Labiausiai Maidane lyderį primena Vitalijus Klyčko, kuris ukrainietiškai kalba prastai, o rusiškai – daug geriau nei buvęs prezidentas Viktoras Janukovyčius.
Pirmieji žuvę protestuotojai – armėnas iš rusakalbio Dniepropetrovsko ir Ukrainoje gyvenantis baltarusis. Fronto linijose kalbėtasi ir rusiškai, ir ukrainietiškai.
Revoliucijos židinys buvo Kijevas. Bet nors Kijevo regionas dažnai apibrėžiamas kaip „kalbantis ukrainietiškai“, apie pačią Ukrainos sostinę to pasakyti negalima – Kijeve rusų kalba yra gimtoji 60 proc. miestiečių.
Švietimo institucijose ir televizijoje dominuoja ukrainiečių kalba – yra teisinių suvaržymų. Bet rusų kalba yra gatvės, baro, namų kalba. Laikraščiai ir žurnalai, kuriems svarbiau perkamumas nei įstatymai, leidžiami rusų kalba.
Be to, žmonės dažnai tik sako, kad jų pirmoji kalba ukrainiečių – galbūt jiems šia kalba reikia dirbti, ypač valstybės sektoriuje. Tačiau neofiacialiai jie vis tiek bendrauja rusiškai.
Tokia nerašyta taisyklė galioja visuose didžiuosiuose miestuose. Vidurio Ukrainoje – provincijoje – kalbama ukrainietiškai.
Vis dėlto dauguma kalba visaip. Dažniausiai – blogai, todėl pagrindine kalba Ukrainoje iš tiesų vadintinas suržykas – ukrainiečių ir rusų kalbų mišinys, kuriam būdingi ir rumuniški, vengriški ar lenkiški žodžiai.
Caro laikais suržyku kalbėjo ukrainiečiai valstiečiai, kurie atvykę į didžiuosius miestus pramoko ir rusiškai.
Valdant Josifui Stalinui tam tikri ukrainietiški žodžiai valdžiai pasirodė per daug nacionalistiniai ir buvo pakeisti į rusiškus.
Tad dabar, kai ukrainiečių kalba yra oficiali, rusakalbiai pareigūnai susiduria su sunkumais – antai Aukščiausiosios Rados posėdžiai, per kuriuos kalbama ukrainietiškai, dažnai primena užsienio kalbos pamoką vidurinėje mokykloje.
Žinoma, Vakarų Ukraina labiau ukrainietiška nei Vidurio Ukraina. Juk Galicijos regionas Ukrainoje ir Lenkijoje ištisus amžius kovojo dėl nacionalinės – ir lingvistinės – nepriklausomybės nuo Austrijos-Vengrijos imperijos, lenkų ir sovietų. Ambicijos ir lūkesčiai niekur nedingo.
Bet Lvove prieš Antrąjį pasaulinį karą daugiausia kalbėta vokiškai ir lenkiškai – balsavimo tendencijos tiesiog neatitinka etnolingvistinio pasiskirstymo.
Antai Užkarpatės sritis Ukrainos pietvakariuose bene europietiškiausia Ukrainoje – čia prekiaujama su vokiečiais, vengrais, rumunais, slovakais. Bet srityje 2010 metais buvo balsuota už V.Janukovyčių – ir dėl verslo ryšių, ir dėl atsargumo dėl nacionalistinių kaimynų.
Donecke, V.Janukovyčiaus tvirtovėje Rytų Ukrainoje, aiškumo ne daugiau. 1897 metais Donecko ir Luhanskės srityse 24 proc. žmonių save laikė rusais, o 62,5 proc. – „mažaisiais rusais“, dabartiniais ukrainiečiais.
Per kitą amžių sovietai urbanizavo ir rusifikavo regioną, kur buvo siunčiami žmonės iš visos imperijos. Turtingiausias Donecko ir visos Ukrainos oligarchas Rinatas Achmetovas rusiškai kalba su ryškiu totorišku akcentu. Ir pats V.Janukovyčius kalba pastebimu suržyku.
Dabar 32 proc. Donecko gyventojų save laiko Sovietų Sąjungos kultūrinių tradicijų puoselėtojais ir tik 30 proc. – Rusijos.
Dar vienas netikėtumas – futbolo chuliganų Rytų Ukrainoje elgesys. Daugelis jų remia protestuotojus Maidane, o mirtini jų priešai yra „tituškos“ – chuliganai, kuriems už išpuolius prieš aktyvistus sumoka valdžia.
Daugiausia iš tokio konceptualaus Ukrainos suskirstymo į rusiškąją ir ukrainietiškąją greičiausiai išlošia Kremlius. Maskvai palanki mintis, kad Rusija yra atskira politinė ir dvasinė civilizacija.
Parengė Gintaras Radauskas
