„Esame sardai ir tuo didžiuojamės, norime gyventi nuostabioje Sardinijos saloje. Tikime, kad su Italija nėra ateities nei mums, nei mūsų vaikams.
Norėtume gyventi normalioje šalyje, kuri savo piliečiams suteikia darbo ir verslo galimybes, turi aiškius ir visiems vienodai taikomus įstatymus, stabilią ekonomiką ir subalansuotus mokesčius. Norėtume atskirti Sardiniją nuo Italijos ir prisijungti prie Šveicarijos Konfederacijos, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai-Vakarai“.
Norėtume tapti 27-uoju Šveicarijos kantonu“, – taip savo idėją interneto svetainėje cantonmarittimo.com pristato jos autoriai – odontologas A.Caruso ir automobilių salone dirbantis E.Napoleone.
Jie nejuokauja ir turi savų argumentų, kodėl Sardinija turėtų priklausyti Šveicarijai.
Net jei dabar ši idėja atrodo visiškai beprotiška, kas uždraudė svajoti?
Nori tapti jūros kantonu
„Esame įsitikinę, kad nepriklausoma Sardinija nėra nei pasiūlymas, nei galimybė. Mums reikia nepaneigiamų administracinių ir ekonominių gebėjimų turinčio Europos Sąjungai (ES) nepriklausančio lyderio, kuris vestų tvirtos autonomijos link.
Toks lyderis yra Šveicarija ir mes norime tapti jos jūros kantonu“, – teigia autoriai.
„Lietuvos ryto“ pakalbintas A.Caruso sakė, kad sardai labai skiriasi nuo italų, tiek nuo šiauriečių, tiek nuo pietiečių ir absoliuti dauguma jų nesijaučia esą italai.
„Daugybė sardų įsitikinę, kad įsiliejimas į Italiją buvo prasčiausias sprendimas.
Ištisus dešimtmečius chroniško neveiklumo apsėsta Italija iš nuostabaus grožio salos išspaudė viską, ką galėjo, o su sardais elgiasi lyg su pastumdėle Pelene“, – paklaustas, kodėl sardai norėtų tapti šveicarais, sakė A.Caruso.
Idėja – iš vokiečio lūpų
Idėja prisijungti prie Šveicarijos kilo prieš porą metų, o tikruoju jos autoriumi galima laikyti Sardinijoje atostogavusį vokietį.
„Viename Kaljario bare su iš užsienio atvykusiu draugu kalbėjausi apie krizės aklakelyje įstrigusią Italiją, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai-Vakarai“.
Man pasiūlius kreiptis pagalbos į vokiečius, prie gretimo stalelio sėdintis vyras atsisuko ir pateikė tokį pasiūlymą: „Esu vokietis ir galiu pasakyti, kad Vokietija ką tik baigė spręsti savo rytinės dalies problemas ir kol kas tegu būna ramybėje. Tačiau jūs turėtumėte pasisiūlyti Šveicarijai. Ji gautų jūrą, o jūs jau kitą rytą atsibustumėte turėdami savo problemų sprendimo raktą.“
„Į tokį pasiūlymą atsakiau šypsena, bet jau po valandos ėmiau naršyti po internetą ir ieškoti informacijos.
Sukūriau paskyrą „Facebook“, o šiemet vietos valdžios rinkimų proga pristatėme interneto puslapį“, – pasakojo A.Caruso.
Įgriso itališka netvarka
Laikas patraukti visuomenės dėmesį, atrodo, buvo pribrendęs.
Per mėnesį grupės „Canton Marittimo“ narių skaičius išaugo beveik trigubai ir perkopė devynis tūkstančius. Iniciatyva susidomėjo ne tik vietos ir italų žiniasklaida, bet ir Šveicarijos bei kitų šalių spauda.
„Idėja užsikrėtė būrys draugų, kurie nėra kokie nors išsišokėliai, o rimti verslininkai, profesionalai. Jie galėtų sau leisti finansiškai ramų gyvenimą, tačiau nenori susitaikyti su esama situacija ir nori geresnės ateities savo vaikams. Ta ateitis – ne su Italija“, – sakė A.Caruso.
Jo teigimu, sardai, kurių temperamentas panašesnis į šveicarų nei į italų, pagaliau atsikratytų itališkos netvarkos, politinės ir ekonominės suirutės, vangumo, nesugebėjimo spręsti problemas.
Prisijungusi prie Šveicarijos Sardinija taptų modernios, išsivysčiusios, gamtos ir ekologiškus išteklius vertinančios tautos, kuri yra teritorinių autonomijų lyderė pasaulyje, dalimi.
Be to, jos neutralumas apsaugotų nuo konfliktų, o tvirtas šveicariškas frankas taptų patikimu ekonominiu uostu.
