Tokiomis mintimis dalijosi tarptautinės politikos ekspertai, dalyvavę dvi dienas trukusioje Lietuvos Demokratinės politikos instituto ir Azerbaidžano valdžios organizuotoje konferencijoje apie vadinamuosius užšaldytus konfliktus buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Daugiausia dėmesio diskusijoje, žinoma, buvo skiriama padėčiai Ukrainoje.
Kai kurių ekspertų teigimu, Rusija, atplėšusi nuo Ukrainos Krymą, greičiausiai artimiausiu metu atvirai nepuls Rytų Ukrainos, bet savo statytinių ir netgi specialiųjų pajėgų pagalba darys viską, kad kuo labiau destabilizuotų padėtį Rytuose ir net įžiebtų čia pilietinį karą. Tačiau to Kremlius ir jo šeimininkas Vladimiras Putinas iš peties griebsis esą tik po to, jei Vakarai – pirmiausia JAV – nesutiks su jos reikalavimu „federalizuoti“ visą šalį.
Šie ekspertų samprotavimai skambėjo iš Rytų Ukrainos plūstant naujienoms, kad ginkluoti asmenys, Kryme įgavę „žalių žmogeliukų“ pravardę, užgrobia vieną milicijos skyrių po kito.
Mato ne stiprybę, o agoniją
„Rusija dabar tiesiog mėgina pūsti prieš vėją ir jos įtaka – net ir regioninė – toliau silpsta. Ji nebeturi tokio potencialo, kaip anksčiau, o Europos potencialas – žymiai didesnis. Be to, Rusija kur kas labiau priklauso nuo savo dujų ir kitų energetikos išteklių eksporto į ES, nei pastaroji nuo šio eksporto. Rusijai jau per vėlu modernizuoti savo ekonomiką.
Manau, kad pats Kremlius suvokia tai. Taigi, visas jo šantažas Vakarams ir jėgos demonstravimas, taip pat ir paskutiniai grasinimai palikti Europą be rusiškų dujų. Tad dabar V.Putinas skuba, kad Vakarai kuo greičiau sėstų prie stalo ir taip tarsi pripažintų dabartinę padėtį, kuri susiklostė Ukrainoje. Be to, manau, kad pats V.Putinas dar svarsto, ką toliau daryti ir kur sustoti“, - kalbėjo vienas iš konferencijos pranešėjų įtakingo Jungtinės Karalystės analitinio centro Chatham House atstovas Jamesas Nixey.
Pasak jo, Rusija tiesiog stengiasi kiek įmanoma labiau destabilizuoti padėtį Ukrainoje, kad ji taptų visiškai nebevaldoma iš Kijevo.
Su tuo, kad Rusija – žymiai silpnesnė, nei vaizduoja ir kad Vakarai turėtų pagaliau pradėti ryžtingai išnaudoti savo panašumą, sutiko ir žurnalo „The Economist“ analitikas Edwardas Lucasas.
„Jei kai kurie žmonės bijo, kad tuo atveju, jei Rusija staiga nutrauks dujų tiekimą į Europą, ten staiga užges visos šviesos, taip nebus. Europa jau dabar galėtų apsieiti be rusiškų dujų bent kurį laiką“, - sakė E.Lucasas.
Jis teigė, jog ES turėtų imtis sankcijų prieš stambiausias Rusijos energetikos kompanijas, pirmiausia - „Rosneft“, kuri turėtų būti nedelsiant išmesta iš Londono biržos.
Pasak E.Lucaso, tokie smūgiai svarbiausiems Rusijos pinigų šaltiniams būtų labai skausmingi režimui.
„The Economist“ ekspertas konstatavo, jog Rusijos viršūnėlės tiesiog išgrobstė iš archajiškos energijos išteklių eksportu pagrįstos ekonomikos gautus milžiniškus pinigus, užuot bent dalį jų skyrę ekonomikos modernizavimui.
„Tad aš manau, kad Rusija ilgalaikėje perspektyvoje juda link dezintegracijos, kuri, aišku, gali įgauti labai bjaurias formas. V.Putinas tai mato ir dabar tiesiog skuba suskaldyti Vakarus – pirmiausia ES su JAV“, - sakė E.Lucasas.
