Nors JAV prezidentas Barackas Obama tikina, kad Kremliaus mąstymas įstrigęs Šaltojo karo ar net XIX amžiaus klišėse, tačiau Maskvos veiksmai liudija, jog rusai bando sukurti taisykles naujam XXI amžiaus geopolitikos žaidimui. O tada būtent Vakarai tampa pasaulėžiūros atsilikėliais, rašo žurnalo „The Foreign Policy“ apžvalgininkas Peteris Pomerancevas. Anot jo, Kremlius mokosi valdyti griaunamąją globalizacijos galią. JAV ekspertas Zbigniewas Brzezinskis siūlo JAV prezidentui B.Obamai prabilti į tautą.
Amerikiečiai turi suprasti, kas vyksta
Savo ruožtu buvęs JAV nacionalinio saugumo patarėjas Z.Brzezinskis ragina Vašingtoną nesiblaškyti. „B.Obama nedelsdamas privalo aiškiai išdėstyti Amerikos žmonėms, kad Ukrainos krizė tarptautinei sistemai yra didžiausias išbandymas nuo Šaltojo karo laikų“, – pabrėžia Z.Brzezinskis savo rašinyje, kuris publikuojamas žurnale „Politico“.
Pasak analitiko, B.Obama amerikiečiams turi atsakyti į klausimus: kodėl ši problema iškilo; kodėl mes turime ją spręsti kartu su rusais (jeigu tai įmanoma); kodėl mūsų pareiga padėti Ukrainai, jeigu derybos nepavyks.
O svarbiausia, anot Z.Brzezinskio, JAV vadovas privalo parodyti, jog galingiausia pasaulio valstybė netoleruos tarptautinės sistemos, kurioje šalį gali užgrobti banditų gauja ar destabilizuoti užsienio pajėgos. Straipsnio autorius pabrėžia, kad bendra atsakomybė tenka ne tik JAV ir jos sąjungininkams, bet ir kitiems „mūsų draugams, tokiems kaip Kinija, kurios vaidmuo pasaulio stabilumui yra toks pat svarbus kaip ir mūsų“.
Rinkimų kovoje aktyviai B.Obamą rėmęs Z.Brzezinskis ir dabar palaiko prezidento veiksmus: „Atsižvelgiant į tai, kad esame demokratiškame aljanse, manau, B.Obama padarė viską, kas įmanoma esant tokioms sąlygoms. Jis turi žengti atsargiai.“ Buvęs nacionalinio saugumo patarėjas kartoja, jog prezidentas privalo informuoti šalį apie Vašingtono veiksmų perspektyvas ir vaidmenį sprendžiant didelę tarptautinę krizę. „Jam reikalinga Amerikos žmonių parama“, – tvirtina Z.Brzezinskis. O amerikiečių paramą prezidentas, anot politologo, gali pelnyti tik aiškindamas gyventojams JAV užsienio politikos žingsnius. Taip B.Obama sustiprintų JAV gyventojų pilietiškumą ir galbūt paskatintų tarptautines nevyriausybines organizacijas imtis svarbaus vaidmens.
Svarbiausia – Ukrainos miestų gynyba
Z.Brzezinskio patarimas dėl santykių su Rusija – parodyti Maskvai, kad Vašingtonas nusiteikęs rimtai.
„Mes privalome įtikinti juos, kad jų agresija turės ilgalaikių ir brangių padarinių. Bet mums pavyks tik tada, jeigu patys ukrainiečiai sugebės atsilaikyti. Turėtume sugebėti derėtis su Rusija, net jeigu tuo pat metu suteikiame galimybių ukrainiečiais apsiginti prieš puolimą.
Ukrainiečiai kovos tik tada, jeigu tikės, kad sulauks pagalbos iš Vakarų, turiu galvoje ginkluotę, reikalingą sėkmingai miestų gynybai. Jie juk nesirengia sumušti tūkstančių rusų tankų atvirame lauke.
Įveikti priešus jie gali tik per ilgai trunkančią miestų gynybą. Kai karo ekonominės išlaidos smarkiai išsekins rusus, politiškai karas taps politiškai beprasmis. Kad galėtume apginti miestą, turime turėti lengvų prieštankinių ginklų ir sugebėti organizuoti veiksmus“, – strategiją braižo saugumo ekspertas.
