Be abejo, Odesos rusakalbiai čia savo protestų prieš neva Kijeve įsitvirtinusią fašistų valdžią miestelį buvo įsirengę jau seniai. Bet demonstracijos iš esmės vyko taikiai.
Tačiau tik iki gegužės 2-osios, penktadienio, popietės, kai futbolo aistruolių, kurie Ukrainoje nuo pat praėjusių metų lapkričio yra stoję į Maidano protestuotojų pusę, eitynes lazdomis, akmenimis, o vėliau – ir automatų papliūpomis pabandė išvaikyti prorusiški aktyvistai.
Tragiška įsiplieskusių riaušių atomazga tapo gaisras Profsąjungų rūmuose, kuriuose susispietė separatistai.
31 žmogus užtroško dūmuose arba užsimušė iššokęs per langą, dar 15 žmonių žuvo per susišaudymus.
Odesa, rašytojų, kaip ir Roma, vadinama moterišku miestu, verda. Bet šis uostas buvo įkaitęs ir prieš 20 metų, ir prieš pat mirtinas riaušes – tuo įsitikino rusų kilmės JAV žurnalistas Keithas Gessenas.
Pasą nugvelbė nepastebimai
„Pastarąjį kartą viešint Odesoje man pavogė pasą. Tai buvo karšta 1995 metų vasara“, – pasakojimą pradeda K.Gessenas, su šeima iš Maskvos išvykęs dar 1978-aisiais.
Odesa, dėl gražaus XIX amžiaus centro, iš kurio po Antrojo pasaulinio karo buvo likę griuvėsiai, kartais pavadinama mažuoju Sankt Peterburgu.
Čia K.Gessenas prieš 19 metų pamatė sugriautą operos teatrą, sugriautus medinius Primorsko takelius, menančius garsiuosius Sergejaus Eizenšteino Potiomkino laiptus.
Deribasovskajos gatvės rūsyje vis dar dirbo legendinis baras „Gambrinus“, kuriame vos už 2 dolerius buvo galima įsigyti dubenį krevečių ir alaus.
Šalia – du senyvo amžiaus žydai grojo kažką panašaus į klezmerį – žydų aškenazių muziką.
„Stovėjau perpildyto tramvajaus gale. Žmonės šiame krašte turi prietarą: jei atidarysi langą, susirgsi ir numirsi. Todėl vagone buvo tvanku ir dvokė.
Tuo metu už manęs stovintis vaikinas pasakė savo draugui: „Aš tikriausiai lipsiu kitoje stotelėje.“
„Įdomu, aš taip pat lipsiu šioje stotelėje“, – atsakė jo bičiulis. „Koks keistas pokalbis“, – pamaniau.
Tačiau Odesos žmonės spalvingi ir tuo tikrai didžiuojasi.
Dėl uosto, dėl netoliese esančios Bulgarijos, Graikijos, Turkijos pietuose, dėl gausios žydų bendruomenės tai visada buvo istoriškai įvairiapusiškas miestas, pilnas verslių gyventojų.
Bet kur mano pasas? Jis buvo kairėje kišenėje, bet nebėra. Iššokau iš tramvajaus prieš pat užsidarant durims. Keistieji vyrukai jau buvo dingę.
Nebebuvo ir mano paso“, – prisiminė K.Gessenas.
Turistai iš Rusijos nusisuks?
Šiemet amerikietis vėl lankėsi Odesoje. Kovo pabaiga – kiek per ankstyvas metas turistams. Todėl jis nesutiko beveik nieko, keliaudamas iš stoties plačia Rišeljė gatve.
K.Gesseris yra matęs nuotrauką, kurioje Raudonoji armija žygiuoja Rišeljė gatve, – Charleso Kingo knygoje „Odesa: didybė ir mirtis svajonių mieste“ („Odessa: Genius and Death in the City of Dreams“).
Ši nuotrauka daryta 1944 metais – operos teatras, matomas antrajame plane, dar beveik nesugriautas. Odesos uostas pasirodo už jo.
Nuo Potiomkino laiptų viršaus buvo galima matyti uoste išsirikiavusius laivus, pasiruošusius priimti medieną, anglis, geležies rūdą.
Viskas atgabenta geležinkeliu, kuris driekiasi pakrante.
