Ukrainos pietryčiuose esantis Charkovas kaip diena ir naktis skiriasi nuo valstybės sostinės Kijevo.
Žmonės čia ne tik uždaresni, bet ir gyvena lyg sovietmečio laikais: darbo yra, tačiau atlyginimai maži, todėl ne kiekvienas jų sugeba įsigyti nors kiek padoresnį užsienietišką automobilį ar gali išvažiuoti su šeima pailsėti į užsienį.
Nors kelionės gana pigios, pavyzdžiui, savaitės kelionė autobusu į Prahą kainuoja vos 125 eurus (apie 431 litą), o į Austrijos sostinę Vieną taip pat autobusu dvigubai brangesnė, tačiau ir ilgesnė.
Kokios algos, tokios kainos
Kaip paaiškino mane Charkove sutikęs Aleksandras, daugelio žmonių atlyginimai mieste mažesni nei siūlomų kelionių kainos.
Paprasti darbininkai per mėnesį uždirba nuo 1500 iki 2000 grivinų (maždaug 350–400 litų), geresnes pareigas einantys, suprantama, daugiau.
Tiesa, parduotuvėse kainos atitinkamos, žiūrint mūsų akimis, net juokingos.
Mėsos, tarp jos ir vištienos, kilogramas kainuoja apie 4–5 litus, vytintos dešros pakuotę galima nusipirkti maždaug už 4,5 lito, o už didelę kekę besėklių vynuogių mokėsite vos du litus.
Duonos ir pieno produktai kainuoja kapeikas.
Kavinėse sočiai gali pavalgyti už maždaug 10 litų (kepsnys ir puodelis kavos arba stiklinė sulčių), išgerti dar pigiau – bokalas alaus kainuoja apie 3 litus, 50 gramų brendžio – apie 6 litus.
Už tokią pat kainą parduotuvėje gali įsigyti puslitrį vietinės gamybos konjako ar jų „Nemiroff“ degtinės.
Bene labiausiai pribloškė taksi ir jų kainos.
Kadangi iš Charkovo į Kijevą planavau važiuoti traukiniu, bet neturėjau supratimo, kur yra geležinkelio stotis, įsėdau į pirmą pasitaikiusį taksi automobilį, paprašiau nuvežti į stotį, palaukti, kol nusipirksiu bilietą, ir parvežti mane atgal į miesto centrą.
Mokėti reikėjo tik apie 8 litus. Nustebinta tokios kainos vairuotojui palikau daugiau ir sulaukiau ne tik padėkos, bet ir informacijos, kur ir ką mieste geriausia pamatyti.
Tiesa, taksi vairuotojai Charkove daugiausia važinėja senais „Žiguli“, kuriuose jokio skaitiklio nerasi, todėl jau kitą rytą už kelionę į vieną pusę vairuotojas užsiprašė pusseptinto lito.
Nenori nei ES, nei Rusijos
Pasak Aleksandro, dauguma Charkovo gyventojų, o jų mieste gyvena apie pusantro milijono, yra sutrikę ir atsainiai žiūri tiek į Kijevo Maidano įvykius, tiek į grėsmę iš Rusijos.
Vis dėlto, jo teigimu, Euromaidano šalininkų yra kur kas daugiau nei jo priešininkų. Tai esą įrodo ir mieste vykstantys mitingai.
Į Euromaidaną susirenka keli tūkstančiai gyventojų, į Antimaidaną – vos tūkstantis. Viename, kurį man teko matyti, dalyvavo vos apie 700 žmonių.
„Aš nei baltas, nei raudonas, aš tik noriu normaliai gyventi.
O dabar nesuprasi, kas vyksta, padarė su šalimi velniai žino ką“, – paklaustas, kokios nuotaikos mieste, sakė mane pigiai vežiojęs taksi vairuotojas.
Vyras teigė nė karto nedalyvavęs nei Maidano, nei Antimaidano mitinguose ir nesirengia į juos eiti, nes nežino, kurią pusę palaikyti.
Jis tikisi, kad po gegužę vyksiančių prezidento rinkimų reikalai pakryps į gerąją pusę, tačiau kokia ta pusė ir ko laukiama, paaiškinti negalėjo.
Nesuprasi, ko nori ir į prorusiškus mitingus susirenkantys miesto gyventojai. Pagrindinis jų reikalavimas – šalies federalizacija ir rusų kalbos, kaip valstybinės, įteisinimas.
Tačiau paklausus, ar žino, kas yra federalizacija, suskuba išsisukti nuo atsakymo, esą koks tavo reikalas.
Aišku tik tiek, kad net dauguma tų, kurie vaikšto į mitingus tarp plevėsuojančių Rusijos vėliavų, laukia sugrįžtančio pabėgusio Viktoro Janukovyčiaus, bet nelabai nori grįžti į Sovietų Sąjungos laikus.
