Jie žino, kas dedasi Kijeve – sostinėje, kuri gali atrodyti taip toli. Jie matė negyvų protestuotojų, kovojusių už demokratiją, nuotraukas. Matė ir televizijos reportažus apie Viktoro Janukovičiaus – rytuose esančiame Donecke užaugusio prorusiško politikėlio-banditėlio – vilas. Darbininkai tik iš toli stebėjo, kaip protestuotojai, daugiausia iš Vakarų Ukrainos, padėjo suformuoti naująją šalies valdžią.
Jiems visa tai nepatinka.
„Visada jaučiau, kad mes smarkiai kitokie“, - sakė kasyklos darbininkas, prisistatęs tik Nikolajaus vardu, drūčiausiai atrodantis trisdešimt penkerių metų vyras, kuris dirbti į kasyklas išėjo iškart po mokyklos.
Daugiausia rusiškai kalbantys Ukrainos rytai buvo suformuoti septyniasdešimties metų Sovietų Sąjungos valdžios viešpatavimo, industrializacijos garbinimo ir Rusijos imperijos rankos. Tokiems darbininkams, kaip Nikolajus, naujoji ne iš jų žmonių suformuota valdžia atrodo nesirūpinanti Ukrainos rytais. „Jeigu jie norės mus spausti, mes sukilsime“.
Nikolajaus žodžiai aidu atsimuša pokalbyje už 1200 kilometrų į Vakarus. Viduramžiškame grindinių išvagotame mieste ukrainietiškai kalbantys gyventojai prie savo namų išsikabinę Europos Sąjungos vėliavas su geltonomis žvaigždėmis.
„Mes paprasčiausiai esame kitokie žmonės, nei gyvenantys rytuose“, - situaciją trumpai apibūdino Liudmila Petrova, Lvove gyvenanti studentė. „Jie nežino, kas tokie yra Vakarai. Mūsų istorija kitokia. Galbūt ir gerai, jeigu pagaliau atsiskirtume“.
Nors Ukrainos kontūrai žemėlapyje atrodo tvarkingai, šios šalies istorija yra kruvina, menanti invazijų ir okupacijų painiavas, skirtingas tautas ir tikėjimus. Ši šalis jau amžius deda pastangas save kažkaip apibrėžti, apibūdinti, charakterizuoti. Ir dabar ji yra taip smarkiai suskaldyta paramos Rusijai vienoje pusėje ir ištikimumo Vakarams kitoje, kad pradeda atrodyti, kad Ukraina jau yra dvi šalys, nebe viena.
Dviejose Ukrainos pusėse esantys milijoniniai miestai – Doneckas ir Lvovas – puikiai iliustruoja tą susiskaldymą. Rytuose esančio Donecko Stalino laikus menantys gyvenamųjų namų blokai, skarda dengti stogai ir ištikimybė Rusijai šypsosi postsovietinė grimasa.
Vakaruose esantis Lvovas yra namai daugeliui Ukrainos menininkų ir rašytojų, ir desperatiškai stipresnių saitų su Vakarais siekiantis turistų traukos centras.
Anot didžiausių pesimistų ir ekstremistų abiejose pusėse, šie du miestai jau yra skirtingose šalyse. „Šalis jau suskaldyta“, - teigė Ivanas Reiko, trisdešimtmetis gamyklos darbininkas iš Donecko. Jis prisijungė prie neseniai vykusios demonstracijos miesto pagrindinėje aikštėje – Lenino skvere – kur beveik dešimties metrų aukščio sovietinio herojaus statula vis dar išdidžiai žvelgia į tolį. „Nėra jokio kelio atgal vieningos Ukrainos link“.
Virtinė baugių ir nerimą keliančių ženklų verčia diplomatus dalintis įspėjimais, kad regionas gali plačiai pratrūkti smurtu. Vienas iš tokių grėsmingų ženklų yra Rusijos armijos pratybos čia pat, už Ukrainos sienos, kuriose dalyvavo net 150 tūkstančių karių.
Kitas ženklas: parlamento rūmų užėmimas rusiškai kalbančio Krymo regione, kurį užgrobė neidentifikuoti apsiginklavę vyrai, mosuojantys Rusijos vėliava ir skanduojantys šūkį, kad „Krymas yra Rusija“.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau seniai svajojo arčiau Maskvos pasiimti seną slavų civilizacijos lopšį - keturiasdešimt šešis milijonus gyventojų turinčią Ukrainą.
Lvove, minkštakalbis meras svajojo apie ką kitą. Andrijus Sadovijus jau seniai buvo galingas pasipriešinimo V.Janukovičiui simbolis, taip pat – politinis padauža, nutraukęs saitus su centrine valdžia dar iki nuverčiant prezidentą. A.Sadovijus, tvirtinantis, kad nori tik regioninio autonomiškumo, pakartotinai tautos prašė vienybės.
„Ukraina yra tvirta tik vienybėje“, - teigė jis vos porą dienų po V.Janukovičiaus pabėgimo iš prezidento posto ir pačios Ukrainos. „Bet koks pasidalinimas tik sunaikintų mūsų šalį“.