Dabar kroviniai daugiausia paliekami konteineriuose.
1990–2000 metais ginklų prekeivis Viktoras Butas būtent per Odesą gabeno ginklus, nupirktus iš nusilpusių Rusijos, Ukrainos ir Padniestrės kariuomenių.
Kadaise Odesa buvo Juodosios jūros laivininkystės kompanijos bazė. 1990 metais ji buvo didžiausia laivininkystės kompanija visoje Europoje, kurios žlugimas buvo vienas įspūdingiausių posovietinėje istorijoje.
Šiandien uostas jau nebe toks. V.Butas – kalėjime JAV, nebėra ir Juodosios jūros laivininkystės kompanijos. Bet laivininkystė ir toliau yra vienas iš dviejų didžiausių verslų Odesoje.
O jei Odesoje sėkmingai įsitvirtins iš Rusijos aneksuoto Krymo persikeliantis naujasis Ukrainos karinis jūrų laivynas, uostamiestis vėl taps galingas – kaip kadaise.
Bet kitas didelis verslas Odesoje – turizmas, o pastarajam revoliucija Kijeve pavojinga. Juk paprastai apie 0,5 mln. Rusijos gyventojų kiekvieną vasarą atvyksta į Odesą.
O dabar rusiškos televizijos daro viską, kad įtikintų žiūrovus, jog Ukrainoje įsivyravo chaosas. Rodomi jauni ukrainiečiai su beisbolo lazdomis – „banderininkai“, „fašistai“.
Radikalaus judėjimo „Pravyj sektor“ pavadinimas – tarsi keiksmažodis. Jeigu tai nesiliaus ir toliau, vasarą turistų iš Rusijos Odesoje nebus. Kita vertus, vasarą 4 mln. ukrainiečių vykdavo į Krymą, o šiemet jie į tą pusiasalį irgi neatvyks.
„Pirmieji žmonės, kuriuos sutikau Odesoje, buvo poetai Anatolijus Kaplanas ir Tatjana Barbotina, abu čia atvykę iš Rusijos“, – teigia T.Gessenas.
Anatolijus taip pat dirba kompiuteriais, o Tatjana – žurnalistė, kuri paliko darbą Maskvoje, kad su draugu atvyktų į Odesą.
Tatjana rašo apie įvairius protestus vietos žiniasklaidoje, o Anatolijus, kuris yra anarchistas, juose dalyvauja. Ne tik taip: jis netgi yra „Pravyj sektor“ narys.
„Kai paklausiau, ar jam nekelia nerimo tam tikri neonacizmo požymiai „Pravyj sektor“ veikloje, jis ramiai paaiškino, kad formuoja judėjimo žydų padalinį, kurį jau sudaro aštuoni vyrai“, – sako T.Gessenas.
Nei rusiška, nei ukrainietiška
Odesa – keista vieta Ukrainos ir Rusijos sakmei.
Miestas dar Rusijos imperijos laikais buvo kosmopolitiškas.
„Aš iš Moldovos atvykau į Europą“, – rašė Aleksandras Puškinas, kai atvyko į Odesą 1823 metais. XIX amžiaus viduryje Odesa buvo vartai, per kuriuos Ukraina visam pasauliui tiekė juodžemyje augintus kviečius.
Tiesa, britų ir prancūzų surengta Odesos blokada per Krymo karą privertė pasaulį suvokti, jog reikia rasti ir kitų tiekėjų.
Odesa taip pat buvo vienas pagrindinių žydų bendruomenės centrų – čia žydai sudarė trečdalį miesto gyventojų. Net po 1905 metų pogromo iki pat nacių įsiveržimo. Sunku įrodyti, ar Odesa priklauso Rusijai, ar Ukrainai.
Antai Isaakas Babelis viename garsiųjų savo pasakojimų apie Odesą žydų mafijos vadeivos Benios Kriko lūpomis paklausia: „Nejau Dievas nesuklydo, kai apgyvendino žydus Rusijoje, kur juos kankina kaip pragare?“
I.Babelis rašo apie Rusiją, o ne apie Ukrainą.
