14 mėnesių vandenyne klajojęs vyras sakė tiesą

Jose Alvarenga iš Meksikos išplaukė į jūrą ir dingo. Po keturiolikos mėnesių atsidūrė Maršalo Salų Ebonos atole. Priverstinai ilga žvejo kelionė parodo jo begalinį troškimą gyventi ir likimo galią.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Apr 5, 2014, 6:00 AM, atnaujinta Feb 14, 2018, 9:03 PM

Po 14 mėnesių plaukiojimo meksikiečio laivelis jau buvo prisitaikęs prie jūros gelmių gyvenimo.

Valties korpusas buvo aplipęs kriauklėmis, dumbliais ir žoliniais jūriniais augalais, viliojančiais pro šalį praplaukiančias žuvis ir vėžlius. J.Alvarengai tai buvo mažas vandens apsuptas pasaulis.

Ir taip – daugiau negu metus. Ant laivo krašto kartais nutūpdavo pavargęs paukštis keliauninkas.

Tai reiškė, jog netoliese žemė. Bet prie jos priplaukti nepavykdavo. Ironiška, kad J.Alvarengai tai pasisekė tą vienintelį sykį, kai jam pavyko pagauti paukštį.

Pamažu ramiai laive buvęs vyras prisėlino prie paukščio, sugriebė jį rankomis, akimirksniu nusuko jam galvą ir išgėrė jo kraują. Paskui atlošęs galvą pamatė žemę – pirmą kartą po 435 dienų.

Padovanojo savo valtį

Iš pradžių jis plaukė, po to brido. Vandenyje buvę koralai smigo jam į kojas. Pasiekęs sausumą, susmuko ant smėlio. Atsisėdęs be perstojo aimanavo: „Dieve, o Dieve, o Dieve.“

Kitą rytą jis brido per seklumą artimiausios salos link. Ten pagaliau sutiko žmonių.

Antropologijos studentas iš Norvegijos Ola Fjeldstadas, į pietinę Ramiojo vandenyno dalį atvykęs tyrimo darbams, buvo vienas pirmųjų, kurį sutiko keistos išvaizdos vyras.

Jo plaukai ir barzda buvo susivėlę, oda kieta ir raudona, jis mūvėjo tik sunešiotas apatines kelnes.

Nors barzdočius kalbėjo tik ispaniškai, Ola jį suprato. Vyras prisistatė Jose Salvadoru Alvarenga iš Meksikos. Jis esą jau labai ilgai plaukiojo vienas.

O.Fjeldstadui paprašius, Maršalo Salų valdžia atsiuntė laivą. Beveik po paros jie pasiekė salų, esančių Ramiajame vandenyne, sostinę Madžūrą.

J.Alvarenga, dėkodamas už išgelbėjimą, norvegų studentui padovanojo savo valtį, kuri vėliau buvo nuplukdyta į Maršalo Salų Ebonos atolą.

Kuklus kaimelio žvejys

Keista 37 metų J.Alvarengos kelionė prasidėjo 2012 metų lapkričio 21-ąją Čočohuitalo žvejų kaime, esančiame Ramiojo vandenyno pakrantėje.

Žvejai čia dirba žvejybos kooperatyve, kuriam priklauso ir laivai. Tai maždaug septynių metrų ilgio iš sintetinės medžiagos ir stiklo pluošto pagamintos atviros valtys su išorėje įtaisytu 75 AG „Yamaha“ varikliu.

Dar yra nedidelis rankinis 100 kilometrų spinduliu signalus siunčiantis telefonas ir nešiojamoji GPS stotelė. Žvejai žino šių prietaisų trūkumus: tereikia sušlapti, ir jie neveikia.

Laive visuomet stovi plastikinė 150 cm ilgio, metro pločio ir aukščio dėžė, pilna susmulkinto ledo, kad žvejai laimikį galėtų išlaikyti šviežią.

O norėdami apsisaugoti nuo lietaus ar kaitrių saulės spindulių žvejai įsiropščia į šią dėžę ir dar užsidengia dangčiu.

Jie tinklais ir kabliais žvejoja mėlynuosius tunus, kartais ryklius. Beje, už svarą žuvies jiems mokami 25 pesai (maždaug 1,40 euro).

Perspėjimų nepaklausė

Į jūrą žvejai visuomet išplaukia dviese: taip ir saugiau, ir laimikis būna didesnis.

Visi žino taisyklę: jeigu pučia stiprus šiaurės vėjas – žvejams reikėtų pasilikti namie. Beje, tokia buvo ir tos dienos orų prognozė. Bet tuomet J.Alvarenga nepaklausė perspėjimų.

Likus valandai iki vidurdienio jis patraukė seno variklio paleidimo lyną (šiek tiek šiuolaikiškesnio laivelio jam nedavė, nes meksikietis nesužvejodavo daug žuvų).

Su savimi Jose pasiėmė 250 litrų benzino, 20 litrų geriamojo vandens ir už savo trumpų kelnių gumos užsikišo peilį. Visuomet su juo žvejojęs 22 metų Ezequielis Cordoba įsitaisė laivo priekyje.

Abu drąsuolius dar mėgino sulaikyti žvejų kooperatyvo vadovas Bellarmino Rodriguezas: „Likite namuose, neplaukite! Geriau rytoj rytą!“

Bet J.Alvarenga tik persižegnojo, pažvelgė į savo trobelę, stovėjusią paplūdimyje tarp mangrovių medžių, po to paleido variklį ir sušuko: „Iki!“

Gėrė vėžlių kraują

Tą dieną į audrą pateko trys laivai. Vienas buvo išgelbėtas kitą dieną, kitas dingo visiems laikams, o trečias, kuriuo išplaukė J.Alvarenga ir E.Cordoba, atsirado po 14 mėnesių 10 tūkstančių kilometrų į vakarus nuošaliame Maršalo Salų atole Ramiajame vandenyne.

