Prieš 20 metų rusų žurnalistas D.Kiseliovas Lietuvoje buvo minimas geruoju. Jis tuomečio Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko dekretu buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Medalis jam buvo skirtas minint Lietuvos gynėjų dieną ir trečiąsias tragiškųjų sausio įvykių metines už Lietuvos nepriklausomybės gynimą ir prisidėjus prie Lietuvos tarptautinio pripažinimo.
Rusų kolegos tuomet vadino D.Kiseliovą kraštutinių liberalių pažiūrų žmogumi ir labai pažangiu žurnalistu.
Būtent už tai 1991 metų sausį valdžia pašalino jį iš centrinės televizijos su vilko bilietu – kartu su Tatjana Mitkova ir Jurijumi Rostovu – po atsisakymo perskaityti per televiziją cenzūruotą tekstą apie įvykius Lietuvos sostinėje.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė šį balandį D.Kiseliovą išbraukė iš apdovanotųjų sąrašo už tai, kad suteršė apdovanojimo garbę.
Be to, žurnalistas įtrauktas į Europos Sąjungos patvirtintą asmenų, kuriems uždrausta įvažiuoti į ES teritoriją ir kurių sąskaitos Europos bankuose įšaldytos, sąrašą.
O D.Kiseliovas, šiandien vadinamas vienu aršiausių sovietmečiu atsiduodančios Kremliaus propagandos veidu, nesisieloja ir daro tai, ką dabar moka geriausiai – šlovina Rusijos politiką ir plūsta Maskvos kritikus.
Eterį skyrė klounui
Rusijos visuomeninė kolegija, nagrinėjanti skundus prieš žiniasklaidą, D.Kiseliovo vasario mėnesio parodytą televizijos siužetą „Ukrainskoje veče“ („Ukrainiečių večė“) įvertino kaip prieštaraujantį profesionaliai ir sąžiningai žurnalistikai.
Savo užgauliu tonu, orientuotu į dalį Rusijos visuomenės, kurios nuomonę formuoja oficiali informacija per televiziją, D.Kiseliovas esą peržengė visas ribas.
Daugelio žurnalistų ir ekspertų nuomone, D.Kiseliovas nepateikia jokios informacijos. Jis – ne žurnalistas. Užtat Rusijos prezidentas V.Putinas būtent D.Kiseliovą paskyrė valstybinės įmonės tarptautinės informacijos agentūros „Rusija šiandien“ generaliniu direktoriumi.
„Valstybinei žiniasklaidos priemonei vadovauti privalo patriotiškai nusiteikęs žmogus“, – taip apie šį paskyrimą sakė V.Putinas. Beje, Kremlius D.Kiseliovui yra skyręs ir ordiną.
Dabar D.Kiseliovas šeštadieniais veda pusantros valandos analitinę programą „Vesti nedeli“ („Savaitės naujienos“), rodomą per televizijos kanalą „Rosija 1“.
Beje, per jį buvo parodyta ir „Ukrainskoje veče“.
Tačiau vienas autoritetingiausių rusų žurnalistų, radijo stoties „Echo Moskvy“ vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas rėžė tiesiai šviesiai.
„Pagaliau supratau, kad D.Kiseliovas – klounas. Klounados tikslas – parodyti pražangos ribą, nužymėti leistinumo ribas. Klounui tai galima“, – kalbėjo A.Venediktovas.
Inteligentų sūnus – poliglotas
D.Kiseliovas neneigia, kad pasikeitė jo pažiūros ir politinis kursas. Teisindamasis jis pateikia anglišką patarlę: „Žmogus, jaunystėje nebuvęs maištininku, neturi širdies. O žmogus, kuris pasiekęs brandesnį amžių netapo konservatoriumi, neturi proto.“
Balandžio 26-ąją D.Kiseliovui sukaks 60 metų. Jis kilęs iš Maskvos inteligentų muzikantų šeimos, o dėdė Jurijus Šaporinas – gana žinomas sovietinis kompozitorius, Didžiajame teatre pastatytos operos „Dekabristai“ autorius.
D.Kiseliovas baigė dvi specialiąsias mokyklas: bendrojo išsilavinimo su sustiprintu prancūzų kalbos mokymu ir muzikos – klasikinės gitaros klasę.
Bet į aukštąją mokymo įstaigą jis nestojo, o įsidarbino laikraščio „Izvestija“ spaustuvėje.