Tačiau jis tęsia: „Kodėl žydai negali gyventi Šveicarijoje, kur juos suptų ežerai, kalnų oras ir prancūzai?“
B.Krikas kalba apie prancūzus – ne šveicarus. Šiandien Odesoje nuotaikos dvejopos. Miestas pasidalijęs perpus.
Ukrainos vienybės ir naujosios valdžios šalininkai vis renkasi prie paminklo, pastatyto kunigaikščiui Richeleu – pirmajam Odesos gubernatoriui – pačiame Potiomkino laiptų viršuje.
Savo ruožtu prorusiški aktyvistai buriasi atrakcionų aikštelėje netoli geležinkelio stoties. Į vieną jų akcijų, kurios Odesoje rengiamos, atėjo ir K.Gessenas.
Tiesa, jis dar nematė, kaip prorusiški aktyvistai – arba prie demonstrantų prisišlieję diversantai, kurie atvyko iš Rusijos ir Padniestrės, – gegužės 2-ąją sukėlė masines riaušes, pasibaigusias mirtinu gaisru.
Koloradai renkasi sekmadieniais
Ketvirtąjį kovo sekmadienį grupė tvirtų sargybinių stovėjo prie įėjimo i atrakcionų parką. Privaloma puošmena – juodos ir oranžinės Georgijaus juostelės, simbolizuojančios kovą su fašizmu.
Jie – ne augaloti milžinai kaip Charkove. Bet vėliau paaiškėjo, jog vienas tądien prie parko stovėjusių sargybinių buvo Sankt Peterburgo gyventojas Antonas Rajevskis – neonacių grupuotės „Juodoji šimtinė“ („Čiornaja sotnia“) narys.
Odesai ši grupuotė žinoma puikiai: būtent pirmieji „juodašimtininkai“ įvykdė pogromą 1905 metais ir taip privertė daugelį Odesos žydų išvykti iš miesto. Beveik visi išplaukė į JAV.
Kovo pabaigoje atrakcionų aikštėje susirinko apie dešimt tūkstančių prorusiškų aktyvistų – daugiausia pagyvenusių odesiečių.
„Ten aš susitikau su savo draugu Vadimu – buvusiu Juodosios jūros laivyno kompanijos darbuotoju.
Vadimas į demonstracijas nevaikšto, bet su manimi į vieną jų nueiti sutiko. Jis rūko cigaretes „Kent“ ir, beveik kaip visi vyrai Odesoje, visąlaik dėvi pigią odinę striukę“, – pasakojo K.Gessenas.
Kartu su Vadimu jis klausėsi kalbų, kuriose reikalauta referendumo dėl Odesos krašto – aktyvistai siekia, kad jis būtų prijungtas prie Rusijos.
Po mitingo minia su Rusijos vėliavomis išsisklaidė po miesto gatves ir čia vaikščiojo apie pusantros valandos.
„Odesa, sukilk! Vyk šalin banderininkus! – skandavo minia. Odesa yra Rusijos miestas! Rusija! Referendumas!“
Kai minia priėjo A.Puškino statulą, pradėjo skanduoti: „Puškinas!“ O kai minia pasiekė studentų miestelį, kuriame merginos buvo iškėlusios Ukrainos vėliavas, pasigirdo šūksniai „Šliundros! Paleistuvės!“
Vadimas nėra liberalių pažiūrų. Jis mano, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra geras lyderis, kokio reikėtų ir Ukrainai.
„Kartą jis man valandų valandas pasakojo, kaip Josifas Stalinas sumaniai paspendė spąstus Adolfui Hitleriui. Vadimui revoliucija Kijeve visai nepatiko.
Bet jis nėra iš tų, kuriem patiktų pašaipūs grasinimai išžaginti naująją Ukrainos valdžią remiančias studentes. Jis pasakojo, jog susipyko su savo artimiausiu draugu, kuris nesuprato, kodėl Vadimas nedalyvauja prorusiškuose žygiuose“, – atskleidžia K.Gessenas.
Gąsdina „YouTube“ įrašai
Žurnalistas iš prorusiškų aktyvistų mitingo nuėjo aplankyti Boriso Chersonskio – garsiausio rusų rašytojo Ukrainoje.
