Erhanas Kurtas – vienas tų, kurie padeda persikelti. Vėsoką sekmadienio vakarą jis važiuoja vieškeliu, kuriame automobilius gali suskaičiuoti pirštais. Pro rūką kelias vos matyti, bet vairuotojas nepasiduoda. Greičiau į gimtinę!
Vėlai vakare grįžęs į kaimą, kuris kažkada buvo jo namai, jis galės atsipalaiduoti: išgers butelį viskio, o gal ir du, gal tris. Daug rūkys ir kalbėsis – kaip visada sugrįžęs į Bulgariją, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Rytai-Vakarai".
Galima ginčytis, kuri Europos Sąjungos šalis skurdesnė: Bulgarija ar Rumunija. Džiaugsmo abiejose nedaug. E.Kurtas pravažiuoja geležinkelio stotį, kurioje jau seniai nebestoja traukiniai, ir apleistas gyvulių fermas.
Prie įvažiavimo į Slivo Polės kaimą apleistas merdi namas, kuriame jis prieš 32 metus išvydo pasaulį. Šalia – baras, seniai bankrutavęs.
Kaime – maisto prekių parduotuvė, kurioje dauguma perka į skolą, ir kirpykla, kuri dirba tik todėl, kad kamarėlėje veikia tarptautinės pinigų perlaidų bendrovės „Western Union“ punktas.
Jo dangaus mėlynumo BMW pravažiuoja buvusių kaimynų namus, jau seniai nemačiusius remonto.
„Be pinigų iš Hamburgo kaimas nesugebėtų pragyventi, visi mirtų badu“, – sako E.Kurtas.
„Visi“ – tai tie, kurie dar liko. Išvažiavusiųjų tėvai. Jų sūnūs ir dukterys jau gyvena Berlyne, Erfurte arba Hamburge.
Kaip ir E.Kurtas, vienas išvažiavusiųjų.
Patys buvo vargšai
Tačiau E.Kurtas nuolat grįžta. Šiandien jis – transporto bendrovės savininkas. Jo kroviniai – žmonės, nebeturintys nieko, vien tik viltį, kad kuriame nors Vokietijos mieste jie gyvens geriau. Tie laimingieji, kuriuos E.Kurtas pasiima drauge, važiuoja į Hamburgą dirbti.
Šalia jo mašinoje sėdi jo draugas Meco Gulis. Jis savo mikriuku kas savaitę nuvažiuoja daugiau kaip 4 tūkst. kilometrų – iš Bulgarijos į Vokietiją ir atgal.
M.Gulis atveža E.Kurtui naujų darbininkų.
Abu vyrai pažįstami nuo vaikystės: užaugo toje pačioje gatvėje. Gimė socializmo metais, suktis išmoko jau demokratijos laikais. Iš pradžių jie Bulgarijoje prekiavo gyvuliais, vėliau skynė braškes Graikijoje, kur naktį apsiklodavo tuo pačiu tentu.
„Tada patys buvome vargšai samdiniai“, – prisimena E.Kurtas be jokios nostalgijos.
Dabar vyrai vieną po kito tuština Bulgarijos kaimus. Išlipęs iš savo BMW E.Kurtas ne be pasididžiavimo rodo, ką pasiekė: šis kaimynas dabar gyvena Hamburge, ir šis, ir anas.
Vienas kitas dar rūšiuoja vynuoges Ispanijoje, pora skina braškes Graikijoje, dar keli kočioja tešlą picoms Danijoje.
Globalizacijos vergai
E.Kurtas juos vadina globalizacijos vergais. Kažkada jie buvo jo kaimynai, o dabar – jo prekė. Ypač didelės pagarbos jiems verslininkas nejaučia.
„Kvailiai, vieni nenueitų netgi iki darbovietės“, – gūžteli pečiais, o važiuodamas garsiai įjungia radiją, kad nereikėtų kalbėtis.
E.Kurtas žino, kad oficialiai jo žmonių Vokietijoje niekam nereikia. Jie nebaigę universitetų. Jie – ne inžinieriai ir ne gydytojai. Jie nemoka nei vokiškai, nei angliškai. Jie nėra elitas ir net ne profesionalai. Bet jie vis tiek važiuoja.
