Lietuvoje kovo 11-oji – Valstybės nepriklausomybės atkūrimo šventė – šiemet paminėta ypač džiugiai, o japonams ši diena dar ilgai taps prakeikta dėl siaubingos tragedijos.
2011 metų kovo 11-ąją Japoniją sukrėtęs 9 balų žemės drebėjimas buvo galingiausias per šalies istoriją.
Jo sukeltos cunamio bangos, siekusios iki 40 metrų aukščio, smogė salos rytų pakrantei. Vandens siena kai kur į sausumą įsiveržė iki 10 kilometrų ir pražudė beveik 19 tūkst. žmonių, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai-Vakarai“.
Katastrofišką padėtį dar labiau pablogino Fukušimos atominėje elektrinėje įvykusi avarija, dėl kurios į aplinką pasklido radiacija.
Japonijos vyriausybė, iki tol atominę energetiką laikiusi strateginiu prioritetu, sustabdė visų 54 šalies reaktorių darbą ir perėjo prie kitų elektros energijos gamybos būdų.
Praėjo vos treji metai, ir Japonija jau pasiruošusi atnaujinti atominių elektrinių darbą.
„Lietuvos ryto“ pašnekovui, kuris pageidavo būti vadinamas slapyvardžiu Kei, tai kelia pasipiktinimą ir nusivylimą.
„Turėjome progą tapti geresne visuomene, tačiau tuo nepasinaudojome. Man dėl to liūdna“, – kalbėjo Tokijuje dirbantis vyras.
Vaizdai priminė Holivudo filmus
Prisiminimai apie 2011 metų kovo 11-ąją iki šiol gyvi Kei atmintyje. 32 metų vyras tądien darbo reikalais lankėsi Jamanašio prefektūros Kofu mieste, kuris nuo Tokijo nutolęs apie 100 kilometrų, o nuo Fukušimos – apie 200.
„Būdamas ten pajutau neįprastai stiprų žemės drebėjimą – vos išsilaikiau ant kojų.
Kai man buvo 15 metų, išgyvenau 1995-ųjų sausio 17-osios Didįjį Hanšino žemės drebėjimą Hiogo prefektūroje. Tas drebėjimas irgi buvo galingas, bet visiškai skyrėsi nuo šio, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai-Vakarai“.
Šįkart jis tęsėsi 2 minutes ir atrodė ilgas netgi man, nors esu patyręs daug žemės drebėjimų Japonijoje.
Nuo pat pradžių viskas buvo ypatinga“, – pasakojo tragedijos liudininkas.
Supratęs, kad įvyko nelaimė, vyras skubėjo grįžti į darbą, kur sukrėsti kolegos buvo prilipę prie televizoriaus ekrano.
Anot Kei, jie tokiais atvejais žiūri Japonijos nacionalinį transliuotoją NHK, nes juo labiausiai pasitiki.
„Tai, ką pamačiau, man atrodė absoliučiai neįtikėtina. Cunamis užliejo Mijagio prefektūros Išinomakio miesto pakrantę.
NHK parodė, kaip didžiausia mūsų istorijoje cunamio banga pagriebė ir nusinešė keletą automobilių.
Tai buvo vaizdas, neturintis nieko bendra su realybe, labiau primenantis filmus, kokius mėgsta kurti Holivude.
NHK komentatorius sušuko: „Ak, automobilyje yra žmogus, aš jį matau.“
Ir staiga supratęs, ką tai reiškia, nustojo kalbėti. Tai buvo viena katastrofos suvokimo akimirkų“, – pasakojo žurnalistas.
Kitą dieną Kei išvydo antrą nepamirštamą vaizdą – Fukušimos pirmojo reaktoriaus sprogimą.
„Buvau netekęs amo. Negalėjau niekam niekuo padėti. Tik paaukoti truputį pinigų į dėžutę, pastatytą šalia prekybos centro bankomato“, – išgyventą bejėgiškumo jausmą prisiminė Kei.