Po metų padavė dokumentus į medicinos mokyklą – galimai dėl tų pačių „maištingų“ sumetimų.
Paskui D.Kiseliovas apsigalvojo ir įstojo į Leningrado universiteto Filologijos fakulteto Skandinavijos filologijos skyrių. Studijų rezultatas – jis kalba keturiomis kalbomis: norvegų, švedų, prancūzų ir anglų.
Pirmasis darbas – Tbilisyje
Absolventas su tokiu bagažu išskėstomis rankomis buvo priimtas į radiją, Programų užsienio šalimis skyrių. Beje, anuomet norvegų kalbos specialistai buvo didelis deficitas.
Michailo Gorbačiovo „perestroikai“ įsibėgėjus D.Kiseliovas buvo pakviestas dirbti į centrinę televiziją programos „Vremia“ („Laikas“) reporteriu.
Savo pirmąjį reportažą jis kūrė iš Tbilisio – apie neramumus prie vyriausybės rūmų 1989 metų balandį.
Pasakojama, kad D.Kiseliovo parengto siužeto už pernelyg didelį emocionalumą ir nepakankamą kritiškumą vos neuždraudė cenzūra.
Mėgsta radikalius pokyčius
Apie D.Kiseliovo pažiūrų evoliuciją galima spręsti iš jo pareiškimų apie žurnalistikos uždavinius įvairiais metais.
1999-aisiais jis sakė, jog žurnalisto negalima atskirti nuo etikos, o daugelio žmonių, kalbančių iš televizijos ekrano, negalima vadinti žurnalistais todėl, kad dažnai jie tėra agitatoriai. O žurnalisto uždavinys, kaip anuomet sakė D.Kiseliovas, – rodyti teisingas pasaulio proporcijas, pateikti viso pasaulio vaizdą.
Šių metų pradžioje D.Kiseliovas, jau vyriausiasis informacijos agentūros „Rosija segodnia“ redaktorius, bendradarbiams sakė ką kita.
„Dažnai prisidengdami objektyvumo šūkiu mes iškraipome vaizdelį ir žiūrime į savo šalį kaip į svetimą.
Objektyvumas – tai mitas, kurį mums siūlo ir primeta. Jūs dirbate valstybinėje kompanijoje, jūs – dalis valstybės, tad padarykite valstybę geresnę.
Bet jei rengiatės užsiimti ardomąja veikla, tai su mano planais nesutampa“, – perspėjo D.Kiseliovas.
Kolegos sako, jog pokyčių poreikį D.Kiseliovas turi iš prigimties, ir kaip įrodymą pateikia daugybę jo santuokų. Tik oficialių, kaip sako pats televizijos žurnalistas, buvo septynios.
Bet „Radio Rosiji“ politikos apžvalgininkas Vladislavas Boreckis, prisimindamas savo komandiruotę į Varšuvą su D.Kiseliovu dar sovietiniais laikais, tvirtina, kad D.Kiseliovo, kaip „kieto“ valstybininko, pozicija išryškėjo dar tuomet.
Pirmasis tarp geriausių
Kiti D.Kiseliovo kolegos įsitikinę, kad jo pokyčius nulėmė nenumaldomas troškimas tapti „pirmuoju tarp geriausių“.
Tačiau prezidento Boriso Jelcino laikais buvo gerbiami liberalai ir į Vakarus orientuoti asmenys, o dabar padėtis stipriai pasikeitė. Tiesiog D.Kiseliovas anksčiau ir vikriau nei kiti sugebėjo pažaboti ir nukreipti vėjus savo naudai.
„Dešimtajame dešimtmetyje žodžio laisvė reiškė laisvę garsiai šaukti. Buvo galima ką nors išrėkti, įžeisti prezidentą ir tai buvo šaunumo įrodymas.
Praėjo dešimt metų, ir žmonėms tai nebemalonu girdėti“, – teisinosi D.Kiseliovas.
Dabar malonumą žurnalistas patiria kitaip: per 60-ąjį V.Putino gimtadienį D.Kiseliovas iš televizijos ekrano žarstė panegirikas valstybės vadovui.
„Pagal veiklos mastą politikas V.Putinas, palyginti su jo XX a. pirmtakais, gali būti statomas į vieną gretą tik su Josifu Stalinu“, – kaip komplimentą rėžė D.Kiseliovas.
