Nedarbas, neteisybė, korupcija, į akis žvelgiantis badas – tos pačios bėdos išginė tūkstančius pavargusių žmonių į gatves tiek Europoje, tiek Azijoje, tiek Amerikoje. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Per aršius protestus Bosnijoje ir Hercegovinoje, Venesueloje ir Tailande vasarį buvo sužeista daugybė žmonių. Neišvengta ir mirčių.
Tiesa, panašios ne tik skirtingų pasaulio kraštų problemos, bet ir politikai, kurių protestuotojai trokšta atsikratyti.
Visuose trijuose žemynuose valdžiažmogiai nenori girdėti visuomenės balso ir lyg susitarę laikosi įsikibę savo postų.
Privatizavimas išsėmė kantrybę
„Manau, kad čia tiktai vietinis gaisras ir mes jį labai greitai užgesinsime“, – taip apie tris savaites trukusius neramumus Bosnijoje ir Hercegovinoje pirmadienį kalbėjo šalies premjeras Vjekoslavas Bevanda.
Protestai skurdžioje Balkanų pusiasalio valstybėje prasidėjo vasario pradžioje pramoniniame Tuzlos mieste, kur darbininkai sukilo dėl neskaidraus valstybinių įmonių privatizavimo.
Žmonės piktinosi, kad stambūs verslininkai pasipelnė išparduodami įmonių turtą, o tada paskelbdami jų bankrotą. Be to, dalis naujų savininkų ilgai nemokėjo atlyginimų, o tada nuskurdintus žmones išmetė į gatvę.
„Žmonės alkani, jie neturi darbo. Jie reikalauja vyriausybės atsistatydinimo“, – sakė Tuzlos protestuotojas Nihadas Karačas.
Greitai paaiškėjo, kad alkani ne tik Tuzlos darbininkai. Jų pavyzdžiu netrukus pasekė sostinės Sarajevo ir kitų miestų gyventojai.
Mat serbų, kroatų ir bosnių gyvenamoje šalyje nedarbo lygis yra 40 proc., o vidutinis mėnesio atlyginimas šalyje siekia vos 420 JAV dolerių (1 tūkstantis litų).
Savo pyktį riaušininkai liejo padeginėdami ir niokodami vyriausybinius pastatus, o policija juos už tai negailestingai pliekė.
Europos Sąjungos (ES) pareigūnai įspėjo, kad smurtas gali virsti pilietiniu karu, koks čia vyko 1992–1995 metais tarp šalies stačiatikių serbų, katalikų kroatų ir musulmonų bosnių. Kai kurie diplomatai netgi užsiminė apie karinį ES įsikišimą.
Tačiau šalies vyriausybė, kurią protestuotojai kaltina korupcija ir reformų blokavimu, regis, dėl to pernelyg nesuka galvos.
„Žmonės turi teisę išreikšti savo nepasitenkinimą. Bet situacija aprimo. Derėsimės, diskutuosime ir išspręsime problemas“, – šios savaitės pradžioje teigė vyriausybės galva V.Bevanda.
Bet protestuotojai neketina nurimti ir netiki, kad valdžia pajėgi įveikti krizę. Devyniuose miestuose jie įsteigė piliečių asamblėjas, kur aptariamos problemos ir formuluojami reikalavimai.
Sarajevo asamblėja antradienį įteikė miesto valdžiai ultimatumą – kad ji sudarytų ekspertų grupę, susimažintų atlyginimus ir pradėtų valstybinių įmonių privatizavimo persvarstymą. Priešingu atveju demonstrantai grasina blokuoti sostinę.
„Visas (Balkanų) regionas juda ES link. Gėda (Bosnijos ir Hercegovinos) politikams dėl jų neveiksnumo“, – kritikos valdžiai negailėjo ir su protestuotojais susitikęs ES plėtros komisaras Štefanas Füle.
Tuščios parduotuvių lentynos
Aistros dėl valdžios neveiksnumo kaista ir anapus Atlanto – socialistų valdomoje Venesueloje.
Į sostinės Karakaso gatves šį mėnesį išplaukė upės venesueliečių, kurie skundžiasi dėl augančio nusikalstamumo, korupcijos, tuščių parduotuvių lentynų, dėl elektros tiekimo, nuolat trinkančio dėl pasenusių tinklų.
Protestuotojai reikalauja prezidento Nicolaso Maduro ir jo vyriausybės atsistatydinimo.
„Pas mus labai blogai. Pavargome nuo smurto ir nusikaltimų. Prieš porą savaičių mane apiplėšė, vos neužmušė, ir tai yra normalu. Dirbu prekybos centre, bet jame nėra maisto. Tai negali tęstis“, – dejavo 42 metų Karakaso gyventoja Blanca Leon.