„Vienintelė alternatyva – toliau leistis apiplėšinėjamiems Italijos valstybės tol, kol tapsime turtingų ir karingai nusiteikusių spekuliantų, pirmiausia arabų ir rusų, preke, kurią jie įsigis ne tam, kad puikiai administruotų, o tam, kad supirktų mūsų namus ir žemes ir, užspeitę mus į kampą, darytų ką panorėję“, – įsitikinęs A.Caruso.
Nauda visoms pusėms
A.Caruso ir E.Napoleone teigimu, Sardinijos atsiskyrimas nuo Italijos ir prisijungimas prie Šveicarijos būtų naudingas ne tik salos gyventojams.
„Šveicarija gautų antrą pagal dydį, vieną gražiausių Viduržemio jūros salų ir pagaliau turėtų priėjimą prie jūros.
Gautų beveik du tūkstančius kilometrų krištolinio vandens skalaujamos pakrantės, nepakartojamą Viduržemio pakrantės augaliją, kelis uostus ir pusantro milijono tvarkos ištroškusių mokytis darbščių gyventojų.
Investicijų galimybės švelnaus klimato saloje šveicarams būtų begalinės – pradedant turizmu, infrastruktūra ir baigiant pasaulio turtuolius galinčiomis suvilioti privačiomis klinikomis ir mokyklomis“, – naudą šveicarams vardijo A.Caruso.
Kokia nauda būtų Italijai atsisakyti Sardinijos?
„Kodėl smaugiančias skolas valstybės turto išpardavimu ketinančiai sumažinti Italijai neparduoti Sardinijos?
Juk Italija jai niekada neskyrė tinkamo dėmesio ir pagarbos, visada elgėsi lyg su nereikalingu svoriu, iki šiol salą mato tik kaip maudymosi koloniją, potencialią atliekų naikinimo ir atominių elektrinių statymo teritoriją.
Tapę Šveicarijos kantonu vienu šūviu nušautume du zuikius – italai mums būtų dėkingi už išsikapstymą iš skolų, o mes juos toliau svetingai priimtume tvarkinguose mūsų kurortuose“, – sakė A.Caruso.
Šveicarai nori maudytis
Idėja tapti Šveicarijos dalimi jau sužavėjo daugybę sardų. Absoliuti dauguma pažįstamų sardų, paklausti, ką apie tai mano, atsako: „Duok Dieve.“ Palaikančiųjų būrys didėja ir internete.
„Atvažiavęs čia supratau, kad normalus gyvenimas yra įmanomas. Sardinija kartu su Šveicarija taptų ant nuostabios jūros plūduriuojančia galybe“, – socialiniame tinkle rašė Šveicarijoje praktiką atliekantis Manuelis Zuddas.
„Tikėkimės, ši idėja virs realybe. Būtų lyg šviesos pluoštas absoliučioje tamsoje“, – antrino Manu LOveriu pasivadinęs jaunuolis.
„Jeigu tik kuo nors, bet kuo, galiu padėti įgyvendinti šią idėją, tuojau pat man praneškite. Reikia veikti nedelsiant“, – ragino Nino Becciu.
„Šveicarija yra begale aspektų unikali šalis. Tikiuosi, Sardinija kuo greičiau taps jos kantonu“, – džiūgavo šveicarės ir sardo šeimoje gimęs Tomaso Vegas Corda.
Šveicarijoje dirbantys sardai teigia, kad jų pažįstami iš Ženevos, Berno ar Ciuricho jau trykšta entuziazmu atvykti į šiltą krištolinės jūros skalaujamą Sardinijos kantoną.
Dagiau kaip penkis tūkstančius šveicarų apklausęs interneto portalas „Bluewin“ pranešė, kad 73 proc. jų pritartų Sardinijos prijungimui.
Susižavėjo ne visi
Tačiau Kaljario bare kilusia ir internete paplitusia idėja parsiduoti šveicarams susižavėjo ne visi.
„Tikrai norite, kad Sardinija patektų į mokesčių rojumi vadinamos šalies nagus? Šalies, kurioje sukuriami nelegalūs pinigai, kurios bankai įsivėlę į nešvarias machinacijas?
Kurioje įsikūrusios didžiausios ir prasčiausios pasaulio kompanijos? Tikrai norite pakliūti į dar prastesnio valdovo nagus?“ – pasipiktinimo neslėpė Olivia Agarth Mater.
„Šveicarija yra labai liberali tokiomis temomis kaip eutanazija, civilinės tos pačios lyties asmenų santuokos, lengvųjų narkotikų vartojimas ir prostitucija. Ar tikrai mes, sardai, esame tam pasiruošę?“ – antrino separatizmui nepritariantis Sergio Maffei.