Labiausiai įsiminė smarvė
„Lietuvos ryto“ pašnekovo teigimu, tomis dienomis į neviltį puolė ne tik nelaimės paveikti žmonės, bet ir Naoto Kano vadovaujama vyriausybė, kuri nesugebėjo tinkamai reaguoti į stichijos padarinius.
Užuot ėmęsi konstruktyvaus darbo, politikai tik riejosi. Valdančiosios Japonijos demokratinės partijos (JDP) pyktis buvo nukreiptas ne tik į opoziciją, bet ir į savus.
„Buvo praėjęs jau mėnuo po žemės drebėjimo, bet viskas buvo taip pat kaip kovo 11-ąją.
Jie tik kritikavo ir kaltino vienas kitą, bet nieko nekalbėjo apie Mijagio, Fukušimos, Ivatės prefektūrų sugrąžinimą į gyvenimą“, – Kei nesistebi, kad 2012 m. žemųjų ir 2013 m. aukštųjų parlamento rūmų rinkimuose JDP patyrė triuškinamą nesėkmę.
Kaip po mėnesio atrodė cunamio nuniokotos vietovės, žurnalistas įsitikino savo akimis.
Su savo bičiuliu Tokio Muroi, kurį Kei vadina vienu geriausių Japonijos alpinistų, jis išvyko dirbti savanoriu į Mijagio prefektūrą. Iš ten žurnalistas savo redakcijai siuntė reportažus.
„Tuo metu visos Japonijos žiniasklaidos priemonės rašė beveik vien tik apie Fukušimos katastrofą. Bet kai mes pamatėme Išinomakio miestą, likome be žodžių. Cunamio realybė buvo kraupi.
Mums teko užduotis iškuopti namą, kurio 80-metis šeimininkas gulėjo ligoninėje ir norėjo parduoti savo būstą.
Namas dvokė kaip pūvantis lavonas ir kanalizacija.
Ta smarvė buvo triskart stipresnė nei tas kvapas, kuris sklido nuo 3 mėnesius irusio kūno, kurį man teko matyti policijos biure.
Darbas dėl puvėsių dvoko buvo labai sunkus ne tik man ir Tokio. Prakaitavo ir kiti ten dirbę savanoriai vyrai, kurių amžius svyravo nuo 20 iki 35 metų“, – pasakojo Kei.
Anot vyro, dar vienas sunkumas buvo dulkės – nuo jų per pusvalandį akys tapdavo raudonos.
Plušėdami savanoriai stebėjosi, kaip žmonės tokioje smarvėje galėjo gyventi ir valgyti.
Nors vietos gyventojams trūko maisto, jie nešė duoną savanoriams ir dalijosi dėkodami už pagalbą.
Trukdė nesusipratimai
Dirbdamas Mijagio prefektūroje žurnalistas įsitikino, kad atstatymo darbai būtų vykę daug greičiau, jeigu į pagalbą būtų atskubėję daugiau savanorių.
Tokių žmonių trūko, nes žiniasklaidoje skambėjo raginimai nevažiuoti į nuniokotas vietas tiems, kurie neturi specialių įgūdžių ar specialaus transporto.
Esą šitaip būtų trukdoma gelbėtojams.
„Bet nuvykęs pamačiau, kad žmonėms reikėjo pagalbos ir jiems nebuvo svarbu, ar esi specialistas, ar ne.
Jiems reikėjo darbo rankų.
Jie kvietė į pagalbą jaunimą, kurio jėgos labai trūko. Aš apie tai parašiau savo reportaže ir kai kurie skaitytojai atvyko padėti“, – pašnekovas džiaugiasi galėjęs pagelbėti.
Kei nuomone, patarimas nevykti į sugriautus miestus veikiausiai kilo dėl gerų paskatų.
Mat 1995-aisiais po Hanšino žemės drebėjimo, kuris tapo didžiausia šalies urbanistine katastrofa po Antrojo pasaulinio karo, pagalbininkais apsimetę vagys plėšė nukentėjusius gyventojus.