Pagal Vokietijos įstatymus jo darbininkai – individualių įmonių savininkai. Nesvarbu, kad jie neturi net sąskaitos Vokietijoje ir nemoka užpildyti formuliaro. E.Kurtas pasakys, kiek jie uždirbo. Tereikia pasirašyti.
Naujosiose ES šalyse, ypač Bulgarijoje ir Rumunijoje, daug tokių žmonių. Ištisus dešimtmečius Bukarešto, Sofijos ir Rusės priemiesčiuose ir savo kaimuose jie laukė, kol galės gyventi geriau. Bulgarijai ir Rumunijai 2007 metais įstojus į ES pažadas ėmė pildytis. Bet svetur.
Nepraturtėjo, bet ir nebadauja
Nereikia būti emigracijos specialistu, kad pastebėtum, jog ištisi Bulgarijos ir Rumunijos kaimai traukia į Vakarus. Rumunų Fentenelė persikėlė į Berlyno Noikelno rajoną, Barbuleščio kaimas įsikūrė Duisburge, o Slivo Polė kuriasi Hamburge, Vilhelmsburgo rajone.
Vasarą E.Kurtas, M.Gulis ir jų darbininkai grįžta į gimtinę. Sustoję prie automobilių dirbtuvių gimtajame kaime jie geria tirpiąją kavą iš plastikinių puodelių ir diskutuoja apie benzino kainas: kur pigiau prisipilti degalų – Rumunijoje ar Vengrijoje?
Vyrai kalbasi turkiškai. Jie – turkų mažumos Bulgarijoje dalis. Slivo Polė išvertus reikštų „turkų kaimas“.
„Praturtėti mes nepraturtėjome, bet susikūrėme savo sistemą, kurioje nebadaujame“, – apie pastarųjų 5 metų laimėjimus pasakoja E.Kurtas.
Prie dirbtuvių stovi automobiliai vokiškais numeriais: juodas BMW X5, „Audi“ pailgintu kėbulu. Hodometras rodo, kad BMW nuvažiavęs 700 tūkst. kilometrų, bet tai čia niekam nerūpi. Slivo Polėje BMW reiškia, kad žmogus daug pasiekė.
Kai automobiliai vokiškais numeriais atvažiuoja prie dirbtuvių, E.Kurtui prasideda darbymetis: geriausias metas užverbuoti „šviežienos“, kaip jis sako.
Vokiečių kalbos ir nereikia
Slivo Polės kaime laimingi žmonės matyti iš karto. Laimingas važinėja vokišku automobiliu, nusidažė namus rožine ar žalia spalva, gali sau leisti tris dienas švęsti vestuves ir sumokėti muzikantams 5 tūkst. eurų.
Receptas paprastas: kas nori būti laimingas, turi turėti pinigų. Kas nori pinigų, turi išvažiuoti.
E.Kurtas ir M.Gulis išsamiai pasakoja vyrams apie Vokietiją. Apie tai, kad kebabai Vilhelmsburge skanesni. Apie tai, kad už 50 eurų gali prisipildyti prekybos centre „Aldi“ du didžiulius maišus. Lydytas sūris tekainuoja 55 centus, o ne 2,50 euro.
„Važiuok iš čia, kitaip neišmaitinsi savo šešių vaikų“, – E.Kurtas tiesiai šviesiai sako vienam nuo alkoholio apsvaigusių vyrų, kuriuos sustabdė kelkraštyje.
Kalbėdamas jis emocingai gestikuliuoja rankomis. Iš po odinės striukės rankovės blizga auksinis laikrodis. Nuo jo atsiduoda sunkiais kvepalais.
Kartkartėmis jis atsiliepia telefonu. Logistikos bendrovės iš Hamburgo skambina užsisakyti krovikų. Su darbdaviais E.Kurtas irgi kalbasi turkiškai.
Gydytojas, cigarečių pardavėjas, „Western Union“ atstovas – visi turkai. Ir tai nestebina, mat tai jau tarsi taisyklė: darbdaviai – turkai, samdiniai – bulgarai, tokia sistema veikia visoje Vokietijoje.
