„Padėtis labai sudėtinga. Dabar aš dirbu „ugniagesiu“ – kartu su kitais Europos diplomatais, ambasados aparatu stengiamės užkirsti kelią tolesniam konflikto eskalavimui, sumažinti jau padarytą žalą“, – savo misiją Maskvoje „Lietuvos rytui“ įvardijo Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas.
Apie ES ir Kremliaus santykius galima pasakyti vieną trumpesnį žodį – krizė. Po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos ir aneksijos Kremlių pasmerkė daugelis Vakarų šalių ir įvedė sankcijas.
Apie ką dabar galima kalbėtis Maskvoje? Juo labiau kai ES atstovauja šalies, kurią Rusija kone atvirai įvardija kaip priešišką, atstovas. Antai vienas Vakarų šalių atstovas V.Ušacko paskyrimą ES ambasadoriumi Maskvoje neva palygino su izraeliečio paskyrimu Irane.
„Nors praėjusį rugsėjį, kai pradėjau eiti šias pareigas, sėkmingai rengėme naują ES ir Rusijos susitarimą dėl partnerystės ir bendradarbiavimo, įveikdavome sudėtingumus dėl įvairių demokratijos pagrindų ir pilietinės visuomenės traktavimo, ieškojome kelių prekybiniams santykiams pagerinti.
Bet Rusijos veiksmai visa tai nubloškė keletą metų atgal. Apie susitarimą teko pamiršti, pristabdytos derybos dėl vizų klausimų, atsisakyta G8 susitikimo Rusijoje. Kur gi toliau?“ – retoriškai klausė V.Ušackas. Atsakymai, regis, priklauso pirmiausia nuo paties Kremliaus.
– Ar padėjo sankcijų paskelbimas Rusijai?
– Sunku pasakyti ką nors aiškaus. Dar praėjusią savaitę manėme, kad pasiekėme žemiausią mūsų pablogėjusių santykių tašką. Bet, kaip sako rusų patarlė, „kai visi nusprendė, kad jau pasiekė dugną, iš apačios pabeldė“.
Mūsų atveju tai buvo Viktoro Janukovyčiaus pareiškimas – jis paragino rytines Ukrainos sritis surengti referendumą pagal Krymo pavyzdį.
Nors šiokia tokia pažanga jau matyti, Rusija žengė kelis konstruktyvius žingsnius – tai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėjimo misijos patvirtinimas, įvykęs Rusijos ir Ukrainos užsienio reikalų ministrų dialogas. Taip pat mūsų kontaktai su rusų puse. Tikimės ir kitų žingsnių.
– Manote, kad dabartinių sankcijų nepakanka? Gal jas reikia sugriežtinti ar išplėsti? Koks šiuo požiūriu ES nusiteikimas?
– Sankcijos – kraštutinė poveikio priemonė. Jau vien faktas, kad jos buvo priimtos, paviešintos ir taikomos, liudija didelį Europos Sąjungos susirūpinimą ir jos tvirtą ketinimą paveikti Rusijos požiūrį į tokius sudėtingus tarptautinius klausimus.
Bet asmeniškai aš tikiuosi, kad nesulauksime padėties, kai teks taikyti kitas, ekonomines, sankcijas. Nors ES lyderiai pareiškė apie tokią galimybę – tuo atveju, jei Rusija nedarys žingsnių konfliktui deeskaluoti. Pasirengimas galimam ekonominių sankcijų įvedimui vyksta.
– Kai kurie rusų politologai sako, kad sankcijos įvedamos kaip bausmė, o ne kaip įspėjimas, ir todėl gali būti mažai veiksmingos.
– Viskas ne taip: tie, kuriems skirtos mūsų įspėjamosios sankcijos, viską supranta. Galiu pasakyti, kad niekuomet nesulaukiau tiek telefono skambučių ir neturėjau tiek daug pokalbių su politikais ir ypač su verslininkais.
Visi iki vieno sakė, kaip nejaukiai jie jaučiasi. Ir buvo akivaizdus susirūpinimas: kas toliau?
