Balandžio 7-ąją buvęs Vokietijos socialdemokratų partijos pirmininkas G.Schröderis švęs 70-metį. Jis jau seniai prarado valdžią, kanclerio postą ir savo bičiulių palankumą.
Ir dėl to jam kartais suspaudžia širdį. Tada jis keliauja po pasaulį ieškodamas pripažinimo ir paties savęs.
2005 metais pralaimėjimą rinkimuose į Vokietijos kanclerio postą G.Schröderis turėjo laikyti savo gyvenimo katastrofa.
G.Schröderio teigimu, tai reiškė iš jo atimti didžiausią meilę – jo tautos meilę.
Kartais net atrodo, kad nuo šio skausmo 7-asis Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris iki šiol neišsivadavo.
„Ko norite iš manęs?“
Pažvelkime atgal: 1990-ųjų kovas, Hanoveris. 45 metų G.Schröderis sėdi nedideliame Žemutinės Saksonijos landtago kabinete.
Languotą švarką vilkintis politikas įsmeigęs akis į savo rašomąjį stalą ir paskendęs niūriose mintyse, nes jį ką tik išbarė Krikščionių demokratų sąjungos (KDS) frakcijos vadovas.
G.Schröderis pareiškė, kad jų partijos narį Ernstą Albrechtą norįs išstumti iš Žemutinės Saksonijos ministro pirmininko posto. Jo laukė rinkimai. Ši žinia netruko pasklisti po žiniasklaidą.
„Ko norite iš manęs?“ – paklausė G.Schröderis žurnalo „Stern“ reporterės, pasisveikindamas kaip žmogus, kurio didingai minčių eigai sutrukdė prie durų pasipainiojęs elgeta.
Po to jis apkabino žurnalistę, nusišypsojo savo žavingiausia dirbtine šypsena ir įlipo į rinkimų kampanijai skirtą autobusiuką, kad juo nukakęs į Lėrą ir Osterkapelną pademonstruotų susirinkusiems pasiryžimą siekti valdžios ir oratoriaus talentą.
„Na, važiuokite su manimi“, – mestelėjo G.Schröderis reporterei. Tai buvo kanclerio karjeros aukštyn pradžia.
Dirbtinė kanclerio šypsena
Bet svaigios pergalės politikoje amžinai netrunka. 2013 metų rugsėjis, Achenas. Jis labai anksti išėjo iš namų.
Juodas limuzinas, priekyje – asmens sargybiniai, policija.
Praeidamas pasisveikinti ištiesė ranką. Tai varginantis gestas, nes ankstyvas rytas niekada, vaizdžiai sakant, nebuvo G.Schröderio draugas.
Bet vis dar tos pačios plieninės akys po užkritusiais vokais, ta pati dirbtinė šypsena ant veido, po nelaimingo atsitikimo ant pylimo važiuojant dviračiu mažumėlę nukarusio ties viršutine lūpa.
Stipriai įdegęs G.Schröderio veidas išvagotas gyvenimo įspaustų gilių raukšlių, bylojančių apie pergales ir pralaimėjimus, liūdesį ir džiaugsmą, triumfą ir kartėlį.
Buvęs Vokietijos kancleris vis dar palieka drovaus, baikštaus ir kartu pasirengusio pulti žmogaus įspūdį.
„Na, gerbiamoji ponia, ko norite iš manęs?“ – ir ši po plonu žavesio šydu paslėpta pašaipa „Stern“ žurnalo reporterei buvo tūkstantį kartų girdėta. Vargu ar reikia tuo stebėtis: buvusį kanclerį supa ir tie patys asmens sargybiniai.
G.Schröderis elgėsi taip, lyg reporterė pastarąjį kartą su juo buvo susitikusi vakar.
Lyg nebūtų aštuonerių metų po viską pakeitusios 2005-ųjų Berlyno rinkimų nakties, per kurią būtent moteris atėmė iš jo rankų valdžią.