N.Maduro Venesuelą pradėjo valdyti prieš metus, kai jį į šį postą paskyrė nuo vėžio miręs prezidentas Hugo Chavezas. Tačiau buvęs autobuso vairuotojas niekaip negali prilygti savo pirmtakui populiarumu.
Negana to, jo valdymo metais šalis ritosi į vis gilesnę krizę – metinis infliacijos lygis padidėjo nuo 30 iki 56 proc., o parduotuvėse ėmė trūkti būtiniausių prekių, tokių kaip sviestas, pienas, muilas, tualetinis popierius.
Popieriaus trūkumas toks opus, kad Venesuelos žiniasklaida sunerimo, ar galės toliau leisti laikraščius.
Pirmieji gyventojų protestai kilo dar sausį – po to, kai per ginkluotą apiplėšimą viename šalies greitkelyje savo 5-metės dukters akivaizdoje buvo nušauta „Mis Venesuela“ ir jos vyras.
Dar galingesnė demonstracijų banga plūstelėjo vasario viduryje, kai į gatves pasipylė ir socializmu nepatenkinti studentai.
Nuo tada per riaušininkų ir pareigūnų susirėmimus žuvo mažiausiai 15 žmonių. Tarp jų – dar viena gražuolė, vienoje Venesuelos valstijoje laimėjusi „Mis turizmas“ titulą.
Protestai virto riaušėmis ir susidūrimais gatvėse – ginkluoti ir pareigūnai, ir N.Maduro šalininkai, ir protestuotojai. Be to, jau įsikišo šalies armija, o gelbėti „socialistinių draugų“ suskubo komunistinės Kubos kariai.
N.Maduro, kuris jaučiasi turįs pakankamai rėmėjų, regis, neketina trauktis. Juk dėl krizės visada galima rasti kaltų – neatsitiktinai socialistas grūmoja JAV ir persekioja opozicionierius.
Beje, pernai lapkritį N.Maduro išsireikalavo iš parlamento, kad jam būtų metams suteikta teisė savarankiškai leisti įstatymus.
Aukos – ir vaikai
Sukilimas prieš korumpuotą režimą vyksta ir keliautojų pamėgtame Tailande. Sostinėje Bankoke jau nuo lapkričio vyksta kruvina vadinamųjų geltonmarškinių ir raudonmarškinių priešprieša.
Raudonmarškiniai – aršūs valdančiosios partijos „Pheu Thai“ ir premjerės Yingluck Shinawatros šalinininkai. Dažnai tai iš vargingų Tailando provincijų kilę neišsilavinę, žemės ūkiu užsiimantys kaimiečiai, kuriais lengva manipuliuoti.
Geltonmarškiniai – opozicinis platus vidurinės klasės atstovų susivienijimas, kaltinantis Y.Shinawatros vyriausybę korupcija.
Šie kaltinimai – ne be pagrindo. Dabartinė premjerė yra buvusio premjero Thaksino Shinawatros sesuo. 2006 m. Th.Shinawatra buvo pašalintas per karinį perversmą ir už akių nuteistas už korupciją.
Manoma, kad buvęs policininkas, o dabar milijonierius Th.Shinawatra iki šiol per seserį diriguoja šaliai. Kadangi Th.Shinawatros valdymo metais Tailando regionuose pagerėjo ekonominė padėtis, jis ir jo sesuo provincijoje turi daug rėmėjų.
Suprasdami, kad rinkimus veikiausiai pralaimės, geltonmarškiniai reikalauja partijos „Pheu Thai“ panaikinimo ir Shinawatrų šeimos pasitraukimo iš valdžios. Priešingu atveju žada toliau blokuoti sostinės gyvenimą.
Raudonmarškiniai pasiduoti irgi neketina, todėl smurtas liejasi toliau.
Per protestus prieš Y.Shinawatros vyriausybę nuo lapkričio iki šiol žuvo mažiausiai 20 žmonių. Tačiau skaudžiausias buvo praėjęs savaitgalis – protestuotojų aukomis tapo trys vaikai.
Šeštadienį 5 metų mergaitė žuvo per išpuolį rytinėje Trato provincijoje, o sekmadienį per šeimos išvyką šalia vieno Bankoko prekybos centro sprogus granatai žuvo 4 metų brolis ir 6 metų sesuo.
„Nenorėjau, kad mano vaikai būtų tobuli. Aš tik norėjau, kad jie būtų geri žmonės, taptų visuomenės dalimi.
Bet šita visuomenė dabar labai žiauri. Labai, labai, labai“, – pirmadienį iš morgo atsiimdamas vaikų kūnus raudojo jų 33 metų tėvas Tayakornas Yos-ubonas.
