Be to, ji negina šalies nuo Rusijos agresijos taip, kaip turėtų. Tad tiek naujas Rusijos puolimas, tiek visos Ukrainos kritimas į sumaišties ir karo liūną – beveik neišvengiami.
Štai tokios pesimistinės, radikalios ir net apokaliptinės nuotaikos sklando tarp kai kurių iš tų ukrainiečių, kurie stovėjo pirmosiosiose viso pasaulio dėmesį prikausčiusios centrinės Kijevo aikštės – Maidano – gynėjų eilėse. Pavyzdžiui, tarp tų, kurie buvo ginkluoti ne mažiau svarbiu ir grėsmingu ginklu, nei lazda ar Molotovo kokteilis – filmavimo kamera.
Šiomis dienomis Lietuvoje lankėsi net dviejų tokių kovotojų padalinių – „Babylon'13“ ir „Spilno.tv“ – atstovai. Tai – Maidano sukilimo įkvėptos ir jo pradžioje spontaniškai susibūrusios neformalios organizacijos, į kurių gretas įsijungę žmonės stengėsi iš kuo arčiau ir kuo daugiau fiksuoti tai, kas vyko sukilimo metu.
„Babylon'13“ iš savo nufilmuotų vaizdų lipdė trumpus filmukus, kuriuos talpino internete – pirmiausia, svetainėje youtube.com. Tuo tarpu „Spilno.tv“ buvo viena iš tų trijų pagrindinių kanalų, kurie tiesiogiai internetu transliavo viską, kas vyksta Maidane ir aplink jį. Filmukus youtube.com peržiūrėjo šimtai tūkstančių, tiesiogines transliacijas – dešimtys milijonų.
Svarbiausia – kad kuo daugiau pasaulio pamatytų, kas vyko ir suprastų mažiausiai du dalykus – kokia rimta yra Rusijos grėsmė ir kad Maidanas buvo tikras ir savaiminis paprastų žmonių sukilimas, o ne vien iš viršaus surežisuotas įprastų politinių džiunglių veikėjų spektaklis.
Tai savo pagrindiniais tikslais skelbia revoliuciją filmavę, nauja valdžia nusivylę, tačiau Maidanu šventai tebetikintys ir rankų nenuleidžiantys sukilimo eiliniai.
Iš ekrano – karštas revoliucijos alsavimas
Beveik 2 valandos, 50 filmukų – tokį „Maidano metraštį“ Vilniuje, Kinematografininkų sąjungoje pristatė viena iš „Babylon'13“ veikėjų, profesionali kino režisierė iš Kijevo Larisa Artiugina.
Jauna moteris, spontaniškai įsiliejusi į sukilimo gretas, sakė, jog taip pat į sukilimą ir į šią savanorišką organizaciją įsijungė ir dar kelios dešimtys jos bendražygių – nuo kino meną studijuojančių studentų, iki jiems dėstančių patyrusių profesionalų.
Žinoma, pora valandų – tik menkutė dalis viso to, ką „babiloniečiai“ nufilmavo per kelis sukilimo mėnesius.
Kita vertus, visi filmavusieji, žinoma, yra labai skirtingi, kaip menininkai. Tad tarpusavyje skiriasi ir filmukai. Tačiau nei prie vieno iš jų nepamatysite jo režisieriaus pavardės, o jų visų žanras pavadintas „pilietinio protesto kinas“.
Kaip ir dera metraščiui, Vilniuje pristatytas „Maidano metraštis“ prasideda pirmųjų dienų Maidane vaizdais, tarp kurių – į kamerą ryžtingai ir optimistiškai apie tai, ko čia atėjo ir ko tikisi, rėžiantys paprasti protestuotojai.
Pirmieji susirėmimai, iš susistumdymų ir muštynių peraugantys į tikrą karą, Maidano kasdienybės vaizdai ir pabaigoje – žuvusiųjų kūnai paskendę gėlių jūroje. Tai – tik keli bendriausieji vienas kitą keičiančių vaizdų vardikliai.
