Tą 2008 metų dieną, kai Rusija formaliai pripažino anklavo nepriklausomybę nuo Gruzijos, jauni vyrai lakstė automobiliais, persisvėrę per langus mojuodami Rusijos vėliavomis ir laistydami pėsčiuosius šampanu. Pareigūnai svaičiojo apie ekonomikos suklestėjimą, paremtą turizmu, panašų į Monaką ar Andorą.
Viltys „pasikoregavo“
Tačiau to nenutiko. Šiandien Pietų Osetijos ekonomika – absoliučiai priklausoma nuo biudžetinio finansavimo iš Rusijos. Bedarbystė didžiulė, tokios pat ir kainos, nes prekės dabar turi būti gabenamos tuneliu, ilgo ir plonyčiu, einančiu iš Rusijos per Kaukazo kalnagūbrį.
Jos politinę sistemą kontroliuoja Maskvai lojalus elitas, staiga tiek praturtėjęs, jog gali sau leisti vairuoti tviskančius juodus automobilius, nors dauguma kelių yra duobėti ir neasfaltuoti. Dešimtys namų, apgriautų per 2008 m. karą su Gruzija, taip ir nebuvo suremontuoti. Dina Alborova, vadovaujanti nesiekiančiai pelno organizacijai Pietų Osetijos sostinėje Cchinvalyje, sako, kad visos jos ankstesnės viltys „pasikoregavo, žingsnis po žingsnio“.
„Pirmąją žiemą mes galvojom - „Ką tik pasibaigė karas“, - sako ji. - Antrąją žiemą jau atsirado nusivylimas. Kai atėjo trečioji žiema, viskas buvo aišku“.
Kai Rusija įsiveržė į Gruziją, reaguodama į Gruzijos ataką Pietų Osetijoje, perimdama separatistinių anklavų Pietų Osetijos ir Abchazijos kontrolę, neatrodė panašu, kad Kremlius galvoja apie ilgalaikes pasekmes.
Kaip ir Krymo atveju, karas Rusijoje buvo pateikiamas kaip humanitarinės pastangos siekiant apsaugoti piliečius ir kaip iššūkis Gruzijos sąjungininkėms JAV. Televizijos kanaluose intervencija buvo nušviečiama paviršutiniškai, o prezidento Dmitrijaus Medvedevo reitingai iškilo iki aukščiausio taško per visą kadenciją.
Tačiau vėliau viso to pasekmės Rusijai virto ilgalaikiu galvos skausmu. Ir dabar ekonomistai dar kartą įspėjo, kad Krymas, jeigu jis bus prijungtas, Rusijos biudžetui sukels rimtų problemų, tačiau jų argumentus užgožė masinio aneksijos palaikymo isterija.
Carnegie centro Maskvoje analitikas Aleksejus Malašenka sako, kad Rusijos pareigūnai „bus šokiruoti“ iššūkių, su kuriais susidurs mėgindami valdyti Krymą – atgaivinti jo ekonomiką, padalinti pinigus ir įtaką tarp jo etninių grupių ir suvaldyti korupciją, kuri lydi visus didelius Rusijos projektus. Ir, sprendžiant ir precedento, visuomenės euforija išsisklaidys, sako jis.
„Manau, kad Rusijoje didžioji visuomenės dalis pamiršo apie Osetiją, - sako A.Malašenka. - Žinoma, Krymas – tai ne Osetija. Tačiau bet kuriuo atveju Krymo populiarumas ir Krymo tragedija bėgant metams užsimirš“.
Tankus sutiko su džiaugsmu
Pietų Osetijos prezidentas Leonidas Tibilovas, buvęs KGB karininkas, buvo tarp pirmųjų, pasveikinusių Rusijos sprendimą prisijungti Krymą, pavadindamas jį „vieninteliu įmanomu žingsniu užtikrinti Kryme taiką, kuri yra pagrindinė ir esminė tolesnio jo klestėjimo sąlyga“.
Pietų Osetija metų metus siekė, kad Rusija ją prisijungtų, balsavo už prisijungimą dar 1992 m. Rusija neatsakė iki 2008 m., o tada per Gruzijos sieną atsiuntė tankus ir pripažino Pietų Osetiją kaip nepriklausomą valstybę.
Žmonės džiaugėsi, matydami rusų karius.
Separatistai du dešimtmečius buvo įstrigę konflikte su Gruzijos valdžia, neturėjo jokios rimtesnės ekonomikos, išskyrus obelų sodus ir narkotikų kontrabandą, pinigų padirbinėjimą ir degtinės gabenimą tuneliu į Rusiją. Gruzijos pajėgos apšaudė Cchinvalį, daugelį gyventojų priversdami slėptis rūsiuose. Kai Rusija formaliai pripažino Pietų Osetiją, tai reiškė saugumo garantiją.
„Galų gale, galų gale Rusija pripažino, kad mes egzistuojame, ir kad mes kentėjome“, - tą dieną džiūgavo vienas Osetijos milicininkas. „Osetija dėkoja savo gynėjams“, - skelbė grafitis ant vieno pastato, o ant kito buvo parašyta „Gėda Gruzijos palaižūnams!“ Vienas Pietų Osetijos pareigūnas svarstė, kuri kita šalis pripažins jų nepriklausomybę – Serbija, Kinija, Sirija ar Baltarusija. Nė viena to nepadarė.
Rusija savo ruožtu puolė demonstruoti savo įsipareigojimus Pietų Osetijai. Dirigentas Valerijus Gergijevas, turintis artimų ryšių su Kremliumi, su visu Marijinskij teatro orkestru nuskrido atlikti simfonijos prie sugriauto pastato.
