Ukrainos įvykiai, regis, sudavė smarkų smūgį Rusijos savimeilei: lyg draugiška, broliška kaimynė, ilgus metus buvusi po Kremliaus sparnu, bent jau formaliai ištrūko iš Rusijos glėbio atsikračiusi Maskvos statytinio – Viktoro Janukovyčiaus, rašo „Lietuvos rytas“.
Griežtos Kremliaus reakcijos buvo galima tikėtis, bet nedaugelis įsivaizdavo, kad ji bus tokia agresyvi. Nesislapstant okupuotas Ukrainai priklausantis Krymas.
Pažeidžiant tarptautinius susitarimus ir meluojant į akis pasaulio žiniasklaidai sukurtas pretekstas – rusakalbių gynimas, fašistinių banditų grėsmė ir provokacijos esą leidžia Rusijai imtis karinių veiksmų. Lyg iš sovietinio vadovėlio arba iš JAV rašytojo Tomo Clancy trilerių.
Pasaulis labiau pasibaisėjo nei išsigando, kad Kremlius ėmė žaisti taip atvirai ir primityviai ir privertė spėlioti – nejau Rusiją valdo pamišęs tironas? O gal visa tai, ką matome, tėra dūmų uždanga, už kurios slypi, Kremliaus supratimu, pragmatiškos priežastys?
Keisti prezidento sprendimai
„Nesuprantu, kas pakrypo ne taip, kodėl Vladimiras Putinas priėmė tokį sprendimą?“ – klausė radijo stoties „Echo Moskvy“ vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas.
Jo santykiai su Rusijos prezidentu ypatingi: radijo stotis laikoma viena paskutinių Rusijos laisvosios minties citadelių, nuolat suteikia savo eterį daugeliui opozicionierių. O su jos vadovu dažnai įvairiomis temomis labai atvirai kalbasi šalies prezidentas, bet dažniausiai „ne į mikrofoną“.
Be to, „Echo Moskvy“ vyriausiasis redaktorius gana draugiškas su daugeliu stambių Kremliaus valdininkų, su jais nuolat gurkšnoja viskį per atvirus pokalbius įvairiomis temomis, neišskiriant ir Kremliaus politikos paslapčių.
„Klausimas: kas pakrypo ne taip? Juk žinau, kad nors V.Putinas – labai emocingas žmogus, priimdamas sprendimus jis labai atsargus.
Per 13 metų neprisimenu jo tokių rimtų spontaniškai priimtų sprendimų, tarp jų net ir dėl karo su Gruzija.
Tokius neigiamų pasekmių turinčius sprendimus Vladimiras Vladimirovičius priima labai tvarkingai. Šiuo atveju susidaro įspūdis, kad buvo kažkas, ko mes nežinome“, – stebėjosi žurnalistas.
Planavo jau seniai
Ir A.Venediktovas, ir kiti šaltiniai tikina, kad įvairios logistinės konstrukcijos Rusijos saugumo taryboje buvo dėliojamos jau seniai.
Kitaip sakant, apie galimus susirėmimus ir net aukas tame pačiame Kryme arba prie Rusijos ambasados Kijeve svarstyta, analizuota.
Rusija – didelė šalis, ir, nepaisant sovietinės santvarkos griūties, saugumiečių valdomas analitinis aparatas tebėra tvirtas ir žiūri į priekį.
Bet to neatsitiko. Jokio Rusijos ambasados šturmo, kol kas jokio rimtesnio kraujo praliejimo Kryme. „Fašistai“ nepuola, nors tu ką.
Vis dėlto kažkodėl šiuo variantu, kuris taip pat buvo Generalinio štabo aplankuose ir numatė kariuomenės įvedimą ar bent jau leidimą ją įvesti, iš dalies buvo pasinaudota.
Ir tai buvo daroma skubiai. Kaip „Lietuvos ryto“ korespondentui Maskvoje patvirtino kiti šaltiniai, dėl įvykių Ukrainoje Rusijos prezidento administracija dar prieš savaitę perėjo prie sustiprinto darbo režimo. Ir praėjusį savaitgalį kai kurie valdininkai, net ir užimantys aukštus postus, iki išnaktų triūsė savo darbo vietose.