Bene dar labiau už mūšių scenas įsirėžia būtent kasdienybės vaizdeliai, iš kurių matyti, kad juos sugavo ir perteikė tikrų menininkų akys. Sukrečia ir vaizdai, kaip su milicininkais kalbasi šventikai, kurie pas juos ateina iš protestuotojų stovyklos, tačiau kartu mėgina vaidinti tarpininkų tarp kovojančių pusių vaidmenį.
Tai, pavyzdžiui – pianinu protestuotojų minioje grojanti mergina, kažkuo paspringusį balandį gelbėjantis protestuotojas veterinaras, benamį šunelį globojantis Maidano savigynos kovotojas, ką tik nakties mūšyje netekęs kelių pirštų, fone skambant liaudies dainai, vienas po kito iš arti filmuojami šarvuotų milicijos pareigūnų, iš gėdos vis nusukančių žvilgsnį, veidai.
Visi žino svarbiausiąjį Maidano šūkį – „Šlovė Ukrainai – šlovė didvyriams!“. Viename iš filmukų, pavadintų „Šlovė didvyriams“, nufilmuota, kaip iš degančio Profsąjungų rūmų pastato vienas protestuotojas, užsikoręs pasieniu, pro langą ištraukia ir išgelbsti degančiame pastate įkliuvusį žmogų.
Banaliai patetikai alergiškas Maidanas nebūtų savimi ir be saviironijos. Tad ir filmuke „Solo“ parodytas epizodas iš naktinių mūšių – apkūnus senyvas protestuotojas, atsisakęs karštai siūlomos draugų pagalbos, vienas pats pereina tuščia plotą prie barikadų, ilgai mėgina uždegti Molotovo kokteilio dagtį, o uždegęs ir plačiai atsivėdėjęs vis dėlto net nepermeta jo į kitą pusę. Butelis su degančiu benzinu ištykšta į priešais stovėjusį stulpą.
„Geras, normaliai“, – lyg pašiepti, lyg paguosti atgal atitursenusį nevykusį karį mėgina bendražygiai. „Šūdas, nepataikiau“, – piktai nukerta šis.
Maidanas – iššūkis visiems
Stebint vienas kitą greitai keičiančių vaizdų iš Maidano kaleidoskopą, labiausiai krenta į akis, kad nematyti beveik jokios Ukrainos politinių partijų simbolikos ar politinės simbolikos apskritai. Dėmesio ir filmuojamų įvykių centre – tiesiog paprasti žmonės, niekuo neišsikiriantys iš kasdienybėje matomų gatvės praeivių.
Gal tai ir yra pagrindinė šių filmukų mintis ir kartu žinia pasauliui. Juk viena iš pagrindinių Maidano problemų buvo ir tebėra tai, jog daugelis žmonių net ir Maidano oficialiai rėmusiose Vakarų šalyse yra įsitikinę, kad tai iš esmės buvo ir tebėra „iš viršaus“ ar „iš šono“ surežisuotas spektaklis.
„Filmuodami visa tai ir po to kurdami filmus galbūt taip aiškiai ir negalvojome apie tai, tačiau aš daug galvojau apie tai dabar, ypač – kai vykau į Latviją ir Rygą. Mane draugas perspėjo, kad „ten yra Krymas“, nes labai daug rusų.
Tačiau tai, kad Maidaną taip neigiamai vertina ir visiškai dirbtiniu dalyku laiko tiek daug žmonių į Vakarus nuo Ukrainos, lemia, aišku, ne tik jų tautybė ar rusiškos propagandos poveikis. Tai – ir požiūrio į savo valstybę, nusivylimo ja ir pasaulėžiūros apskritai dalykai. Juk jei žmonės apskritai netiki tuo, kad paprasti žmonės savo laisvos valios ir ryžto dėka gali pakeisti pasaulį ir net piktai atmeta tokią mintį ir visus ją įrodančius įvykius, tai ką tu čia padarysi vienu ar kitu filmu. Jų tokia vertybinė nuostata“, – lrytui.lt sakė L.Artiugina.
