Japonijos sostinėje Tokijuje itin saugomas kalėjimas atrodo kaip ne šio pasaulio statinys. Baisi pilka dėžė, priekinė vienos sienos pusė iš plieno. Tiesa, nėra jokių grotų, sargybos bokštelių – tik milžiniška sraigtasparnių aikštelė ant stogo.
Aštuntame šio monstro aukšte, vienutėje, kiekvieną rytą šeštą valandą pažadintas I.Hakamada laukė, kada prižiūrėtojas pasakys, jog po valandos jam bus įvykdyta mirties bausmė.
Šios akimirkos japonas laukė 48 metus. Dabar jau 78-erių I.Hakamada paleistas į laisvę. „Amnesty International“ duomenimis, dar niekada ir nė vienas žmogus nėra ilgiau sėdėjęs mirtininkų vienutėje.
Kodėl jam nebuvo įvykdyta mirties bausmė? Dėl to, kad įrodymai prieš jį buvo tokie nepagrįsti ir iki šiol keliantys abejonių? Tad kodėl jo taip ilgai neišleido į laisvę?
Prisipažino kankinamas
„Ši aplinkybė susijusi su japonų elgesio kultūra – gėda suklysti. Apie prokurorus ir teisėjus sklando mitas, kad jie yra neklystantys. Padarę klaidą, ją užtušuoja“, – sakė vieno Tokijo miesto rajonų meras Nobuko Hosaka.
Teisėsaugos klaidoms išaiškėjus, į viešumą pateko informacija, kad prisipažinimai iš tariamo kaltinamojo buvo išgauti smurtu.
Bet kartą nuteistas asmuo vargu ar gali tikėtis teisingumo: po Antrojo pasaulinio karo tik šešis kartus buvo persvarstytos nuteistųjų mirties bausme bylos.
I.Hakamadai pasisekė, nors tokios kad ir po 48 metų bylos baigties nesitikėjo ir jo advokatai.
Teismą įtikino DNR testas, patvirtinęs, jog ant misos statinėje rastos pižamos nebuvo nei aukų, nei nusikaltėlio kraujo.
„Jūsų brolis šiandien išeis iš kalėjimo. Surinkta pakankamai įrodymų, kad jis nekaltas“, – šis beveik po penkių dešimtmečių Šidzuokos prefektūros teismo sprendimas buvo perduotas I.Hakamados seseriai 81-erių Hideko.
Perspektyvus boksininkas
17 val. 21 min. I.Hakamada išėjo iš kalėjimo. Tai buvo pirmas kartas nuo 1971-ųjų, kai jį pamatė visuomenė.
Smėlio spalvos trumpomis rankovėmis marškinius vilkinčio, retų plaukų, apvalaus, vis dar jaunatviško vyriškio žvilgsnis buvo nukreiptas į žemę.
Jis netvirtai žengė šalia savo sesers, o paskui, netardamas nė žodžio, įsėdo į baltą automobilį.
Pirmąją laisvės naktį I.Hakamada praleido viename Tokijo viešbučių. Vidurnaktį atsikėlė, atsistojo prie lango ir ilgai žiūrėjo į upę. Po to suko ratus po viešbučio kambarį, kaip buvo įpratęs mirtininko vienutėje.
Ten jis praleido daugiau nei pusę savo gyvenimo. Tad laisvėje jam netgi savotiškai nejauku. Ką daryti? Kaip sugrįžti į laisvą, neatpažįstamai pasikeitusią visuomenę? Kai ko susigrąžinti jau nepavyks.
Mat šeštojo dešimtmečio pabaigoje I.Hakamada buvo žinomas Japonijos boksininkas. 21-erių užėmė šeštąją vietą tarp geriausių savo šalies lengviausio svorio ringo meistrų, 16 pergalių iškovojo nokautu.
„Boksininkas, turintis savo stilių“, – taip anuomet buvo kalbama apie I.Hakamadą. Jis nepuldavo varžovo aršiai, o jį analizuodavo.
Iwao buvo jauniausias iš šešių šeimoje augusių vaikų. Muzikinių grotuvų gamybos fabrike techniku dirbęs jo tėvas, šeimai užtikrindavęs kuklų pragyvenimą, niekada nebuvo laimingas dėl sūnaus karjeros.