Tuo pat metu Z.Brzezinskis siūlo ieškoti galimybių derėtis su Rusija ir ieškoti išeities iš krizės. „Galima panaudoti Rusijos ryšius su Suomija, kuri nėra NATO narė, bet aktyviai dalyvauja sprendžiant Europos reikalus ir sugeba išlaikyti gerus santykius su Rusija“, – svarsto straipsnio autorius.
Anot jo, Suomijos santykiai su Rusija galėtų tapti etalonu Ukrainai.
„B.Obama turėtų aiškiai išdėstyti V.Putinui, kad JAV yra pasirengusios pasinaudoti savo įtaka ir užtikrinti tikrą Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, o Kijevo santykius su Maskva paversti panašius į Suomijos: abipusė kaimynų pagarba, išplėtoti ekonominiai ryšiai ir su Rusija, ir su Europos Sąjunga, bet jokios narystės kariniame aljanse, kurį Maskva suvokia kaip grėsmę. Suomių modelis gali būti idealus pavyzdys Ukrainai, Europos Sąjungai ir Rusijai“, – tikina Z.Brzezinskis.
Jis siūlo Rusijai nesijaudinti, kad Ukrainą praris Europos Sąjunga – Bendrijos nariu tapti nelengva, kelias į prestižinį klubą yra ilgas ir pilnas egzaminų. Taip pat Z.Brzezinskis įspėja, kad plečiantis krizei Rusijos spaudimą gali pajusti kai kurios labiausiai pažeidžiamos NATO narės.
Ką rezga Kremliaus Rasputinas?
Savo ruožtu „The Foreign Policy“ apžvalgininkas neabejoja, kad Rusija ir toliau ieškos būdų Europai ir Vakarams suskaldyti. Anot P.Pomerancevo, Rusija elgiasi lyg intriguojamo filmo scenaristas vietoj linijinio siužeto pasirinkęs šokinėjantį per skirtingas vietas ir laiką. Savotiškas Babelis, kurį konstruoja literatūrinių ambicijų nesutramdantis Kremliaus veikėjas, V.Putino patarėjas Vladislavas Surkovas, 2009 metais išleidęs apysaką „Arti nulio“, kurią pasirašė Natano Dubovickio pseudonimu, primenančiu jo antrosios žmonos Natalijos Dubovickajos vardą.
Kadaise Michailui Chodorkovskiui dirbęs V.Surkovas dabar kartais vadinamas šių laikų Kremliaus Rasputinu, nes turi aiškią viziją, kokia Rusija turi būti. Jis aktyviai kuria Maskvos naujakalbę ir padėjo įsitvirtinti Rusijos, kaip „valdomos demokratijos“, principams.
Likus kelioms dienoms iki Krymo aneksijos N.Dubovickis vėl pasižymėjo: parašė trumpą kūrinį, kuriame pavartojo „nelinijinio karo“ terminą ir sukonstravo distopinį pasaulio ateities vaizdą po „penktojo pasaulinio karo“. Ar tai reiškia, kad įgyvendinęs savo vizijas Rusijoje V.Surkovas nusprendė pasinerti į užsienio politikos vandenis?
Po slapyvardžiu pasislėpęs V.Putino patarėjas rašo: „Tai buvo pirmasis nelinijinis karas. Per primityvius XIX ir XX amžių karus buvo įprasta, kad kovojo tik dvi pusės. Dvi šalys, du sąjungininkų blokai. Dabar susidūrė keturios koalicijos. Ne dvi prieš dvi ar trys prieš vieną. Visi prieš visus.“
Apžvalgininkas P.Pomerancevas daro išvadą, kad Rusija ardo senąsias geopolitikos paradigmas. Žvelgdamas į Vakarus Kremlius samprotauja, kad senosios sąjungos, tokios kaip ES ir NATO, XXI amžiuje reiškia mažiau negu nauji Rusijos verslo ryšiai su „vakarietiškomis“ kompanijomos, tokiomis kaip BP, „Exxon“, „Mercedes“ ar BASF. Tuo pat metu daug Vakarų šalių išskėstomis rankomis priima šešėlinių pinigų srautus iš posovietinės erdvės, kurie padeda sukti jų ekonomikos malūnus. Niekas dėl to nenori kvaršinti galvos.
