Vos tik atvykęs į Daugpilio geležinkelio stotį gali apkursti nuo, regis, niekada nesibaigiančio traukinių dundenimo. Naftą ir konteinerius iš Rusijos ar Baltarusijos gabenantys krovininiai traukiniai pro Daugpilį į Latvijos uostamiesčius dunda nuolat.
500 km ilgio geležinkelis jungia Daugpilį su Sankt Peterburgu, o šimtu kilometrų trumpesnis geležinkelis – su Minsku.
Dėl palankios geografinės padėties Daugpilis jau nuo XIX amžiaus vadinamas strategiškai svarbiu, gal net vienu svarbiausių taškų Latvijoje.
Ir, žinoma, ne tik latviams, bet ir rusams. Ironiška, kad būtent po Krymo karo, kurį Rusija skaudžiai pralaimėjo, prasidėjo skubus šalies modernizavimas. Pramoninėms Europos valstybėms pralaimėjusi Rusija suprato, jog būtina mažinti atsilikimą.
Viena tokių priemonių tapo geležinkelis, kuriuo galima greitai permesti kariuomenę, gabenti sunkius krovinius. Bėgiai sujungė Sankt Peterburgą, Varšuvą, Rygą, Oriolą ir miestu tvirtove paverstą Daugpilį, o tai padėjo Rusijai sparčiau plėtotis.
Modernizavimo projektai sukėlė ir migracijos bangą, būtent todėl Daugpilį užplūdo imigrantai iš įvairių Rusijos imperijos kampelių. Iki šiol šiame Pietryčių Latvijos mieste daugumą sudaro rusai.
Dabar, kai Kremlius nuo žodinių pažadų „ginti rusakalbių teises artimajame užsienyje“, išsakytų prieš kelerius metus, perėjo prie veiksmų, latviai sunerimo – ar nesugalvos Daugpilio gyventojai surengti panašų referendumą kaip krymiečiai?
Latvijos pamirštas pasienio miestas staiga sukėlė latvių susidomėjimą. Kaipgi gyvena Daugpilio žmonės, ką mano apie Rusijos veiksmus?
Daugumą sudaro rusai
Nors rusakalbiai į Daugpilį masiškai ėmė plūsti XIX a. viduryje, didelę gyventojų dalį (44 proc.) anuomet sudarė žydai. Tačiau Antrojo pasaulinio karo laikais jie beveik visi buvo išnaikinti, o vėliau čia atsikėlė dar daugiau rusų.
Tūkstančiai darbininkų plūdo į pramoninį miestą iš visos Rusijos, tad net ir praėjus keliems dešimtmečiams nuo nepriklausomybės atgavimo šiandien Daugpilis yra rusiškiausias miestas visoje Latvijoje.
Iš maždaug 100 tūkst. gyventojų tik 20 procentų yra etniniai latviai. Daugumą – 53,6 proc. sudaro rusai. Čia taip pat gyvena 14 proc. lenkų, yra baltarusių, ukrainiečių ir lietuvių. Tačiau kasdienė kalba Daugpilyje yra viena – rusų.
Tad nenuostabu, kad rusakalbių gynėjai Daugpilyje randa daug rėmėjų. Pernai čia net vyko konferencija, kurioje iškelta idėja dėl Latgalos regiono autonomijos. Tokį renginį organizavo Vladimiro Lindermano politinė partija „Už gimtąją kalbą“.
Dar prieš dvejus metus Latvijoje vykusio referendumo metu už rusų kalbą, kaip antrąją valstybinę, pasisakė 85 proc. balsavusiųjų Daugpilyje.
Tokios idėjos vėl prisimintos pastarosiomis savaitėmis, o paralelės su Krymu braižomos vis drąsiau. Politikos apžvalgininkai kartoja, jog Daugpilis yra Latvijos mažasis Krymas. Šią frazę pasigavo ir kai kurie latviai.
Ir dalis nė neabejoja, kad jei Daugpilyje vyktų panašus referendumas kaip Kryme, dauguma būtų už prisijungimą prie Rusijos. Bet ar tokie nuogąstavimai pagrįsti?
