Šį savaitgalį sukako lygiai metai, kai iš Honkongo į Maskvos Šeremetjevo oro uosto tranzito zoną atvyko bene labiausiai pasaulyje žiniasklaidos medžiojamas žmogus – E.Snowdenas.
30-ąjį gimtadienį švenčiantis buvęs JAV nacionalinės saugumo agentūros darbuotojas gali prisiminti tas abejonių ir baimės kupinas praėjusių metų birželio dienas.
Tuomet JAV įteikė savotišką „dovanėlę“ gimtadienio proga: paskelbė amerikiečio paiešką, atšaukė paso galiojimą ir jis įstrigo Maskvoje. Po po kelių mėnesių laukimo Rusija galiausiai suteikė prieglobstį. Gimtinėje jam grėstų 30 metų nelaisvės.
E.Snowdeno konfidencialių dokumentų vagystės iš NSA tapo didžiausiu JAV žvalgybos pažeidimu valstybės istorijoje.
Tad nenuostabu, jog amerikiečiai, ir ne tiktai jie, iki šiol kalba apie milžinišką žalą, kurią pasaulio žvalgybos agentūroms padarė E.Snowdenas.
Suzanna Andrews, Sarah Ellison ir Bryanas Burrough su didžiule paties E.Snowdeno pagalba pateikia detektyvinio romano vertą pasakojimą apie mokyklos nebaigusį vyrą iš Merilando, kuris atskleidė kruopščiai saugomas Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės paslaptis.
Apie šį įvykį E.Snowdenas yra sakęs: „Kai eini svarbias pareigas, kurios suteikia privilegijų ir priėjimą prie delikačios informacijos, sužinai itin sukrečiančių dalykų. Laikui bėgant susikaupia per daug informacijos apie nusikalstamą veiklą.“
Lyg išsigandęs studentas
Kiek daugiau nei prieš metus jis dar sėdėjo vienas savo viešbučio kambaryje Honkonge.
E.Snowdenas pasirūpino stebėjimo sistemomis prie kambario durų, kad pašaliniai negalėtų jo klausytis ar stebėti.
2013-ųjų gegužės 24-osios naktį jam buvo 29 metai, tačiau jis atrodė kur kas jaunesnis, liesas ir išblyškęs, kaip studentas mūvėjo nublukusius džinsus, vilkėjo baltus marškinėlius trumpomis rankovėmis.
Su juo bendravęs žurnalistas jį apibūdino kaip „itin išsigandusį“. Tuo buvo lengva patikėti.
Jis privalėjo gyvenimą pradėti iš naujo ir atsisakyti savo karjeros, merginos ir visko, ką buvo pasiekęs. Ir, nepaisant to, dabar paaiškėjo, kad jo planas gali nepavykti.
Į Honkongą jam teko atvykti keliomis dienomis anksčiau. Jo lagaminai buvo pilni nešiojamųjų kompiuterių ir laikmenų su tūkstančiais slaptų dokumentų, pavogtų iš JAV vyriausybės.
Bijojo būti nužudytas
Visi šie dokumentai, E.Snowdeno manymu, turėjo parodyti, kokias ribas Amerika peržengė stengdamasi apsaugoti save, savo piliečius ir sąjungininkus nuo realių ir įsivaizduojamų priešų.
Tačiau laikas bėgo. Jis žinojo, kad buvę vadovai jo ieško. Jis privalėjo visą informaciją perduoti žurnalistams.
Tačiau nė vienas iš trijų, su kuriais E.Snowdenas susisiekė, dar nesuspėjo apskrieti pusės pasaulio ir su juo susitikti.
O vienas žurnalistų, kuris dirbo „The Washington Post“, susitikti atsisakė būtent tą naktį.
Jei visas jo kelis mėnesius trukęs darbas nueitų perniek, geriausia, ko jis galėjo tikėtis, buvo užsienio šalies prieglobstis – gal Islandijos, gal Ekvadoro. Jeigu prieglobsčio negautų, jis būtų pasodintas į kalėjimą. Arba tiesiog nužudytas.
Iš pradžių šaltinį ignoravo
Beveik visą birželį laukdamas Honkonge E.Snowdenas turėjo laiko pagalvoti ir apie praeitį.
