Bet jeigu Krymui tikrai skirta pakartoti minėtų teritorijų, kurios daugiau nei prieš 5 metus atskilo nuo Gruzijos ir prisiglaudė po rusų sparnu ieškant rojaus gėrybių, likimą, tai Krymo gyventojus galima nebent užjausti. Kas jų gali laukti?
Žmonių lieka vis mažiau
Pavyzdžiui, dabar Pietų Osetija iš pirmo žvilgsnio, galima sakyti, yra normali, funkcionuojanti valstybė.
Ji turi valstybinę vėliavą ir himną, prezidentą ir parlamentą, konstituciją ir Konstitucinį teismą, vyriausybę, nacionalinį banką, pensijų fondą, prekybos ir pramonės rūmus ir, žinoma, ginkluotąsias pajėgas (200 žmonių), policiją ir teismus – Aukščiausiąjį, Aukščiausiąjį arbitražinį. Taip pat miesto ir rajonų teismus.
Yra generalinis prokuroras ir prokuratūra, taip pat respublikinė advokatų kolegija. Renkamos miestų ir rajonų deputatų tarybos, o vietos administracijos skiriamos prezidento.
Šiems žmonėms išlaikyti skiriama beveik trečdalis valstybinio Pietų Osetijos biudžeto.
Bet yra bent viena keistenybė: respublika turi ypač nedaug gyventojų. 1989 metų surašymo duomenimis, čia buvo įregistruoti 98 527 gyventojai, iš jų 39 800 – sostinėje Cchinvalyje.
Dabar, oficialiais duomenimis, nurodomi 72 tūkst. gyventojų, bet Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos migracijos komitetas rado čia tik apie 50 tūkst.
O Vyriausiosios rinkimų komisijos darbuotoja Varvara Pachomenko, remdamasi duomenimis apie pabėgėlių migraciją ir moksleivių skaičių, tvirtina, kad gyvena 26–32 tūkst. žmonių, o Cchinvalyje – apie 17 tūkst.
Reikia pažymėti, kad iš Pietų Osetijos pabėgo tik 20 tūkst. etninių gruzinų, kiti pabėgėliai – vietos osetinai, rusai. Šiaip ar taip, sumažėjęs gyventojų skaičius lyg ir turėtų išeiti į naudą. Bet taip nėra.
Pinigai buvo išvogti?
„Už iš Rusijos gautus milijardus per penkerius metus buvo galima visiškai atstatyti respubliką ir pakelti jos infrastruktūrą, tačiau atkūrimo problema vis dar lieka opiausia“, – pripažįsta dabartinis Pietų Osetijos prezidentas, KGB generolas Leonidas Tibilovas.
Jis tvirtina, kad pinigai buvo išvogti dar esant ankstesniam prezidentui Eduardui Kokoitui.
„Pareigas aš pradėjau eiti 2012 metų balandžio 19-ąją, tuo metu ižde nebuvo nė kapeikos“, – sako L.Tibilovas.
Bet tik po metų buvo paskelbta tarptautinė 9 Pietų Osetijos ministrų ir ministrų pavaduotojų, prisidėjusių prie pinigų dingimo, paieška.
O respublika ir dabar neišsivaduoja iš griuvėsių, nepaisant rusų pagalbos. Gyvenamasis fondas dar vargais negalais atstatomas, o ekonomikos faktiškai nėra: Pietų Osetijoje veikė švino ir cinko rūdos kasykla, gamykla „Vibromašina“, konservų fabrikas, alaus darykla, neblogai buvo išplėtotas žemės ūkis. Dabar nėra nieko.
Maisto produktais Pietų Osetija dabar apsirūpina tik 20–30 proc., likusieji – atsivežami iš Rusijos.
Kamuoja ir emigracija
Aukštosios ekonomikos mokyklos – geriausios Rusijos aukštosios mokymo įstaigos – specialistai atliko tyrimą ir parašė savo ataskaitoje, kad beveik trečdalis – 29 proc. – jaunų žmonių ketina išvykti iš Pietų Osetijos jau artimiausiais metais.
„Net 62 procentai gyventojų įsitikinę respublikos vyriausybės korumpuotumu.
Trys ketvirtadaliai gyventojų – 74 procentai – praneša, jog respublikos žmonės bijo atvirai reikšti savo politines pažiūras“, – teigiama aukštosios ekonomikos mokyklos specialistų tyrimo ataskaitoje.
Patogumų verčiau nesitikėti
Abchazijoje padėtis – ne ką geresnė. O juk ir man pačiam tai brangi vieta. Gagroje, dar būdamas vaikigalis, pirmąkart pamačiau jūrą, paskui keletą kartų atostogavau Picundoje, buvau ir prie Ricos ežero, ir Naujojo Atonio urvo.
Prieš trejus metus nuvykau pažiūrėti ir pasibaisėjau išdaužytais apgriuvusių sanatorijų langais, siaubingai užterštu Ricos ežeru, šiukšlių krūvomis paplūdimiuose, karvėmis ir kiaulėmis, ėdančioms magnolijų lapus parke, kurį kažkada įkūrė Oldenburgo princas.