Anot Kei, panašių nesusipratimų žiniasklaidoje netrūko ir dėl avarijos Fukušimoje.
Pasak pašnekovo, pirmomis dienomis po sprogimo elektrinės operatorius TEPCO tyčia nesakė tiesos apie nuotėkį, siekdamas nuslėpti padėties rimtumą. Todėl tauta gavo klaidingą informaciją.
Tiesa, šiandien to jau niekas negali paneigti. Iki šiol iš Japonijos skrieja žinios, liudijančios, kad avarijos padariniai dar nėra galutinai likviduoti.
Pavyzdžiui, praėjusio mėnesio pabaigoje pranešta, kad į Ramųjį vandenyną iš Fukušimos saugyklos išsiliejo 100 tonų radioaktyvaus vandens.
Panašus incidentas toje pačioje elektrinėje įvyko ir pernai rugpjūtį, kai į jūrą išsiliejo apie 300 tonų radiacija užteršto vandens.
Grįš prie atominės energijos?
Nepaisant to, prieš trejus metus kilęs aktyvus visuomenės judėjimas prieš branduolinę energetiką aprimo.
2012 bei 2013 metų rinkimuose pergalę šventė atominę energetiką remianti Liberalų demokratų partija (LDP), kuriai vadovauja dabartinis Japonijos premjeras Shinzo Abe.
„Liberaldemokratus remia atominės energetikos bendrovių lobistai ir tokie konglomeratai kaip TEPCO.
Šis režimas reiškia, kad svarbiausia – pramonė. Jų nuomone, tik industrializavę Japoniją galime paversti ją klestinčia šalimi. Tačiau ši idėja jau pasenusi“, – nuomonę reiškė Kei.
Japonų paramos LDP sulaukė ir praėjusį mėnesį per Tokijo mero rinkimus. Laimėjo šios partijos kandidatas, atominės energetikos šalininkas Yoichi Masuzoe.
Opozicija, anot apžvalgininkų, šiuos rinkimus pralaimėjo tik todėl, kad yra susiskaldžiusi ir nesugebėjo iškelti vieno kandidato.
Vasario pabaigoje Sh.Abe vyriausybė žengė didžiausią žingsnį atominės energetikos politikos atnaujinimo link.
Ji pristatė Pagrindinį energetikos planą („Basic Energy Plan“), kuriame teigiama, kad Japonija sieks atnaujinti 2011-aisiais sustabdytų reaktorių darbą.
Plane taip pat yra numatoma galimybė statyti naujas atomines elektrines.
Pristatydamas šį planą, Japonijos prekybos ir pramonės ministras Toshimitsu Motegi buvusio premjero N.Kano sprendimą visiškai atsisakyti atominės energetikos pavadino neatsakingu. Jo žodžiuose iš tiesų galima įžvelgti tiesos.
Pasaulio branduolinės energetikos asociacijos duomenimis, prieš kovo 11-osios katastrofą atominės elektrinės gamino apie 30 proc. Japonijos elektros energijos. Jas sustabdžius šalis buvo priversta importuoti 84 proc. energijos.
Tai smarkiai pakenkė Japonijos ekonomikai. Taip pat kilo naujas galvos skausmas – dėl padidėjusios taršos.
2013-ųjų rudenį, Jungtinių Tautų susitikimo dėl klimato kaitos išvakarėse, Japonija pranešė, kad keičia savo poziciją dėl anglies dvideginio emisijos mažinimo: atsisako tikslo nuo 1990-ųjų iki 2020 m. emisiją sumažinti 25 proc.
Pagal naują prognozę, Japonijos tarša gali ne tik pasiekti 1990 m. lygį, bet ir padidėti 3,1 proc.
Apie nelaimę jau nekalba
Kei atrodo, kad tiesiogiai cunamio nepaliesti japonai susigyveno su tragedija ir ją po truputį pamiršta. Bet ne dėl to, kad tauta yra labai stipri ir santūri.
