Ar vis dar verta žavėtis Vladimiro Putino Rusija po to, kai ji okupavo ir aneksavo Krymą? Ar galima pateisinti Maskvos reikalavimus? O gal iš tikrųjų būtent Vakarai išprovokavo V.Putiną?
Tokia vieša diskusija apie Rusiją jau kelias savaites verda Vokietijos televizijos ekranuose ir žiniasklaidoje. Pragmatiškieji vokiečiai nerimsta. Su Rusija per pastaruosius kelis šimtmečius skaudžiai susidūrę, itin nusvilę vokiečiai išbandė ir konflikto, ir nuolaidžiavimo, netgi pataikavimo būdus. Kaip reaguoti dabar?
„Rusija niekada nėra tokia stipri, kaip atrodo. Rusija niekada nėra tokia silpna, kaip atrodo“, – ši sena aksioma Vokietijoje vis dar aktuali.
O norinčių paaiškinti, kaip dabar galėtų ir turėtų elgtis vokiečiai, – kaip niekada daug.
Optimalaus santykių varianto ieškantys vokiečiai nesutaria, ar jų šalis Rusiją pernelyg teisina, ar tiesiog Vokietijos pragmatiškumas Rytuose ir Vakaruose lieka nesuprastas.
Milžiniškas susidomėjimas
Paprastai užsienio politikos temomis Vokietijoje kalba tik ekspertai.
Kompetentingi, savo darbą išmanantys, keliomis užsienio kalbomis kalbantys mokslininkai, politikai. Šį kartą nuomonę reiškia visi. Nuo mokytojų iki socialiniuose tinkluose besireiškiančių žvaigždžių.
Maža to: Vokietija susiskaldė į du blokus – kategoriškai pasisakančius prieš V.Putino poziciją ir suprantančius Rusiją.
Vieniems Krymo aneksija yra nepateisinamas tarptautinės teisės pažeidimas, po kurio bet kokia simpatija V.Putino Rusijai tampa neįmanoma. Kitiems įvykiai Ukrainoje yra pateisinama reakcija dėl NATO ekspansijos į Rytų Europą.
Sutariama dėl vieno – norinčių suprasti ar netgi suprantančių Rusiją – ne tą mistinę milžinišką, kartais dosnią, kartais piktą mešką Rytuose, o tikrąją šalį vis daugėja.
Nepaisant to, kol kas svarstyklės, regis, krypsta į vieną pusę. Daugelis žinomų vokiečių pastarosiomis dienomis garsiai tvirtina, jog Vakarai negali sau leisti eiti į konfrontaciją su Maskva. Tik tai neatsako į klausimą – o ką tada daryti, kiek galima leisti Rusijai?
Veikia Rusijos propaganda?
Dar prieš gerą mėnesį viskas buvo aišku: apžvalgininkai Vokietijoje pritariamai linkčiojo, kai JAV prezidentas Barackas Obama tvirtino, jog Rusija taip elgiasi, nes yra silpna.
Savaitraščio „Der Spiegel“ ekspertai jau vadino Rusijos prezidentą „pralaimėtoju“ ir pritarė A.Merkel, kuri garsiai pripažino, jog V.Putinas gyvena „kitame pasaulyje“. „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ siūlė „nubrėžti jam griežtas ribas“.
Vokietijos valdžia ir žiniasklaida retai būna vienos nuomonės. Tačiau Krymo krizė privertė visus susiburti po viena nuostata: pamišėlis Ivanas agresyviai pažeidžia tautų teisę, mes jokiu būdu negalime pateisinti tokio žingsnio.
Dabar paaiškėjo, kad meilė Rusijai stipresnė, negu atrodė iš pradžių.
Buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas interviu savaitraščiui „Die Zeit“ paaiškino, jog situacija Ukrainoje pavojinga dėl to, kad „Vakarai stipriai nervinasi“.
Pasipiktinimas Vakaruose esą veda prie to, kad viešoji nuomonė ir politikai Rusijoje irgi atitinkamai piktinasi.
Klausimas, ar V.Putino veiksmai pažeidžia tarptautinę teisę, buvusiam Vokietijos kancleriui pasirodė šalutinis: esą tarptautinė teisė ir be to jau daug kartų buvo pažeista.
Be to, Ukraina, nors ir nepriklausoma, esą nėra nacionalinė valstybė.
Jam antrino kitas buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis: esą jis ne visada laikėsi tarptautinės teisės. G.Schröderis netgi pasisiūlė tarpininkauti derybose su V.Putinu.
Ieško istorinių paralelių
Tokie įtakingų vokiečių pareiškimai atspindi šiandienę dvasią Vokietijoje: iš išorės matyti jautrus rūpinimasis žmogaus teisėmis, persismelkęs į visas gyvenimo sferas, bet po kiautu tūno paprastas ir geležinis vokiškas pragmatizmas. Tai vokiečiams patinka.
Tad nenuostabu, jog žinomos Vokietijos asmenybės vienu balsu tvirtina suprantančios Rusiją ir pasisako prieš Vakarų politiką, kuri esą linkusi labai greitai ieškoti kaltų.