Iki to laiko „Stern“ žurnalistė apie G.Schröderį parašė daugybę straipsnių: apie jo iškilimą, jo moteris ir visus kitus įdomius bei netikėtus gyvenimo posūkius.
Viena publikacija, kaip jis prisipažino, jam nepatiko.
Apie reformas – aistringai
Paklaustas apie dabartinę savo profesiją buvęs Vokietijos kancleris visuomet paaiškina: „Esu europinės įmonės „Nord Stream“ priežiūros tarybos pirmininkas. Aš nedirbu „Gazprom“! Aš netarnauju rusams!“
G.Schröderis vis dar geba aistringai ginti savo poziciją ir kalbėti apie reformas.
Jis jau daug metų atidirba kiekvieną jam mokamą centą Niujorke įsikūrusiai lektorių agentūrai „Harry Walter“.
Šanchajuje ir Seule, Milane, Ankaroje, Londone ir Dubajuje žavimasi ir užsikrečiama entuziazmu, kai G.Schröderis susivienijimų funkcionieriams ir koncernų vadybininkams pasakoja, kaip reikėtų įvykdyti reformas, kurių žmonės iš tikrųjų nenori.
Nuo to laiko, kai G.Schröderis pralaimėjo rinkimus į Vokietijos kanclerio postą, jis važinėja po pasaulį tarsi pranašas ir visur kalba apie „Agenda 2010“ – vokiečių socialinės sistemos ir darbo rinkos reformą, kurią pats ir pradėjo.
Netgi Prancūzijos prezidentas François Hollande’as pasiryžo pasinaudoti buvusio Vokietijos kanclerio planu ir taip pat pertvarkyti šalį. Pasak jo, G.Schröderis, o to nėra niekur, modernizavo darbo pasaulį ir atrado naują socialinės valstybės sampratą.
Peikia ir buvę šalininkai
Bet Vokietijoje per pasitarimus ir konferencijas, komentaruose ir pranešimuose tik ekonomistai pripažįsta jo darbo didybę. Tautos įvertinimo G.Schröderis iki šiol nepelnė.
Buvęs Vokietijos kancleris padarė dvi klaidas, kurios riebiomis raidėmis tarsi parašytos jam ant kaktos: „Gazprom“ ir „Hartz IV“ (socialinės pagalbos ilgalaikiams bedarbiams programa).
Nors G.Schröderis nuolat aiškina, kad jis nėra „Gas-Gerd“ („Dujų Gerdas“) ir rusų prezidento vasalas, etiketė tvirtai laikosi.
Netgi ankstesni buvusio Vokietijos kanclerio šalininkai blogai vertina jo pernelyg greitą sutikimą dirbti dujotiekio vamzdynų bendrovei. Tačiau tokio jų požiūrio G.Schröderis negali arba nenori suvokti.
Jis esą nenorėjo sėdėti namie būdamas 61-erių – tiek metų buvo G.Schröderiui, kai jis nebuvo perrinktas Vokietijos kancleriu.
Ir jis labai džiaugėsi, kad taip greitai ir tarptautiniu lygmeniu vėl galėjo būti svarbus šaliai.
Dujų verslas sugadino G.Schröderio šuolį į garbės lygą, kuriai priklauso į užtarnautą poilsį išėję valstybės vadovai. O „Hartz IV“ atitolino jį nuo jo partijos.
Ir net prie Vokietijos socialdemokratų partijos vairo 2009 metais stojęs Sigmaras Gabrielis viename interviu paaiškino, jog „Agenda 2010“ nedera prie socialdemokratų partijos „genų“.
Didžiu vadovu nevadina
Žinoma, dėl tokių pareiškimų G.Schröderiui vis dar skaudu.
Juk tokiam žmogui kaip jis, kurio gyvenimas visada buvo varžybos, kuris visuomet stengėsi bent vienu tašku pranokti kitus ir būtent dėl siekio būti geresniam troško pripažinimo, turi būti skaudu, kad jis lieka nepripažintas. Ypač tėvynėje.