Boksas – ne kendo ar dziudo, viso labo madinga, iš Amerikos atkeliavusi sporto šaka. Už pergalę buvo mokami geri pinigai ir todėl I.Hakamada pernelyg dažnai žengdavo į ringą.
Bet tai truko, kol susižeidė kelį: 1962-aisiais jam teko baigti boksininko karjerą.
Skyrybos ir skolų našta
I.Hakamada gyveno piečiau Tokijo esančiame Šidzuokos uoste, laisvu nuo bokso metu dirbo barmenu kabarete.
Šlovės lydimu boksininku domėjosi dailiosios lyties atstovės: jį įsimylėjo gražioji Reiko. Šokėja turėjo tai, dėl ko japonė vadinama svajonių moterimi: dideles akis ir europietišką ilgą nosį. Iwao ir Reiko susituokė, susilaukė sūnaus.
I.Hakamada atidarė savo barą, nors neturėjo nė mažiausių verslininko sugebėjimų. Po dvejų metų jo skola sakės pardavėjui jau siekė du milijonus jenų – anuomet didelė suma.
Iširo ir šeiminis gyvenimas – jį paliko Reiko. Moteris neprižiūrėjo ir jų vienų metų sūnaus, tad jį I.Hakamada atidavė auginti savo motinai.
I.Hakamada įsidarbino misą – sojų pastą gaminančiame fabrike. Šią vietą parūpino sakės prekiautojas, kad galėtų iš Iwao atgauti savo skolą. Šis darbas tapo I.Hakamados nuopuolio pradžia.
Įpjovos sukėlė įtarimų
1966-ųjų birželio 30-osios naktį iš fabriko direktoriaus Hashimoto gyvenamojo namo plūstelėjo metro aukščio liepsnos, kurios persimetė į gretimus sandėlius.
I.Hakamada ir kiti darbininkai miegojo barake, kurį nuo fabriko skyrė geležinkelio sankasa. Kai juos pažadino sirenos, visi nelaukdami ugniagesių puolė gesinti kibirais su vandeniu: ropštėsi ant stogo, išlaužė duris, langus.
Smilkstančiuose griuvėsiuose apyaušriais policininkai rado keturis lavonus: 42-ejų direktoriaus Hashimoto, trejais metais jaunesnės jo žmonos, 17-metės dukters Machiko ir 14-mečio sūnaus Yuichiro. Visi buvo nudurti.
Teismo ekspertizės specialistai negalėjo nustatyti tikslaus dūrių skaičiaus – ant kiekvieno kūno jų buvo mažiausiai dešimt.
Motina ir sūnus gulėjo miegamajame, tėvas – koridoriuje, Machiko – priešais spintą su Budos atvaizdu. Iš Hashimoto šeimos liko gyvas tik vienas narys – vyresnioji duktė Masako, nakvojusi pas senelį.
Šidzuokos policininkams teko atskleisti sunkiausią per jų karjerą nusikaltimą. Į miestą plūstelėjo žurnalistai, į uostamiestį buvo nukreipti visų Japonijos gyventojų žvilgsniai.
Nusikaltimo vietoje buvo rastas lietpaltis, kokius nešiojo fabriko darbuotojai.
Be to, trūko 80 tūkst. jenų (apie 650 eurų). Pastaroji aplinkybė metė įtarimo šešėlį ant prasiskolinusio I.Hakamados. Be to, jo kairės rankos didysis pirštas buvo truputį įpjautas.
I.Hakamada teisinosi, kad susižeidė gesindamas gaisrą ant stogo. Policija paėmė ištirti jo pižamą, ant kurios aptiko kraujo lašelių. I.Hakamada tikino, kad jie – nuo piršto.
Hashimoto šeimos keturių narių žmogžudystės tyrimas truko septynias savaites ir nedavė rezultatų.
Bet rugpjūčio 18-ąją I.Hakamada buvo suimtas, o po trijų savaičių Šidzuokos miesto policijos vadovas pranešė, jog jis prisipažino. Teismo procesas buvo pradėtas gruodį.
Nors jau pirmąją proceso dieną I.Hakamada atsisakė prisipažinimo, jis buvo nuteistas mirties bausme.
