„Fotografuok tik iš tolo, jokiu būdu nesiartink prie jų barikadų, nes šiomis dienomis jie ypač įsiutę. R.Achmetovas jų išsižadėjo, vykdant antiteroristinę operaciją žuvo daug jų žmonių, be to, jie praranda gyventojų palaikymą, todėl gali ir negrįžti“, - susiruošus į separatistų užimtą teritoriją mane perspėjo vietos žurnalistė Larisa Belozerova.
Pirmąjį reportažą iš maištų kamuojamos Ukrainos rasite čia.
Už nuotrauką - plyta
Smalsumas pasirodė esantis didesnis už gresiantį pavojų. Pro pastatytas barikadas patraukiau prie pat administracijos pastato ir pradėjau fotografuoti.
Dėmesio sulaukiau iškart.
„Ką čia veikiate? Ar turite leidimą fotografuoti“, - stvėrė mane už rankos nedidelio ūgio pagyvenusi moteris (nuotraukoje su oranžiniais marškinėliais. – Red.) ir pradėjo mane tįsti tolyn nuo savo bendraminčių.
Iškart po to šalia galvos praskriejo iš šaligatvio išlupta plyta ir sudužo prie pat mano kojų. Atsisukau pažiūrėti, kas ją sviedė. Pasirodo, jaunas vyras, sėdėjęs barikadų prieigose. Jis patenkintas man rodė vidurinį pirštą.
Fotografuoti pavojinga
„Ar proto neturi, čia su fotoaparatu eiti“, - vis dar laikydama mane už rankos, pamokslavo moteris.
Nusprendžiau apsimesti visiškai naivia. Nors rusų kalbą moku labai gerai, tačiau žinau, kad akcentas mane gali išduoti, todėl, kai moteris paklausė iš kur aš esu, atsakau, jog iš rusakalbio Lietuvos miesto Visagino, atvykau pas draugus, o kol jie dirba, nusprendžiau savo akimis pamatyti, kaip gyvena žmonės, kurie savo regione nenori Kijevo valdžios.
„Gyvename, šaudo pas mus, žudo“, - atsako mano pašnekovė. Kas tie „blogiečiai“, ji neatsako: „Pabūsi pas mus, pati pamatysi“.
Nors ji nėra kalbi, tačiau nepasiduodu ir aš. Toliau klausinėju, kaip praėjo referendumas, ar balsuos sekmadienį įvyksiančiuose prezidento rinkimuose.
„Neklauskite, aš neatsakysiu. Ką aš žinau, gal jūs čia kažką įrašinėjate, o man viešumo nereikia“, - atsako ji, matyt, įtarusi, kad klausinėju ne šiaip sau ir staiga gana griežtai paliepia: „Užsičiaupk“.
Mums priešais eina vyras, abiejuose jo rankose po kelis plytgalius. „Sonia, kas čia“, - klausia jis moters. „Ai, kažkokia turistė užklydo“, - atsako ši.
Pamatęs ant peties kabantį fotoaparatą, vyras pareiškia: „Fotografuosi, snukį išmalsiu“. Atsakau, kad fotografuoti nesirengiu.
„Teisingai, nereikia mūsų žmonių fotografuoti, nes gali ne tik fotoaparatą sudaužyti, bet ir primušti,“ - pritaria ji man.
Milicija į neramumus nesikiša
Kai prieiname prie gatvės, šalia jos jau stovi apie 30 žmonių būrelis. Porą jų laiko plakatus, ant, kurių parašyta: „R.Achmetovas – išdavikas“.
„Ko jie reikalauja?“, - paklausiu šalia stovinčių milicijos pareigūnų. Šie paaiškina, kad tokie piketai yra rengiami kasdien – ateina būrelis daugiausia senyvo amžiaus moteriškių, atsistoja prie gatvės ir rėkia, kad R.Achmetovas juos išdavė, kad žmonės Donecko Kijevo chuntai neatiduos, kad miestas yra jų ir jie jį valdys.
„Jie jau patys nežino, ko nori“, - teigia milicininkai.
Paklausti, kokią jie patys pusę palaiko, pareigūnai atsako, kad nei vienos, esą milicijos darbas su politika nesuderinamas.
Staiga, mums bestovint, iš mitinguotojų pusės į pravažiuojančius automobilius pasipila šaligatvių plytelių nuolaužų liūtis. Girdisi, kaip jos atsitrenkia į automobilius, girdisi dūžtančių stiklų garsai.
„Jie mėto akmenis“, - nustembu. „Mėto“, - ramiai atsako milicininkai.
Paklausti, kodėl jie nieko nedaro, paaiškina, kad neturi nei įgaliojimų stabdyti separatistus, nei galimybių, nes su savimi nesinešioja ne tik, kad ginklo, bet ir guminės lazdos, be to neturi jokio noro rizikuoti savo gyvybe už 200 dolerių atlyginimą per mėnesį.
Nežino savo ateities
„Jūs iš kur?“, - klausia milicininkai. Išgirdę atsakymą, riebiai nusikeikė: „Nieko sau, aštrių pomėgių mėgėja, turbūt, būsit“.