Ji taip pat priminė, kad Maidanas lygiai taip pat giliai suskaldė ir pačią Ukrainos visuomenę – ir toli gražu ne vien šalies Rytus ir Vakarus.
„Pavyzdžiui, mano santykiai su mama dabar gerokai atšalę. Nors ji gyvena vos 300 kilometrų atstumu nuo Kijevo, ji visą tą laiką nė karto nebuvo Maidane. Mat ji taip pat nesuprato to, kas vyksta – tiksliau, suprato tai būtent vienpusiškai.
Žinoma, labai svarbų vaidmenį suvaidino tai, kad daugelis žmonių provincijoje apskritai nematė to, kas vyksta iš tikrųjų, nes pagrindinė Ukrainos žiniasklaida tiesiog bailiai tylėjo. Kai kurios pagrindinės žiniasklaidos priemonės dėl to atsiprašė tik dabar“, – sakė režisierė.
Radikalų įtaka – tik mitas
Tačiau pagrindinių tuomet opozicinių partijų, dabar suformavusių Vyriausybę ir ypač – dešiniuosius radikalus subūrusio „Dešiniojo sektoriaus“ reikšmės, žinoma, negalima nuneigti.
Vakaruose itin baksnojama į pastarąją organizaciją, kurios kovotojai smarkiai prisidėjo prie to, kad kovų aikštėje ir gatvėse svarstyklės galų gale pakryptų Maidano naudai.
Tačiau L.Artiugina teigia, jog tiek visos tradicinės opozicinės partijos, tiek „Dešinysis sektorius“ sudaro tik mažą Maidano ir visos Ukrainos visuomenės dalį, be to, šiomis jėgomis absoliuti dauguma Maidano esą jau seniai visiškai nusivylė.
„Taigi visi jau seniai ir aiškiai matė, kad jei ne tų vadinamųjų opozicionierių, kurie visada buvo susiję su oligarchų klanais, neryžtingumas ir mėginimai išsiderėti iš V.Janukovyčiaus postų, viskas nebūtų taip užsitęsę ir dėl to pakrypę tokia linkme, kokia pakrypo.
Jei kas nors iš jų būtų padaręs bent kokį nors ryžtingą žingsnį, išvedęs situaciją iš aklavietės, dabar jau būtų Ukrainos prezidentu“, – rėžia L.Artiugina.
Ji taip pat įsitikinusi, kad naujojoje valdžioje nėra visiškai naujų, profesionalių žmonių, kurie nebūtų susiję su senosiomis politinėmis jėgomis ir oligarchinėmis struktūromis. Tokių, pasak jos, nėra ir tarp kandidatų į prezidentus.
„O „Dešinysis sektorius“, kuriame yra gal pora tūkstančių žmonių, tikrai ne visa 46 mln. Ukraina. Tai, aš matau, kad į šią įvairias jėgas suvienijusią organizaciją iš pradžių stojo daug šviesaus ir tikrai patriotiniuo jaunimo, be to, jei ne jos atstovai, lemiami susirėmimai nebūtų pasukę Maidano naudai. Šia prasme „Dešinysis sektorius“ tikrai pasuko visos istorijos vairą“, – sakė L.Artiugina.
Tačiau, pasak menininkės, dabar akivaizdu, kad tai – Rusijai naudinga ir galbūt net jos remiama organizacija. Pagrininis Rusijos televizijos laidų herojus – „Dešiniojo sektoriaus“ lyderis Dimitrijus Jarošas – gyvybiškai reikalingas Kremliaus šeimininkui Vladimirui Putinui ir jo reitingui, o kai kurios su „Dešiniuoju sektoriumi“ pajėgas vienijančios partijos galbūt net tiesiai finansuojamos iš Rusijos.
L.Artiugina pripažįsta, kad toks nusivylimas – ir labai pavojingas, ir naudingas tai pačiai Rusijai. Tačiau, pasak režisierės, tai – vis viena tokie procesai, kurie neišvengiami, norint, kad Ukraina iš tiesų pasikeistų. „Gal bus net naujas Maidanas“, – daugelio paprastų ukrainiečių, dalyvavusių tragiškuose įvykiuose, nuotaikas perduoda viešnia iš Kijevo.