Nenori provokuoti žmonių
Vienas garsiausių rusakalbių teisių gynėjų, etninis rusas, Rygos meras Nilas Ušakovas neseniai pareiškė, kad tai, kas vyksta Kryme, esą primena, kaip svarbu rūpintis tautinėmis mažumomis Latvijoje.
„Kai 80 proc. rusų Daugpilyje pasisakys, kad nori prisijungti prie Rusijos, bus jau per vėlu.
Negalima to leisti“, – perspėjo N.Ušakovas. Tokie jo žodžiai latviams, kurie Rygos merą vadina Rusijos Trojos arkliu Latvijoje, gal net suglumino. Bet Daugpilio rusų toks vieno garsiausių Latvijos rusų pareiškimas nestebina.
Daugpilio miesto tarybos narys Jevgenijus Zarevas, kuriam taip pat priklauso vietinė radijo stotis, nė nenori spekuliuoti.
„Kuo mažiau tokių diskusijų bus viešojoje erdvėje, tuo geriau visiems, nes tokios kalbos gali lengvai išprovokuoti žmones“, – sakė J.Zarevas.
Pasak jo, bent jau kol kas Daugpilyje visi yra ramūs – jokių separatistinių idėjų negirdėti.
„Latviai neturi problemų dėl rusų, rusai neturi problemų dėl latvių, visi taikiai sugyvename“, – teigė J.Zarevas.
Rusiškos televizijos įtaka
Tačiau net ir jis negali paneigti, jog Krymo įvykiai kai kuriems Daugpilio gyventojams sujaukė mintis.
„Rusų pasitikėjimas savimi išaugo. Anksčiau dauguma jautė, kad jie yra apleisti, pamiršti Rusijos. Dabar šie žmonės įsitikino, kad Rusija yra stipri ir pasiruošusi ginti savo tautiečius“, – teigė miesto tarybos narys.
Tokie patikinimai neatsirado iš niekur. Jau kurį laiką per rusiškus televizijos kanalus trimituojama, kad Kremlius pasiruošęs ginti rusakalbius. O Krymo pavyzdys esą rodo, kad Kremlius pažadų laikosi. Tai daugpiliečiams patinka.
Rusiški TV kanalai Daugpilyje itin populiarūs. 99 proc. vietos rusų juos žiūri ir tai neabejotinai formuoja jų pasaulėžiūrą – tiek dėl įvykių Kryme, tiek ir kitur“, – sakė J.Zarevas.
Antai 43 metų Michailas Grišakovas Daugpilyje dirba statybininku. Vyras neslepia, kad jam rusiški kanalai yra vienintelis ir patikimas informacijos šaltinis.
„Putinas viską padarė teisingai, – įsitikinęs Michailas. Ir toliau kalba tą patį, ką per griežtai kontroliuojamus informacijos kanalus be paliovos transliuoja Kemlius: – Rusams Ukrainoje fašistai kėlė grėsmę.
Rusija neturėjo kitos išeities, tik pasiųsti armiją ir apginti rusakalbius. Juk JAV visuomet gina savo piliečius visame pasaulyje. Kodėl Rusijai turėtų būti neleidžiama ginti milijonų rusų Ukrainoje?“
Latvijoje – mažai galimybių
Jei tik Daugpilyje vyktų panašus referendumas kaip Kryme, M.Grišakovas nesudvejotų – balsuotų už prisijungimą prie Rusijos. Kodėl?
„Kaip kodėl? Juk Rygai terūpi vakariniai šalies regionai – ten tiesiami nauji keliai, statomi namai, mokyklos. Latgaloje mes to nematome. Namai čia baigia sugriūti – niekas nieko neremontuoja, žmonės emigruoja“, – problemas vardijo rusakalbis.
Bet ar jis tiki, kad Rusijoje būtų geriau?