Gailisi ir teisėjas
Japonijos pietuose esančiame industriniame Fukuokos mieste šalia geležinkelio linijos stovi nedidelis namas, kurio langai sudreba pravažiavus traukiniui.
Čia gyvena 76-erių Norimichi Kumamoto. Parkinsono liga sergantis vyriškis prieš 48 metus buvo I.Hakamados teismo proceso teisėjų pirmininkas.
„Šis teismo procesas sugriovė ir mano gyvenimą“, – sakė N.Kumamoto.
Praėjus metams po bylos baigties jis atsisakė teisėjo darbo ir įsidarbino baudžiamųjų bylų gynėju. N.Kumamoto pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, du kartus mėgino nusižudyti, subyrėjo dvi jo santuokos.
„Tai kaina, kurią turėjau sumokėti. Nebūna nė dienos, kad negalvočiau apie Iwao. Vis dar prisimenu, kaip anuomet jis žiūrėjo man į akis, jis bvo sutrikęs ir įbaugintas, bet vėliau tyliu, tačiau tvirtu balsu pasakė: „Tai ne aš.“ Jaučiau, jog jis nemeluoja“, – prisimena N.Kumamoto.
Prestižinio universiteto teisės studijas geriausiai baigęs 29-erių N.Kumamoto pradėjo dirbti baudžiamųjų bylų teisėju Fukuokos teisme ir tris žmones spėjo pasiųsti į mirtininkų vienutę.
Dėl I.Hakamados teismo proceso buvo perkeltas į Šidzuoką ir tapo vienu iš trijų bylos teisėjų. Abu vietos kolegos – Takami ir Ishii buvo vyresni – 39 ir 59 metų.
„Jie iškart pasiūlė man teismo pirmininko pareigas. Didžiavausi tokiu vyresnių kolegų pasitikėjimu ir nesuvokiau, kad jie tik stengiasi išvengti atsakomybės.
Baigiantis tyrimui, buvau parašęs 360 puslapių, kuriuose argumentavau I.Hakamados nekaltumą. Bet Ishii ir Takami buvo kone apsėsti jį nuteisti. Jie bijojo visuomenės nepasitenkinimo, jei I.Hakamada būtų palikęs teismo salę kaip laisvas žmogus. Beje, įrodymai prieš jį buvo niekiniai“, – sakė N.Kumamoto.
Kaip I.Hakamados nusikaltimo ginklą prokuroras pateikė sojų lupimo peilį – 12 centimetrų ilgio geležtę. Ji buvo rasta žmogžudystės vietoje. Tokiu ginklu įvykdyti kruvinas keturių Hashimoto šeimos narių žudynes beveik neįmanoma.
Geležtė turėjo būti stipriai apgadinta, nes, kaip matyti iš dūrių, ja nuolat pataikyta į kaulus. Bet buvo nulūžusi tik nedidelė jos dalis, kuri nebuvo aptikta nė viename kūnų.
Teigta, jog I.Hakamada pavogė pinigų maišą su 80 tūkst. jenų. Bet fabriko direktoriaus namuose buvo 7 maišai su maždaug dviem milijonais jenų, mat mėnesio pabaigoje jis iš savo klientų išieškojo skolas. Tad I.Hakamada galėjo prisigrobti tiek, kad iš karto būtų padengęs visas savo skolas. Bet kodėl to nepadarė?
Įrodymų niekas nepaisė
Greitai tapo aišku, jog pižamos, kurią tyrėjai rado I.Hakamados kambaryje, tokios žmogžudystės metu negalėjo būti apsirengęs: medžiaga turėjusi permirkti krauju.
Po metų, 1967-ųjų rugpjūčio 31 dieną, netikėtai atsirado naujų daiktinių įrodymų. Kitą pižamą – marškinius ir kelnes, – permirkusią krauju, policija rado sandėlyje, statinėje, kur buvo laikomas misas.
Kai I.Hakamada pasimatavo šią pižamą, pasirodė, kad kelnės buvo pernelyg ankštos. Prokuroras padarė išvadą: jos susitraukė.
„Niekas nesigilino, visi išsisukinėjo, nes I.Hakamada prisipažino. Bet jo prisipažinimas kvepėjo skandalu“, – sakė N.Kumamoto.