Dabar „Babylon'13“ misija – kad kuo daugiau žmonių ne tik Ukrainoje, bet ir visoje Europoje išvystų tai, kas vyko Maidane.
Daugybė medžiagos, kurios pagrindu sukurti interneto svetainėje youtube.com ir socialiniame tinkle Facebook patalpinti filmukai, L.Artiuginos teigimu, turėtų tapti įvairių dokumentinių filmų ar net serialų pagrindu.
Mat Maidano menininkai nori, kad visa tai išvydę žmonės kuo gyviau įsivaizduotų ir pajustų, ką jautė tuomet įvykių centre buvę ukrainiečiai.
L.Artiugina, paprašyta prisiminti pačius dramatiškiausius asmeninius išgyvenimus, teigė, jog tai buvo jos savo akimis matyti pirmieji žiauraus milicijos smurto prieš protestuotojus vaizdai, kai šalia jos buvo žiauriai sužalota su plakatu stovėjusi pusamžė moteris – jai buvo kone sutraiškytas veidas, išmušta viena akis.
Kitas režisierės prisimenamas vaizdas – kai iš degančio Profsąjungų rūmų pastato langų išsiveržusi ugnis prarijo pro tuos langus mėginusius bėgti žmones.
„Kelias savaites negalėjau normaliai miegoti ir dabar man, kaip ir daugeliui, psichologiškai labai sunku“, – sakė ukrainietė.
Fronte – dieną ir naktį
Tačiau dar labiau pavargę atrodė ir dar radikalesnę nuotaiką spinduliavo Lietuvoje apsilankę du „Spilno.tv“ vyrai – Darjo iš Lvovo ir Antonas iš Kijevo.
Nors abu skiriasi ir išvaizda ir amžiumi, tačiau abu taip pat atrodo vis dar aprūkę degančių padangų suodžiais, išvargę nuo nuolatinės įtampos ir nemigos. Abu vis kosti.
„Velniai nematė tų cigarečių. Maidane tiek visokios bjaurasties prisikvėpavome, kad visa kita – niekai. Apskritai sveikatai po Maidano tai gerokai sušlubavo“, – sakė vyrai.
Į Lietuvą iš Ukrainos jie abu atvyko tuo pačiu automobiliu, kuris daugiausia stovėjo pačiame Maidano centre ir kuriame jie gyveno pirmosiomis protestų pradžios dienomis. Automobiliu jie taip pat vežiojo sužeistuosius, išvykdavo į kitas vietas, iš kurių tiesiogiai internetu transliuodavo, kas ten vyksta.
Automobilis, prikimštas visokios aparatūros, technikos bei daiktų – ir dabar jiems tarsi namai. Lryto,lt žurnalistą jie pasitiko vaišindamiesi, pasak jų, Maidane itin jų pamėgtu maistu – pienu su sausainiais.
Tačiau vėliau kelios dešimtys stichiškai susiorganizavusių žmonių persikėlė gyventi į palapines, kurios praleido net ir didžiausius žiemos šalčius.
„Nors esu kijevietis, namie per visus tuos mėnesius buvau gal tris kartus ir nė karto nenakvojau“ , – sakė Antonas, kuris, kaip ir ir Dario, teigė jau seniai palikęs informacinių technologijų specialisto darbą ir visą iki Maidano buvusį gyvenimą ir gyvenantis iš asmeninių santaupų.
„Užteks gal dar kokiam mėnesiui, kitam“, – sakė Antonas.
Abu vyrai Maidane atsidūrė ilgai negalvoję – juolab, kad dalyvavo ir ankstesniuose protestuose, vykusiose po vadinamosios „Oranžinės revoliucijos“. Vyresnis Antonas politinėje veikloje dalyvavo ir prieš tai.
„Atėjau su ta mintim, kad dabar jau viskas – arba mes laimime viską, arba mane sodina, arba sužeidžia ar užmuša“, – sakė Antonas.
