Dabar jau 90-metis amerikietis, garsėjantis kaip pragmatiškos politikos arba realpolitik šalininkas yra arba mėgstamas, arba itin nekenčiamas dėl savo patarimų. Tačiau būtent H.Kissingerio patarimų klausėsi ne vienas JAV lyderis.
Pastaraisiais metais nesyk atvirą palaikymą V.Putino politikai išsakęs H.Kissingeris viešu laišku JAV dienraštyje „The Washington post“ išsakė savo nuomonę amerikiečiams apie krizę Ukrainoje. Lrytas.lt pateikia šio laiško tekstą.
Vieša diskusija apie Ukrainą – tai vien kalbos apie konfrontaciją. Bet ar mes žinome, kur einame? Per savo gyvenimą mačiau, kaip su dideliu entuziazmu ir visuomenės parama kilo keturi karai, kurių nė vieno nežinojome kaip pabaigti ir galiausiai iš trijų vienašališkai atsitraukėme. Politikos išbandymas – kuo tai baigiasi, o ne kuo prasideda.
Pernelyg dažnai įvykiai Ukrainoje vertinami, kaip atviras susidūrimas: ar Ukraina prisijungs prie Rytų, ar prie Vakarų? Bet norint, kad Ukraina išgyventų ir klestėtų, ji neturėtų tapti kurios nors pusės nutolusia karine stovykla, ji turėtų veikti, kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų.
Rusija turi susitaikyti, kad bandymas Ukrainą paversti satelitine valstybe tokiu būdu paslenkant sienas į Vakarus, pasmerks Maskvą kartoti istorinius tarpusavio spaudimo ciklus su Europa ir JAV.
Vakarai savo ruožtu turėtų suprasti, kad Rusijai Ukraina niekada nebus tiesiog užsienio šalis. Rusijos istorija prasidėjo nuo Kijevo Rusios. Rusijos religija pradėjo sklisti būtent iš ten. Ir Ukraina Rusijai priklausė šimtmečius, o istorija pynėsi dar prieš tai.
Vieni svarbiausių Rusijos mūšių už laisvę, pradedant 1709 metų Poltava, vyko būtent Ukrainos žemėje. Juodosios jūros laivynas, kuris leidžia Rusijai projektuoti jėgą į Viduržemio jūrą, įsikūręs Sevastopolyje, Kryme. Netgi tokie garsūs disidentai, kaip Aleksandras Solženicynas ir Josifas Brodskis sakė, kad Ukraina yra integrali Rusijos istorijos ir, išties, Rusijos dalis.
ES turėtų pripažinti, kad būtent Bendrijos biurokratinis delsimas ir strateginio elemento subordinacija vidaus politikai, kai Ukraina derėjosi su Europa, pavertė tas derybas krize. Užsienio politika – tai menas nustatyti prioritetus.
Ukrainiečiai yra lemiamas elementas. Jie gyvena dvikalbėje šalyje su sudėtinga istorija. Vakarų Ukraina prie Sovietų Sąjungos prijungta 1939-siais, kai Stalinas ir Hitleris pasidalijo karo su Lenkija grobį.
Krymas su 60 proc. etninių rusų dauguma tapo Ukrainos teritorija tik 1954 metais, kai Ukrainoje gimęs Nikita Chruščiovas padovanojo Krymą, pagerbiant 300 metų senumo susitarimą tarp kazokų ir Rusijos.
Vakarų Ukraina daugiausiai katalikiška, o Rytų – stačiatikiška. Vakaruose kalbama ukrainietiškai, Rytuose – daugiausiai rusiškai.
Bet koks vienos pusės bandymas dominuoti prieš kitą privestų prie pilietinio karo arba šalies skilimo. Bandymas elgtis su Ukraina, kaip su Rytų ir Vakarų konflikto zona dešimtmečiams paskandintų Rusijos ir Vakarų, ypač Europos bendradarbiavimą tarptautinėje politikoje.