Kaip byloja oficialus policijos protokolas, kaltinamasis buvo apklausiamas 22 dienas be pertraukos. Užfiksuota, jog rugsėjo 4-ąją I.Hakamados apklausa truko 16 val. 20 min.
Laiškuose, kuriuos Iwao vėliau siuntė šeimai, jis rašė, jog sėdėjo tvankioje patalpoje juodomis paklodėmis uždengtais langais.
Vasarą Šidzuokos mieste karštis gali siekti beveik 40 laipsnių, dėl tvyrančios oro drėgmės sunku kvėpuoti.
Gamtinius reikalus atlikdavo pareigūnų akivaizdoje kibire, o naktį, kad I.Hakamada negalėtų miegoti, jo vienutėje įkurdindavo gerokai įkaušusį vyriškį. Rugsėjo 6-ąją jis nebeišlaikė.
Bijojo būti mušamas
„Tupėjau ant grindų, stengiausi nepridaryti į kelnes. Įėjo pareigūnas ir man smogė, suko ranką, o nykštį panardino į rašalinę. Po to išspaudė iš anksto parengtą prisipažinimą ir suriko: „Pasirašyk savo pavardę!“
Kitą rytą I.Hakamada atsisakė prisipažinimo, o po kelių valandų vėl viską patvirtino. Visų jo apklausų metu susikaupė daugiau nei 40 skirtingų fabriko direktoriaus Hashimoto, jo žmonos, dukters ir sūnaus žmogžudystės versijų. Jas visas I.Hakamada patvirtino.
„Tik norėjau, kad manęs nemuštų ir tikėjausi, kad teisėjai išsiaiškins, kaip viskas buvo iš tikrųjų“, – sakė I.Hakamada.
Policijos pareigūnai pateikė galutinę žmogžudysčių versiją: I.Hakamada bendravo su fabriko direktoriaus žmona. Ji įkalbėjusi Iwao padegti šeimos namą, nes norėjusi turėti naują.
Atsilygindama už paslaugą, moteris išdavė, kur jos vyras slepia pinigus.
Nusikaltimo naktį ji atrakino duris, kad jos meilužis su žibalo baku galėtų prasmukti į namus. Koridoriuje I.Hakamadą netikėtai užklupo fabriko direktorius ir todėl jis jį nudūręs.
Jo žmona, išgąsdinta triukšmo, apšaukė meilužį. Jis įniršęs išžudė visą šeimą, padegė nužudytuosius ir pabėgo su 80 tūkstančių jenų.
Įniršio protrūkį, kurį jis išliejo žudydamas, policija susiejo su boksininko polinkiu smurtauti.
Kaltininkė nusižudė?
I.Hakamados bylą tyrę pareigūnai jau visi mirę.
Teisėjas N.Kumamoto tylėjo 39 metus, nes pagal įstatymą bylos aptarimai tarp teisėjų yra konfidencialūs.
Tik 2007-aisiais, kai N.Kumamoto pasireiškė Parkinsono ligos požymiai ir savo turtą iššvaistė alkoholiui, prostitutėms, jis kreipėsi į vieną I.Hakamados paramos grupių.
Žvelgdamas į Japonijos televizijos kameras, jis verkdamas pripažino savo skaudžią klaidą.
Šidzuokos miestas, kur buvo įvykdytos žiaurios žmogžudystės, dar ir dabar atrodo kaip kadaise.
Bet geležinkelio sankasa, prie kurios įsikūręs miso gamybos fabrikas, atitverta tvora.
Hashimoto šeimos namas buvo atstatytas po dvejų metų.
Nuo to laiko ten gyveno vienintelė likusi gyva fabriko direktoriaus Hashimoto duktė Masako.
Žmonės, aktyviai palaikę ir tikėję I.Hakamados nekaltumu, mano, jog jis slepiasi nuo kruvinos piktadarybės. Anuomet Masako nuolat ginčijosi su savo tėvais ir tiktai dėl to nakvojo pas senelį.
Kitą dieną po I.Hakamados išlaisvinimo Masako buvo rasta negyva savo namuose. Jos mirties priežastį policija nutyli. (LR)