„Šveicarija yra mokesčių rojus, naudojamas pinigams plauti. Kaip galima norėti priimti jų mokesčių sistemą?
Be to, tauta netampa civilizuotesnė, kai prijungiama prie kitos.
Gal geriau mes, sardai, liaukimės pylę pamazgas ant savęs ir pradėkime galvoti, kaip tapti tokiems kaip šveicarai“, – rėžė Enrico Suillo Mereu.
„Šveicarijoje vyrauja amerikietiškas gyvenimo stilius, efektyvus, palyginti su Italija, taip pažengęs, kad vargu ar mums pavyktų jį suprasti ir priimti.
Mes juk taip bijome svetimtaučių, netgi turistai čia turi užsibūti tik tiek, kiek būtina, o ką jau kalbėti apie svetimšalius investuotojus. Manau, ši idėja yra gryna utopija“, – rašė Šveicarijoje gyvenantis emigrantas iš Sardinijos Fausto Masala.
Kai kas juokauja, kad idėja puiki, tačiau reikėtų rimtai apsvarstyti visas galimybes. Galbūt naudingiau parsiduoti ne šveicarams, o amerikiečiams arba tapti Japonijos sala.
Rankų nuleisti neketina
Šveicariškos Sardinijos iniciatoriai kol kas oficialaus pasiūlymo šveicarams nepateikė ir referendumo dėl atsiskyrimo nuo Italijos taip pat dar nerengia.
Kol kas jų tikslas – skleisti idėją visuomenėje, sukelti konstruktyvias diskusijas ir suburti reikalingų ekspertų komandą. Į kaltinimus provokacija jie atsako, kad teritorijos dalies pardavimas kitai valstybei nebūtų joks akibrokštas.
„Per 250 metų JAV nusipirko žemių iš Prancūzijos, Ispanijos ir Rusijos. Visai greta Sardinijos esanti Korsikos sala jau du šimtus metų gyvuoja po Prancūzijos trispalve.
Kelioms pusėms naudingų pirkimo ir pardavimo sandorių istorijoje gausu, tad kodėl dabar tai turėtų atrodyti provokacija?“ – aiškino A.Caruso.
„Škotijoje ir Katalonijoje vyksiantys referendumai dėl nepriklausomybės yra aiškūs pavyzdžiai, kad geopolitinius žemėlapius galima perbraižyti.
Artimiausiu metu iš grupės socialiniame tinkle virsime juridiškai įteisinta asociacija ir imsimės konkrečių žingsnių. Kelias ilgas ir nelengvas, tačiau nėra neįmanomas“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo apie šveicarišką Sardiniją svajojantis A.Caruso.
Vis dėlto Kaljario universitete dirbantis konstitucinės teisės ekspertas Marco Betzu šaldo Šveicarijos piliečiais panorusių tapti sardų entuziazmą. Jis teigia, kad teisiškai Sardinijos tapimas Šveicarijos kantonu yra nereali fantazija.
„Italijos konstitucijos penktasis skyrius apibrėžia, kad Italijos Respublika yra viena ir nedaloma, tą patį pabrėžia ir pirmasis Sardinijos autonominio regiono statuto skyrius“, – vandens į entuziazmo ugnį šliūkštelėjo teisininkas.
Italija vis vien subyrės?
Sardinija nėra vienintelis Italiją į Šveicariją svajojantis iškeisti regionas. Mintis atsiskirti ir prisijungti prie kaimyninės Šveicarijos jau seniai kirba Lombardijos regiono gyventojų galvose.
Skirtingai negu Viduržemio jūros skalaujami sardai, Alpių atrėžti lombardai jau nebediskutuoja, bet renka parašus referendumui dėl nepriklausomybės. Pranešama, kad kol kas pasirašė apie 12 tūkst. lombardų.
„Šveicarijos kantonu tapusi Lombardija įgytų didesnę nepriklausomybę, mokėtų mažiau mokesčių, taptų veiklios ir pažangios, neutralios, negatyviai ES ir JAV įtakai atsparios šalies dalimi, toliau kalbėtų itališkai ir išlaikytų savo tradicijas“, – rašoma peticijoje.
Nepriklausomybės ar bent didesnės autonomijos idėjos itin gajos ir kitame Šiaurės Italijos regione – Venete.
Separatistines idėjas propaguojančios radikalios dešiniųjų partijos Šiaurės lygos atstovai teigia per dvi dienas surinkę 100 tūkst. nuo Italijos norinčių atsiskirti regiono gyventojų parašų.
Teisininkai primena, kad tokie referendumai pažeistų Italijos konstituciją, tad pirmiausia reikėtų referendumo dėl jos pakeitimo. Tačiau kas tada liktų iš vos prieš trejus metus 150-ąsias vienybės metines pompastiškai atšventusios Italijos?