Jis gimė 1950 metais. Nors daugelis artimųjų 1990-aisiais persikėlė į Niujorką, rusakalbių pamėgtą Braiton Bičą, Borisas nusprendė likti Odesoje.
Rašytojo santykiai su miesto literatais iš pradžių, griuvus Sovietų Sąjungai, buvo įtempti, bet vėliau slogutis pasitraukė.
Pastaraisiais mėnesiais B.Chersonskis palaikė revoliucionierius Kijeve, bet dabar savo situaciją vertina netinkamai. Juk jei rusai ateitų, Maidano šalininkams būtų sunku.
„Kita vertus, įsivaizduokime, kad Odesa lieka Ukrainai. Kaip ukrainiečiai vertintų rusakalbius, kai jie žygiuoja gatvėmis skanduodami: „Odesa, kelkis! Rusija, priimk mus!“? – klausia rašytojas.
Kitą dieną K.Gessenas vėl susitiko su Vadimu, gyvenančiu viename Odesos priemiestyje. Jis svečią iš JAV norėjo supažindinti su savo drauge Nataša – moteriai čia priklauso baras.
Aišku, sunku baru pavadinti du sulydytus konteinerius su išpjautais langais ir plastikinėmis vidaus sienomis.
Bet tokia išmonė būdinga posovietinėms šalims. Buvo antra valanda po pietų.
Nataša, 30 metų blondinė, ką tik patiekė arbatos ir alaus savo vyrui Vladimirui bei Sašai – lieknam penkiasdešimtmečiam vyrui. Saša šiuo metu nedirba, tačiau anksčiau jis vežiojo drabužius ir kitus daiktus iš Turkijos į Odesą.
Sašai, Vovai ir Natašai naujoji valdžia Kijeve kelia nerimą. Jie K.Gessenui iškart parodė keletą vaizdo įrašų „YouTube“ – viename jų matyti, kaip nacionalistai užpuola karo veteranų kliniką Lvove.
Kitame mokyklinukai Kijeve žaidžia žaidimą „Kas nešokinės, tas rusas“ – šokinėja visi. Trečiajame matyti, kaip nacionalistai, greičiausiai „Pravyj sektor“ nariai, žygiuoja su deglais per Kijevą. Visi įrašai trijulei kėlė didžiulį siaubą.
Svastikų taip ir neparodė
Visi trys odesiečiai įsitikinę, kad rusus Kijevas skriaudžia ir persekioja.
Esą tuoj bus uždrausta kalbėti rusiškai ir atkurta „banderininkų“ armija – Ukrainos nacionalistų būriai, per Antrąjį pasaulinį karą kolaboravę su naciais.
„Mano senelis žygiavo iš Maskvos į Berlyną ir liko vienintelis gyvas iš viso padalinio, – pasakoja Vova. – O dabar aš turiu jį vadinti okupantu?“ Rusakalbius erzina ir kalbos įstatymai.
2005 metais Oranžinės revoliucijos lyderis Viktoras Juščenka paskelbė ukrainiečių kalbą vienintele oficialia kalba disertacijose, įstatymuose ir kituose dokumentuose.
V.Juščenkos įpėdinis prezidento poste Viktoras Janukovyčius panaikino šį įstatymą vos atkeliavęs į valdžią. Bet porevoliucinė Aukščiausioji Rada jį vėl bandė pakrutinti.
Kai kurie ukrainiečiai visai pagrįstai stebisi: gal rusakalbiams yra ganėtinai sunku išmokti, pavyzdžiui, estų ar lietuvių kalbą, tačiau rusų ir ukrainiečių sintaksė sutampa apie 90 procentų.
K.Gesseno vienas Odesos gyventojas paklausė: „Kaip turi negerbti Ukrainos, jei net kalbos negali išmokti?“
Sašos, Vovos ir Natašos atveju atsakymas – „labai“.
Jie nori vėl priklausyti Rusijai, todėl išsijuosę aiškina apie juos apsupusius fašistus. Anot jų, žydų kapinės Odesoje buvo išniekintos „Pravyj sektor“ aktyvistų – ant antkapių buvo nupaišytos svastikos.
Kai K.Gessenas tuo sudvejojo, Saša jį pakvietė tuo įsitikinti. Amerikiečiui sutikus, jis jau sudvejojo.