Anot žurnalisto, tai labiau lemia patogus susitaikymas.
Juolab kad dėl tiesioginio radiacijos poveikio kol kas niekas nemirė. Tik pastebėta, kad vaikai iš Fukušimos kiek dažniau serga skydliaukės vėžiu.
„Vienas ryškiausių mūsų bruožų – kad esame labai pesimistiška tauta, kuri stengiasi išvengti rizikos. Japonams nepatinka nuotykiai, pokyčiai, jie mėgsta stabilumą.
Šios savybės svarbios ir kalbant apie atsigavimą po 2011-ųjų katastrofos. Kovo 11-ąją Tokijuje buvo siaubinga – griuvo eismo kontrolės sistemos, visas miestas užsikimšo. Tokijo gyventojai baiminosi dėl savo ateities ir nepasitikėjo vyriausybe.
Bet po kokių 3 ar 6 mėnesių gyvenimas Tokijuje grįžo į senas vėžes. Gyventojai pajuto, kad avarija Fukušimoje neturi įtakos jų kasdieniam gyvenimui.
Prieš katastrofą jie valgė daržoves ir ryžius iš Fukušimos, o vėliau tiesiog nustojo juos pirkti. Jų gyvenimas vėl tapo stabilus.
Tačiau kai tik japonai pasijunta saugūs, jie nenori jokių pokyčių. Fukušima galėjo tapti šansu mūsų visuomenei pasikeisti, bet manau, kad šią progą praradome“, – apgailestavo Kei.
Žurnalistą labiausiai liūdina grįžimas prie atominės energetikos. Kei yra jos priešininkas.
Vyras svajoja, kad atsirastų politikų, kurie sugebėtų pasiūlyti formulę, pagal kurią šalis galėtų atsisakyti atominių elektrinių, nepakenkdama ekonomikai ir pasaulio klimatui.
Kei taip pat apmaudu, kad Tokijuje šiandien kasdieniame gyvenime beveik nekalbama apie cunamio paveiktus žmones. Praėjusių metų lapkritį skelbtais duomenimis, apie 230 tūkst. jų vis dar gyvena laikinuose būstuose.
Sužalojo sveikatą
Fukušimos tragedija paveikė ne tik japonus. 79 JAV lėktuvnešio „USS Ronald Reagan“ veteranai pateikė grupinį ieškinį Fukušimos pirmosios atominės elektrinės operatoriui „Tokyo Electric Power Co“ (TEPCO).
Reikalaujama 1 mlrd. JAV dolerių (2,5 mlrd. litų) kompensacijos už tai, kad įgula nebuvo informuota apie radiacijos nutekėjimą po avarijos minėtoje atominėje elektrinėje.
333 metrų ilgio laivas, kuriuo plaukė apie 5 tūkst. karių ir 80 lėktuvų, radiacija užnuodytame vandenyje plaukiojo apie penkias valandas. Įgulai buvo pasakyta, kad dėl radiacijos nuotėkio neverta jaudintis, nors niekas tada nežinojo, koks jis buvo iš tiesų.
Ieškinyje nurodoma, kad kariai po incidento pradėjo sirgti leukemija, sėklidžių vėžiu, atsirado reprodukcinių sutrikimų ir kitų sveikatos problemų, kurios nebūdingos jauniems sveikiems žmonėms. Įgulos nariai tvirtina, kad jų ligos panašios į tų asmenų, kurie buvo netoli kitų branduolinių avarijų vietų, pavyzdžiui, Černobylio.
Į ieškovų sąrašą įtrauktas ir vaikas, kurio motina po Fukušimos avarijos buvo minėtame „USS Ronald Reagan“ lėktuvnešyje. Kūdikis gimė 2011-ųjų spalį turėdamas retą genetinį defektą.
Iš viso nuo Fukušimos avarijos nukentėjusių ieškovų, kurie siekia iš atsakingų Japonijos bendrovių prisiteisti kompensaciją, skaičius jau siekia 4 tūkst.