„Tie laikai, kai Vokietija ir Rusija palaikė gerus santykius, Europai buvo geri laikai.
Mes pasisakome už partnerystę su Kijevu, bet turime sutarti ir bendradarbiauti ir su Maskva“, – teigė parlamentaras Krikščionių socialinės sąjungos atstovas Peteris Gauweileris.
Į V.Putino pusę stojo žinoma feministė Alice Schwarzer, kurią erzina tai, jog „pastarosiomis dienomis faktai neįtikėtinai sukeičiami vietomis“.
Juk V.Putinas esą tiesiog stengiasi tinkamai valdyti šalį, kuri „eina Vakarų link, bet pusiau įstrigusi Rytuose“.
Be to, ji primena, jog „dar ne taip seniai nacistinė Vokietija buvo užėmusi Rusiją“ ir nužudė milijonus vaikų, moterų ir civilių vyrų.
Buvęs Europos Komisijos viceprezidentas ir komisaras, atsakingas už ES plėtrą, Gunteris Verheugenas naujosios Ukrainos vyriausybės narius netgi pavadino „tikrais fašistais“.
Tokie pareiškimai – lyg nektaras Kremliaus propagandai, kuri primygtinai siūlo pasauliui laikytis savosios įvykių versijos: savo galią ir didybę vėl atradę rusai gina saviškius nuo fašistų ir suįžūlėjusių Vakarų.
Kairieji vis dūsauja
Tai, kad Rusijos veiksmus palaiko kraštutinių kairiųjų partijos „Kairė“ („Die Linke“) lyderis Gregoras Gysi, nestebina.
Ši partija – Rytų Vokietijos vieningosios socializmo partijos sekėja.
Ji atstovauja interesams žmonių, kurie dar prisimena „senus gerus VDR laikus“ ir, apžvalgininkų manymu, serga savotišku Stokholmo sindromu.
Tokiu sindromu paprastai vadinama įkaitais paimtų žmonių savijauta, kai šie žmonės susitapatina su savo pagrobėju, jį užjaučia ir netgi ima ginti nuo pareigūnų.
Pasak G.Gysi, Rusijos tikėjimas, kad visus svarbius klausimus tarp valstybių galima išspręsti karine jėga, niekuo nesiskiria nuo mąstymo, vyraujančio Vakaruose, – esą tik prisiminkite Jugoslaviją, Afganistaną, Iraką ir Libiją.
Kairieji ne pirmą kartą brėžia moralines paraleles tarp Rytų ir Vakarų.
Šį kartą šios partijos vicepirmininkė Sahra Wagenknecht netgi surengė kampaniją, kuria ragino Vokietiją oficialiai pritarti referendumui Kryme. Jos nuomone, Krymo aneksija – tiesioginis Berlyno politikos Rusijoje pralaimėjimas.
O ar verta baimintis, jog Vokietija oficialiai pritars kairiesiems?
Iki šiol šios partijos sekėjų šalyje nebuvo daug. Tačiau pastaruoju metu G.Gysi ir S.Wagenknecht argumentai krinta į purią nerimo dirvą ir pradeda leisti šaknis.
Verda neapykanta Amerikai
Vokietijoje gerbiamas socialdemokratų politikas Klausas von Dohnanyi, dažniausiai atstovaujantis politiniam centrui, tvirtina, kad V.Putino sprendimas prisijungti Krymą nebuvo protingas: esą būtų buvę daug geriau, jeigu jis būtų pasinaudojęs referendumo rezultatais ir paraginęs Ukrainą tapti neutralia valstybe.
Tačiau ir jis tiki, kad Vakarai turi gerbti Rusiją. K.von Dohnanyi atsidūrė suprantančių Rusiją gretose, nes jis kritiškai vertina JAV.
„Amerikiečiai dažnai nemato diplomatijos prasmės ir neturi supratimo apie Europos geopolitines problemas“, – įsitikinęs socialdemokratas.
Kuo ilgiau jis kalba, tuo labiau susidaro įspūdis, jog konflikto priežastis – ne Rusija, bet JAV, kurios esą iš visų jėgų bandė priartinti Ukrainos narystę NATO.
Žodžiu, kaip sovietiniais laikais – dėl visko, kas pasaulyje nutinka, kalta Amerika.
K.von Dohnanyi pagarba Rusijai neapsiriboja užsienio politika. Jo nuomone, Rusijai suvaldyti būtinai reikia „stiprios rankos“ – esą keista, kad Vakarai to nesupranta.
Rinkėjai kritikuoja A.Merkel
Prieš porą dienų, paskelbus keleto apklausų rezultatus, paaiškėjo, kad paprasti vokiečiai linkę pritarti H.Schmidtui ir K.von Dohnanyi. Dauguma jų įsitikinę, kad ne vien Rusija kalta dėl to, jog Maidano protestai virto rimta krize Ukrainoje. Dalis kaltės tenka ir Vakarams.
