Neaiškiais keliais talibų nelaisvėje atsidūrusio seržanto Bowe’o Bergdahlo išvadavimo istorija, iškeičiant jį į penkis aukšto rango teroristus, supykdė Amerikos visuomenę, rašo „Lietuvos rytas“.
Daugeliui sunku suprasti, kas tuo metu darėsi to kario galvoje, kai jis nusprendė palikti savo postą, ko jis siekė.
Sena B.Bergdahlo draugė nutarė atskleisti dalį jo tamsaus ir sudėtingo vidinio pasaulio, kad apgintų nuo kaltinimų dezertyravimu ir tėvynės išdavyste.
Jos teigimu, Amerikos valdžia pati kalta, priėmusi tokį žmogų į karinę tarnybą.
Keisti įrašai apie tamsą
Dar prieš tapdamas Talibano kaliniu, dar prieš parašydamas savo dienoraštyje „aš esu vienišas mirtinos nebūties vilkas“ ir prieš įstodamas į armiją B.Bergdahlas turėjo psichologinių problemų.
Būtent dėl to 2006 m. jis buvo pašalintas iš JAV pakrančių apsaugos tarnybos.
B.Bergdahlo ranka rašytas dienoraštis, primargintas esė, istorijų, jo elektroniniai laiškai atskleidžia, kad jis – labai sudėtingas ir trapus jaunas žmogus, iš paskutiniųjų stengęsis išlaikyti psichikos stabilumą nuo tos akimirkos, kai prasidėjo parengiamieji mokymai, iki 2009 m., kai paliko savo tarnybos postą Rytų Afganistane.
„Man neramu, – skundėsi jis dienoraštyje prieš kelionę į Afganistaną. – Kuo labiau artėja išsiuntimo diena, tuo labiau rimsta balsai. Aš grįžtu. Tampu šaltesnis. Mano jausmai praplaunami geležine logika ir treniruotėmis, visais bejausmiais šaltais tamsos sprendimais.“
Vėliau – dar keisčiau: „Aš neprarasiu šio proto – šis pasaulis yra giliai mano viduje. Aš neprarasiu šios grožio aistros.“
Kitoje vietoje B.Bergdahlas sau būdinga kiek padrika kalba prisipažino: „Bandau išlaikyti save visą kartu.
Taip pavargau nuo tamsos, bet kas man nutiks be jos. Prakeikimas, kodėl aš nuolat apie tai galvoju vis daugiau...“
2009 metų birželio 9-ąją, likus trims savaitėms iki pabėgimo, B.Bergdahlas draugei nusiuntė elektroninį laišką.
Pusiau užkoduotoje žinutėje jis kone vaikiška kalba parašė: „ligoms čia nėra gerai“, ir žadėjo pranešti, kada turės aiškią kryptį, ką daryti toliau.
Šis laiškas – viena iš daugelio B.Bergdahlo užuominų apie neaiškius planus ir svajones išeiti – į Kiniją, kalnus ar, kaip jis pats sako vienoje vietoje, „į dailininko nupieštą pasaulį, pasislėpti nuo kraujo ir riksmų, pasislėpti nuo monstro savyje“.
Dingus B.Bergdahlui, po kelių dienų dėžė su jo mėlynu spirale įrištu dienoraščiu, nešiojamuoju kompiuteriu, Ayn Rand filosofinio fantastinio romano „Atlantas ištiesia pečius“ kopija, kariniais įrašais ir kitais daiktais atsidūrė draugės Kim Harrison namuose. Šią merginą B.Bergdahlas armijos dokumentuose buvo nurodęs kaip asmenį, turintį gauti jo palaikus.
Kariauti tiko bet kas
Po skandalingo apsikeitimo karo belaisviais B.Bergdahlas buvo maišomas su žemėmis – vadinamas ir dezertyru, ir galimu talibų agentu.
Tad neapsikentusi jo draugė nusprendė paviešinti jo dienoraščius, kad žmonėms padėtų suprasti, koks iš tiesų jis jautrus ir pažeidžiamas.