Ukraina yra nepriklausoma vos 23 metus. Prieš tai ją nuo XIV amžiaus valdė užsienio jėgos. Nenuostabu, kad Ukrainos lyderiai neišmoko kompromisų meno bei gebėjimo žvelgti iš istorinės perspektyvos.
Nepriklausomos Ukrainos politika aiškiai rodo, kur slypi problema: Ukrainos politikų bandymai primesti savo valią nepaklusniems šalies regionams, vienam po kito. Tai yra Viktoro Janukovyčiaus ir jo priešininkės Julijos Tymošenko konflikto esmė.
Jie abu atstovauja skirtingus Ukrainos sparnus ir nenori dalytis valdžia. Išmintinga JAV politika Kijevo atžvilgiu siektų rasti būdą, kaip abi Ukrainos pusės galėtų bendradarbiauti. Turėtume siekti susitaikymo, o ne kurios nors pusės dominavimo. Tačiau nei Rusija, nei Vakarai, nei įvairios nesutariančios grupės Ukrainoje šio principo nesilaikė. Kiekviena pusė tik pablogino padėtį.
Rusija negalėtų pasiūlyti karinio sprendimo, nes taip save izoliuotų. Vakarams demonizuoti Vladimirą Putiną taip pat nėra gera politika – tai tik pasiteisinimas, kai nėra jokios politikos.
V.Putinas turėtų suprasti, jog kad ir kokios būtų jo nuoskaudos, karinės jėgos demonstravimas sudarytų sąlygas kilti antrajam Šaltajam karui. Savo ruožtu JAV turėtų vengti elgtis su Rusija, kaip su nenormalia šalimi, kuri kantriai būtų mokoma Vašingtone nustatytų taisyklių.
Istoriniu požiūriu V.Putinas yra rimtas strategas, tačiau JAV vertybių bei psichologijos supratimas nėra jo stiprioji pusė. Tačiau lygiai taip pat Rusijos istorijos ir psichologijos supratimas nėra stiprioji JAV politikos rengėjų pusė.
Vietoje to, kad varžytųsi pozomis, abiejų pusių lyderiai turėtų išanalizuoti išvadas. Štai kokias abiems pusėms vertybine ir saugumo prasme naudingas išvadas aš matau:
1. Ukraina turi turėti teisę pasirinkti savo ekonomines ir politines asociacijas laisvai, tarp jų ir su Europa;
2. Ukraina neturėtų įstoti į NATO – tokios pozicijos laikiausi ir prieš 7 metus, kai ši idėja buvo iškelta;
3. Ukraina turėtų laisvai sukurti bet kokią vyriausybę, atsižvelgiant į šalies piliečių valią. Išmintingi Ukrainos lyderiai pasirinktų tokią politiką, kuria būtų siekiama susitaikymo su įvairiomis šalies dalimis.
Tarptautinėje arenoje jie siektų panašaus statuso, kokio laikosi Suomija. Ši šalis nepalieka abejonių dėl savo aršaus siekio likti nepriklausoma ir bendradarbiauja su Vakarais beveik visose srityse. Tačiau tuo pat metu Suomija vengia demonstruoti institucinį priešiškumą Rusijai.
4. Remiantis nustatytomis taisyklėmis ir tvarka pasaulyje Rusija negali aneksuoti Krymo. Tačiau Ukrainos santykiams su Krymu taip pat turėtų būti sudaryta galimybė būti ne tokiems įtemptiems.
Rusija turėtų pripažinti Krymą Ukrainai, o pastaroji – tarptautinių stebėtojų prižiūrimuose rinkimuose užtikrinti Krymo autonomijos statusą. Taip pat neturėtų likti jokių neaiškumų dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno Sevastopolyje.
Tai yra principai, o ne receptai. Tie, kurie susipažinę su situaciją minimame regione, žino, jog ne visi šie principai bus priimtini konfliktuojančioms pusėms. Išbandymas yra ne absoliutus pasitenkinimas, o subalansuotas nepasitenkinimas. Jei koks nors šiais pavyzdžiais paremtas sprendimas nebus pasiektas, konflikto eskalavimas tik paspartės. Ir tam laikas ateis jau greitai.
