Balandžio mėnesį 80-ąjį gimtadienį švęsiantis garsusis televizijos žurnalistas žiūrovus keri ir kaip asmenybė. Gimęs Paryžiuje Rusijos žydo ir prancūzės šeimoje V.Pozneris tapo žinomas pasaulyje prasidėjus „perestroikai“, kai jam teko savotiško tarpininko tarp tuometės sovietinės visuomenės ir Vakarų kultūros vaidmuo. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Per daugiau nei 5 dešimtmečius trunkančią karjerą V.Pozneris kalbino valstybių vadovus ir pramogų pasaulio žvaigždes. Poliglotas, trijų valstybių – gimtosios Prancūzijos, JAV ir Rusijos pilietis sako tikįs objektyvios žurnalistikos principais.
Vis dėlto jis garsėjo kaip retorinės technikos tu quoque (išvertus iš lotynų k. – tu (jūs) taip pat) meistras. Į bet kokį argumentą atkertama nesusijusiu ir neva nuginkluojančiu „bet jūs irgi...“ teiginiu. Tokią techniką ypač mėgo naudoti sovietų diplomatai. Tebenaudoja ir Rusija, ir, kaip įsitikino „Lietuvos rytas“, pats V.Pozneris.
– Dirbate Pirmajame kanale, kuris Lietuvoje dažnai vadinamas Kremliaus propagandos ruporu. Jūsų nuomonė, švelniai tariant, ne visada sutampa su Rusijos vadovybės. Kaip paaiškintumėte tokį paradoksą?
– Na, pirmiausia mano padėtis ypatinga – tiesiogiai nedirbu Pirmajame kanale, jis tiesiog perka mano programą. Ir manęs negalima iškviesti ant kilimėlio ar panašiai. Mane pakenčia.
Save laikau žurnalistu, kurio pareiga auditorijai skleisti informaciją, nesvarbu, iš kurios pusės – tegu jau žmonės atsirenka ir vertina.
Ir valdžia tai greičiausiai supranta. Kaip ir tai, kad jai tai naudinga – va, pažiūrėkite, Pozneris kritikuoja Kremlių, žodžio laisvė.
Aš tai irgi suprantu ir galėčiau nedirbti. Bet kai pavažinėjęs po Rusiją pamatau, kaip žmonės vertina tai, ką darau, suprantu, kad tai reikia tęsti.
– Matyt girdėjote skandalą su „Pervyj Baltijskij“ programa dėl Sausio 13-osios įvykių. Kaip manote, ar galima tokias laidas rodyti, o gal verčiau uždrausti?
– Galima protestuoti, ambasadoriui siųsti notą, bet uždrausti? Mano nuomone, tai prieštarauja žodžio laisvės principams.
Maža kam kas nepatinka.
Taip, iš Lietuvos požiūrio taško galima kalbėti, kad minėta programa yra melaginga, šmeižikiška, prieštarauja įstatymams. Apie tai reikia garsiai kalbėti, atkreipti Rusijos valdžios dėmesį, iškviesti ambasadorių.
– Ar dabartinė Kremliaus informacinių kanalų retorika neprimena sovietinių laikų, kai pats dirbote propagandininku?
– Sovietiniais laikais aš užsiėmiau niekais, mano užduotis buvo sovietinė propaganda – parodyti ir įrodyti, kad sovietinė visuomenė teisingesnė nei Vakaruose. Tai visai kiti dalykai.
O grįžtant prie jūsų klausimo – taip, retorika, žinoma, primena. Tik šiandien tas požiūris, kad aplink Rusiją vieni priešai, nors ir egzistuoja, bet viskas – kitaip.
Šiandien galite skaityti kokias tik norite knygas, žiūrėti kokius tik norite filmus ir visur važiuoti – to anuomet nebuvo, reikėdavo leidimo.
Kita vertus, daugelis, net ir nekonservatyvūs piliečiai, jaučia, kad Vakaruose yra noras apriboti Rusijos galimybes – sumažinti įtaką Artimuosiuose Rytuose, net Ukrainoje.
Tad yra jausmas, kad jokio draugiškumo iš Vakarų pusės nėra. Kodėl gi jūs nesipiktinate žmogaus teisių pažeidimais Kinijoje – ten juk iš viso nėra žodžio laisvės, negalėtų būti jokių „Pussy Riot“, bet Vakarų tai nejaudina. Bet vos tik Rusijoje kas nors nutinka, iš karto pradedama plačiai kalbėti ir smerkti.
– Prieš 12–15 metų, kai dar veikė nepriklausomi kanalai, rusų žurnalistai nebijojo kritikuoti valdžios.
Dabar tie patys ją liaupsina. Kodėl taip nutiko?
– Tai labai įdomi tema. Kai 1995 metais buvo ruošiamasi naujiems prezidento rinkimams, buvo visiškai aišku, kad Borisas Jelcinas nelaimės, kad jį palaiko vos 5 proc. žmonių, o Genadijų Ziuganovą – 30 proc.
Kilo klausimas: ką daryti, kad nesugrįžtų komunistai? Tuometis ORT vadovas Borisas Berezovskis ir NTV direktorius Vladimiras Gusinskis nusprendė, jog reikia padaryti viską, kad pakiltų B.Jelcino reitingas. G.Ziuganovo neleido į eterį, o B.Jelciną kišo visur. Ir kas tai darė? Tie patys žurnalistai.