Tačiau Federacijos Taryba, šeštadienį balsavusi už galimybę įvesti kariuomenę į Ukrainą, į pasitarimą buvo sukviesta visiškai netikėtai – skubos tvarka.
Senatoriams pradėta skambinti tik šeštadienio rytą, ir daugelis pažadinti nelabai suprato, kas ir kodėl vyksta, tad nespėjo atvykti iš savo užmiesčio vilų.
Bet Kremlius akivaizdžiai skubėjo. Kad greitai susirinktų kvorumas, kai kurių buvo paprašyta atsiųsti raštiškus pareiškimus, leidžiant kolegoms balsuoti jų vardu už kariuomenės įvedimo galimybę.
Istorinio teisingumo siekis
Žinoma, kad dar vasario 21-ąją V.Putinas kalbėjosi su V.Janukovyčiumi, o šis paprašė karinės pagalbos – tuomet V.Putinas tai padaryti atsisakė.
Bet po savaitės laukė netikėtumas – V.Putinas staigiai pakeitė kursą.
Niekam ne paslaptis, kad V.Putinas degė didžiuliu troškimu susigrąžinti Krymą: privačių pokalbių metu tuomečio Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo sprendimą Krymą atiduoti Ukrainai jis ne kartą pavadino istoriniu neteisingumu.
Po revoliucijos Kijeve ir Kryme prasidėjusių neramumų susidarė situacija, kuria pasinaudojus ši teritorija galėtų grįžti po Maskvos sparneliu.
Taip parašys istorijos vadovėliai, į kuriuos V.Putinas pateks kaip rusų žemių vienytojas. O jam tai labai svarbu.
„Echo Moskvy“ vyriausiasis redaktorius mano, kad Rusijos prezidentui V.Putinui reikia rinktis: viena vertus, istorinį teisingumą, kita vertus, politinį tikslingumą.
„Siekti istorinio teisingumo – tai neabejotinai susipykti su Vakarų Europa, JAV, kur Rusija turi daug interesų. Ir jis tai supranta. Galų gale tai reiškia susipykimą su didele dalimi ukrainiečių tautos ir Kijevu, kur Rusija turi aibę interesų“, – sakė A.Venediktovas.
Ir vis dėlto V.Putinas pasirinko istorinį teisingumą – tokį, kaip jis supranta. Tačiau kas buvo lemiamas veiksnys priimant sprendimus?
Kremliui artimi žmonės mano, kad Rusijos prezidentui buvo padėta pasirinkti: pateikta informacija apie aukas tarp Kryme gyvenančių rusų, nors iš tikrųjų jokių aukų nebuvo.
Maskvoje jau kurį laiką kalbama, kad V.Putinui, kaip ir visiems autoritariniams lyderiams, įtikti norintys padlaižiai pateikia apdorotą, nebūtinai objektyvią, informaciją. Nuo to, kas iš tikrųjų vyksta, tokie lyderiai dažnai būna izoliuojami. Tai dar vadinama „diktatoriaus paradoksu“.
Beje, pokalbyje su prezidentu Valstybės Dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas pareiškė, kad deputatai su nerimu sutiko informaciją apie įvairių ginkluotų grupių bandymus patekti į įvairius objektus, konkrečiai apie mėginimus užgrobti Krymo užsienio reikalų ministeriją.
Bet pagrindinį vaidmenį, matyt, suvaidino su rusų oligarchais ir nusikalstamomis grupuotėmis susijęs Krymo elitas, kuriam nereikalinga nei Ukrainos, nei Maskvos ranka. Tiesiog norisi gauti ką nors panašaus į Padniestrės statusą: savarankiškumą nuo Kijevo ir Maskvos.
Tai reikštų finansavimą iš Maskvos, bet galimybę tvarkyti visus pinigų srautus patiems. Būtent dėl tokio tikslo situaciją reikėjo įkaitinti iki aukščiausio laipsnio.
Pinigų sukišti nereikia
Beje, priešingai nei Pietų Osetija ir Abchazija, Krymas nepareikalaus iš Rusijos didelių finansinių įplaukų net ir pradiniame etape.