Tokios priemonės kurį laiką pasiteisino. Socialinės, ekonominės ir kultūrinės plėtros agentūros direktorė Alborova iki šiol prisimena, kaip su šeima slėpdavosi rūsyje nuo Gruzijos bombardavimų ir galvodavo, kad tai – paskutinės jos gyvenimo sekundės. „Ačiū Dievui, dabar mes miegam ramiai“, - sako ji.
Bet praėjus keletui mėnesių po Rusijos pripažinimo, žvelgdami į žiemą pro langus, uždangstytus plastikinėmis plėvelėmis, žmonės pradėjo klausinėti, kada juos pasieks iš Rusijos žadėtieji milijardai rublių. Panašu, kad didžioji tų pinigų dalis buvo pavogta. A.Malašenkos skaičiavimais, tik apie 30 proc. Rusijos paramos pasiekė savo tikslą.
Parama - išvogta
Rusijos federacijos auditoriai nustatė, kad praėjus 6 mėnesiams po konflikto pastatų rekonstrukcijai iš paskirtų 55 mln. dolerių buvo išleista tik 1,4 mln. 2013 m. komisija nustatė, kad 33 mln. dolerių dingo arba buvo panaudoti ne pagal paskirtį. Pietų Osetijos valdžia iškėlė 70 bylų prieš buvusius pareigūnus, kaltindama, kad jie iš viso pavogė 22 mln. dolerių.
Grynųjų pinigų srautai pasikeitė Pietų Osetiją, skundėsi akademikė iš Cchinvalio, sutikusi kalbėti anonimiškai, bijodama užrūstinti vistos valdžią. Anksčiau kukliai gyvenę pareigūnai pradėjo statytis prabangiu „abrikosinės ir rožinės“ spalvų namus ir važinėtis gatvėmis „juodais automobiliais su tamsintais langais“, pasakojo ji ir pridūrė, kad už puodelį žalios arbatos ji turinti mokėti 6 dolerius.
„Bus liūdna, jeigu Kryme viskas nutiks taip pat, - sakė ji., - Ši Rusijos ekspansijos kultūra reiškia didelius pinigus, tačiau siaubingai skirstomus“.
Nors daugelis Pietų Osetijoje tikėjosi, kad jie bus prijungti prie Rusijos, Kremlius atsisakė svarstyti aneksiją, panašu, todėl, kad tai dar labiau destabilizuotų ir taip neramų Rusijos Kaukazo regioną, spėja A.Malašenka. Nepaisant 15 mėnesių trukusio Maskvos lobizmo, tiktai keturios šalys pasekė Rusijos pavyzdžiu ir pripažino Pietų Osetiją nepriklausoma šalimi, ir dvi iš jų buvo Ramiojo vandenyno salos, turinčios mažiau nei po 15 tūkst. gyventojų.
Žmonės nebetiki Rusija
Maskva taip pat suklupo bandydama išlaikyti politinę kontrolę. Kai Kremliaus „politiniai technologai“ pabandė surežisuoti pergalę savo pageidaujamam kandidatui į prezidentus 2011 ir 2012 m., jie susidūrė su gatvės demonstracijomis, kurios vos nesibaigė masiniais neramumais.
Tarptautinės krizių grupės ekspertė Varvara Pachomenko sako, kad korupcija atstatymo procese Pietų Osetijoje sukėlė „labai kritiškas nuotaikas“ Rusijos atžvilgiu, ir kad Pietų Osetijos gyventojai pradėjo skųstis dėl Rusijos kareivių, dislokuotų šalia Cchinvalio, elgesio.
„Vis dažniau galima išgirsti žmones sakant, kad Rusijai iš tiesų nerūpi Pietų Osetijos žmonės, ji ignoruoja jų nuomonę, ir dabar jau nėra baimės, kad jeigu politinė situacija pasikeistų, Rusija gali atšaukti savo pripažinimą ar kažkaip sugrąžinti Pietų Osetiją Gruzijai“, - sakė ji. Daugelis, pasak jos, savo viltis sieja su svajone galutinai prisijungti prie Rusijos – jų manymu, tai užtikrintų jiems didesnes pensijas ir atlyginimus. O kiti pradėjo bėgti iš regiono, „jausdami, kad situacijos neįmanoma pakeisti“.
Kai Krymas šią savaitę pasistūmėjo įstojimo link, Pietų Osetijos izoliacija dar labiau padidėjo. Gruzijos kontroliuojamoje teritorijoje esančio Atotsi kaimo gyventojai matė vyrus karinėmis uniformomis be skiriamųjų ženklų, skersai ganyklos ruožo statančius 1,5 m aukščio spygliuotos vielos tvoras. Pasak pareigūnų, tai dalis 50 km ilgio barjero, kuris galiausiai apjuos visą anklavą. Iškaboje rašoma: „Pietų Osetijos Respublikos valstybinė siena“.
43 metų Zemfira Plijeva, išaugusi Pietų Osetijoje, o dabar gyvenanti šalia jos, anksčiau kirsdavo šią sieną kelis kartus per savaitę – eidama parduoti daržovių ar aplankyti sesers. Dabar ji su nerimu stebi dygstančią spygliuotą tvorą. Kai prieš trejus metus mirė jos motina, ji taip bijojo būti areštuota, jog net nedalyvavo laidotuvėse. Paklausta, kas nutiktų, jeigu Pietų Osetija formaliai atitektų Rusijai, ji pradeda verkti.
„Aš niekada nepamatyčiau nieko iš savo šeimos, - sako ji. - Net nenoriu apie tai galvoti“.
Parengė Jurgita Noreikienė