Po šių žodžių vienas jo kolegų prasitarė, jog D.Kiseliovas moka būti toks įtikinamas, kad galiausiai gali įtikinti bet ką ir bet kuo – net ir save patį.
„D.Kiseliovas moka būti naudingas valdžiai, jis jaučia, ko jai reikia kiekvienu konkrečiu momentu“, – sakė Rusijos liaudies ūkio ir valstybinės tarnybos akademijos Visuomeninių ryšių ir žiniasklaidos politikos katedros vedėjas Feliksas Šarikovas.
Į Norvegiją kol kas neįleis
Maskvos žurnalistai apie tokius kaip D.Kiseliovas valdžiai naudingus žmones kalba taip: „Šiandien, atkreipk dėmesį, iš jų reikalaujama tikro tikėjimo.
Be tikėjimo – nesiartink. Jie turi ne tik skleisti tikėjimą, jį įgarsinti ir vykdyti nurodymus. Jie turi juo įtikėti.“
Užtat D.Kiseliovas negali skųstis: aukštos pareigos ir artumas su aukščiausia valdžia, solidūs uždarbiai, jaukus namas prie Maskvos ir vila Kryme. Tiesa, jo nebeleidžia į Europą, o tokio posūkio televizijos žurnalistas visiškai nesitikėjo.
„Su vaikais norėjome automobiliu iš Murmansko nuvykti į Šiaurės Norvegiją. Toliausiai į šiaurę nutolusioje vikingų gyvenvietėje Gjesvere, kur įsikūrę vos 150 žmonių, užsisakėme žvejų namelį, kad vaikai pamatytų virš horizonto nepatekančią saulę, paukščių turgus, žvejybą šiaurėje ir meškas. Jau ir išankstinį apmokėjimą nusiuntėme. Mano požiūriu, visiškai absurdiška istorija“, – skundėsi D.Kiseliovas.
Bet kodėl gi absurdiška? Tiesiog netikėtai paaiškėjo, kad už viską gyvenime reikia mokėti: ne tik už žvejų namelio nuomą, bet ir išduotą profesiją.
T.Mitkova solidarizavosi su savo kolega
Vienintelė Rusijos televizijos programa, mėginusi daugmaž objektyviai pateikti sausio 13-osios įvykius Lietuvoje, buvo TSN vakaro žinios. Pastarąją Kremlius per neapsižiūrėjimą leido rodyti vėlai vakare per Pirmąjį kanalą. Šią laidą pakaitomis vedė D.Kiseliovas ir T.Mitkova (nuotr.).
Kitą dieną po įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto T.Mitkova išgarsėjo tuo, kad atsisakė eteryje perskaityti oficialią – melagingą – Kremliaus įvykių versiją, kurią perdavė TASS. Šiai informacijai pateikti ji į studiją pasikvietė diktorių. Ir dėl to iš TSN buvo atleisti D.Kiseliovas ir T.Mitkova.
„Po to jie tapo vos ne pagrindiniais Lietuvos ir kitų Baltijos šalių kovos už nepriklausomybę herojais Maskvoje“, – sakė vienas Rusijos televizijos kanalo NTV įkūrėjų, dabar jau Ukrainoje gyvenantis ir dirbantis garsus žurnalistas J.Kiseliovas.
Bet dabar T.Mitkova, solidarizuodamasi su D.Kiseliovu, atsisakė Lietuvos valstybės apdovanojimo – Sausio 13-osios atminimo medalio.
„Praėjusią savaitę vienos ryškiausių sovietinės ir posovietinės žiniasklaidos figūrų profesinio ir visuomeninio gyvenimo ratas užsidarė“, – taip savo tinklaraštyje nepriklausomos radijo stoties „Echo Moskvy“ tinklalapyje rašė J.Kiseliovas.
Po T.Mitkovos atsisakymo perskaityti TASS pranešimą, Rusijoje ji daug metų buvo laikoma liberalios demokratinės žurnalistikos atstove, nors kai kuriais atvejais jos elgesys buvo dviprasmiškas: antivakarietiški pareiškimai per buvusios Jugoslavijos konfliktą, atsisakymas palaikyti kolegų iš NTV protestą, kai šį kanalą perėmė „Gazprom“.
J.Kiseliovo nuomone, dabar viskas stojo į savo vietas. Kaip sakoma, kaukės nukrito. „Visi galiausiai pamatė tikrąją T.Mitkovą“, – sakė J.Kiseliovas.