„Aš taip pat noriu kartu eiti“, – pareiškė ir Olehas, Kijevo valdžią palaikantis ukrainietis, prisijungęs prie mūsų bare.
„Nori pamatyti svastikas? Pas mus rajone kaip tik yra viena, užsuk pažiūrėti!“ – dar sušuko Saša. Bet jokių svastikų taip ir neparodė – tiesiog nusuko kalbą“, – tvirtina K.Gessenas.
Įspūdis: visi išprotėjo
Įsėdęs i mikroautobusą K.Gessenas grįžo į miestą.
Anatolijus jam surengė susitikimą su Odesos „Pravyj sektor“ lyderiu, bet netrukus patikslino: tas vyras, Akermanas, dalyvavo gatvės muštynėse ir buvo nuvežtas į ligoninę.
Tad amerikiečiui teko susitikti dviem Akermano atstovais – Myroslavu ir Olehu. Myroslavas baigęs psichologiją, Olehas – teisę.
Jie niekuo neišsiskirtų iš studentų būrio bet kuriame JAV universitete.
Žurnalistui aktyvistai į rankas įbruko naują „Pravyj sektor“ plakatą, ant kurio, po juodos-raudonos Ukrainos sukilėlių armijos vėliava ir kalašnikovu buvo parašyta: „Mobilizacija! Okupantai atėmė iš mūsų teises.
Mes nebijome pralieti priešų ar mūsų pačių kraujo kovodami dėl nepriklausomybės.“
„Žmonėms reikia suvokti, kad karas jau ne už kalnų, – paaiškina Myroslavas. – Karas – jau čia.“
„Kaip ketinate kovoti su jais (rusais. – Red.)?“ – vaikinų klausia K.Gessenas.
„Iš pradžių turime pasiruošti dvasiškai. Kai tai padarysime, tikrai rasime ir būdų, kaip su jais kovoti“, – nukerta Olehas.
Myroslavas netrukus nusiėmė neperšaunamąją liemenę: „Šiuo metu neturime teisės nei legaliai, nei morališkai perimti valdžią į savo rankas. Bet gali būti, kad neturėsime kito pasirinkimo.“
Po kelių minučių vaikinai išbėgo į milicijos nuovadą – žmonės, sumušę Akermaną, buvo suimti, ir jie norėjo patikrinti, ar jų nepaleido.
„Pamaniau, kad visi čia išprotėję, nors iš pažiūros yra paprasti, malonūs žmonės. Bare Nataša man paruošė koldūnų. Bet turėdama ginklą ji nušautų Myroslavą tiesiai jam į barzdą“, – sako K.Gessenas.
Nusivylė valdžios bejėgiškumu
Prieš išvykdamas į JAV amerikietis dar susitiko su draugo drauge Lika, Odesoje gyvenančia nuo pat gimimo. Nors jos tėvas prieš kelerius metus emigravo į Braiton Bičą, Lika liko.
Ji K.Gessenui surengė ekskursiją po miestą. Daugelis didingų XIX amžiaus pastatų renovuoti, stūkso ir paminklas Jekaterinai II – bolševikai buvo jį nuvertę.
„Mačiau siaubingą vaizdo įrašą: studentai ukrainiečiai buvo surengę protestą prie paminklo, bet buvo negailestingai sumušti grupuotės, vadovaujamos prorusiško Aukščiausiosios Rados deputato Igorio Markovo. Apie tai užsiminiau Likai.
„Jie nusipelnė to“, – tepasakė mergina. Jos meilė Odesai nugali jos liberalizmą.
„Paminklas suteikia aikštei pilnatvės, čia jo vieta“, – pridūrė Lika“, – prisimena K.Gessenas.
Prie pietų stalo prisėdo ir Likos draugas Sergejus – tikras cinikas. K.Gessenas vėliau neslėpė, kad pasiklausyti Sergejaus kalbų po dienos, praleistos su išprotėjusiais idealistais, jam buvo smagu.
„Kas pasikeitė? – Likos paklausė Sergejus apie naująją valdžią. Ar jie ką nors pakeitė? Tie patys žmonės pasikeitė vietomis, ir viskas. Jie netgi nustojo kovoti dėl Krymo.