Ateityje mato tik karą
Pasak Antono, Maidano metu į Spilno.tv užimamą aikštės plotą nebuvo įleidžiami jokie žmonės su jokių partijų simbolika ar vėliavomis – tai buvo „teritorija be politikos“.
Abiejų protestuotojų nuomonė tiek apie į valdžią atėjusias buvusias opozicines partijas ir visą Ukrainos politiką – negailestinga.
„Ką jie ten darė du su puse mėnesio ant tos scenos? Tik šoko ir dainavo. Dar reklamavosi verksmų apie tai, kaip „vargšus studentus sumušė „Berkutas“ fone. Tik tai girdėjome, daugiau niekoTik kai išėjo vienas savigynos šimtininkas ir pareiškė, kad reikia ką nors daryti, kažkas pajudėjo“, – sakė Antonas.
Tuo tarpu Dario buvo dar griežtesnis. „Prieš 20 metų jūs, lietuviai, turėjote vieną priešą, o mes dabar turime du. Antrasis – mūsų valdžia, taip pat ir dabartinė, kurioje ne nauji profesionalai, o tie, kurie šokinėjo Maidano scenoje“, – sakė jaunas vyras.
Pasak jo, vyriausybės pasikeitimas – tik butaforija, jokių naujų, jaunų bei kompetentingų žmonių net arti prie valdžios neprileista.
„Nevyksta jokios liustracijos, net žudikai normaliai nesugaudyti ir nenubausti. Štai jau apie 30 tų, kurie šaudė į mus, ramiai sau gyvena Maskvoje. Kita vertus, prie naujos valdžios išvis neįmanoma prieiti, užduoti jai kokius nors klausimus“, – sakė Antonas.
Tačiau didžiausią valdžios „sabotažą“ abu vyrai įžvelgia jos esą visiškai pasyvioje laikysenoje Rusijai atplėšiant Krymą ir draskant Rytų Ukrainą.
„Toks jausmas, kad juos iš išorės kažkas kontroliuoja. Kryme kariai laukė komandos, o jos vis nebuvo. Tad dabar Rytuose – tas pats scenarijus, kaip ir Kryme. Lygiai taip pat nieko nedarė ir Vakarai, kurie aišku, nenori čia pernelyg kištis, nes turi daug verslo interesų Rusijoje“, – vienas per kitą bėrė ukrainiečiai.
Abu buvo „95 proc.“ įsitikinę, kad Rusija galų gale atvirai ims veržtis į Ukrainą arba kils jos sukurstytas tikras pilietinis karas. „Žmonės pagaliau išgrobstys ginklų arsenalus, ims į rankas automatus ir eis kariauti. Prasidės partizaninis karas“, – sakė Dario.
Pasak abiejų vyrų, Vakarai, jei iš tiesų nori padėti Ukrainai, turi imtis jau nebe rimtų ekonominių sankcijų visai Rusijai, o pradėti teikti atvirą karinę pagalbą Kijevui. „Reikia tankų, aviacijos, artilerijos, apskritai NATO kariuomenės. Tik tai gali šiek tiek juos sustabdyti. Juk jei bent koks nors laivas būtų atplaukęs prie Krymo, padėtis greičiausiai būtų buvusi kitokia“, – samprotavo Dario.
Jis apskritai pareiškė, kad visame regione gali prasidėti branduolinio ginklavimosi lenktynės. „Bet kuri iš valstybių, kuri nuspręs, kad jai reikia įsigyti branduolinį ginklą, kurio Ukraina atsisakė, bus teisi“, – sakė buvęs Maidano sukilėlis.
Abiejų vyrų ateities planai – tokie patys, kaip ir L.Artiuginos. Abu mėgins savo filmuotas medžiagas platinti Europoje, kad ši, pasak jų, suprastų, kokie rimti dalykai vyksta Ukrainoje, kuri yra ne kur nors toli, o čia pat ir kad karas iš šios šalies gali persimesti ir už jos sienų.