Per septynerių metų kadenciją G.Schröderis sutiko, kad šalis dalyvautų dviejuose – Kosovo ir Afganistano karuose ir, nepaisant visų raginimų, prieštaravo vienam – Irako.
Jis nudžiugino vokiečius ekonomikos pakilimu, švietimo biudžeto papildymu ir netgi pasirūpino, kad homoseksualai galėtų tuoktis, bet tėvynainiai vis dėlto nelaiko G.Schröderio didžiuoju vyriausybės vadovu.
Apklausos duomenimis, tiktai 3 proc. vokiečių skyrė jam vietą tarp visų reikšmingiausių Vokietijos kanclerių: po Angelos Merkel, bet nežymia persvara – prieš Ludwigą Erhardą ir Kurtą Georgą Kiesingerį.
Tiesą sakant, keista, kad Vokietija niekada nebepasinaudojo G.Schröderio talentu, žiniomis ir gebėjimu laisvai bendrauti su tuomečiais pasaulio galingaisiais.
„Bet jei esate buvęs kancleriu, nebegalite turėti jokios kitos politiko specialybės“, – rašo G.Schröderis neseniai išleistoje knygoje „Aiškūs žodžiai“ („Klare Worte“).
A.Merkel mėgsta įgelti
Politiniai varžovai G.Schröderio nepamiršta.
Pavyzdžiui, iki šiol prisimenama dabartinės Vokietijos kanclerės A.Merkel kalba, pasakyta buvusių Vokietijos kanclerių galerijoje.
Komentuodama dailininko Jörgo Immendorfo 2007-aisiais rusų auksinės ikonos stiliumi sukurtą oficialų G.Schröderio portretą ji šyptelėjo.
„Taip, dabar lankytojai nebegalės sakyti: kada gi pagaliau bus pakabintas Gerhardas Schröderis?“ – šiuos žodžius ji ištarė tuo metu, kai ant sienos jau spindėjo jos pirmtakas.
Kokią sekundės dalį niekas nežinojo, ar galima nusijuokti, bet pirmasis dėl gražios ir apgalvotos dviprasmybės prunkštelėjo pats G.Schröderis. Jie iki šiol pašiepia vienas kitą. G.Schröderis veikiausiai negali susitaikyti su tuo, kad A.Merkel iš jo atėmė kanclerio postą. O ji, regis, dar nepamiršo, kaip jis tą rinkimų naktį pavadino ją pienininke.
Rūpi dešrelės ir menas
Galbūt G.Schröderis tikėjosi, kad vieną dieną galės pasinerti į senyvo amžiaus patyrusio, išmintingo valstybės veikėjo, politiko vaidmenį. Galbūt norėjo tapti tokiu kaip senasis kancleris Helmutas Schmidtas, kurį gerbia ir jis, ir visi vokiečiai.
Bet iki šiol to G.Schröderiui nepavyko. Gyvenimui, kuris prasidėjo baigus eiti Vokietijos kanclerio pareigas, vis dar trūksta ne tik didžios užduoties, bet ir ramybės.
Jei G.Schröderis vasarą nebūna savo namuose Hanoveryje, jeigu su šeima nesiilsi savo poilsinėje Borkume arba nesėdi kavinėje prie Turkijos Viduržemio jūros pakrantės, kur neseniai taip pat įsigijo vasarnamį, tuomet privačiais lėktuvais, kurie priklauso jo naujiems geriausiems draugams, skraido po pasaulį ir skaito pranešimus.
Tuo metu, kai buvęs Amerikos prezidentas 67-erių Billas Clintonas pozuoja žurnalistams su žalumynais kaip veganas, G.Schröderis – vis dar su keptomis, padažu gausiai apipiltomis dešrelėmis. Toks maistas genetiniu požiūriu jam nepavojingas: G.Schröderio motina sulaukė 99 metų.
Buvęs Vokietijos kancleris vis dar kolekcionuoja meno kūrinius ir jau pradeda galvoti, kur juos visus sukabinti.