O Europos Sąjunga jiems priešė, nes ji atims iš jų darbą, sužlugdys pramonę, uždarys atomines elektrines, žemes supirks užsieniečiai, o gatves užtvindys nuogi gėjai.
Sklinda degėsių kvapas
Kijeve nuotaikos visai kitokios. Skirtingai nei Charkove, kuriame Ukrainos vėliavos plazda tik virš valstybinių pastatų ir, kiek teko matyti, nupieštos ant stulpų Laisvės aikštėje, prie paminklo Leninui, Ukrainos sostinėje tautinių spalvų daugybė.
Vėliavos ant automobilių, gyvenamųjų namų balkonuose ir Nepriklausomybės aikštėje, kuri po pernai lapkritį prasidėjusio taikaus mitingo, pasibaigusio kruvinais susirėmimais su milicija ir „Berkut“ pareigūnais, visiems geriau žinoma Maidano pavadinimu.
Nors pagrindiniai Maidano protestuotojų reikalavimai buvo išpildyti, žmonės iš aikštės ir jos prieigų nesitraukia iki šiol.
Daugybė palapinių, lauko virtuvės, atminimo stendai per susirėmimus su milicija ir „Berkut“ pareigūnais žuvusiems mitinguotojams, kalnai gėlių, žvakių, padangų ir maišų, prikimštų sudegusių padangų likučių.
Po kruvinų susirėmimų praėjo daugiau kaip du mėnesiai, tačiau Ukrainos laisvės simboliu tapusioje aikštėje vis dar justi karo atgarsiai: daugelyje vietų nėra šaligatvių – plyteles išlupo barikadoms svaidyti į pareigūnus, o naujų dar nėra.
Aplink mėtosi sudegę daiktai, o nuo „Berkut“ ir milicijos padegtų Profsąjungų rūmų vis dar sklinda nemalonus degėsių kvapas.
J.Tymošenko nepageidaujama
Bet žmonių nuotaikos jau kitokios nei prieš porą mėnesių. Iš visos Ukrainos čia suvažiavusiems Maidano šalininkams, akivaizdu, jau darosi ir nuobodu, ir nebeįdomu. Daugelis jų pervargę. Tai iškart matyti iš veidų, o ir jie patys to neslepia.
„Viskas nusibodo, bet, kas baisiausia, mūsų ateitis neaiški“, – pasiguodė prie vienos palapinių užkalbintas vyras iš Dniepropetrovsko.
Pasak jo, didžiausia visų ukrainiečių viltis – gegužės pabaigoje turintys vykti rinkimai, bet dar neaišku, ar Rusija jų nesužlugdys, be to, nežinoma, ir kokį prezidentą iš 17 kandidatų žmonės išrinks.
„Jau geriau patį velnią, bet tik ne Juliją Tymošenko“, – sakė vyras. Iš kalėjimo pirma laiko išleista J.Tymošenko, pasak jo, daugeliui ukrainiečių yra lyg keiksmažodis.
Žmonės neprieštarauja, kad ji būtų laisvėje, tačiau jokiu būdu nenori jos matyti ir šalies vadovo poste: „Tegul eina į pensiją anūkų auginti.“
„Mes dar neišmetėme plakatų su užrašais „Zeką lauk“, – paklaustas, už ką balsuos per prezidento rinkimus, atsakė Chreščiatiko gatvėje uždarbiaujantis fotografas Aleksejus.
Jo teigimu, žmonių nuomonės prezidento atžvilgiu labai skiriasi. Nors apklausos rodo, kad populiariausias kandidatas yra šokolado karaliumi vadinamas Petro Porošenka, daugelis ukrainiečių prezidento poste norėtų matyti ne oligarchą.
Todėl esą didelę konkurenciją jam gali sudaryti Maidane sužeistus žmones gydžiusi medikė Olga Bogomolec ir prieštaringai net pačioje Ukrainoje vertinamas „Dešiniojo sektoriaus“ lyderis Dmytro Jarošas.
Žmonių skaičius nežinomas
Kiek šiuo metu Maidane gyvena žmonių, niekas tiksliai nežino. Vieni sako, jog jų gali būti apie tūkstantį, kiti spėja, kad perpus mažiau.
V.Janukovyčiui pabėgus iš šalies, didžioji dalis „maidaniečių“ sugrįžo į savo namus, prie savų darbų, dalis užsirašė savanoriais į Nacionalinę gvardiją, tačiau dalis vis dar sėdi Kijevo centre ir žada nesitraukti iki rinkimų. O kas toliau?
