Žmonės bijo išsakyti savo nuomonę ir visai abejingai žiūri į tai, kad miesto gatvėse žudomi ir grobiami žmonės. Donecko technikos universiteto docentas Vladislavas Rusanovas ne toks, jis savo nuomonę reiškia garsiai ir jam visiškai tas pats, ką apie jį pagalvos kitaip mąstantys aplinkiniai.
„Aš nuo pradžių buvau Maidano priešininkas“, - portalui lrytas.lt teigė V.Rusanovas.
- Kodėl?
- Nes tai nėra tas sprendimo būdas, kaip reikia spręsti problemas valstybėje. Reikėjo šiek tiek palaukti, sulaukti rinkimų ir Viktorą Janukovyčių būtume perrinkę.
Jo reitingai buvo labai maži, niekas už jį jau nebūtų balsavęs. Taip kažkada atsitiko su Viktoru Juščenko. Krito jo reitingai ir jokios jėgos, jokie bandymai nepadėjo jam būti išrinktam antrai kadencijai. Tas pats būtų buvę ir su V.Janukovyčiumi, jei situacija šalyje būtų likusi tokia pati.
Jei jis būtų kažką tvarkęs, jei gyvenimas būtų pagerėjęs, gal būtų balsuojama ir už jį. Maidanas visą šalį panardino į chaosą, todėl buvau ir esu prieš jį.
- Dalyvausite sekmadienį įvyksiančiuose rinkimuose?
- Ne. Iš principo neisiu.
- Jums nepatinka nei vienas iš septyniolikos kandidatų?
- Taip, nepatinka visi. Tie, kuriuos daugiau ar mažiau galėčiau remti, socialinėse apklausose neturi neturi jokių reitingų, jie nerenka ir penkių procentų balsų, yra visiškai beviltiški, o tie kandidatai, kurie pirmauja reitinguose ir turi šansą laimėti rinkimuose man visai nepatinka.
1992 metais aš balsavau už Leonidą Kravčiuką, po kiek laiko J.Kravčiukas visiems pradėjo nepatikti, tapo blogu, išrinkome kitą. Aš balsavau už Leonidą Kučmą, išrinkom jį, bet ir L.Kučma tapo blogas, todėl po kiek laiko išrinkome V.Juščenką. Aš už jį, tiesa, nebalsavau, bet vis tiek jis visiems tapo blogas, išrinkome V.Janukovyčių, po pusantrų metų jis irgi tapo visiems blogas. Kam man balsuoti, jei aš vis tiek balsuoju už blogą kandidatą, mano balsas niekam nepatinka, nepatinka Kijevo inteligentijai, tarnautojams. Jie jie tokie protingi, tegul jie patys ir balsuoja.
- Referendume dalyvavote?
- Referendume buvau, balsavau už nepriklausomybę.
- Kaip įsivaizduojate tą nepriklausomybę?
- Nesu atsiskyrimo šalininkas, aš federalizacijos šalininkas. Manau, kad visa Ukraina, jau seniai apie 1990-uosius metus turėjo būti padalinta į teritorines sritis, federalines žemes pagal etninius ir kitus aspektus - Prikarpatė, Centrinė Ukraina, Vakarų Ukraina, Donbasas ir Slavianskas, Pietų Ukraina, Odesos, Chersono sritys.
Šios teritorijos yra panašios savo mentalitetu, žmonės jose balsuoja už vienus ir tuos pačius politikus. Ekonominis išsivystymas šiose srityse labai skirtingas, todėl jei tai būtų federalinės žemės jos pačios galėtų spręsti savo klausimus, pavyzdžiui, kam statyti paminklus, o kam ne. Pačios lemtų ir savo ateitį, nuspręstų su kuo vystyti ekonominius santykius, o su kuo ne, o Kijevas jas valdytų tik kaip koordinatorius.
Tokia mano nuomonė. Jei dar kažkokiu būdu pavyks grąžinti procesą, kuris dabar vyksta Donbase į taikias vėžes ir bus pripažinta autonomija, aš būsiu to šalininkas. Aš geriau gyvensiu blogiau, vargingiau, bet autonominėje respublikoje.