Jiems labai įdomu, kaip gyvena Lietuva, kiek žmonės uždirba, kokios pas mus butų, maisto kainos, kokias socialines garantijas mes turime.
Pasakoju, kaip gyvename, kad ir pas mus yra visko, tačiau labai skųstis negalime. „O tokių įvykių, kaip pas mus būna?“, - smalsauja pareigūnai.
Atsakau, kad ne, seniai pas mus baigėsi mėtymasis akmenimis, nors piketų, kuriuose reikalaujama sunkiai suprantama ko, žinoma, kad būna.
„Aš niekada negalvojau, kad pas mus Ukrainoje, gali būti kažkas panašaus. Galvojau, kad yra stabilumas, stabiliai blogai, bet kad dėsis tokios nesąmonės, kad žus tiek žmonių, niekada negalėjau įsivaizduoti“, - kalba milicininkas.
Jis prasitarė, kad dažnai svajojantis emigruoti iš Ukrainos, tačiau vis dar nežino, kur norėtų įsikurti. „Atsidarys tuoj ir jums sienos, gal bus lengviau“, - sakau. „Kad tik visai po tokių įvykių neužsidarytų“, - atsako jis.
Mušasi ir tarpusavyje
Tuo metu, tarp protestuojančiųjų įvyksta tarpusavio konfliktas. Dvi moterys kibo viena kitai į plaukus ir kažką rėkė, tačiau per važiuojančių automobilių triukšmą, susirinkusių žiūrovų juoką ir pačių piketuotojų šurmulį, kas tapo konflikto priežastimi suprasti buvo neįmanoma.
Maždaug per pusvalandį, kurį stovėjo, piketuotojai tarpusavį pykosi ne kartą – staiga nei iš šio, nei iš to pradėdavo vienas ant kito rėkti, paleisdavo į darbą rankas.
„Ideologija nesutampa. Vieni nori, kad ateitų rusai, kiti teigia, kad Ukraina turi būti vieninga, tačiau Doneckas privalo būti ekonomiškai nepriklausomas nuo Kijevo valdžios“, - paaiškino milicininkai.
Padėtis mieste nepavydėtina
Pasak L.Belozerovos, gimusios ir užaugusios Donecke, daugelis miesto ir regiono žmonių yra visiškai abejingi politikai.
Kai Kijeve prasidėjo Maidanas, jie į jį žvelgė visiškai abejingi. Daugelis tokie liko iki šiol, tačiau atsirado ir tokių, kurie užsimanė į Rusijos glėbį, ir tokių, kurie staiga suprato, kad labai myli Ukrainą.
Vienu metu Donecko žmonės taip pat rinkosi į savą Maidaną, kuris vykdavo prie paminklo Tarasui Ševčenkai, tačiau po to, kai Administracijos pastatą užgrobė ginkluoti separatistai, Maidanas išsivaikščiojo, nevyksta ir jokie masiniai renginiai.
Nors gyvenimas mieste nesustojęs – dirba visos įmonės, vaikai vaikšto į darželius, moksleiviai į mokyklas, baimė, pasak Larisos, mieste juntama. Ir tai visiškai suprantama, nes mieste vos ne kasdien grobiami ir žudomi žmonės. Ypač Donecke nesaugu buvusio Maidano aktyvistams, rinkimų komisijų nariams ir žurnalistams.
Teigiama, kad iš viso dabar Donecko regione separatistai yra pagrobę ir įkaitais laiko apie 1000 žmonių. Kiek šis nepaskelbtas karas jau pareikalavo žmonių gyvybių nežino niekas.
Taip pat neaišku, kiek regione veikia separatistų ir kiek jiems prijaučiančių. Manoma, kad aktyviai veikiančių ir gerai ginkluotų teroristų regione gali būti apie 10-15 tūkstančių.
Meras liepia gintis patiems
Nežiūrint į tokį palyginus mažą banditų skaičių, kai vien pačiame Donecke dabar gyvena apie 900 tūkstančių žmonių, situacija mieste ir regione nepavydėtina.
Ketvirtadienį Donecko meras Aleksandras Lukjančenko išplatino kreipimąsi į miesto gyventojus.
„Paskutinę savaitę mieste labai pablogėjo kriminogeninė padėtis. Kiekvieną dieną vykdomi apiplėšimai, žmogžudystės, grobiami žmonės ir automobiliai. Piliečių turimi dideli kiekiai ginklų, privedė prie katastrofiškų pasekmių. Visus šiuos nusikaltimus vykdo mūsų žemiečiai ir, tai dar skaudžiau.
Aš kviečiu visus miesto gyventojus laikytis tvarkos. Šiandien, labai gaila, bet teisėtvarkos institucijos nesugeba išspręsti problemų, todėl miesto valdžia organizuoja liaudies būrius tvarkai palaikyti, tačiau ir to nepakanka“, - rašoma A.Lukjančenkos pareiškime ir prašo visų miesto gyventojų pagalbos kiekviename rajone organizuojant savisaugos būrius.
„Apginkite visų pirma patys save, savo kiemus, namus, automobilius ir savo teises į taikų gyvenimą,“ - visus vienytis ragina Donecko meras.