„Po to – kaip Dievas duos“, – visų atsakymas beveik toks pat. Kol laukiama rinkimų, Kijevo centre gyvenantys žmonės laiką leidžia, kaip kas išmano: kas spardo kamuolį, kas skaito, gamina maistą, lošia.
O kai kurie tiesiog sėdi prie palapinių ir pavargusiomis akimis stebi gausius būrius turistų.
Masiniai renginiai čia vyksta tik savaitgaliais, bet turistų pilna kasdien. Eina, fotografuoja, atneša gėlių, uždega žvakutę. Dažnas sustojęs prie žuvusiųjų nuotraukų meldžiasi ir nubraukia ašarą.
Maidanas tapo verslu
Tačiau dabartinis Maidanas – ne tiktai kovos simbolis, bet ir komercija.
Čia daugybė suvenyrų pardavėjų, kurie pardavinėja viską, kas tik gali sudominti turistus: Ukrainos vėliavėles, marškinėlius, kepures su tautine simbolika, prigaminta daugybė magnetukų su vaizdais iš mūšių, galima įsigyti ir kalendorių su Maidano nuotraukomis.
Kainos simbolinės: Ukrainos vėliavos spalvų juostelė kainuoja apie 2 litus, nedidelė vėliava – 5, magnetukai – nuo 1 iki 3, marškinėliai – nuo 10 iki 25 litų.
Štai, pavyzdžiui, Aleksejus už čia pat išspausdintą nuotrauką, kurios apačioje dar yra ir užrašas „Kijevas, Chreščiatikas, 2014“, prašo nuo 4 iki 6 litų.
O toje pačioje gatvėje sutikti du persirengėliai tigro ir storo katino kostiumais įžūlesni – už nusifotografavimą su jais reikalauja 25 litų, bet nepyksta gavę penkis.
Yra ir itin išmanių suvenyrų, pavyzdžiui, kilimėlis prie durų su V.Janukovyčiaus nuotrauka ar magnetukas, kuriame Rusijos prezidentas apžiūrinėja ligoninės palatoje gulinčio buvusio Ukrainos vadovo rentgeno nuotrauką, o vietoj smegenų mato vyro lyties organą.
Legaliai išrinktu prezidentu save vadinantis bėglys čia tikrai nemėgstamas. Maidane gali pamatyti trilitriniame stiklainyje „užmarinuotą“ V.Janukovyčiaus galvą ar didžiulį kuolą, ant kurio jį ketinama užmauti vos tik sugrįš į Ukrainą.
Rusijai užėmus Krymą, Maidane atsirado ir naujos simbolikos – užrašų, kad Ukraina vieninga, plakatų, skelbiančių, jog nereikia karo, bei didžiuliai plakatai su V.Putino nuotrauka, ant kurios bet kas gali parašyti savo „linkėjimus“ Rusijos agresoriui.
Patys „maidaniečiai“ taip pat sukasi, kaip išmano. Aikštėje nuolat išvysi aukų dėžutę, ant kurios parašyta, kam prašoma aukoti – Maidane žuvusiųjų artimiesiems, sužeistiesiems gydyti, savisaugos būriams išlaikyti ar net cigaretėms.
Ieško dingusiųjų be žinios
Kiek per neramumus Ukrainoje žuvo žmonių, iki šiol tikslaus skaičiaus nėra. Žuvusieji simboliškai vadinami „Debesų šimtine“, bet kalbama, kad šis skaičius gali siekti ir apie 300 ar net daugiau.
Juo labiau kad žmogžudystės nesiliauja rytiniuose šalies rajonuose, dar apie 200 žmonių dingę be žinios.
Dingusiųjų be žinios sąrašai iškabinti beveik visame Maidane, kai kurie jų su nuotraukomis, žmonių aprašymais ir dingimo aplinkybėmis. Visos jos panašios: „Išvažiavo į Kijevą ir negrįžo.“
Už bet kokią informaciją apie dingusius paskirta premija, jų ieško ir patys aktyvistai. Jie jau kelias savaites naršo po miškus ir apžiūrinėja keistus kapus Kijevo bei jo apylinkių kapinėse.
Teigiama, kad per neramumus daug žmonių pagrobė milicijos ir „Berkut“ pareigūnai. Jie buvo išvežti nežinia kur ir negrįžo.
Sklando gandai, jog Maidano aktyvistų kūnai buvo deginami vietos krematoriumuose, kurie esą sausio ir vasario mėnesiais rūko ir dieną, ir naktį.
Iki šiol taip pat nežinoma, kiek žmonių žuvo padegtuose Profsąjungų rūmuose, esą šią informaciją slepia ir naujoji Vyriausybė.