B.Rodriguezas dar prisimena paskutinį J.Alvarengos pranešimą: „Mano variklis nebeveikia. Pasiųskite pagalbą, jei galite. Jei ne – mėginsiu susidoroti savo jėgomis.“

Kaimo žvejai žino nerašytą taisyklę: jei laivas nesugrįžta, jo ieško aštuonias dienas, po to jis laikomas dingusiu.

Kas per tuos 14 mėnesių nutiko laive, žino tik J.Alvarenga. Jis žurnalistams pasakojo, kaip atrodė jo įprasta diena.

„Gulėjau laive, laukiau paukščių. Kartą išgirdau brazdesį prie laivo. Iš pradžių išsigandau, paskui, persisvėręs per laivo kraštą, pamačiau vėžlį. Taip, vėžlį. Pasilenkęs ištraukiau jį iš vandens. Pagavau daug vėžlių. Kiek tiksliai, nežinau.

Kai lijo lietus, šviežią vandenį kaupiau laivo korpuse. Nuo stipraus lietaus ir saulės slėpiausi dėžėje“, – tyliai rinkdamas žodžius kalbėjo J.Alvarenga.

Praėjus savaitei po išgelbėjimo J.Alvarenga vis dar nesiorientavo: painiojo datą ir vardus. Į gydytojų, valdžios atstovų klausimus atsakinėjo trumpai. Tai jį vargino.

„Mano bičiulis Ezequielis taip pat mėgino gerti vėžlių kraujo. Bet nuo jo jam darėsi bloga, valgydamas jis pirštais suspausdavo nosį, kad nejustų kvapo.

Stengiausi jam visaip padėti. Nežinau, gal jis nenorėjo valgyti, negalėjo ar tai buvo nepriimtina jo organizmui.

Ezequielis susirgo ir mirė. Jo kūną po 5 dienų išmečiau į vandenį. Kaip kitaip galėjau pasielgti?“ – išgyveno J.Alvarenga.

Trokšdamas likti gyvas, Jose pradėjo valgyti žuvis.

„Panardinęs į vandenį rankas, pirštus judinau aukštyn žemyn. Tokiu būdu viliojau žuvis, stengiausi jas sugriebti.

Rinkau lietaus vandenį, o kai neturėjau jokio, gėriau savo šlapimą. Prapliupus lietui buvau laimingas! Neturėjau laiko nuovokos, nežinojau, kuri buvo diena – tik dienos laiką, matydamas saulėtekį ir saulėlydį. Mąsčiau ir apie savižudybę. Bet bijojau“, – žodžius bėrė J.Alvarenga.

Pravardžiavo Kiaulyte

Jei meksikiečių žvejo pasakojimas tiesa - o tai jau patvirtino atliktas melo detektoriaus testas, tuomet J.Alvarenga – pirmasis, kuris vienas taip nesuvokiamai ilgai – 14 mėnesių – ištvėrė ant vandens. Bet, žinoma, tokia neįtikima išsigelbėjimo istorija nuo pat pradžių sukėlė nemažai abejonių.

Kokiu būdu J.Alvarengai pavyko ne tik ištverti vienam, bet ir nenumesti per daug svorio? Juk po tiek laiko vienatvės žmogus gali ir išprotėti.

J.Alvarenga sako, kad nevilties akimirkomis jis galvojo apie savo žmoną ir dukterį Fatimą, kurią pastarąjį kartą matė, kai ji buvo kūdikis. Tuomet jis įsivaizdavo, kaip būtų gera visiems kartu valgyti tortiliją.

Ne kartą jis prisiminė ir savo tėvus – Ricardo ir Marią Julią, jautė jų kepamos duonos kvapą. Bet sugrįžęs iš saldžių svajonių J.Alvarenga vėl matė tik dangų ir vandenį.

J.Alvarengos bičiuliai iš žvejų kaimo sako, kad jis visuomet buvo atsiskyrėlis, mažai kalbėjo ir daug valgė – maistui nebuvo išrankus. Dėl to jį vadino „La Chancha“ – Kiaulyte, bet tokia pravardė jam buvo nė motais.

Prieš 13 metų J.Alvarenga iš Salvadoro atvyko į Meksikos Čiapo provinciją. Palikęs savo žmoną su jų kūdikiu, jis ketino patraukti į JAV kaip ir jo brolis.

Bet jaunasis Jose, jau padirbėjęs klounu ir ugnies rijiku, atsisakė Amerikos ir apsistojo kaime. Tapo žveju, kito darbo Meksikoje jam, nelegalui, nebuvo. O žvejo uždarbio J.Alvarengai pakako pragyventi.

Žvejų kooperatyvo vadovas 66 metų B.Rodriguezas sako, jog J.Alvarenga visuomet gėrė moliuskų ir sraigių kraują. Bet labiausiai jam patikęs vėžlių kraujas. Būtent tai esą ir išgelbėjo keliauninką.

Sūroką vėžlių kraują B.Rodriguezas vadina stebuklingu gėrimu: jis padeda sergant bronchitu ir stiprina organizmą.

„Jose valgė žuvų masalą ir net šunims skirtą ėdalą. Bet ne dėl to, kad neturėjo pinigų, jam buvo skanu. Jeigu kas nors ir galėjo taip ilgai išbūti atviroje jūroje, tai tik Jose“, – sakė B.Rodriguezas. („Stern“)

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.