Kremlius supranta, kad tokios nešvarių pinigų upės lyg narkotikas svaigina ne tik Londono Sitį ir padeda išvengti sankcijų. Vakarai šioje situacijoje atrodo lyg naivuoliai, kurie tikėjo, kad finansiniai ryšiai su Rusija tramdys Maskvą ir sulaikys nuo agresijos tokia pat dvasia kaip Vokietiją ir Prancūziją sutaikino prieš 60 metų prancūzo Roberto Schumano sumodeliuota Europos anglių ir plieno bendrija – Europos Sąjungos pirmtakė.
Rusija ekonominius ryšius su Europa suvokia kaip priemonę, kuri padeda išsisukti, net jeigu ir elgiesi chuliganiškai.
Maskvos noras – kuo daugiau sumaišties
Rusijos taktiką Ukrainoje padeda suprasti dar viena V.Surkovo kūrybos ištrauka: „Kelios provincijos prisijungs prie vienos pusės. Kelios kitos ims remti priešininkų stovyklą. Vienas miestas arba viena žmonių karta, arba lytis nuspręs prisijungti prie trečios pusės. Tada jie galės apsigalvoti ir keisti puses, net mūšio viduryje. Juk jų tikslai skirtingi. Daugelis supranta, jog karas yra tik proceso dalis. Bet nebūtinai pati svarbiausia.“ Pradinis Kremliaus tikslas Ukrainoje – sumaištis. Tam galima pasitelkti vietos banditų gaujas, įtakingus oligarchus, pavyzdžiui, turtingiausią Ukrainos žmogų Rinatą Achmetovą ar Viktoro Janukovyčiaus klano atstovą Michailą Dobkiną – buvusį Charkovo srities administracijos vadovą, dabartinį kandidatą į šalies prezidento postą.
„Nors šie vietos magnatai per proginius viešus pareiškimus remia Ukrainos teritorinį vientisumą, Kijevo vyriausybė jiems kelia nerimą, nes anksčiau šie oligarchai rėmė V.Janukovyčių“, – „The Foreign Policy“ straipsnyje pažymi P.Pomerancevas. Anot apžvalgininko, verslininkai mano, jog tam tikras separatizmo laipsnis užtikrina jiems ramybę ir apsaugo plačius finansinius interesus.
Ne veltui pasirodo įžvalgų, kad Ukrainos oligarchai krizę šalyje stebi pasyviai, siekdami, kad Kijeve neįsitvirtintų iš jų būrio iškilusi Julija Tymošenko su savo partija. Stambūs šalies verslininkai mano, kad J.Tymošenko gali pasinaudoti politine įtaka kaip konkurenciniu pranašumu ir suformuoti tik savo klanui palankią verslo aplinką. Toks Ukrainoje tvyrantis nepasitikėjimas kelia įtampą ir džiugina režisūros meistrus Maskvoje. „Mąstyk globaliai, veik lokaliai“ – mėgstamas verslo korporacijų šūkis atspindi Kremliaus moto Donbase“, – tvirtina P.Pomerancevas.
Kremliaus choras didelis ir platus
Nelinijiniu scenarijumi Rusija puikiai pasinaudoja valdydama propagandos sistemą. Ši taktika veikia tarsi voratinklis, į kurį pakliūva vis daugiau Vakarų žiniasklaidos priemonių, politikų ir visuomenės veikėjų. „XX amžiuje Kremlius galėjo pasikliauti tik kairiųjų pažiūrų Sovietų Sąjungos bičiuliais, dabar jis paskleidžia nesuderinamą gausybę pranešimų ir pagal publikos reakcijas atsirenka grupes, su kuriomis sukuria sąjungas. Tarpusavyje šios grupės gali būti labai skirtingos, vienintelis jų bendras bruožas – ryšys su Rusija“, – rašo P.Pomerancevas.
Kremlius pasveikins kraštutinius Europos dešiniuosius nacionalistus, pavyzdžiui, Vengrijos „Jobbik“ ar Prancūzijos nacionalinį frontą, nes jie pasisako prieš Europos Sąjungą. Kraštutinius kairiuosius Maskva palaimins, nes jie rėkia prieš JAV hegemoniją. Maskva randa bendraminčių ir už Atlanto – religingi JAV konservatoriai pūs į tą pačią dūdelę prieš homoseksualus.
Taip Maskva suburia galingą šalininkų įvairiais klausimais chorą, kuris veikia Vakarų auditorijas. Tarsi su lupa saulės spindulius Rusija surenka protesto balsus ir nukreipia į norimą tašką. Žiūrėk, jau ir dega.