Kas nutiks kapitalo rinkai, ar bus pasiekiami Vakarų kreditai, kaip tai paveiks pinigų vertę?
Juk rusų verslo ypatybė ta, kad jis plėtojamas skolintais pinigais – beje, tai užsienio kreditai.
Taip pat skambėjo klausimai: kas kitas?
Ir, žinoma, visi šie žmonės kaip ir anksčiau nori važiuoti į Paryžių ir Londoną, Kurševelį ir Sen Tropezą, o kai kurie – į Palangą ar Druskininkus. Ir labai susirūpinę dėl to, kad tokių galimybių ateityje gali neturėti.
– Koks gali būti Baltijos šalių dalyvavimas ir jų vaidmuo, jeigu Rusijai bus įvestos ekonominės sankcijos? Mes jau žinome, kad Rusija moka būti kerštinga ir ateityje gali atsakyti labai negatyviai.
– Tikiuosi, jog tai pirmalaikis klausimas. Juk suprantama, kad ekonominės sankcijos, nukreiptos prieš Rusiją, turės pasekmių ir mūsų ekonomikoms.
Reikia būti objektyviems ir atviriems: sankcijos neatitinka to, ko nusipelno ES ir Rusijos tarpusavio santykiai, kokie jie turėtų būti.
Deja, jau vien šio klausimo svarstymo faktas Europoje rodo, kaip viskas pablogėjo.
Bet sankcijos, jei jos vis dėlto bus, turi įvairaus taikymo gilumą ir plotį.
Jos nereiškia, kad tuojau pat bus nutraukti visi mūsų tarpusavio santykiai su Rusija.
Dabartinis ES prioritetas – ne taikyti sankcijas, o jų išvengti.
Tuo ir užsiimame mes su kolegomis: padedame sumažinti įtampą, kad būtų išvengta griežtų priemonių ir mūsų santykiai būtų atplėšti nuo dugno.
Juk ir po krizės gyvensime šalia Rusijos. Tai svarbu suvokti ir visai Europai, ir Lietuvai: mes liksime kaimynais.
Kad ir kaip dabar būtų sudėtinga, mums reikia saugoti ryšius su didžiausiu mūsų kaimynu. Tai turi nuolat glūdėti mūsų smegenėlėse, kurios, kaip tvirtina biologai, žmogaus organizme yra atsakingos už judesių koordinaciją, pusiausvyrą.
– ES ambasadoriaus pareigybė yra nauja. Žinoma, Lietuvai malonu, kad aukštą tarptautinį postą dabar užima lietuvis. Bet praverkite savo „virtuvės“ duris: koks jūsų vaidmuo viso šio proceso metu? Bet kurios šalies ambasadorius atstovauja savo tėvynės interesams, turi vieną viršininką – prezidentą ar premjerą, yra jo vizijos skleidėjas. O jūs atstovaujate daugeliui šalių, neretai su skirtingų krypčių interesais: vieniems reikia lietaus grūdinėms kultūroms laistyti, o kitiems – ryškios saulės poilsiaujantiems.
Jūsų viršininkas – grupė šalių priima visus sprendimus konsensuso principu, kurį kartais sunku pasiekti.
Ir jei V.Putinui ko nors reikia iš ES, jis skambina ne į Briuselį, o į Londoną, Paryžių, Berlyną ir t.t. O kokia jūsų darbo technologija, kam vadovaujate būtent jūs?
– Esu įgaliotas atstovauti, vesti derybas ir koordinuoti Rusijoje esančių 28 Europos Sąjungos šalių ambasadų darbą.
Žinoma, ne visais klausimais. Pavyzdžiui, prekybos, investicijų, tarptautinės politikos, žmogaus teisių klausimais pasisakau visų 28 šalių vardu.
Čia, Maskvoje, mes, visi 28 ambasadoriai, nuolat susitinkame mažiausiai kartą per savaitę, o pastaruoju metu vos ne kasdien. Keičiamės informacija, aptariame svarbias problemas.
Susitinka ne tik ambasadoriai, bet ir patarėjai ekonomikos, politikos klausimais ir t.t.