Tai, kas vyksta čia yra daugiau socialinis protestas, ne politinis ir man nepatinka, kad šį protestą bandoma nuraminti ginkluotu būdu, aš to nelaiminu.
- Kaip jūs galvojate, kas bus toliau?
- Gerai tikrai nebus. Yra įmanomi trys variantai. Apie vieną jau kalbėjau, tai autonominė respublika ar federalizacija Ukrainos sudėtyje, bet tam reikia Konstitucijos pataisų, be jų nieko nebus.
Antras variantas Luhanskas ir Doneckas atsidurs Rusijos sudėtyje. Tai įmanoma, Krymo pavyzdį jau turime.
Trečiasis - visiškai nepriklausoma valstybė. Bet šis variantas žiūrint iš ekonominės pusės būtų pats sunkiausias.
- Kai kalbate apie nepriklausomą valstybę turite omeny tik Donecko regioną ar ir kitus?
- Kalbu apie Donecko ir Luhansko konfederacijos sukūrimą. Šios žemės buvo padalintos dirbtinai, nors istoriškai tai viena žemė.
Būkime sąžiningi, Sovietų Sąjungoje sritis „pjaustė“ bet kaip, jiems buvo tas pats kokie žmonės ten gyvena, kokios tautybės, kokio mentaliteto, kokie jų pasiekimai, kad ir transporto srityje.
Donecką ir Luhanską reikia vertinti, kaip vieną vienetą susijusį tarpusavyje, nes juk kai įvažiuoji į Luhanso sritį, nesijaučia, kad išvažiavai kažkur kitur, tai lyg to paties miesto kitas rajonas. Bent jau aš taip jaučiuosi.
Žiūrint iš ekonominės pusės, bus sunku. Nes tai ir verslo santykių nutraukimas, kultūrinių santykių nutraukimas, banko sistemos griūtis. Bus labai sunku. Išgyventi galima, bet gal nereikia. Paprasčiausias variantas yra likti Ukrainos sudėtyje, bet tai sunku morališkai, nes yra labai daug žmonių, kurie po viso to, kas vyksta dėl Kijevo valdžios kaltės sako: aš nenoriu gyventi šioje šalyje.
Jie tai sako atvirai. Sako žmonės, kurie iki gegužės 2-osios, iki įvykių Odesoje, aktyviai reiškėsi dėl Ukrainos vienybės, protestavo prieš pastatų užiminėjimus ir taip toliau, sakė, kad tai kvaila. Bet po įvykių Odesoje nuomonė pasikeitė, jie nenori atsidurti tų Odesos gyventojų, kurie degė Profsąjungų rūmuose kailyje.
- Tai, ar nepaprasčiau būtų sutikti su tuo, ką siūlo Kijevas?
- Atsipalaiduoti ir pajusti malonumą? Tą patį sako ir Rusija.
- Bet negi geriau karas, kai aplink žūsta žmonės?
- Man tai nepatinka ir žinau, kad Donbasui šito niekas neatleis. Niekas nedarys parodomųjų koncentracijos stovyklų, parodomųjų valymų, šaudymų, niekas negaudys jų labai, nebent tik tuos, kurie pakliuvo į Luhanso ir Donecko liaudies respublikų vyriausybes.
Juos gal ir suims, bet, greičiausiai, jie suspės pabėgti. Eilinių žmonių niekas nesuiminės, bet sunaikinti ekonomiškai yra labai lengva.
Pavyzdžiui sunaikinti mūsų universitetą yra dviejų-trijų mėnesių reikalas. Nutrauki finansavimą ir užsiundai tikrintojus, kurie kas dvi-tris savaites rengia patikrinimus. Prisikabinti galima prie visko ir, žiūrėk, tuoj ateis galas.
- Ką apie dabartinę situaciją galvoja universiteto darbuotojai ir studentai?
- Nuomonės skirtingos. Viskas priklauso nuo specialybių ir profesijų. Žmonės, kurie dirba ir mokosi techniniuose fakultetuose, ruošia specialistus pramonei yra prieš Maidaną, prieš stojimą į ES. Jie už stojimą į Muitų sąjungą, nes ten jau yra ryšių, prekybinių santykių. Jie bijojo, kad po sutarties su ES pasirašymu Donbaso pramonė, kuri ir taip neklesti, bus sunaikinta. Tai reikštų darbo vietų praradimą, mokslinio potencialo sunaikinimą, juk labai sunku užsiimti mokslu, kai nefunkcionuoja sritis, kurioje tu dirbi.