B.Bergdahlo tėvai atsisakė kalbėti apie sūnaus psichikos būklę.
K.Harrison ir kiti B.Bergdahlui artimi žmonės pasakoja, kad jau 2008 m. priimant jį į armiją turėjo kilti klausimų dėl jo tinkamumo karinei tarnybai.
Pašalinimas iš Pakrančių apsaugos tarnybos dėl psichologinių priežasčių paprastai laikomas pagrindu diskvalifikuoti potencialų naujoką kaip netinkamą ir karo tarnybai.
Pakrančių apsaugos tarnybos dokumentuose yra nurodoma, kad B.Bergdahlas pasitraukė iš tarnybos po 26 dienų mokymų.
Tiesa, tokiuose įrašuose išmetimo priežastis nebūna nurodoma, informacijos apie tai nelieka.
Aukštas armijos pareigūnas, kalbėdamas anonimiškai, patvirtino, kad armija žinojo šį B.Bergdahlo biografijos faktą. Formaliai priimant į armiją tokiomis aplinkybėmis B.Bergdahlui turėjo būti padaryta išimtis. Tačiau atrodo, kad būta kitų, paprastesnių, priežasčių.
2008 m. vykstant dviem karams Irake ir Afganistane, JAV armija masiškai samdė naujokus darydama išimtį net kriminaliniams nusikaltėliams, turintiems sveikatos ir kitokių problemų.
2008 m. armijos karo koledžo tyrimas rodo, kad tais metais kas šeštas naujokas buvo priimtas išimties tvarka.
Netinkamas karo tarnybai
B.Bergdahlo pažįstamų visai nenustebino, kad jis netiko dirbti Pakrančių apsaugos tarnyboje. Jų manymu, karinei tarnybai jis taip pat negalėjo būti tinkamas.
„Jis yra idealus pavyzdys žmogaus, kuriam neturėtų būti galima eiti į karą, – įsitikinusi K.Harrison. – Blogesnis atvejis būtų tik žmogus, kurio žemas intelekto koeficientas. Mano manymu, jiems tai nerūpėjo.“
Ji pati visai neseniai prisiruošė pasižiūrėti B.Bergdahlo paleidimo vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip jis pastėręs eina iš talibų sunkvežimio į JAV karinį sraigtasparnį.
Pasak jos, ankstesniuose propagandiniuose Talibano įrašuose ji visada atpažindavo senąjį gerąjį B.Bergdahlą, o naujajame įraše jis visai kitoks, įsitempęs.
„Šviesa šiose tamsybėse“
B.Bergdahlo dienoraštyje, laiškuose ir nešiojamajame kompiuteryje nėra jokių užuominų apie Talibaną ar karo Afganistane politiką. Daugiausia jis aprašinėjo savo jausmus ir mintis.
Pirmasis įrašas dienoraštyje darytas 2008 m. birželio 11-ąją – tą mėnesį jis nuvyko į armijos treniruočių bazę Džordžijoje.
Paskutinis dokumentas – 2009 m. birželio 27-osios elektroninis laiškas. Jis buvo parašytas likus trims dienoms iki dingimo.
„Tai tiktai mintys šios kelionės pradžioje, – kruopščiomis pasvirusiomis raidėmis prasideda dienoraštis. – Šios mintys bando užvaldyti mano protą...
Didelę savo gyvenimo dalį praleidau galvodamas, kad viskas, kas yra prieš mane, yra tamsa, kad tamsa bus iki pačios paskutinės akimirkos.
Žinau, kad tai netiesa. Žinau, kad šioje tamsoje esama šviesos ir kad galiu ją pasiekti, jeigu nesiliausiu eiti, judėti į ją.“
Nors B.Bergdahlo draugai labai susirūpino, kai jis nusprendė stoti į armiją, jie tai vadina „tipišku Bowe’u“.
Išaugęs kaime Aidaho valstijoje, mokytas namuose B.Bergdahlas įsitraukė į gretimo Kečumo miesto menišką ir laisvai mąstančią bendruomenę.