Modernusis Lvovas save laiko ukrainiečių vilčių turėti atviresnę ir demokratiškesnę valdžią šaltiniu. Tačiau regionas, kadaise buvęs kaimynės Lenkijos dalimi, turtingas žemės ūkiu, taip pat buvo liudininkas ir kelių nacionalistų judėjimų dar XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.
Kai Vokietija įsiveržė į Ukrainą antrojo pasaulinio karo metu, kai kurie gyventojai kooperavo su nacių okupantais, kurie buvo laikomi išvaduotojais nuo sovietinio jungo. Dešimtys tūkstančių vakarų regiono žydų buvo nušluoti ginkluotų nacių tiesiog savo namuose arba išnyko mirties stovyklose.
Karui pasibaigus, Maskva įvykdė savo kerštą: nacionalistų kariai, kovoję prieš Raudonąją Armiją, buvo išvežti į Gulagą, kartu su vietiniais Romos katalikais ir nacionalistų lyderiais, kurie būtų galėję kelti grėsmę sovietų valdžiai. Lvovas iš kosmopolitiško traukos centro buvo transformuotas į byrantį provincijos užkampį. Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991-aisias miestas vėl tapo pagrindiniu centru politinėms grupėms, kovojusioms už Ukrainos nepriklausomybę.
Du dešimtmečius antirusiški jausmai ir neapykanta V.Janukovičiui tyliai degė visame vakarų regione. Net ir šiandien tūkstančiai žmonių vakarų Ukrainoje kasmet susirenka į masinius mitingus, mininčius žmones, kovojusius prieš Staliną Antrojo pasaulinio karo metu. Kai kurie iš mitinguotojų kartais vilki nacistines uniformas.
Aršūs ir istorijai ištikimi pagalbininkai sruvo iš Lvovo į Kijevą praeitų metų pabaigoje prasidėjus protestams prieš šalies prezidentą sostinės Nepriklausomybės aikštėje. Mėnesius Lvovo gyventojai aukojo maistą, medikamentus ir drabužius protestuotojams, daug jų patys prisijungė prie sukilėlių. Kijevo bažnyčios buvo paverstos pagalbinių priemonių sandėliais, protestuotojams vis labiau užimant miesto centrą.
Kol V.Janukovičius baiminosi dėl sostinės likimo ir savo dėmesį telkė į maištą, per tuos mėnesius Vakarų Ukraina tapo kone nepriklausoma.
Likus keletui dienų iki buvusio prezidento pabėgimo, Vakarų regione esanti valdžia buvo nušluota kaukėtų jaunuolių, įsiveržusių į Lvovo policijos pastatą ir iš ten rastais ginklais apšaudžiusių keletą savivaldos pastatų. Miesto valdžia perėjo į neginkluotų „savanoriškų piliečių patrulių“ ryškiai geltonomis liemenėmis kontrolę. Policijos per visą tą laiką nebuvo nė kvapo.
Saujelė regioninių lyderių netgi pradėjo kalbėti apie įstatymų pataisas, kurios rusų kalbą išbrauktų iš oficialių valstybės kalbų sąrašo. Šitai privertė sunerimti žmones Donecke, kuriame rusų yra pagrindinė kalba daugeliui žmonių kartų.
Aleksandras Kravtsovas, aukštas pareigūnas iš pačios V.Janukovičiaus partijos, žiniasklaidai teigė, kad daugelis rytuose vis dar tiki vieninga Ukraina. Tačiau jis įspėjo, kad žmonių, save tapatinančių su Rusija, skaičius smarkiai augs, jeigu jie pajus grėsmę. „Žmonės bijo to, kas įvyko Kijeve“, - teigė A.Kravtsovas.
Pašnekinti protestuotojai Donecko Lenino skvere dėl permainų Kijeve kaltina visus: nuo Ukrainos fašistų iki Amerikos žydų ir masonų.
Tačiau prie įėjimo į kasyklas vos keli darbininkai turi jėgų protestuoti.
Doneckas buvo pastatytas tiesiai ant kasyklų labirinto. Miesto darbininkų klasės rajonai yra įtaisyti šalia dviejų milžiniškų raudonų metalo nuodegų kalnų. Mieste yra tokių vietų, kuriose benamiai šunys laksto pajuodę nuo ore tvyrančių dulkių ir kiaurą parą galima užuosti viską apimantį anglių kvapą. Mažyčiai namukai su gipsinėmis sienomis ir per vidurį stogo esančiais kaminais greičiau primena XIX, ne dabartinį amžių. Tuose namukuose gyvena žmonės, kurie sakosi vos pajėgiantys išmaitinti šeimas iš gaunamų atlyginimų, ir kurie yra taip įbauginti, kad net bijo savo pavardes pasakyti žurnalistams.
Jiems galbūt ir nepatinka tai, kas dedasi Kijeve, tačiau jie yra labiau susikoncentravę į turimų darbo pozicijų išlaikymą. „Aš neinu į politinius susirinkimus, neinu į protestus“, - teigė vienas niūriai atrodantis kasyklos darbininkas, kuriam virš penkiasdešimt. Jo akys atrodė pavargusios, o dantys išpuvę. Karo ar skilusios šalies idėja baimina jį labiau, nei kas kitas.
„Visi mes esame ukrainiečiai. Visi. Mes esame viena tauta“, - teigė jis.
Parengė Liucija Lenkauskaitė