Vokiečių kalbos Vilhelmsburge jam faktiškai nereikia – užtenka mokėti „danke schön“ (ačiū), „bitte schön“ (prašau), „lager“ (sandėlis), „ja“ (taip), „nein“ (ne), „schlafen“ (miegoti), „essen“ (valgyti), „Schicht“ (pamaina).
Geresnis gyvenimas ar vergovė?
Kiekvienas kaimas, kurio gyventojai išvažiavo į Vakarus, turi savo pirmeivių. Tie, kurie išvažiavo pirmieji, grįžta ir užkrečia kitus istorijomis.
Apie Vokietijos gydytojus, kurie gydo be pinigų, tereikia parodyti tokią plastikinę kortelę. Apie autobusus, kurie važinėja pagal tvarkaraštį.
Tie pirmieji parvežė į Slivo Polę vaistų ir Kalėdų eglutę. Nesvarbu, kad kaime gyvena vien musulmonai.
E.Kurtas, jo broliai ir pusbroliai buvo pirmieji, išvažiavę į Vokietiją dar prieš Bulgarijai įstojant į ES. Iš pradžių jie gyveno Vokietijoje nelegaliai, vėliau kaip pabėgėliai, dabar kaip ES piliečiai.
E.Kurtas rodo pusbrolio namą. Anksčiau tai buvo bendrabutis, dabar – triaukštė šviežiai dažyta pilis su balkonu iš kiekvieno kambario.
Prie įėjimo patiestas leopardo kailį imituojantis kilimas, vonios kambaryje – veidrodinė spinta su vokiška vonios druska. Visame name veikia belaidis internetas. Net rūsyje.
E.Kurto pusbrolis dirba kroviku Vilhelmsburge, jo žmona dirba valytoja. Pusbrolio duktė studijuoja finansus, sūnus augina mėtas ir padavė paraišką ES paramai gauti – augins amerikietiškus kirminus.
Pusbrolio istorija – geriausia reklama išvažiuojantiems: važiuokite, užsidirbsite, sugrįšite turtingi ir būsite laimingi.
„Tai iliuzija – nepažįstu nė vieno, kuris iš Vakarų sugrįžo į Slivo Polę“, – sako M.Gulis.
Kodėl? Todėl, kad žmonės iš Slivo Polės žino, kur važiuoja. Jie nėra svajotojai, kokių pilna kitose Pietų Europos šalyse. Tų, kurie palieka Slivo Polę, broliai, seserys ir pusbroliai dažniausiai jau Hamburge. Arba kaimynai.
Kartais jie pardavinėja savo žmonas sąvadautojams. Gyvena rūsiuose ir moka už čiužinį 250 eurų per mėnesį. Arba miega po tiltu.
Dirba bosams, kurie moka vos 3 eurus už valandą sunkaus fizinio darbo ir dar užtrenkia, jeigu krauni nepakankamai greitai. Arba statybos aikštelėse, iš kurių bosai dingsta nesumokėję.
Bulgarai iš Slivo Polės vis tiek sėda į M.Gulio autobusą.
Vaikų ateitis – Bulgarijoje
M.Gulis – vienas tų, kurie gyvena viena koja ten, kita – savo kaime. Vairuotojo pažymėjimą jis gavo dar Bulgarijoje, tada jam buvo 22-eji. Tėvas už kursus sumokėjo pardavęs karvę.
Dar tada jis pastebėjo, kad moka organizuoti keliones. Kurį laiką vežiojo darbininkus į Graikiją. Parūpindavo jiems palapinių, dujinių viryklių, miegmaišių. Išmoko patepti pasieniečius ir muitininkus.
Kai Graikijoje prasidėjo krizė, bulgarai persiorientavo. Dabar važiuoja Vokietijos link. M.Gulis ir kiti jo draugai pasidalijo kaimus. Jie kartu planuoja maršrutus, kartais dalijasi keleiviais.
M.Gulis juokauja: jis – tarpininkas, ir kelionių, ir darbo agentūra viename asmenyje. Dabar jam 36-eri ir jis jaučiasi pavargęs nuo kasdienybės. Tačiau turtingas ir gerbiamas.