Su K.Harrison jis susipažino pradėjęs lankyti baletą ir fechtavimąsi jos vadovaujamame menų centre. Jis išėjo iš namų ir gyveno vis pas kitus žmones, artimai susidraugavo su K.Harrison sūnumi Shane’u ir dukterimi Kayla.
Visi tų laikų pažįstami B.Bergdahlą apibūdino kaip jauną į save įsigilinusį žmogų, kuris kartais juodai lakuodavosi nagus ir tapatinosi su japonų samurajais ir viduramžių riteriais.
Jį dažnai buvo galima matyti rašantį dienoraštį arba skaitantį. B.Bergdahlas mėgo save vaizduoti kaip tamsią, drąsią būtybę galantiška dvasia. Draugai dėl to jį dažnai patraukdavo per dantį.
Sulaukęs 18-os B.Bergdahlas leidosi ieškoti nuotykių.
Jis sakė draugams, kad Floridoje prisidės prie buriuotojų įgulos, vyks į Prancūziją ir įstos į svetimšalių legioną, dviračiu keliaus po Pietų Ameriką, bet maždaug po mėnesio grįždavo į Kečumą.
Vieną 2006 m. dieną B.Bergdahlas pranešė, kad stoja į Pakrančių apsaugos tarnybą. Draugai manė, kad tai visiškai nesuderinama su jo asmenybe.
K.Harrison sako bandžiusi jį atkalbėti, bet galiausiai nusileidusi ir pati nuvežusi laikyti stojamojo egzamino.
Netrukus B.Bergdahlas išvyko į treniruočių stovyklą ir iš ten jai siuntė laiškus, kritikuojančius griežtą karinę discipliną.
Draugei tai kėlė nerimą. Kai po kelių savaičių jis grįžo, pasak jos, buvo psichologiškai išsekęs. Tačiau draugei atkakliai tvirtino, kad išsekimas yra viso labo suvaidintas, bet ji nepatikėjo.
Panašių atsitikimų, kai B.Bergdahlas bandydavo įtikinti aplinkinius ir save, kad jis kontroliuoja savo būseną, atsimena ir kiti draugai.
Po poros metų, 2008 m., B.Bergdahlas pranešė K.Harrison, kad užsirašė į armiją. Moteris liko apstulbusi, kas jį tokį ten priėmė.
Užrašinėjo savo nerimą
2008 m. birželį B.Bergdahlas nuvyko į karinių treniruočių stovyklą Džordžijoje, nuo tada ir pradėjo rašyti mėlynąjį dienoraštį.
Pabaigoje esančiame kalendoriuje pažymėjo dienas vienodais brūkšneliais ir taškais.
Viduje prikaišiojo iškirptų sudoku su atsakymais, priklijuotais kitoje pusėje.
„Vilką, sargį, skaliką, šunį – aš šaukiu juos iš savo vaikystės, – rašė jis pirmuosiuose puslapiuose. – Mano egzistencija yra tremtis. Gyventi šio pasaulio pakraščiuose kaip sargybiniui...“
Jis rašė apie lėkštą ir paviršutinišką nuomonę apie jį ir apie „šį pragarą, kuris yra pilnas kvailių, ir jie visi yra iliuzijos dalis“.
„Kulkų kempinės, – rašė jis vienoje vietoje. – Taip kai kurie JAV karinio jūrų laivyno specialiųjų pajėgų SEAL kariškiai vadina konvencinių sausumos pajėgų karius. – Tai tiesa, kareivio darbas iš esmės yra mirti.“
B.Bergdahlas aprašė ir nemažai charakterių eskizų istorijoms apie riterius filosofus ir apie mergaitę, kuri „mėgsta grožį, kurį mato šiame pasaulyje“.
„Man neramu, – parašyta vos už kelių puslapių. – Atsimink. ATSIMINK. Vaizduotė. Realybė. Sapnuoti. Visatos. ATSIMINK. Šaltas. Sraunus. Švarus. Ramus. Logika. Nebūtis. Mirk čia. Ištuštėk čia.“
Ruošdamasis dislokavimui Afganistane B.Bergdahlas pradėjo sudarinėti ilgus sąrašus, tarp jų ir pavadintą „Filmai mano beprotybei“, kuriame buvo „Namas ant vandens“, „Merė Popins“, „Anglas ligonis“ ir „Avinėlių tylėjimas“. Jis rašė ir apie savo fantazijas bei tikslus.