Viskas prasidėjo prieš šešis mėnesius. Šio įvykio pradžia buvo tarsi detektyvo įvadas.
Kaip ir dera šių laikų trileriui, pirmoji slapta žinia buvo nusiųsta iš JAV emigravusiam straipsnių autoriui ir buvusiam advokatui į jo vilą Rio de Žaneire.
Taip pat – provokuojamų filmų kūrėjai į jos butą Berlyne ir Pulitzerio premijos laureatui žurnalistui į jo biurą Manhatano centre.
Tiriamųjų straipsnių autorius Glennas Greenwaldas iš pradžių šį keistą laišką ignoravo.
Jis aktyviai kovojo su agresyviu valdžios slaptu gyventojų stebėjimu.
Jo straipsniai britų dienraštyje „The Guardian“ įvairių aktyvistų buvo įvertinti itin aukštais balais. Pirmasis elektroninis laiškas, kuris atsirado jo kompiuterio ekrane 2012-ųjų gruodžio 1-ąją, jam pasirodė labai paslaptingas.
Nežinomas siuntėjas, pareiškęs, kad turi G.Greenwaldui įdomios informacijos, paprašė jo viešosios šifruotės kodo (taip pat vadinamas P.G.P. kodu), kad jie galėtų bendrauti saugiai ir niekas jų diskusijos nestebėtų.
G.Greenwaldas P.G.P. kodo neturėjo ir tikrai nesiruošė verstis per galvą, kad galėtų pabendrauti su neaiškiu laiško siuntėju. Tačiau siuntėjas nepasidavė.
G.Greenwaldui jis nusiuntė filmą, kuriame buvo pasakojama apie teksto šifravimo technikas.
G.Greenwaldo ir vėl tai nesudomino.
Negi dabar reikės gaišti laiką ir žiūrėti filmą? Dėl ko? Siuntėjas vis dar neišsidavė, kokią informaciją siūlo.
Tokių siuntėjų, atskleidžiančių JAV sąmokslus, pasitaiko ne vienas ir ne du.
Ir tokie siunčia viską – nuo JAV žydų sąmokslo užkariauti pasaulį iki ryšių su ateiviais.
Filmų kūrėja buvo atsargi
Po mėnesio dvejonių G.Greenwaldas nusprendė į šiuos klausimus nesigilinti, o siuntėjas jam daugiau ir neberašė.
Vėliau, 2013-ųjų sausio pabaigoje, siuntėjas elektroniniu paštu susisiekė su dokumentinių filmų kūrėja Laura Poitras.
L.Poitras buvo įtraukta į JAV stebimų žmonių sąrašą ir nuo to laiko ėmėsi kovoti su masinio sekimo politika.
Siuntėjas apie filmų kūrėją paskaitė G.Greenwaldo straipsnyje ir matė vieną jos trumpametražį dokumentinį filmą apie NSA, kurios kompiuteriai ir tinklai analizuoja įvairių šalių susirašinėjimus, vykdo šnipinėjimo veiklą.
L.Poitras turėjo P.G.P. kodą, tačiau siuntėjo laiške buvo teigiama, kad ji privalo įsigyti dar saugesnę sistemą.
Jis filmų kūrėjai prižadėjo: „Aš priklausau vyresniajai žvalgybos bendruomenei. Tai nebus tavo laiko švaistymas.“
„Aš nežinau, ar tu nesieki manęs apgauti ar sukompromituoti“, – atšovė įtari filmų kūrėja.
Jo atsakas buvo ganėtinai aiškus: „Aš tau neužduosiu nė vieno klausimo. Bet turiu daug ką papasakoti.“
L.Poitras pasiteiravo, ar siuntėjas yra matęs vyriausybės surinktus dokumentus apie ją.
Jis teigė, kad nėra jų matęs, o su ja susisiekė, nes ji buvo nukentėjusi nuo sistemos, kurios tiesas jis norėjo paviešinti.
„Aš manau, kad tau ši sistema nepatinka, – rašė jis. – Tik tu gali papasakoti šią istoriją.“
Atrodė, kad visi siuntėjo faktai yra teisingi ir teisėti, bet L.Poitras vis tiek jaudinosi – jai būtinai reikėjo patarimų iš kolegų, kurie dirbo teisės ir nacionalinio saugumo srityse.