Čia aš kalbu apie metalurgus, kalnakasius, elektros technikus.
Kompiuterių specialistai galvoja kitaip. Jie kažkodėl masto, kad šalis gali gyvuoti ir gyventi naudodama tik IT technologijas. Jie įsivaizduoja, kad visa šalis sėdi ir kuria programas kompiuteriams, o tos programos mums duoda ir elektrą, ir naftą, anglį, dujas.
Mes tiek paruošiame vadybininkų ir ekonomistų, kad kartais net verkti norisi. Kas visą tai „išvairuos“, pas mus ekonomikos tiek nėra, kiek mes ekonomistų turime – vienam geologui atitenka 20-30 ekonomistų. Kalbu apie santykių palyginimą, kurį per metus parengia tik mūsų universitetas. O po to dirba po to parduotuvėse pardavėjais tie ekonomistai.
Vadybininkai, IT specialistai, ekonomistai yra už asociacijos sutarties pasirašymą su ES. Jie kiekvienas save jau mato ne čia, o kur Monmarte ant suoliuko programuojantį ir gaunantį didelius pinigus.
Bet jie nesupranta, kad dirbti su Europa gali ir dabar, protingi žmonės dirba per internetą ir užsidirba. O pas ką smegenų nėra pasirašymas sutarties su ES nepadės, jie vistiek dirbs toje pačioje parduotuvėje kartu su ekonomistu.
- Ką galvojate apie Ukrainos įstojimą į NATO?
- Viskas turi būti daroma sąžiningu keliu. Jei Ukraina tikrai būtų ta valstybė, kad NATO pati verktų ir prašytų, ateikite, mes be jūsų negalime, aš būčiau už. Bet dabar armija „užmušta“, sugriauta. Negi su tokia eisi. Bus gėda.
Be to, privalėsime armiją už savo pinigus ir labai greitai atnaujinti, ar tai sugebėsime? Tas pats ir dėl stojimo į ES. Jei mes pasieksime net ne europinį lygį, o artimą jam ir mums pasakys, na jei jūs tokie, būkite ES, irgi būčiau ne prieš.
Bet sėsti ant kreditų adatos, vien dėl kažkokios sutarties pasirašymo, aš šito nesuprantu. Tiesiog nesuprantu. Kam to reikia?
Mums sako, jei nebus sutarties turėsime susiveržti diržus ir badauti. Bet, kad mes ir dabar tuos diržus susiveržę sėdime.
- Jūsų nuomone, koks politikas galėtų geriausiai valdyti šalį?
- Norisi paprašyti, kad grįžtu L.Kučma. Turi jis daug trūkumų, bet jis mokėjo rasti protingus kompromisus ir politinėje, ir vidaus, ir ekonomikos srityse.
Kas sustabdė infliaciją? L.Kučma. Kas įvedė griviną? L.Kučma. Kas pakėlė atlyginimus, ant kojų pastatė pramonę? Vėl L.Kučma.
Kai jis buvo prezidentas mano atlyginimas buvo penkis kartus mažesnis, bet aš sugebėdavau iš atlyginimo susitaupyti. O dabar? Jei ne mano papildomi darbai, knygų vertimas, vargu ar su savo medicinos seserimi dirbančia žmona galime pragyventi. Apie taupymą net nekalbu.
L.Kučma buvo gudrus politikas, kuris mokėjo rasti kompromisus, ko nesugeba mūsų dabartiniai politikai.
Nėra nei vieno politiko už kurį aš galėčiau balsuoti sekmadienį, nes žinočiau, kad jei jis taps prezidentu, jis ieškos kompromisų, kažko tokio, kas vienytų regionus, o ne juos skirtų.
Bet jie net nebando to daryti. Jie net rinkimų kampanijoje naudoja tokius šūkius, kad norisi ne tik neiti į rinkimus, bet ir spjauti jiems tiesiai į veidus