„Vieną dieną, jeigu čia tam pasiruošiu, keliausiu aplink pasaulį. Nesinaudosiu lėktuvais, tiktai traukiniais, laivais, automobiliais ir... (jeigu jas vis dar turėsiu) savo kojomis, – rašė B.Bergdahlas. – Išmoksiu rusų kalbą. Išmoksiu japonų. Išmoksiu prancūzų. Išmoksiu kinų.“
Paskutiniame prirašytame dienoraščio puslapyje jis išdėstė kelias idėjas, iš kurių paskutinė buvo „istorija apie ėjimą iš proto keliauti po žemę vienam“.
Ant popieriaus skiautelės, įkištos į dienoraštį, jis parašė: „Eikim prie šito pabaigos. Eikim. Eikim iš čia.“
Užsiminė apie planus
Afganistane B.Bergdahlas turėjo tūnoti smėlėtame futbolo aikštės dydžio plote, aptvertame spygliuotąja viela.
Į šį nykų kraštovaizdį B.Bergdahlo atsivežtame naujame nešiojamajame kompiuteryje buvo pilna debesų – oranžinių, mėlynų ir pilkų – nuotraukų, saulėtekio ir saulėlydžio vaizdų.
Tarnybos draugai jį apibūdino kaip mąslų atsiskyrėlį, taip pat „gerą kareivį“, kuris visada darydavo, kas prašoma.
Kompiuteryje išsaugotame dokumente, pavadintame „išmesk smegenis“, B.Bergdahlas rašė, kad jaučiasi atsidūręs keistoje vietoje.
„Tarsi būčiau atsitraukęs nuo žmogiškojo pasaulio, bet atsidūręs arčiau žmonių, – rašė jis. – Tai, ko nekenčiu, yra ne žmonės, o visuomenės idėjos ir tikrovė, kuri jas palaiko... Aš noriu tai pakeisti, noriu visada, bet tada mano protas tiesiog užsirakina, lyg kas nors kitas mano prote užtrenktų duris man priešais veidą... Noriu išstumti savo protą į išorę ir išmesti į gilų tarpeklį.“
Dokumente, sukurtame po kelių dienų, beveik du puslapius kartojama frazė: „Lipdukas ar užtrauktukas/lipdukas ar užtrauktukas/lipdukas ar užtrauktukas.“
B.Bergdahlo būrys faktiškai išvengė kovų.
2009 m. gegužę buvo vienas rimtas mūšis su talibais, taip pat nepavykusi misija, per kurią jis ir jo bendražygiai turėjo keturias dienas klajoti kalnuose.
„Man nesvarbu, ar mano kūnas bus visas, ar pelenai, – rašė jis vienam savo draugų. – Gal geriau visas – aš tiesiog maloniau jausčiausi, jeigu mano kūnas būtų įmestas į jūrą visas, o ne tiesiog pelenai išbarstyti per bortą... Ačiū.“
Birželio 7 dieną, trys savaitės prieš išėjimą iš tarnybos vietos, B.Bergdahlas parašė elektroninį laišką K.Harrison dukteriai Kaylai ir paprašė, jeigu jis mirtų, saugoti motiną nuo panikos ir blogų minčių, užsiminė pradėjęs „formuoti planus“.
Sunerimusi Kayla paklausė, kokie tai planai, ir tada jis nusiuntė jai minėtą pusiau šifruotą žinutę, kad ligoms čia ne vieta.
„Kaip toli žmogus turėtų nueiti, kad surastų visišką laisvę, – B.Bergdahlas rašė Kaylai birželio 21-ąją. – Kad kas nors taptų laisvas, ar jie turi teisę sugriauti pasaulį, kad gautų tą laisvę?“
B.Bergdahlas viename paskutinių laiškų užsiminė apie Džoną Goltą, A.Rand romano „Atlantas ištiesia pečius“ herojų.