Suvokė informacijos svarbą
Vasario pradžioje L.Poitras susisiekė su Bartonu Gellmanu, Pulitzerio premijos laureatu, kuris „The Washington Post“ analizuodavo nacionalinio saugumo klausimus.
„Laura paklausė manęs, ar galėtume susitikti ir pakalbėti apie kai ką slapto, – prisimena B.Gellmanas. – Mes abu puikiai supratome, ką reiškia žodis „konfidencialu“, – ji norėjo, kad apie mūsų susitikimą jokiu būdu niekas nesužinotų.“
Susirašinėdami šifruotomis žinutėmis jie susitarė susitikti vienoje Niujorko kavinių, vėliau pereiti į kitą – taip siekdami išvengti juos sekančiųjų ar besiklausančiųjų.
Po pirmojo susitikimo L.Poitras įvairiais kanalais vis papasakodavo B.Gellmanui apie diskusijas su informacijos teikėju. Kuo ilgiau tai truko, tuo labiau jie abu pradėjo tikėti, kad tai tiesa.
Kai šaltinis papasakojo L.Poitras apie vyriausybės stebėjimo programas, ji surengė bendrą susitikimą su kolega G.Greenwaldu viename Niujorko viešbučių.
L.Poitras jiems liepė mobiliuosius telefonus palikti namie, nes žinojo, kad NSA gali net ir išjungtą telefoną paversti klausymosi priemone.
Ji išspausdino šaltinio siųstus laiškus ir juos parodė G.Greenwaldui. Juos perskaitęs jis nekantravo sulaukti susitikimo.
Gegužės pradžioje B.Gellmanas pats pradėjo gauti koduotas žinutes. Jų siuntėjas buvo pasivadinęs Veraxu (išvertus iš lotynų k. – Tiesos skleidėjas) ir teigė, jog turi rašytojui įdomios informacijos.
Po kelių savaičių Veraxas nusiuntė B.Gellmanui pristatymą, kuriame pasakojama apie NSA vykdomą programą pavadinimu „Prism“. Jos tikslas – slapta rinkti informaciją iš technologijų kompanijų, tokių kaip „Google“, „Microsoft“ ir „Facebook“.
B.Gellmanas iš karto suvokė, kad ši istorija gali sulaukti didelio susidomėjimo, ir susitiko su „The Washington Post“ redaktoriais, tačiau Veraxas liepė straipsnį išleisti jau per 72 valandas.
B.Gellmannas atsakė, kad nustatyti tikslios straipsnio išleidimo datos laikraštis negali – mat reikės kur kas daugiau laiko informacijos autentiškumui nustatyti.
Žurnalistai jautė įtampą
Tada šaltinis vėl susisiekė su L.Poitras, o ji – su G.Greenwaldu. Gegužės pabaigoje informacijos siuntėjas pagaliau paprašė su jais susitikti Honkonge.
Tuo metu viskas tapo dar sudėtingiau.
Kadangi G.Greenwaldas dirbo laikraštyje „The Guardian“, kelionė ir visas šis projektas tapo „The Guardian“ projektu.
Tačiau laikraštyje jis dirbo mažiau nei metus ir kadangi gyveno Brazilijoje, o pagrindiniai laikraščio biurai buvo įsikūrę Londone ir Niujorke, jį pažinojo vos keli redaktoriai, tad ir pasitikėjimo iš jų jis daug nesulaukė.
Penktadienį, gegužės 31-ąją, jis kartu su L.Poitras nuvyko į dienraščio biurą Niujorke, Manhatane. Laikraščio redaktorė JAV Janine Gibson nusprendė, jog šiai porai reikia palydos, ir kartu paskyrė keliauti patikimą žurnalistą veteraną 61-erių korespondentą iš Vašingtono Eweną MacAskillą.
Jau nuo pat pradžių tarp žurnalistų tvyrojo įtampa.
E.MacAskillas, mandagus škotas, kuris kalbėjo sodriu akcentu, G.Greenwaldo nepažinojo, o jo rašymo stilių vadino įžūliu.