„Ne, – pripažįsta M.Grišakovas, – ten tikrai nėra geriau, bet Rusija – didelė šalis. Galimybės rasti darbą daug didesnės nei Latvijoje.“
Krymo tema Daugpilyje, regis, populiari. Pokalbį nutraukia netoliese sėdintis vyras, kuris aiškiai girdėjo minint žodžius „Krymas“, „Ukraina“, „Rusija“.
„Krymas visuomet buvo Rusijos dalis ir visada toks bus. Ką jūs kalbate? Negali būti jokių diskusijų!“ – įsiaudrinęs ėmė šaukti vyras ir pritraukė dar daugiau aplinkinių dėmesio.
Jaunimas žiūri į ES
Nors tikrai daug rusų Daugpilyje remia Rusijos veiksmus Ukrainoje, vis dėlto tai nereiškia, kad visi jie balsuotų už miesto prisijungimą prie Rusijos.
Bent jau tuo nori tikėti Daugpilio universiteto istorikas Dmitrijus Olehnovičius.
„Rusai Daugpilyje nėra homogeniška grupė. Pavyzdžiui, jaunoji karta jau integravosi į ES ir mėgaujasi Bendrijos teikiama nauda: gali laisvai keliauti, dirbti kitose ES šalyse ir vargu ar norėtų atsisakyti tokių privalumų. Jiems, net ir tapatinantiems save su Rusija, tai yra tik užsienio šalis“, – sakė istorikas.
Pasak jo, daugelis Daugpilio jaunų rusakalbių net niekada nėra buvę Rusijoje ir nenorėtų ten gyventi.
„Tačiau jie jaučia stiprų simbolinį ryšį su Rusija. Jiems gegužės 9-oji yra šventė. Jei Latvijai atgavus nepriklausomybę vyriausybė šiai visuomenės grupei būtų paskyrusi pakankamai dėmesio, šiandien, ko gero, padėtis būtų kitokia. Bet dabar jau per vėlu“, – įsitikinęs D.Olehnovičius.
Vietinius Ryga užmiršo?
Bet daugeliui Daugpilio jaunimo tėvų Sovietų Sąjunga kelia šiltus prisiminimus – ypač dėl pergalės Antrajame pasauliniame kare.
„Jų seneliai kovojo su fašistais ir laimėjo tą karą. Jie nebegali persiorientuoti iš tos ideologijos, kuri pagrįsta jų šeimų atsiminimais. Jie negali manyti, kad jų tėvai ar seneliai yra „blogi okupantai“.
Kita vertus, latviai jiems nepasiūlė jokios alternatyvios ideologijos. Latviai jiems tiesiog pasakė: arba pripažįstate okupacijos faktą, arba jūs ne su mumis“, – sakė istorikas.
Anot jo, senoji Daugpilio karta vis dar gyvena praeitimi, kai ji „buvo jauna ir viskas buvo puiku“. Ir ta karta vis dar šventai tiki, kad dabartinė Rusija jai galėtų pasiūlyti tą patį, ką ir Sovietų Sąjunga.
„Šioje situacijoje svarbi ne tiek politika, kiek socialiniai veiksniai: nemokamas socialinis draudimas, garantuotas darbas, pigus butas bei komunaliniai mokesčiai – viso to ilgimasi ir tikima, kad tai dar yra įmanoma arba kad taip yra Rusijoje“, – šypsodamasis užsiminė D.Olehnovičius.
Suprantama, laisvoji rinka ar galimybė pasirinkti, kur ir ką ji nori dirbti, tos kartos nevilioja – ji nesupranta, nemoka ir nenori, nes yra per sena, neturtinga ir tiki tuo, ką rodo Rusijos televizijos kanalai.
Rusai, bet kitokie
Vis dėlto D.Olehnovičius netiki, kad dauguma Daugpilio gyventojų referendume pasisakytų už prisijungimą prie Rusijos. Esą viena yra apie tai kalbėti, o kita – rimtai pagalvojus padėti parašą.