„Netarnausiu nei banditams, nei melagiams, nes aš žinau Džoną Goltą ir suprantu...
Šis gyvenimas – per trumpas tarnauti tiems, kurie daro kompromisus su vertybėmis ir etika. Aš baigiau daryti kompromisus“, – rašė jis.
O po trijų dienų B.Bergdahlas paliko savo tarnybos vietą.
B.Bergdahlą lygina su serialo herojumi
Seržantas B.Bergdahlas iš Heilio, Aidaho valstijos, buvo vienintelis JAV karys, talibų paimtas į nelaisvę Afganistane. Jis tarnavo Paktijos provincijoje netoli Pakistano sienos. 2009 m. birželio 30 d., praėjus penkiems mėnesiams nuo atvykimo į Afganistaną, karys pradingo.
Didžiąją dalį nelaisvėje praleisto laiko B.Bergdahlą sučiupę „Haqqani“ tinklo kovotojai laikė už sienos Pakistane. „Haqqani“ tinklas, susijęs su Afganistano Talibanu, veikia Afganistano ir Pakistano pasienyje.
Vašingtonas ilgai ieškojo būdų, kaip išlaisvinti savo vienintelį Afganistano karinio konflikto belaisvį. Buvo netgi sukurta Bowe’o palaikymo kampanija, kuriai vadovavo jo tėvai. Karo belaisvis iš eilinio buvo paaukštintas iki seržanto.
Derybos dėl B.Bergdahlo prasidėjo prieš trejus metus, kai JAV ir Talibano pareigūnai susitiko akis į akį Katare.
Bet derybos nejudėjo į priekį, nes JAV darė spaudimą dėl platesnio taikos proceso, o Talibanas tenorėjo apsiriboti belaisvių apsikeitimu.
Prieš metus derybos nutrūko Afganistano valdžiai ėmus prieštarauti dėl Talibano atstovybės atidarymo Katare, tačiau slapti pokalbiai ir toliau tęsėsi tarpininkaujant Katarui.
Postūmis vėl derėtis atsirado, kai JAV paskelbė planus iki 2016 m. pabaigos iš Afganistano atitraukti beveik visus savo karius.
Lūžis įvyko, kai griežtai linijai atstovaujantys Talibano lyderiai sušvelnino savo poziciją dėl belaisvių.
Senatorius Johnas McCainas pabrėžė, kad talibai, kurie buvo perduoti mainams tarpininkavusiam Katarui, buvo „vieni didžiausią grėsmę keliančių asmenų“.
Keisti ir nelygūs mainai, už vieną amerikietį, mįslingomis aplinkybėmis pabėgusį iš savo tarnybos vietos ir atsiradusį pas talibus, atiduodant penkis pavojingus teroristus, įaudrino ne tik politikus, bet ir JAV visuomenę.
„Facebook“ netgi susibūrė bendruomenė, kuri B.Bergdahlą vadina išdaviku. Ieškodami pradingėlio žuvo 6 jo dalinio kariai, žuvo ir buvo sužeista daug karių iš kitų dalinių.
Netikintys pasaka apie didvyrį B.Bergdahlo istoriją kartais lygina su populiariame seriale „Tėvynė“ („Homeland“) pasakojama istorija apie sugrįžusį buvusį karo belaisvį Nikolą Brodį, kuris pradeda politinę karjerą.
Seriale jūrų pėstininkų seržantas Nikolas Brodis buvo laikomas dingusiu be žinios, bet per specialiąją operaciją buvo rastas slaptoje teroristų bazėje. CŽV agentė įtaria, kad Nikolas Brodis iš tikrųjų užverbuotas „Al Qaeda“ ir tyčia paliktas jį „išgelbėjusiam“ padaliniui, o dabar planuoja JAV surengti teroristų ataką. O šalies vadovybė ir visuomenė tiki, kad jis – karo didvyris, ir tai dar labiau apsunkina tyrimą.