Minimi įvairūs skaičiai nuo 40 iki 17, bet kol kas oficialiai pranešama tik apie vieną sudegusią auką – garbaus amžiaus vyriškį, kurio tapatybę pavyko nustatyti pagal DNR.
Piktina rusų propaganda
Žuvę ir dingusieji Maidane skaudi tema, todėl visus labai papiktino per Pirmąjį Baltijos kanalą paskleista nauja propaganda, esą Instituto gatvėje, kurioje vasario 20 dieną snaiperiai nušovė daugybę žmonių, Ukrainos valdžia pjauna medžius.
Taip esą norima nuslėpti įkalčius, kad protestuotojus žudė ne V.Janukovyčiui pavaldžių jėgos struktūrų pareigūnai, o esą opozicijos samdyti šauliai. Esą tai įrodo į medžius įsmigusios kulkos, kurios buvo paleistos ne iš pareigūnų, o iš protestuotojų pusės.
Nieko panašaus, kaip buvo parodyta per Rusijos televiziją, nėra. Visi medžiai Instituto gatvėje savo vietoje, kulkų paliktos žymės matyti ir ant medžių kamienų, ir ant betoninio gėlių vazono.
Vietoje, iš kurios filmuoti kraupūs vaizdai, kaip vyrai tiesiog prieš vaizdo kameras vienas po kito žūsta nuo kulkų, apskrieję visą pasaulį, kažkas pastatė didžiulį kryžių, prie kurio sustatytos Maidano aukų nuotraukos, o žmonės iki šiol neša gėles.
Vienur ardo, kitur stato
Vis dėlto Maidanas jau keičiasi. Daugelyje vietų pradėti kloti nauji šaligatviai, šią savaitę pradėtos ardyti kai kurios barikados.
Kad barikados jau nereikalingos, buvo pradėta kalbėti vasario pabaigoje, vos tik buvo pasirašyta sutartis tarp opozicijos lyderių ir V.Janukovyčiaus.
Aukščiausiosios Rados naujuoju Kijevo meru paskirtas Jurijus Lucenka vos po poros dienų vadovavimo miestui pareiškė, kad barikados bus panaikintos.
Tačiau tam griežtai paprieštaravo Nepriklausomybės aikštėje likę žmonės: „Mes statėme, mes ir nuspręsime, kada jas išardyti.“ Tada J.Lucenka savo idėjos atsisakė, tačiau dabar darbai Maidane vyksta visu pajėgumu.
Anksčiau ne kartą patys savo barikadas tvarkę ir šiukšles kuopę „maidaniečiai“ leido sutvarkyti dalį teritorijos, todėl miesto komunalininkai pluša pačioje Maidano širdyje, prie Profsąjungų rūmų bei M.Hruševskio gatvėje prie „Dynamo“ stadiono kolonados.
Čia sausio 19-ąją prasidėjo pirmieji rimti susirėmimai tarp V.Janukovyčių remiančių pareigūnų ir iki to laiko taikiai protestavusių „maidaniečių“.
Būtent čia stovėjo pagrindinė barikada, ilgą laiką buvusi fronto linija, kurią žymėjo degančių padangų kalnai.
„Dynamo“ stadiono kolonada jau perdažyta, ant jos nebeliko jokių „Molotovo kokteilių“ ir gaisro žymių.
Dabar nuo kelio nukeliami ir išvežami gelžbetoniniai blokai, ardomos iš šaligatvio plytelių pastatytos barikados.
Kitose Nepriklausomybės aikštės vietose barikadų komunalininkams kol kas ardyti neleista. Švarinant miesto centrą, jo pakraščiuose, baiminantis Rusijos provokacijų gegužės 1-ąją ir 9-ąją, vėl statomos išardytos barikados.
Pasak Ukrainos žiniasklaidos, barikadas stato vietos gyventojai, o patruliuoja milicijos pareigūnai, vietos aktyvistai ir ginkluoti medžiotojų būrelių nariai.
Jau įrengti mažiausiai trys vadinamieji liaudies kontrolės postai, tikimasi, kad netrukus jų atsiras ties visais įvažiavimais į Ukrainos sostinę. Bet kitaip nei prieš du mėnesius, šį kartą jų išardyti neplanuojama tol, kol situacija šalyje stabilizuosis.
Kada tai bus, niekas nežino. Tai priklausys ir nuo Ukrainos valdžios veiksmų, ir nuo V.Putino minčių. Ar bus karas? Ukrainiečiai jo nelaukia, bet ir pasiduoti nežada.
„Ukraina turi būti nepriklausoma. Jei reikės, kariausime, nes kitos išeities neturime“, – paklaustas atsakė tigro kostiumu persirengęs vyras, tačiau į diskusijas nenorėjo leistis. Tai skaudi tema visai Ukrainai.