Vakarams rūpi tik juodi pinigai?
Tačiau tokį drąsų kolegų požiūrį šaldė kitos įtakingos tarptautinės analitinės institucijos – „Jamestown Foundation“ ekspertas Vladimiras Socoras, kuris būtent Rusijos režimo išgrobstytus pinigus laikė bene svarbiausiu jo ginklu.
„Manau, kad visos Vakarų Europos politinis elitas laikosi nuomonės, kad rusiški grynieji – labai tinkama injekcija krizę išgyvenančiai ES ekonomikai. Tų pinigų reikia visiems – štai, kad ir karinių laivų „Mistral“ pardavimo sandėris tarp Prancūzijos ir Rusijos. Tad aš manau, kad mes neturėtume nuvertinti ir nurašyti galimybės, kad Rusija tokiais svertais tik didins savo įtaką Vakaruose“, - sakė šis ekspertas.
V.Socoras ypatingą dėmesį šiuo požiūriu kreipė į bene svarbiausią ir įtakingiausią šiuo metu ES valstybę – Vokietiją.
Jis teigė, jog Vokietijos valdžia pastaruoju metu – net ir po Krymo įvykių – ir toliau teikė Rusijai vis daugiau galimybių ir įtakos savo energetikos sektoriuje, taip darydama jį dar labiau priklausomą nuo Maskvos.
Tai, pasak V.Socoro – viso Vokietijos politinio elito „nacionalinė energetikos strategija“, kuri nesikeičia jau daug metų ir, panašu, nesikeis artimiausioje ateityje.
Ekspertas taip pat abejojo kolegų pareiškimais, kad po Krymo Vakarai pagaliau pradės iš tiesų rimtai mąstyti apie esminę savo santykių su Rusija reformą.
„Lygiai tas pats Vakaruose buvo kalbama ir po Rusijos invazijos į Gruziją. Tuomet irgi buvo šnekama apie tai, kad nuskambėjo pavojaus skambutis, kad viskas bus kitaip, tačiau nepraėjo nė metai, ir Vakarai ėmė vėl varyti bendrą biznį su Rusija – ir dar smarkiau, nei iki tol“, - sakė V.Socoras.
Žaidimą kontroliuoja rusai
Tačiau „Jamestown Foundation“ analitikas, suprantama, tikino, jog jis jokiu būdu nesiūlo Vakarams ir toliau elgtis taip pat neryžtingai, kaip iki šiol.
Jis teigė, jog svarbiausia, kad Vakarai pagaliau suprastų padėties Ukrainoje rimtumą ir pirmiausia bent pradėtų aiškiai nuspėti Rusijos žingsnius ir nepasiduotų jos bandymams primesti savo žaidimą.
Pasak V.Socoro, pagrindinis užėmusio Krymą Kremliaus tikslas dabar – ne tolesnė atvira karinė intervencija į Rytų Ukrainą, o mėginimai įvairiomis provokacijomis neleisti Rytuose įvykti gegužę suplanuotiems prezidento rinkimams ir mėginimai Vakarus įtikinti, kad šie pritartų Maskvos siūlomam Ukrainos „federalizacijos“ planui.
Viena iš svarbiausių šio projekto dalių – Ukrainos įsipareigojimas nesiekti ES ir NATO narystės.
V.Socoro teigimu, Vakarai jokiu būdu neturi su tuo sutikti, tačiau tuo atveju Maskva griebsis kurstyti tikrą pilietinį karą – netgi panaudodama specialiųjų pajėgų būrius be atpažinimo ženklų – ir siekdama galutinai suskaldyti Ukrainą į tris dalis, iš kurių Rytai tektų Rusijai.
Bet kokiu atveju, eksperto teigimu, Rusija Rytų Ukrainoje stato ant to paties, kaip ir Kryme – naujų, jos atrinktų ir „Didžios Rusijos“ bei „Rusų pasaulio“ visoje buvusios Sovietų imperijos teritorijoje ideologijai ištikimų bei karingų politinių ir verslo veikėjų.