L.Poitras į susirinkimą pakviesta nebuvo, tad jai teko vienai laukti viešbučio laukiamajame.
E.MacAskillas prieš ją buvo nusiteikęs priešiškai, o ji nebuvo patenkinta, kad į šią istoriją reikės įpinti dar vieną žurnalistą.
Kai visi susėdo J.Gibson kabinete ir peržvelgė „Prism“ programos dokumentus, E.MacAskillas neatrodė susidomėjęs.
„Apie NSA aš nieko nežinau“, – tarė jis, nors vėliau prisipažino tuo metu negalėjęs suprasti, „į kokius dokumentus mes žiūrime“.
Po susirinkimo L.Poitras buvo be galo nusiminusi. Ji G.Greenwaldą įspėjo, kad keliauti į Honkongą pakviesdami „The Guardian“ reporterį jie kelia pavojų visam projektui.
Šaltinis tikėjosi sulaukti dviejų žmonių – jeigu jis išvys trečią, gali nieko nebūti. Tačiau redaktorių tai neįtikino.
„Ar skanus alus?“
Kitą rytą, kai G.Greenwaldas ir L.Poitras taksi automobiliu važiavo į oro uostą, filmų autorė vis dar nerimavo dėl E.MacAskillo dalyvavimo projekte.
O pastarasis jaudinosi dėl laikraščio žurnalistų sekimo, tad dėl to sugalvojo specialiai, lyg senamadiški vyresniosios kartos šnipai užšifruotą kodą, kuriuo naudodamasis galės savo viršininkams nurodyti šaltinio pateikiamą informaciją.
Tad redaktorius turėjo pateikti klausimą: „Ar skanus „Guinness“ alus?“
Jeigu šaltinio pateikta informacija yra tikra, E.MacAskillas turėjo atsakyti „labai skanus“.
Kaip dabar jau paaiškėjo, alus pasirodė esąs labai skanus.
Tai, ką visi trys žurnalistai patyrė atvykę į Honkongą, tapo vienu didžiausių žurnalistinių perversmų nuo Pentagono dokumentų nutekinimo.
Tik tada paaiškėjo, kad paslaptingasis elektroninių laiškų siuntėjas buvo jaunas kompiuterių specialistas E.Snowdenas, kuris dabar yra laikomas vienu svarbiausių naujausių laikų slaptos informacijos viešintojų.
Milžiniška skandalo svarba
E.Snowdeno istorijos svarbos neįmanoma neįvertinti. Jo atradimai paskatino prezidento ir kelias Kongreso komisijas atlikti specialius tyrimus.
Taip pat sukėlė didelį spaudimą JAV diplomatijai.
Būtent E.Snowdeno dėka paaiškėjo, kad NSA sekė šalies kanclerės Angelos Merkel, Brazilijos lyderės Dilmos Rousseff mobiliųjų telefonų skambučius.
E.Snowdeno paskleista informacija sukėlė tikrą panikos bangą JAV žvalgybos bendruomenėje, o prezidento Baracko Obamos administracijai kelis mėnesius teko gintis nuo kaltinimų.
Akivaizdu, jog padariniai bus jaučiami dar kelerius metus, jeigu ne kelis dešimtmečius.
Dabar aišku, kad 2001-aisiais Vašingtono sukurta apsisaugojimo nuo teroristinių išpuolių sistema niekada neveiks taip, kaip planuota anksčiau.
„E.Snowdenas ne tik atskleidė smulkius šios sistemos niuansus, bet ir visuomenei pateikė visai kitą žvalgybos darbo suvokimą“, – teigė vienas buvęs JAV centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius.
Paskleista informacija paskatino plačius ginčus dėl to, kas yra privatu ir atvira, plačias ir ilgai trunkančias diskusijas dėl tautos ir konstitucijos apsaugos skirtumų. Staiga iškilo klausimų, ar asmenys, ar visa šalis gali išlaikyti paslaptį.
Vien dėl E.Snowdeno pasaulis, kuriame gyvename, tapo neatpažįstamas.