Kažkada stipriais smūgiais galva garsėjęs buvęs futbolo klubo „TuSTalle“ puolėjas G.Schröderis dabar yra Dortmundo „Borussia“ garbės narys, taip pat „Hannover 96“ narys.
Jis 30 tūkstančių eurų parėmė vietos aukštąją muzikos mokyklą, 60 tūkst. eurų prisidėjo prie neurologų rengimo Afrikoje.
Lieka vienintelė išeitis?
G.Schröderis nepamiršo, iš kokios šeimos kilo.
Bet ar jis žino, ko dar siekti? Pavyzdį, regis, dabar labiau rodo jo sutuoktinė.
Ketvirtoji G.Schröderio žmona, 20 metų už jį jaunesnė buvusi žurnalistė Doris Köpf, atrado sau naują veiklos sritį. 2009-aisiais įkūrė akcinę ribotos atsakomybės bendrovę, naujai įrengė namą, tapo prekybos tinklo „Karstadt“ priežiūros tarybos nare ir įsitraukė į Vokietijos socialdemokratų partijos veiklą.
Tai buvo sunkiausia, ką galėjo pasirinkti ne tik Hanoveryje dar populiaraus kanclerio žmona.
Iš Bavarijos kilusi, biologinės dukters ir iš Sankt Peterburgo vaikų namų įsivaikintų dukters ir sūnaus motina, Vokietijos socialdemokratų partijos deputatė D.Köpf-Schröder 2013 metų pavasarį pateko į Žemutinės Saksonijos parlamentą ir pradėjo darbuotis Žemutinės Saksonijos kanceliarijoje – krašto įgaliotine migracijos klausimais.
Dėl šių visuomeninių pareigų ji kartais 15 valandų per dieną praleidžia kelyje, prie automobilio vairo. Žinoma, ji turi padėjėjų, o vaikais tenka pasirūpinti ir senelei.
D.Köpf-Schröder ilgai padėjo savo sutuoktiniui daryti karjerą. Dabar ji su užsidegimu ir sėkmingai daro savąją. Kai kurie teigia, jog būtent nuo to laiko jos sutuoktinis atrodo liūdnas ir paniuręs.
Dabar oficialiuose renginiuose D.Köpf-Schröder ir G.Schröderis kartu būna retai. O kai taip atsitinka, ekrane matomas suakmenėjęs jos veidas tuo metu, kai sutuoktinis scenoje sako linksmą, nuotaikingą kalbą. Netgi buvo pasklidusios kalbos, kad pora atsidūrė ant skyrybų slenksčio.
Tačiau G.Schröderio šalininkai įsitikinę, kad, norint nusikratyti visų slogių minčių, jam telieka vienintelė išeitis – kai esi apsuptas ir dvejoji, ką daryti, geriausia yra pulti.
Tad G.Schröderiui esą būtina rizikuoti ir sugrįžti į politiką.
Vedė keturis kartus
Gerhardas Fritzas Kurtas Schröderis gimė baigiantis karui, 1944 metų balandžio 7-ąją. Jo motina – valytoja, anksti liko našle.
G.Schröderis niekada nematė savo tėvo, kuris kovojo A.Hitlerio armijoje ir žuvo Rumunijoje.
Dar būdamas vaikas ir guosdamas motiną G.Schröderis pažadėjo pas ją vieną dieną atvažiuoti automobiliu „Mercedes“. Ir savo pažadą ištesėjo.
Tą dieną, kai motina šventė 80-ąjį gimtadienį, jis prie kuklaus jos buto sustabdė savo tarnybinį sidabrinės spalvos „Mercedes“.
G.Schröderis buvo vedęs 4 kartus. Savų vaikų neturi. Jo ketvirtoji žmona Doris KöpfSchröder turi dukterį Klarą, kurios susilaukė nuo žurnalisto Sveno Kuntze.
Schröderiai įsivaikino du rusų vaikus – berniuką ir mergaitę. Beje, pats G.Schröderis turi tikrą seserį ir tris netikrus brolius bei seseris iš antrosios motinos santuokos.