„Lietuvos ryto“ korespondento Maskvoje duomenimis, Rusijos ekonomikos ir finansų ministerijose buvo atlikti preliminarūs Krymo ekonominių perspektyvų skaičiavimai.
Formaliai jis egzistuoja dėl Kijevo dotacijų – 52 procentai biudžeto padengiami būtent tokiomis dotacijomis.
Bet taip yra dėl to, kad pagrindinė pusiasalio teritorijos mokesčių ir rinkliavos dalis tiesiogiai keliauja į Ukrainos biudžetą. Pagal šią schemą sukurta ir Rusijos mokesčių sistema: federacijos subjektai gauna ne daugiau nei 33–34 procentus savo surinktų mokesčių.
Kryme ir pagrindinės įmonės juridiškai įregistruotos už jo ribų, kur ir moka mokesčius.
Pavyzdžiui, iš daugiau nei 50 veikiančių bankų pusiasalio teritorijoje įregistruotas tik vienas, geležinkelio, kuriam čia tenka apie 80 procentų krovinių, valdymas kartu su visomis pajamomis tenka Dniepropetrovskui.
Ekspertų vertinimu, tokiu būdu iš pusiasalio nuteka iki 80 procentų uždirbamų lėšų – tai maždaug 600 milijonų dolerių.
Juokingą sumą – 20 milijonų dolerių Krymo iždas gauna iš poilsio ir turizmo. Mat beveik visos sanatorijos, poilsio namai, viešbučiai ir kiti objektai priklauso Kijevo ir Maskvos verslininkams, kur ir plaukia visas pelnas. Tarptautinių ekspertų vertinimu, kasmet poilsiaujantys Kryme 5 milijonai turistų palieka ne mažiau nei 1 milijardą dolerių.
Ir net Rusijos nuomos mokestis už Sevastopolio karinę jūrų bazę – 97 milijonai dolerių – iškart atitenka Kijevui.
Rusų finansų specialistai apskaičiavo: jei bent 60–70 procentų Krymo pajamų būtų grąžinta į pusiasalio iždą, ši teritorija taptų rojumi Žemėje.
Tikslas – nuraminti totorius
Žinoma, tarp rusų oligarchų, taip pat V.Putino draugų, atsirastų nemažai norinčiųjų priglobti visą šį turtą.
Bet šiuo atveju dabartinis pusiasalyje įsikūrusių rusų džiugesys gali greitai virsti nepatenkintu murmėjimu. Kategoriškai prieš bus nusiteikę Krymo totoriai, kurie neramumų pradžioje masiškai parėmė Kijevą.
Tačiau po neoficialių derybų su Maskvos atstovais Krymo pusiasalyje nebuvo užfiksuota nė vieno Krymo totorių protesto prieš Krymo rusifikaciją.
Galiausiai trečiadienį specialiu reisu iš Tatarstano atskrido šios Rusijos Federacijos sudėtyje esančios respublikos prezidentas Rustamas Minichanovas, nors Simferopolio oro uostą užėmę rusų kariai civilinių reisų nepriima.
R.Minichanovą prie pat lėktuvo pasitiko visa Krymo Autonominės Respublikos Kijeve separatistais vadinama vietos valdžios grietinėlė su Sergejumi Aksionovu priešakyje.
Ir nors jiems buvo žadėta parama bei bendradarbiavimas, svarbiausias susitikimas buvo su Krymo totorių lyderiais.
Tikslas aiškus – juos nuraminti, jei reikia – prižadėti, papirkti. Žodžiu, daryti viską, kad nebruzdėtų ir sudarytų vaizdą, jog rusų „išvaduotojus“ sveikina visi krymiečiai, pabūgę „fašistų iš Kijevo“.
Toks savotiškas 1940-ųjų operacijų pakartojimas, kai okupuotose Baltijos valstybėse „Raudonąją armiją išvaduotoją“ pasitiko būriai gėlėmis nešinų „darbo liaudies“ atstovų. Ir niekas nė neburbtelėjo.
Bet šį kartą totoriai nenusileido ir laišku kreipėsi į Jungtines Tautas. Jei Krymo rusai prašo juos apginti nuo „fašistų“, tai totoriai JT prašo apginti nuo Rusijos.