Šiandien jie pasakys: „Neturėjome kito pasirinkimo.“ Bet, mano nuomone, anuomet tie žmonės nustojo būti žurnalistai, nuplaukė pasroviui ir tapo propagandininkais.
– Čekistai priešais kameras su pistoletais nestovi ir neaiškina, ką kalbėti. Bet kaip šiandien Rusijos žiniasklaidoje veikia cenzūra?
– Taip, sovietiniais laikais buvo oficiali cenzūra ir aiškindavo, ko negalima kalbėti. Dabar oficialios cenzūros nėra, bet yra savicenzūra. Žmonės savęs klausia: „Kam man to reikia? Po to mane iškvies ant kilimėlio, prarasiu darbą.“
Tai didelė problema. Visi, jausdami Kremliaus nuotaikas, puikiai supranta, ką reikia šnekėti, o ko ne. Jau esu sakęs, kad man kai kurių žmonių į studiją kviestis negalima – tiesiog neparodys laidos. Kita vertus, galiu jums pasakyti, kad nors ir dirbau daugelyje šalių, nežinau tokios šalies, kur neegzistuotų cenzūra.
Žiniasklaidos laisvė – tai kaip koridorius. Yra platus ir labai siauras koridorius, bet jis visada yra. Jei pamėginsite pramušti sieną, sulauksite nemalonumų.
Ir Amerikoje, ir Prancūzijoje, ir tikriausiai Lietuvoje, kitur, nors ten koridoriai ir platesni, ir Rusijoje, kur koridorius labai siauras. Kuo mažesnė jūsų auditorija, tuo laisviau galite kalbėti, kad ir prezidentą įžeidžiančius žodžius.
– O kaip tada dėl atsakomybės? Ar Dmitrijų Kiseliovą, kuris pila purvą ant Vakarų, kuria pasakas apie Ukrainos „fašistus“ ir pan., galima vadinti žurnalistu?
– Ne, jis propagandininkas.
– Tai kodėl kritikuojate ukrainiečius, kurie nenori tokių „žurnalistų“ įsileisti į spaudos konferencijas?
Jie sako, kad tai nėra žurnalistai, jie šmeižia ir kalba, ką nori. O gal vis dėlto reikia ir tokiems leisti dirbti savo darbą?
– Žodžio laisvė nereiškia, kad kalbu viską, ką noriu. Tačiau manau, kad neįleisti žiniasklaidos atstovo į spaudos konferenciją, į kurią kviečiami kiti, negalima. Galiu jo nevertinti kaip žurnalisto, bet kas iš to, kad aš taip manau? Jeigu jis turi pažymėjimą, neįleisti jo negalima.
– Ar galima sakyti, kad tai, ką rodo D.Kiseliovas, kursto įtampą, emocijas, provokuoja kraujo liejimą?
– Galbūt galima ir taip pasakyti. Aš stebiu tai, kas rodoma per televiziją. Vieni labiau susilaikydami komentuoja, kiti mažiau. Radijo laidose taip pat.
Pavyzdžiui, Aleksandras Duginas (liūdnai pagarsėjęs Kremliaus propagandininkas. – Red.) pasisakė už karinį įsikišimą. Čia jau galima pritaikyti atitinkamą straipsnį, nes tai – ekstremizmas.
Esu tokios žurnalistikos, kai rodoma tik viena pusė, priešininkas. Bet galiu pasakyti, kad ir Amerikoje per vietines televizijas rodė daug vienpusiškų laidų, pavyzdžiui, apie Sočį.
– Pernai paskelbtame žodžio laisvės indekse Lietuva užėmė 33-iąją vietą, o Rusija 148-ąją. Sutinkate su tokiu vertinimu?
– Atleiskite, aš paklausčiau, o kas sudaro tuos reitingus? Tikrai nemanau, kad Rusija nėra lyderė kalbant apie žodžio laisvę, bet kas gi tie autoritetingi sąrašų sudarytojai?
– Gerai, tada pažvelkime kitaip. Per pastaruosius keliolika metų Rusijoje sumušta, į kalėjimus pasodinta, netgi nužudyta dešimtys žurnalistų. Ar tai nieko nesako?
– Taip, buvo nužudytų žurnalistų, bet vėlgi žiūrėkime į detales. Pavyzdžiui, Ana Politkovskaja. Už ką ji nužudyta?
Juk valdžiai buvo ypač nenaudinga ją, Kremliaus kritikę, ir, atleiskite, 3,5 žmogaus auditoriją turinčio laikraščio žurnalistę pašalinti. Deja, kai Vakarai vertina tokius įvykius, tai daroma vienašališkai, nesiaiškinant. Kas, kodėl? Niekam neįdomu.
Taip, Rusijoje nėra žodžio laisvės, bet norėčiau tikėtis, kad į mus žiūrintys žmonės bent jau pamėgintų suprasti, įsigilinti.
Tad mes keliame klausimą – gal mes esame teisūs?
Galbūt mūsų atžvilgiu taikomi dvejopi standartai?
Vakaruose vis dar manoma, kad čia yra kažkokia blogio imperija. Jos seniai nėra. Bet galvose ta blogio imperija dar lieka.