Kalbama, kad dabar ten jau švariau. Štai kaip, anot Abchazijos universiteto Ekonomikos fakulteto dekano Beslano Baratelijos, atrodo atkurti Gagroje poilsio namai „Solnečnyj“.
„Nebrangiam poilsiui – kuo puikiausia vieta: pro kambario langus atsiveria beprotiškai gražus vaizdas. Trūkumai: seni baldai, surūdijęs fontanas, nėra pramogų vaikams. Žinoma, tai ne Turkija ir Egiptas.
Kita buvusi sanatorija panaši: kambariai švarūs, bet viskas sena ir sudėvėta. Maitina skaniai, bet griežtai pagal laiką, o užkąsti nėra kur. Maistas įvairus, bet greitai baigiasi, kartais gali ko nors ir neužtekti.
Metinis atvykstančių į Abchazijos sanatorijas ir poilsio namus srautas nesiekia 100 tūkstančių. Dar apie 200 tūkst. priima privatus sektorius. Tai lašas jūroje kurortinei Abchazijai.
Nenuostabu, kad vienam gyventojui tenkantis respublikos bendrasis vidaus produktas nesiekia 70 tūkst. rublių (4,8 tūkst. litų) per metus – 15 kartų mažesnis už vidutinį europinį“, – teigė B.Baratelija.
Turistų skaičius neguodžia
Specialistai sako, kad Abchazija negarma žemyn, bet ir plėtros nėra.
Mat užsieniečiai vengia investuoti pinigus į nepripažintą respubliką, o rusų verslininkai nemoka savarankiškai įsukti kurortinio verslo – tik kartu su Europos ir Amerikos specialistais.
Beje, dar sovietiniais laikais buvo kalbama, kad už kurortinio verslo plėtrą Abchazijoje reikia dėkoti gruzinams – priešingai nei abchazai, jie turi talentą kurortiniam verslui.
O dabar ekonomistai tvirtina, kad dėl politinės izoliacijos ir blogos vadybos respublika priima 20 kartų mažiau turistų ir poilsiautojų nei galėtų.
Ir tai – daugiausia atvyksta tik iš Rusijos.
Kuo skubiausios rekonstrukcijos ir naujos statybos reikia vietos maisto pramonei, sveikatos apsaugai, švietimui. Bet savų pinigų šioms sritims nėra, o vienintelė donorė – Rusija – pati patiria finansinių sunkumų.
Šiemet rusų finansinė parama Abchazijai neviršys 1 mlrd. rublių (69 mln. litų). Ir nežinia, kiek iš jos išsibarstys pakeliui.
„Viena iš trisdešimties abchazų šeimų gyvena name, kuris beveik neapsaugo nei nuo šalčio, nei nuo lietaus, o kartkartėmis kyla grėsmė, kad sugrius.
Trečdalis namų susidėvėję, sukiužę“, – tvirtina vietos ekspertas Mzija Mukba.
Bet naujos statybos vyksta. Tiesa, daugiausia – Suchumyje – ten ir nukeliauja didžioji dalis iš Rusijos gaunamos finansinės paramos. Ir dėl to Abchazijoje vėl pradeda mažėti gyventojų, o jų po karo už nepriklausomybę ir taip liko pusė: iš 530 tūkst. žmonių – 242 tūkstančiai.
Dar praėjusią savaitę, kai Kryme į gatves pasipylė žmonės – kas su šampanu, kas su degtine – ir giedojo Rusijos himną, nuolat suklysdami ir pereidami į sovietų himno žodžius, buvo ir nesidžiaugiančių.
Rusijos skirti milijardai rublių išgaravo
Patvirtintas 2014 m. respublikos biudžetas siekia 6,2 mlrd. rublių (400 mln. litų). Vadinasi, kiekvienam Pietų Osetijos gyventojui tenka ne mažiau kaip 193 tūkst. rublių (13 tūkst. litų) iš biudžeto.
Tai ketvirtadaliu daugiau nei turtingiausiame Rusijos mieste Maskvoje: vienam sostinės gyventojui tenka 142 tūkst. rublių (9,8 tūkst. litų).
Žinoma, tai dosnumas kitų sąskaita: rusų finansinė parama dabartiniam Pietų Osetijos biudžetui siekia 5,6 mlrd. rublių (390 mln. litų), o respublikos pajamos – 507 mln. rublių (34,9 mln. litų) (daugiausia – iš valdininkų ir kitų biudžetininkų – mokytojų, gydytojų – darbo užmokesčio pajamų mokesčio).
Be pinigų, Pietų Osetija iš Rusijos lengvatinėmis sąlygomis gauna elektrą ir gamtines dujas, bet realiai už visa tai apskritai nemoka.
Ir tai dar ne viskas. Rusijos audito rūmų duomenimis, per karą suniokotam Pietų Osetijos ūkiui atkurti per penkerius metus Rusija skyrė dar 47 mlrd. rublių (3,2 mlrd. litų): 34 mlrd. – iš federalinio biudžeto, 10 mlrd. įdėjo „Gazprom“, dar 2,5 mlrd. – Maskvos vyriausybė, o 1,1 mlrd. į specialų labdaros fondą pervedė patys rusai.