Dabar žmonės daug mažiau pasitiki internetu ir savo įrenginiais, nes mano, jog jie gali būti naudojami ne tik privatiems asmenims sekti, bet ir visuomenės ir politikos kontrolei.
JAV vyriausybė mėgina išsisukti iš susidariusios situacijos.
Programišiai ir visa technologų bendruomenė ieško naujų būdų užtikrinti bent savo, jei ne visų, komunikacijos sklaidą.
„Mes užmigome dėl mūsų privatumo klausimo, o E.Snowdenas mus visus pažadino“, – sakė Džordžtauno universiteto Teisės fakulteto profesorius Davidas Colas, kuris specializuojasi nacionalinio saugumo ir konstitucinės teisės srityse.
Nepaisydami to, į E.Snowdeną amerikiečiai žvelgia dviprasmiškai. Vieni tiki, kad informacija, kurią jis paskleidė, daro valstybę blogesnę, o kitiems neįtiko būdas, kaip žvalgybininkas šiuos faktus paviešino.
Ar E.Snowdenas yra naujųjų laikų didvyris, ar tik išdavikas? Nuomonės dėl to, regis, išsiskirs dar ilgai.
Duodamas vieną retų savo interviu JAV leidiniui „Vanity Fair“ E.Snowdenas gynė savo įsitikinimus ir aiškiai išdėstė savo nuomonę.
„Kiekvienas žmogus gyvenime yra matęs neteisybės, ir nesvarbu, ar ji buvo vykdoma dideliu, ar mažu mastu.
Tuo momentu dažnas žmogus tiesiog užsimerkia, nes bijo padarinių. Bet nelygybei ir nehumaniškumui yra ribos, kurias kiekvienas gali toleruoti. Aš per tą ribą perlipau ir dabar nesu vienas“, – argumentavo E.Snowdenas. („Vanity Fair“, LR)
Kas yra Nacionalinio saugumo agentūra?
NSA (nuotr.) yra agentūra, kuri gali klausytis beveik kiekvieno telefono skambučio Jungtinėse Amerikos Valstijose, jau net nekalbant apie šimtus milijonų skambučių užsienyje.
Siekdama surinkti dar daugiau duomenų, agentūra bendradarbiauja su analogiška agentūra Jungtinėje Karalystėje – Vyriausybės komunikacijų vyriausiąja tarnyba, taip atsiranda galimybė susekti ryšius, kurie driekiasi per šviesolaidžio kabelius tarp duomenų centrų ir interneto kompanijų.
NSA stebi net ir kompiuterinius žaidimus, mobiliųjų telefonų programėles ir kiekvieną skaitmeninio pasaulio kampelį – viską, kas jiems sukelia bent menkiausią įtarimą.
Kai jie suseka šifruotą ar užblokuotą kodą, iškart ieško trūkumų kodų sistemoje ir siekia į juos įsilaužti. Neišvengiamai daugiausia surinktos informacijos yra iš paprastų Amerikos piliečių, kurie net nenumanė esantys sekami.
Virtuali gabaus tinginio iš garsios šeimos vaikystė
Edwardas, antrasis Lono ir Elizabeth Snowdenų vaikas, gimė 1983-iųjų birželio 21 dieną Šiaurės Karolinoje, Elizabet Sityje. Mieste, esančiame šalia upės, įsikūrusi didžiausia šalyje JAV pakrančių apsaugos tarnybos bazė.
Kelios Snowdenų giminės vyrų kartos, įskaitant ir Edwardo tėvą, ir senelį, tarnavo pakrančių apsaugoje. Snowdenų giminė viena seniausių regione ir didžiuojasi, jog didžioji vyrų dalis buvo karininkai ar teisėsaugos pareigūnai – netoliese yra kapinės, kuriose jų pavardė antkapiuose minima nuo 1886-ųjų.
Aplinkiniai juos apibūdina kaip darbščius, konservatyvius, didingus, atspindinčius tradicines Amerikos šeimos vertybes. Tačiau tarp jų nebuvo nė vieno garsaus veikėjo.
Prieš Edwardui patenkant į laikraščių antraštes vienintelis jo giminaitis, apie kurį buvo rašoma spaudoje, buvo senelis, kuris 1964 metų lapkričio mėnesį nesuvaldęs naujo automobilio pražudė šalia sėdėjusį keleivį.