Tai reiškia, kad yra sukurtos įvairaus lygmens grupės, kurios nuolat renkasi, rengia tam tikrus suderintus sprendimus.
Per šiuos susitikimus pirmininkauja ES ambasadų patarėjai, o per ambasadorių – aš. Mano pareiga – informuoti Rusijos valdžią apie mūsų susirūpinimą.
Mūsų kolektyvinius pasiūlymus ar sprendimus taip pat pavesta pranešti man – įgaliotajam ES atstovui Rusijoje.
Tik aš turiu tokią kompetenciją – pateikti mūsų poziciją Kremliui, Rusijos užsienio reikalų ministerijai, kitiems valdžios organams.
Suprantama, kad svarbiausi sprendimai yra priimami ne čia, o Briuselyje. Ir tuomet gaunu iš ten instrukcijas, su kuriomis supažindinu ES šalių diplomatines misijas Maskvoje, o po to vykstu į Kremlių, Užsienio reikalų, Ekonomikos ministerijas ir t. t. Štai toks darbas...
– O koks jūsų gyvenimas Maskvoje dabartinėmis Europos Sąjungos ir Rusijos konflikto sąlygomis?
Ar nebuvo bandymų surengti provokacijas, neva chuliganiškus išpuolius, langų daužymo ar spontaniškų piketų, protesto mitingų?
– Būta visko, apie tai nenoriu kalbėti.
Gal dėl to, kad nežinau, ar tai buvo sutapimas, ar tikslinga kieno nors sankcionuota akcija.
Tiesa, kol kas neįvyko nieko, dėl ko būtų reikėję įsikišti teisėsaugai.
Bet ambasadoriui, ypač tokiais kritiniais periodais, reikia būti ne tik „ugniagesiu“.
Dirbdami tyliai, bet nuosekliai, mes turime nutiesti ir plėsti tarpusavio supratimo tiltus. Norėtųsi palinkėti to paties ir lietuviams dėl santykių su Rusija: nemanykite, jog jei 60 metų gyvenome sovietų okupacijos sąlygomis, tai mes apie Rusiją viską žinome.
Rusija labai keičiasi. Ir mums svarbu į tai atkreipti dėmesį, kad geriau suprastume Rusiją ir prisidėtume prie mūsų interesų gynimo.
Diplomatas, užrūstinęs prezidentę
Vygaudas Ušackas (49 metai) – Lietuvos diplomatas, visuomenės ir politinis veikėjas, buvęs užsienio reikalų ministras, o šiuo metu – ES ambasadorius Rusijoje.
Tremtinių anūkas V.Ušackas gimė Skuode, čia baigė mokyklą. 1982 metais atliko tarnybą sovietinėje armijoje Karagandoje.
1990 m. baigė VU Teisės fakultetą, įgijo teisininko kvalifikaciją. Stažavosi Oslo universitete (Norvegija), politikos mokslų ir tarptautinės ekonomikos srityje, 1991 m. – Orhuso universitete (Danija) politikos mokslų srityje.
1991–1992 m. – LR užsienio reikalų ministerijos (URM) Vakarų Europos šalių skyriaus 2-asis sekretorius. 1992–1996 m. – LR misijos prie Europos Bendrijos ir NATO patarėjas. 1996–1999 m. – URM Politikos departamento direktorius.
1999–2000 m. – užsienio reikalų viceministras. 2000–2001 m. – vyriausiasis derybų dėl įstojimo į ES derybininkas, ambasadorius ypatingiems pavedimams.
2001–2006 m. – LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir Meksikoje, 2006–2008 m. – Jungtinėje Karalystėje. Nuo 2008 m. dvejus metus dirbo užsienio reikalų ministru, po konflikto su prezidente D.Grybauskaite (nuotr.) atsistatydino.
2010–2013 m. – ES specialusis įgaliotinis ir Bendrijos misijos vadovas Afganistane. Nuo 2013 m. rugsėjo mėn. – ES atstovybės Rusijos Federacijoje vadovas. Vedęs, turi du vaikus.