„Atkreipkime dėmesį į tai, kad ir Rusijos prezidentas V.Putinas sąvoką „Rusiškasis pasaulis“ pavartojo savo garsiojoje kalboje po Krymo aneksijos“, - sakė Socoras.
Pasak V.Socoro, Rusija akivaizdžiai rengėsi Krymo užėmimo scenarijui dar prieš buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus žlugimą ir skubiai pasinaudojo „vieno karto gyvenime galimybe“ tai padaryti po to, kai, laimėjus Maidanui, visa Ukrainos valstybė ir jos aparatas buvo ištikti paralyžiaus.
Tad, eksperto teigimu, ES ir NATO dabar turėtų teikti kuo skubesnę ekspertinę ir mokomąją pagalbą Ukrainos karinėms pajėgoms ir teisėsaugos struktūroms, kuriuos šiuo metu yra labai silpnos.
Be to, V.Socoras teigė, jog nauja Kijevo valdžia visiškai neatitinka tų lūkesčių, kuriuos puoselėjo sukilėliai Maidane, pirmiausiai reikalavę visiško politinio elito pasikeitimo. Tad, pasak eksperto, egzistuoja naujo Maidano galimybė, kuri šįkart Ukrainą galutinai sugriautų, kaip valstybę.
V.Putiną reikia saugoti?
Kita vertus, V.Socoras nemanė, kad Rusija greitai puls Moldovą ar Baltijos šalis, o E.Lucasas baiminosi, kad Maskva gali pasielgti priešingai – sugalvos patikrinti, kaip veikia NATO sutarties straipsnis „visi už vieną“ Baltijos šalyse.
Tačiau jei ekspertai ginčijosi dėl Rusijos raidos krypties, jos įtakos mąsto, jie visi sutiko, kad Vakarai ir toliau neturi jokios aiškios strategijos ir tikslo santykių su Rusija fronte.
Nepaisant to, kokios politikos – griežtesnės ar švelnesnės – Vakarai laikysis Rusijos atžvilgiu, ko jie, pagaliau siekia? Režimo pasikeitimo bei subyrėjimo? Jei ne – tai ko kito?
Tai konstatavo ir Tarptautinio Stokholmo taikos tyrimų instituto atstovas Johnas Melvinas, kuris, kita vertus, laikėsi Vakaruose ir net Lietuvoje itin paplitusi nuomonės, kad su diktatūromis reikia elgtis itin atsargiai, nes „gali būti ir blogiau“.
Jis priminė, kad JAV griebėsi itin griežtos sankcijų politikos Irano atžvilgiu, tačiau jos esą nieko į gera nepakeitė – tik prisidėjo prie to, kad režimas tapo brutalesnis.
„Aš taip pat manau, kad tai, ką dabar daro Rusija – pirmiausia jos pastangos sustabdyti Vakarų įtaką ir galimą NATO plėtrą, o ne ekspansija ir kokios nors buvusios įtakos atkūrimas.
Tačiau reikia matyti, kokia nauja karta auga už V.Putino nugaros ir tai, kad vietoje jo gali būti dar blogesni“, - sakė J.Melvinas.
Apie tai, kad korumpuotus diktatūrinius režimus pakeičia radikalios ir net ekstremistinės jėgos mėgo ir tebemėgsta pabrėžti dažnas Vakarų politikas – tiek kalbėdamas apie arabų pasaulį, tiek apie Ukrainą ir visą posovietinę erdvę.
Tokiam požiūriui karštai pritaria ir Kremliaus šalininkai bei propagandininkai.
Tad gal didžiosios Vakarų valstybės ne tik nespaus Kremliaus režimo taip griežtai, kaip galėtų, bet, jo nevaldomos krizės atveju net visomis jėgomis palaikys dabartinę Kremliaus viršūnėlę?
Bet kokiu atveju, pasak ekspertų, dauguma „užšaldytų konfliktų“, kuriuos inicijuoja, kursto ir savo interesams išnaudoja Rusija dar ilgai išliks viena iš pagrindinių viso posovietinio regiono problema ir didžiausiu jo raidos nežinomuoju.