Tvarte stovi lenktyninis žirgas Britannica. Jis nusipirko tris namus, visus Slivo Polėje. Prieš porą dienų įsigijo antrą autobusą ir pasamdė vairuotoją.
Žmona paliko jį prieš porą metų. Sūnūs gyvena su jo tėvais 200 kvadratinių metrų name, kuriame paliktas kambarys ir jam.
Sūnums jis perka naujausius „Adidas“ sportbačius, o savo motinai parveža lėkščių iš turkiškos parduotuvės Hamburge. Berniukai skambina išmaniaisiais telefonais ir dalijasi tėvo „Audi“ nuotraukomis „Facebook“. Laisvalaikį leidžia prie plokščiaekranio televizoriaus.
M.Gulis atveža Vakarų pasaulio į Slivo Polę, bet nori, kad sūnūs liktų namie. Vyriausiam, Ali, jau 16 metų ir jis irgi nori į Hamburgą, kur jau gyvena jo draugai. Bet tėvas neleidžia.
„Nenoriu, kad juos išnaudotų – tuose darbuose nė vienas nepraturtėjo: aš jiems geriau nupirksiu parduotuvę arba tegul eina mokytis į universitetą, bet Bulgarijoje“, – įsitikinęs tėvas.
M.Gulis jau kuria planus, kaip geriausiai nuvežti darbininkų į Daniją.
Bulgarų Vokietijoje sparčiai daugėja
Vokietijoje bulgarai ir rumunai pastebimi vis labiau. Darbo rinkos ir profesinių tyrimų instituto duomenimis, vien sausio mėnesį jų skaičius Vokietijoje išaugo 80 procentų – papildomai buvo užregistruota apie 10 tūkst. Iki metų pabaigos atvykusių iš šių šalių turėtų būti apie 180 tūkst.
Žmones iš jų šalių veja skurdas, o vilioja atlyginimai Vokietijoje: nuo 2015 šalyje galios 8,50 euro mažiausias valandinis atlyginimas. Rumunijoje jis siekia 1,06 euro, Bulgarijoje – 0,95 euro.
Iš viso Vokietijoje dabar gyvena 430 tūkst. rumunų ir bulgarų. Tai nėra antplūdis, kaip tvirtina kai kurie dešinieji politikai: rumunai ir bulgarai sudaro apie 5,5 proc. visų Vokietijoje gyvenančių užsieniečių, kurių yra beveik 7,7 milijono.
Pastaruoju metu atvykstančiųjų į Vokietiją apskritai daugėja – žmones vilioja aukštas gyvenimo lygis ir mažiausias nedarbas visoje ES. Specialistų apskaičiavimais, per artimiausius 4 metus užsieniečių padaugės 2,64 milijono.
Išeivius iš Bulgarijos ir Rumunijos labiausiai traukia turtingi Vokietijos miestai: Dortmundas (jame rumunų ir bulgarų šiais metais padaugėjo 25 proc.), Duisburgas (24,5 proc.), Štutgartas (23,7 proc.) ir Hamburgas (22,8 proc.).
Migracijos specialistams nerimą kelia tai, kad tarp bulgarų ir rumunų net 60 proc. padaugėjo žmonių, gyvenančių iš socialinės paramos.
Šiuo metu socialinę paramą gaunančių bulgarų ir rumunų skaičius sudaro 12,2 proc. ir sparčiai auga.
Bulgarai (18,8 proc. remtinų) socialinei paramai gauti registruojasi daug dažniau negu rumunai (8,6 proc.). Šiuo metu 16 proc. Vokietijoje gyvenančių užsieniečių gauna socialinę paramą.
Specialistai ramina: padėtis nebeviltiška ir skurdo antplūdžio baimintis nėra ko. Ketvirtadalis bulgarų ir rumunų turi aukštąjį išsilavinimą ir greitai randa kvalifikuotą darbą Vokietijoje.
8 proc. atvykstančių bulgarų ir rumunų baigę matematikos, informatikos, gamtos ir techninius mokslus – šių specialistų itin reikia Vokietijoje. Be to, atvyksta dažniausiai jauni, o tai esą gerina demografinę statistiką Vokietijoje.