Dabar jie nori, kad aš kovočiau? Aš nekovosiu dėl valdžios, kuri atidavė Krymą. Kodėl turiu kovoti, jeigu net jie nenori kautis? O jeigu ateis V.Putino valdžia, kas tada?“
Sergejus mano, kad Rusija gali užimti Rytų Ukrainą – ir ne tik. Jo teigimu, Rusijos valdžia tikrai neties tilto per Kerčės sąsiaurį, skiriantį Rusiją nuo Krymo, – jūra ten pernelyg audringa, tad jo netiesė ir Sovietų Sąjunga.
„Tai ką daryti?“ – klausia Sergejus.
„Nutiesti tiltą virš Ukrainos?“ – atsargiai siūlo K.Gessenas.
„Teisingai. Ir kodėl gi tada neužimti Donecko, Charkovo ir Odesos? Taip Rusija sukurs prieigą prie Moldovos, – šaltakraujiškai paaiškina pašnekovas. – Jei armija būtų kovojusi Kryme, jei būtų žuvę žmonės, tuomet būtų apie ką kalbėti.
Tuomet V.Putinui reikėtų dar kartą pagalvoti.“ Likos nuomone, V.Putino atėjimas būtų pernelyg žiaurus: „Kodėl Odesa negali likti nepriklausoma?“
„Po pietų Odesoje jau buvo tamsu. Palydėjau Liką namo. Prie jos daugiabučio kabėjo paslėptas Julijos Tymošenko partijos „Batkivščyna“ („Tėvynė“) plakatas.
Lika tuoj pat prisiminė sekmadienį, kai Odesoje žygiavo prorusiški aktyvistai: „Kažkas atėjo ir perspėjo, jog jeigu nebus nukabintas Tymošenko plakatas, kitą dieną bus sudegintas visas pastatas,“ – rašo K.Gessenas.
Odesoje – ir lietuvių pėdsakai
Odesa – miestas prie Juodosios jūros Ukrainos pietvakariuose, didžiausias šalies uostas, trečiasis pagal gyventojų skaičių Ukrainoje. Pernai vasarį čia gyveno 1 mln. žmonių.
Dabartinio miesto vietoje gyventa nuo senų laikų – antikinės graikų civilizacijos metu Odesos apylinkėse buvo pastatytas Olbijos miestas.
Modernaus miesto istorija prasidėjo XIV amžiuje, totoriams įkūrus Chadžibėjų. Miestas XV amžiuje kelis dešimtmečius priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o 1529 metais tapo Osmanų imperijos valda.
1789 metais Chadžibėjų šturmavo rusai, o 1791-aisiais galiausiai jį užėmė. 1794 metais Odesai miesto statusą specialiu potvarkiu suteikė Rusijos imperatorienė Jekaterina II.
XIX amžiuje Odesa sparčiai augo ir per kelis dešimtmečius tapo vienu didžiausių miestų Rusijos imperijoje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą miestas buvo ketvirtas pagal dydį carinėje Rusijoje – po Peterburgo, Maskvos ir Varšuvos.
Po bolševikų revoliucijos 1917 metais miestas buvo trumpam tapęs nepriklausomos Odesos sovietinės respublikos sostine.
1920-aisiais Raudonoji armija prijungė Odesą prie sovietinės Ukrainos, kuri savo ruožtu vėliau tapo Sovietų Sąjungos dalimi.
Odesoje XIX amžiuje gyveno didelė žydų bendruomenė – 1897 metais žydai sudarė 37 proc. miesto gyventojų. Po pakartotinių pogromų, kurių žiauriausias buvo 1905-aisiais, daugelis šios mažumos atstovų išvyko.
Per Antrąjį pasaulinį karą Odesą valdė nacistinės Vokietijos sąjungininkai rumunai. Jų administracija atsisakė siųsti Odesos žydus į naikinimo stovyklas – jie dirbo vietos lageriuose. Po karo paaiškėjo, kad Odesoje išliko daugiau žydų nei kituose nacistų užimtuose Rytų Europos miestuose.
Šiandien Odesoje gyvena apie 620 tūkst. ukrainiečių (62 proc.), 300 tūkst. rusų (29 proc.), taip pat – žydų, bulgarų, moldavų, baltarusių, armėnų.
