugebėjo peržengti „Berkut“ ereliai.
Kolegos žurnalistai iš Lietuvos manęs nuolat klausdavo, ar sukilėliai jau skirstosi, ar barikados jau ardomos. Klausimai – logiški. Juk pergalė pasiekta. Tačiau atsakymas visada buvo vienas: „Ne.“ Jie nesitraukė ir aš neįsivaizduoju aplinkybių, dėl kurių jie pasitrauktų.
Bendraujant su Maidano senbuviais atrodo, kad jie jau seniai pamiršo, dėl ko kariavo ir kokių tikslų siekė. Net įvykdę revoliuciją, pargriovę priešininkus, jie mano, kad „dar daug ką reikia padaryti“. Kitaip tariant, dėl daug ko reikia kovoti.
Vieni tiki, kad Kryme prasidės pilietinis karas. Kiti – kad užpuls Rusija. Yra ir tokių, kurie mano, kad nuverstojo prezidento Viktoro Janukovyčiaus režimas rengia klastingą Maidano ataką. Dar kiti sukilėliai stovi prie barikadų kaip garantas, kad valdžia jų klausys, o jei ne – nušluos politikų rūmus nuo žemės.
Visus juos vienija tikėjimas, kad kova dar nebaigta. Visi jie tiki, kad klastingas priešas tyko. Tik dabar jau ne už barikadų, o kažkur pasislėpęs.
Man nuolat kyla klausimas - jie tuo „tiki“ ar „tikisi“? Manau, kad tikisi. Nes buvimas su draugais, kuriais tris mėnesius plaukei per nepaprastai stiprias ir sunkias emocijas, dabar jau yra saugesnis gyvenimas nei buvimas pamirštuose namuose.