„Daugpilio rusai skiriasi nuo Krymo rusų. Ir nors Sovietų Sąjungos istorija bendra abiem grupėms, Krymo rusai įsitikinę, kad jų protėviai gynė šią žemę karuose, jie tikrai nuoširdžiai tiki: Krymas amžiais priklausė ir turi priklausyti Rusijai.
Dauguma Daugpilio rusų supranta, kad jie tėra imigrantai, ir ta imigracija nebuvo jau taip ir seniai“, – skirtumą pabrėžė D.Olehnovičius.
Nerimas dėl ateities
Daugpilyje gyvenanti Vita Jachimovica sutinka su tokia nuomone. Ir nors ji pritaria Rusijos veiksmams Kryme, jai neramu dėl kilusios trinties ir ateities. Moteris perspėja, kad įtampa kurstoma dirbtinai ir visko esą dar gali būti.
„Daugelį metų mes bandėme toleruoti vieni kitus, bet dabar viskas per vieną akimirką staiga išnyko. Juk, pavyzdžiui, latviai pamažu suprato, kad rusų pensininkai negali išmokti latvių kalbos, nes yra per seni.
O rusai savo ruožtu irgi pripažino, kad latvių kalba šioje šalyje labai svarbi ir ją mokėti naudinga. Bet dabar vėl viskas apvirto aukštyn kojomis ir mąstome „juoda ir balta“ kategorijomis“, – liūdnai pareiškė V.Jachimovica.
Tad atrodo, kad bent jau kol kas grėsmės iš vietinių Daugpilio gyventojų dėl miesto atsiskyrimo tikrai nekils. Tačiau niekas ir nesako, kad ši grėsmė gali kilti būtent iš Daugpilio.
Suinteresuotų kurstyti įtampą, rėkti apie neva engiamus rusakalbius arba atvirkščiai – apie neegzistuojančius rusų separatistus gali netrūkti abiejose pusėse.
O surengti provokacijas Latvijoje, kur trečdalį gyventojų sudaro rusai ir į juos atvirai šnairuoja kraštutinių dešiniųjų pažiūrų latviai, nėra jau taip ir sunku.
Todėl ir nerimas dėl to, ar po Krymo Rusija neužsinorės pritaikyti jau nesyk išbandytų priemonių ir Latvijos pietryčiuose, tvyro ore.
Miesto pradžia – lietuvių pilis
Daugpilis (latv. Daugavpils, latg. Daugpils, t.y. pilis prie Dauguvos; carinėje Rusijoje 1893–1920 m. vadintas Dvinsku) – antrasis pagal gyventojų skaičių šalies miestas.
Jį 1275 metais įkūrė Livonijos ordinas 15 km nuo dabartinio Daugpilio buvusios lietuvių gyvenvietės ir pilies – Naujinio vietoje. Lietuviai ne kartą ją puolė, sugriaudavo, o 1281–1313 m. valdė. 1561–1569 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Lietuvos ir Lenkijos karalius Steponas Batoras 1582 m. naujajam miestui suteikė Magdeburgo teises. XIX a. pr. mieste pastatyta karinė tvirtovė, jai teko svarbus vaidmuo 1812 m. atremiant Napoleono I puolimą.
Pirmojo pasaulinio karo metu miestas buvo apgriautas. 1919–1920 metais dėl Daugpilio vyko įnirtingos kovos, o prie miesto iš pietų pusės buvo priartėjusios po Zarasų operacijos bolševikus išstūmusios lietuvių pajėgos. Daugpilį galiausiai užėmė jungtinės Lenkijos ir Latvijos pajėgos, o miestas perduotas latviams.
Antrojo pasaulinio karo metais Daugpilis vėl buvo smarkiai sugriautas, o mieste gyvenę žydai suvaryti į getą, išvežti į koncentracijos stovyklas arba nužudyti. Nuo 1946 m. mieste važinėja tramvajus. 1956 m. prie Daugpilio prijungtas iki tol buvęs savarankiškas Gryvos miestas. 1989 m. abu Dauguvos krantus sujungė Vienybės tiltas.