Vokietijos kanclerė A.Merkel, kuri bene vienintelė iš Europos politikų drįsta pareikšti savo nuomonę V.Putinui ir kurios jis, kaip atrodo, klauso, vis dažniau sulaukia kritikos iš savo rinkėjų.
Beveik visos gyventojų apklausos rodo, kad vokiečiai nenori naujos konfrontacijos su Maskva. Ar A.Merkel to tikėjosi? Vargu. Tačiau ir ji, neseniai sėkmingai perrinkta įtakingiausia pasaulio moterimi vadinama kanclerė, neabejotinai turės atsižvelgti į tautos nuomonę.
Verslininkai nenori karo
Kanclerė neabejotinai sulaukia didelio spaudimo ir iš vokiečių verslininkų, kuriems ekonominės sankcijos nenaudingos.
Lietuvos verslininkų zyzimas dėl konfrontacinės politikos su Maskva padarinių gali pasirodyti menkas kiauksėjimas, palyginti su įtakingų Vokietijos pramonės atstovų spaudimu.
„Siemens“ ir kiti Vokietijos koncernai atvirai ragina neeskaluoti situacijos. Milijardus Rusijoje įmerkę verslo milžinai bijo prarasti Rusijos rinką, pelningus užsakymus ir įdirbį.
O kanclerė jau paskelbė, jog teks galvoti apie naują energetikos politiką. Tai – tiesioginė užuomina apie tai, kad priklausomybė nuo Rusijos dujų turės mažėti dar labiau.
Mažai kas girdi ekspertų išvadas, jog Vokietijos verslas greičiausiai nenukentėtų net ir įvedus griežtesnes sankcijas Maskvai, tačiau kentėtų Rusijos ūkis: mat Vokietijos eksportas į Rusiją sudaro 38 milijardus eurų.
Antai, konsultacinės bendrovės KPMG duomenimis, daugelis Vokietijos bendrovių jau apsisprendė perkelti savo kapitalą – iš viso beveik 20 milijardų eurų – atgal į tėvynę: politinė rizika darosi per didelė.
Ignoruoja Rytų Europą?
Kuo daugiau žmonių Vokietijoje supranta Rusiją ir jos siekius, tuo mažiau supratimo gali tikėtis kitos Rytų Europos šalys.
Vienoje Vokietijos televizijos pokalbių laidoje Ukrainos žurnalistas papriekaištavo, jog K.von Dohnanyi ir jam prijaučiantys kalba apie Ukrainą taip, lyg ji neegzistuotų. Jis ragino įsiklausyti į ukrainiečių siekius ir pripažinti, jog Ukraina turi apsisprendimo teisę.
„Jūs negalite pasitraukti iš įtakos zonos“, – šaltai atrėžė jam K.von Dohnanyi ir pridūrė, jog nerimas dėl V.Putino ekspansinės politikos Baltijos šalyse esą kyla tik dėl JAV elgesio.
Savaitraščio „Der Spiegel“ internetinės versijos apžvalgininkas Ralfas Neukirchas teigia, jog situacija labai primena antrąją politikos fazę devintajame dešimtmetyje, kai Vakarų Vokietija stengėsi gerinti santykius su Rytų Vokietija ir Rytų Europa.
„Kaip rašė vokiečių istorikas Heinrichas Augustas Wikleris, tais metais Rytų Vokietijos aktyvistai jautėsi nustumti į šoną – Vokietijos suartėjimo labui. Šiandien ukrainiečiai aukojami ant Rusijos altoriaus“, – liūdną išvadą pateikė R.Neukirchas.
Kai 1981 m. buvo įvesta karinė padėtis Lenkijoje, JAV siūlė sankcijas Sovietų Sąjungai ir Lenkijai. Tuometinis Vokietijos kancleris H.Schmidtas tada pabrėžtinai susilaikė nuo aktyvios pozicijos.
Ir šiandien H.Schmidtas drąsiau gina savo poziciją. JAV ir ES sankcijas Rusijai jis tiesiog pavadino kvailomis. Tad atrodytų, kad Rytų Europos šalys iš Vokietijos nieko gero negali tikėtis.
Vis dėlto taip nėra. Paradoksalu, bet pusiausvyrą santykiuose su Rusija mėginanti išlaikyti A.Merkel ir Vokietijos dešinieji, nepaisant akivaizdaus pasipriešinimo šalyje, buldozeriu prastūmė sankcijas Kremliui. To jis, regis, nesitikėjo.
Ir nors kol kas sankcijos yra švelnios, be Vokietijos jos iš viso vargu ar būtų patvirtintos.
Be to, kad ir kaip Vokietijos kairieji piktintųsi JAV veiksmais, Berlynas neatsilieka nuo Amerikos: savo saugumu susirūpinusios Baltijos šalys pirmiausia sulaukė JAV karinės paramos, o dabar savo naikintuvus Baltijos šalių apsaugai siūlo ir Vokietija.
Beje, ši šalis yra viena aktyviausių NATO oro policijos misijos dalyvių ir, regis, jau susitaikė, kad Rytų Europoje Maskvos įtakos zonos turi ribą – ji eina į Rytus nuo Baltijos šalių sienos.