Nors tarp Maskvos politinio elito sklando kalbos, kad totoriams buvo pažadėtos didelės privilegijos, jei jie bent jau neprotestuos prieš būsimą Krymo savarankiškumą.
Esama informacijos, kad tarp būtinų reikalavimų Kijevui, siekiant plėsti pusiasalio autonomiją, bus Sevastopolio perdavimas Krymo valdžios pavaldumui, atsisakant dabartinio statuso – miesto pavaldumo centrui.
Krymo okupacija nevilioja
Bet svarbiausias klausimas: ar Krymas taps rusų? Ar okupacines pajėgas neoficialiai įvedęs ir šiaip jau jų akivaizdaus buvimo nepripažįstantis Kremlius atsirieks Krymą ištaisydamas 1954-ųjų „neteisybę“?
Veikiausiai ne. Kaip teigė „Lietuvos ryto“ korespondento Maskvoje kolegos, kuriems pavyko pakalbėti su šaltiniu iš Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos, įvairūs Ukrainos padalijimo į vakarinę, centrinę ir rytinę variantai buvo svarstomi visą pastarąją savaitę.
Bet V.Putinas buvo kategoriškai prieš bet kokius Krymo ir kitų Ukrainos sričių prijungimo ar net priartėjimo prie Rusijos scenarijus. Esą kurių galų Rusijai tiesiogiai prisiimti atsakomybę už regionus, kur gali kilti įvairiausių problemų. Nors būtent to – prisijungti prie Rusijos, paprašė Kijevo neteisėtu laikomas Krymo parlamentas.
Kitas aukštas prezidento administracijos valdininkas tikino, kad Kijeve valdžios nepripažįstančiam Kremliui dabar naudinga laukti ir stebėti situaciją, kol ji nurims.
Jei Kijevas supanikuos ir pasiduos provokacijoms, kaip 2008-aisiais pasielgė Michailas Saakašvilis, į Rusijos pajėgų judėjimą Pietų Osetijoje atsakęs karine jėga, Kremlius duos atkirtį. Sprendžiant iš patirties ir Vakarų reakcijos, niekas Ukrainos negelbės.
„Prezidentui atrištos rankos, bet tai visiškai nereiškia, kad jis pasinaudos teise, kurią jam suteikė Federacijos Taryba. Geriausia, kas gali būti esant tokiai padėčiai, – Krymo išsaugojimas Ukrainos sudėtyje.
Galbūt reikalingas kiek didesnis Krymo federalizavimas ir kelių kalbų išsaugojimas. Tai bus geriausias variantas. Apie likusius scenarijus net galvoti bijau“, – teigė valdininkas.
Rusijos veiksmų plėtrai į kitus Ukrainos regionus nepritaria ir Rusijos stačiatikių bažnyčia.
Maskvos patriarchato ukrainiečių cerkvės patriarcho pareigas laikinai einantis Anufrijus oficialiai kreipėsi į patriarchą Kirilą su prašymu užkirsti kelią kraujo praliejimui.
Be to, dar buvo neviešas kreipimasis, kuriame Anufrijus tiesiog maldauja patriarchą Kirilą įtikinti V.Putiną neįvesti kariuomenės, turint omenyje galimą kai kurių parapijų perėjimą iš Maskvos stačiatikių bažnyčios į Ukrainos.
O juk Rusijos prezidentas V.Putinas įdėmiai žvelgia į Stačiatikių bažnyčios poziciją.
Beje, įdomu ir tai, kad V.Putinui įtikti paskubėjusi Valstybės Dūma, kuri jau buvo pradėjusi nagrinėti įstatymą dėl naujo subjekto – užsienio valstybės dalies – supaprastinto priėmimo į Rusijos Federacijos sudėtį, dabar mėgina jį pamiršti – tai taip pat pasikeitusios Kremliaus vėjo krypties požymis.
Svarbiausia – nepersistengti
Vis dėlto Rusijoje esama ir kitokių nuomonių. Juk, vienaip ar kitaip, Vakarai, regis, atsimerkė ir pamatė ne tą V.Putiną, su kuriuo galima kalbėtis, bet tą žmogų, apie kurį jau senokai perspėja ekspertai: imperijos besiilgintis, savotišką pragmatizmo viziją turintis ir labai pavojingas žmogus. Ir Rusijai, ir jos kaimynams.