Jis pats žuvo jau po ketverių metų, būdamas 36-erių, kai vėl nesuvaldė vairuojamo automobilio ir nuvažiavęs nuo kelio įlėkė tiesiai į greta esantį kanalą. Jo sūnus Lonas, kuriam, kai žuvo tėvas, tebuvo 7-eri, vedė savo išrinktąją iškart baigęs vidurinę mokyklą. O po ketverių metų pora susilaukė Edwardo.
E.Snowdeno motina nė sykio nėra davusi interviu apie savo sūnų, tačiau jo tėvas, dabar jau išėjęs į pensiją pakrančių apsaugos pareigūnas, šiuo metu gyvenantis Pensilvanijoje, savo sūnų apibūdino kaip švelnaus būdo ir išskirtinio intelekto.
1992-aisiais šeima persikėlė gyventi į Kroftono miestą Merilando valstijoje. Sutapimas ar ne, tačiau vos 5 mylios nuo jų namo buvo įsikūrusi NSA centrinė būstinė.
Kroftone pilna raudonų plytų namų, ąžuolais apsodintų vingiuotų gatvių, jame gyvena tūkstančiai dirbančių karininkų ir žvalgybininkų. Daugelio Edwardo klasės draugų tėvai niekam negalėjo pasakoti, kuo jie dirba.
1997-ųjų rudenį Edwardas pradėjo lankyti Ana Arandel gimnaziją. Kai kitų metų rudenį jis susirgo mononukleoze, teko praleisti kelis mokslų mėnesius.
Tačiau į šią mokyklą jis nebegrįžo – dar prieš baigiant antruosius mokslo metus iš jos buvo išmestas. Tada pradėjo gyventi paaugliško tinginio gyvenimą. Būtent šiuo laikotarpiu Edwardas perprato kompiuterinę techniką ir plačias interneto galimybes. Taip pat jis baigė kelis valstybinių universitetų kursus ir gavo sistemų inžinieriaus sertifikatą.
Nuo penkiolikos metų Edwardas penkerius metus praleido prie kompiuterio. 2002-aisiais po sudėtingų skyrybų su vyru jo motina įsigijo butą ir leido Edwardui ten gyventi.
Jo kaimynė Joyce Kinsey pasakoja, jog negalėdavo atsistebėti, kiek laiko E.Snowdenas praleidžia prie kompiuterio, – valandą po valandos, visą naktį iki pat aušros.
Kaip žmogus E.Snowdenas buvo tylus ir ramus. Tačiau virtualiame pasaulyje jis mokėjo atsiskleisti, tapdavo protingas, apsukrus ir šmaikštus. Jo virtualaus gyvenimo evoliuciją galima atsekti pagal jo įžvalgas, parašytas interneto pokalbių svetainėje pseudonimu „Ars Technica“ (šis puslapis priklauso įmonei „CondéNast“,
kuri leidžia „Vanity Fair“). Pirmajame skelbime 2001 metais jis rašė: „Tai man pirmas kartas, tad nesmerkite.“
Žinoma, jo gyvenimas virė ne tik internete. Maždaug 2002-aisiais jis prisijungė prie grupės draugų, kurie buvo įnikę į itin populiarius tarp moksliukų japonų animacinius filmukus – anima ir tapo grupės lyderiu.
Tik po 2001-ųjų rugsėjo 11 dienos įvykių jis suprato savo tikrąjį pašaukimą. E.Snowdenas neslėpė, jog šie išpuoliai jį labai sukrėtė, tad jis norėjo prisidėti prie šalies įsiveržimo į Iraką.
2004-aisiais jis padarė tai, ko ir galima tikėtis iš nedirbančio dvidešimtmečio, – įstojo į kariuomenę.
„Aš jaučiau pareigą padėti žmonėms, gyvenantiems priespaudoje“, – vėliau sakė jis. Tiesa, vėliau jis kariuomene nusivylė, o galiausiai sulaukęs 18 metų gavo svajonių darbą – tapo kompiuterių inžinieriumi CŽV, kuri glaudžiai bendradarbiauja su NSA.