Bet ugnis ne visada pastebima taip gerai kaip buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio šokiai su V.Putinu. Kremlius sau palankius balsus moka iškaišioti po Vakarų žiniasklaidą taip, kad nė šuo nesuloja. P.Pomerancevas pateikia pavyzdžių. Kremliaus valdoma viešųjų ryšių bendrovė „Ketchum“ portale „Huffington Post“ skelbia Rusijai palankius tekstus pateikdama juos kaip skaitytojų nuomonę. Be jokių užuominų apie savo ryšį su Kremliaus parankiniais prieš Maidaną nukreiptų rašinių leidiniui „Spectator“ pažėrė britų istorikas Johnas Laughlandas. Žiniasklaida taip pat pamėgo klausytis politinio konsultanto iš Vokietijos Alexanderio Rahro, nors jį maitina „Gazprom“ partnerė, Vokietijos energetikos kompanija „Wintershall“ (pats A.Rahras interesų konflikto nepripažįsta).
Priešnuodis – nevyriausybinės organizacijos?
„The Foreign Policy“ svarsto, kaip įveikti priešininką, kuris pradėjo nelinijinį karą. Galbūt čia tiktų nelinijinės priemonės? Pavyzdžiui, nevyriausybinės organizacijos. P.Pomerancevas mano, jog tokių organizacijų tinklas galėtų suspausti šešėlinių pajėgų srautus iš Rusijos. „Šiuo metu šis sektorius nėra išplėtotas, trūksta finansavimo ir koordinavimo tarptautiniu lygiu. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje nevyriausybinės organizacijos „Global Witness“ ar „Tax Justice“ retai bendrauja su kolegomis Rusijoje.
Autorius tiki, kad NVO gali tapti veiksmingu ginklu – viešinti korupcinius ryšius, neskaidrius sandorius, verslo tinklus ir priversti Vakarų bendroves saugoti savo reputaciją atsisakant pagundų iš Rusijos. „NVO galėtų stipriai paspausti Vakarų šalių vyriausybes, priversti sugriežtinti kovos su pinigų plovimu įstatymus. Tai apmalšintų Kremliaus kovos dvasią ir griautų strategiją net neįvedant sankcijų“, – teigia apžvalgininkas ir kaip pavyzdį pateikia prieš kelis dešimtmečius pasiektus žmogaus teisių gynimo organizacijų „Amnesty International“ ar Helsinkio Komiteto už žmogaus teises rezultatus. P.Pomerancevas primena, kaip minėtos per Šaltąjį karą organizacijos rėmė disidentus komunistinėse šalyse ir paveikė globalių procesų eigą.
„Žinoma, šiuo metu didžiausių pajėgų Vakaruose ir Ukrainoje reikia susidoroti su Kremliaus dezinformacijos srautu ir atsekti Rusijos įtakos agentus, asmenis, kurie yra susaistyti su nelinijinio karo režisieriais“, – pabrėžia analitikas. Jis pažymi, kad šį darbą jau dirba sąžiningi žurnalistai, atskleidžiantys Kremliaus lobistų veiklą ir kelis kartus tikrindami įvairiausią informaciją apie įvykius Ukrainoje skleidžiančius šaltinius.
Jis siūlo prisiminti Vakarų idėjų kalves, Laisvosios Europos radijo transliacijas ir panašias priemones, kurios galėtų apnuoginti kiekvieną Kremliaus finansuojamą „ekspertą“, dekonstruoti internete skleidžiamus Kremliaus memus ar supažindinti visuomenę su apsukriais britais, vokiečiais ar olandais, kurie yra valstybinių Rusijos kompanijų valdybų nariai ar patarėjai. „Jie turėtų deklaruoti savo interesus ir ryšius“, – teigia „The Foreign Policy“ autorius.
Anot P.Pomerancevo, Rusija yra sukūrusi gausybę projektų savo viduje, Vakarų valstybėse ir „artimame užsienyje“, kad galėtų braižyti savo nelinijinio karo veiksmus. „Šie projektai apima didžiulį spektrą – nuo stačiatikių bažnyčios iki pramoginių televizijos laidų ir verslo grupių. Gruzija, Moldova, Latvija yra itin pažeidžiamos, ir jų saugumo tarnybos turi būti pasirengusios panašiai netiesioginei intervencijai, kokią mes šiandien matome Rytų Ukrainoje“, – įspėja P.Pomerancevas.