Rusijos kaimynus po kiek laiko dar galima kiek nuraminti, Vakarų šalis, ypač gana neryžtingai konflikto Ukrainoje metu pasirodžiusias Europos šalis, galima įbauginti, bet tik ne JAV.
Kad ir kas valdytų JAV, Amerikos strateginiai interesai jokiam prezidentui neleidžia pernelyg nukrypti nuo vėžių. Amerika jau kurį laiką lyg per pagirias purtėsi iliuzijų dėl bendradarbiavimo su Rusija. Akivaizdu, kad visos „santykių paleidimo iš naujo“ strategijos žlugo.
Tai simbolizuoja ir pastarosios strategijos architekto JAV ambasadoriaus Maskvoje Michaelo McFaulo pasitraukimas iš pareigų. Būtent JAV administracija, nors ir nenoriai, bet buvo priversta imtis iniciatyvos bei atsakomųjų priemonių.
Kol Europa, išskyrus Rusijos pelnytai įbaugintas pasienio valstybes, tik svarstė apie galimas sankcijas Ukrainos režimui, JAV ėmėsi veiksmų. Ir pirmoji labai aiškiai, be mekenimų apie „didelį susirūpinimą“ nubrėžė raudoną liniją Maskvai: jei toliau eskaluosite konfliktą su Ukraina, patys sulauksite sankcijų. Ir labai rimtų.
Tai V.Putinas, regis, supranta. Kremliaus analitikai bent teoriškai turėjo apskaičiuoti savo veiksmų pasekmes – galimą išmetimą iš G8 klubo, tas pačias sankcijas.
Tačiau kol kas V.Putino poza rodo, kad nusileisti Rusija neketina ir kone šaipydamasi baugina atsakomosiomis sankcijomis, kurios daugiausia nerimo kelia į Rusiją pinigus sukišusiems europiečiams.
Tie užsienio investuotojai, kurie žinojo, kas tai per šalis, vis tiek rizikavo. Ir nors po Rusijos veiksmų Kryme kai kurie investuotojai ėmė „tepti slides“, rizikuojančių atsiras.
O jei ir neatsiras, jų vietą ir jų nuvertėjusį verslą mielai perims V.Putino aplinkos žmonės.
Tai, beje, yra viena sąmokslo teorijų: jei du ėjimus į priekį žengęs V.Putinas nusileidžia ir žengia vieną atgal, konfliktuoti nenusiteikę Vakarai sutinka su nauja tvarka. O V.Putinas ir jo aplinka gali raškyti dividendus. Bet čia ir yra didžioji rizika.
Svarbiausia – nepersistengti ir tradiciškai bauginant Vakarus neįvaryti savęs į kampą.
Žinomas rusų politikas Konstantinas Zatulinas tikino, kad svarstant Krymo ateitį nekalbama apie jokias aneksijas.
„Šiuo atveju kalbame apie atsisakymą pripažinti dabartinės vyriausybės, atėjusios į valdžią po valstybinio perversmo, sprendimus dėl reformų būtinybės.
Tolesnis Ukrainos egzistavimas esant dabartinėms valstybinėms sienoms neįmanomas be vidaus reformų ir garantijų rusakalbiams regionams“, – teigė politikas.
Mat pagrindinę partiją V.Putinas jau sužaidė. Dabar prasidės „prekyba“ su JAV, ES ir G8: į kokias pozicijas Rusija atsitrauks, o į kokias – ne. Ir ar jai tai bus leista. Net ir artimiausi V.Putino aplinkos žmonės, kurie paprastai įžvelgia pragmatiškus prezidento siekius, tikina, kad šį kartą neprognozuojamai pasielgęs šalies lyderis dar gali nustebinti. Ir nebūtinai maloniai.
Mat jei jis apsiskaičiavo ir Vakarai reaguos griežčiau nei įprastai, jam neliks nieko kito, kaip tik eskaluoti konfliktą. O kuo tai gali baigtis – ar V.Putino režimo žlugimu, ar kai kuo blogesniu – dabar jau ne taip paprasta atsakyti.
