Tai vadinama Artimųjų Rytų konfliktu. Ši abstrakti ir nedaug sakanti frazė užkoduoja tūkstančius metų istorijos, nuolatinius, nuo pat Izraelio Valstybės sukūrimo vis paaštrėjančius smurto protrūkius, rašo „Lietuvos rytas“.
Kraujo klanai, skausmas, neapykanta, kerštas, abipusiški kaltinimai ir iš kartos į kartą perduodama žinia – yra „mes“ ir yra „jie“.
Žydai ir palestiniečiai.
Arba konkrečiau – izraeliečiai, nes ne visi žydai yra Izraelio piliečiai, ir arabai, nes kai kurie žydai atsisako pripažinti, kad egzistuoja tokia tautybė kaip palestinietis.
Į šią šimtmečius nesiliaujančią kovą dėl, regis, nedidelio lopinėlio Šventosios žemės ne veltui įsitraukusios didžiosios pasaulio valstybės.
Kiekvienos JAV administracijos garbės reikalas – spręsti Artimųjų Rytų taikos klausimą: darsyk susodinti konflikto šalis prie derybų stalo, taip tarsi užsidedant pliusiuką, esą pasiektas istorinis susitarimas, dabar tai jau bus taika. Bet, žinoma, tokia taika ilgai netrunka.
Kur gyvena naujakuriai
Štai pavyzdys – vos prieš mėnesį „Lietuvos ryto“ žurnalistas lankėsi Izraelyje. Regis, nebuvo galima įtarti, kad sąlygiškai ramus gyvenimas Jeruzalėje arba palestiniečių teritorijose tuojau pat apvirs aukštyn kojomis.
Atsipūtusiame Tel Avive sutikti jauni izraeliečiai numykė: „Neee, dabar jau tikrai ne karo metas, ne taip kaip prieš kelis dešimtmečius.“
Tačiau bene labiausiai ore tvyrantį konflikto, tarsi sieros prie ugnikalnio, kvapą galima pajusti ne Izraelio didmiesčiuose, ne Tel Avive ir net ne Jeruzalėje, dėl kurios vykdavo kovos.
Žydų ir palestiniečių priešpriešos židinys, apie kurį tam tikra prasme sukasi nenutrūkstamas konflikto ratas, – naujakurių nausėdijos.
Tai, tarptautinės teisės ir palestiniečių požiūriu, nelegalios, o, izraeliečių tvirtinimu, visiškai teisėtos gyvenvietės.
Jos ir jų gyventojai nėra konflikto priežastis, tačiau bet kokiu atveju reikšminga dalis. Patekti į tokias gyvenvietes nežydams – itin nelengva.
Tačiau į vieną nausėdiją „Lietuvos ryto“ žurnalistą įsileido buvęs vilnietis, šeimą Izraelyje sukūręs karštas šios valstybės patriotas Danielis Lupšicas.
Praėjus vos kelioms savaitėms po šio vizito naujakurius sukrėtė šiurpi tragedija.
Tikra ramybės oazė
Į Avnei Hefecą, izraeliečių naujakurių gyvenvietę, atvažiavome šabo – kassavaitinės žydų šventės metu. Tai – irgi neįprasta.
Penktadienį per saulėlydį prasidedantį šabą švenčia tik žydai. Kukliai, tačiau – bent jau nausėdijoje – griežtai laikydamiesi tradicijų.
„Negali būti jokio darbo, jokio kūrimo“, – paaiškina D.Lupšicas. Taigi jei atvyksti į nausėdiją per šabą, iš jos išvykti nepasibaigus įmanoma nebent išskirtiniu – gyvybei pavojų keliančiu atveju. O šiaip „jokio kūrimo“ nuostatos laikomasi pažodžiui.
Tai reiškia, jog nevažiuos automobiliai, nebus kuriama ugnis maistui ruošti – juo teks pasirūpinti iš anksto. Jokių elektros prietaisų junginėjimo – įjungei šviesą iš anksto ir iki šabo pabaigos šeštadienio vakarą, kai įsižiebs pirmosios trys žvaigždės, ta šviesa turės degti.
Atvykstame naktį ir, formaliai žiūrint, nelegaliai kertame svetimos šalies teritoriją. Bet ar Vakarų Krantas – šalis? Dėl to iki šiol bandoma apsispręsti netgi Jungtinėse Tautose, kur svarstomas palestiniečių valstybės, kurios sienos sutampa būtent su Vakarų Krantu, klausimas.
Tiesa, sienos kirtimas – tikresnis negu, tarkime, Latvijos ir Lietuvos pasienyje. Kontrolės punkte budi Izraelio kariai su automatais, tikrina kai kuriuos žmones ir automobilius.
Kodėl tik kai kuriuos?
Nes vienus, tokius, kaip vietoje nenustygstantis Danielis, arba pažįsta, arba nustato iš veido. Kitaip sakant, profiliuoja – niekas to geriau nedaro nei izraeliečiai.
„Iš veido matyti – žydas ar arabas“, – sako Danielis ir, regis, neklysta. Kažkokia žydiška magija, juokaujame. Ir nors galime šypsotis, vėliau paaiškės, kad toks profiliavimas sugalvotas ne šiaip sau, ne rasistiniais tikslais siekiant pažeminti kitą tautybę.
„Pažiūrėk, kaip čia gražu, Dieve, kaip nuostabu“, – kone alpsta Danielis pirštu rodydamas į tamsoje skendinčias Samarijos kalvas.
Dieną įsitikiname – išties gražu. Tarp uolėtų kalvų išsidėstęs Avnei Hefecas, kurio pavadinimas, išverstas iš hebrajų kalbos, reiškia „brangūs akmenys“ – 300 šeimų, arba daugiau kaip 1,6 tūkst. gyventojų, turinti nausėdija. Pavadinimas taiklus – vietiniams ši nausėdija tikrai brangi.
Apsupta tvoros su detektoriais, kurie reaguoja į kiekvieną virptelėjimą, ir nuolat patruliuojama Izraelio karių bei ginkluotų vietos gyventojų. Netoliese – Izraelio kariškių bazė, iš kurios, jei tik naujakuriams kiltų pavojus, atvyktų pastiprinimas.
Jei ne tvora ir vyrai su automatais, nepamanytum, kad per šabą šiai nedidelei savotiškai izraeliečių salai, apsuptai palestiniečių gyvenviečių, galėtų grėsti koks nors pavojus.
Tiesiog ramybės, neskubraus ir kuklaus žydų gyvenimo oazė – namai paprasti, be jokių perdėtos prabangos ženklų.
Skirtingai nei aplinkinėse palestiniečių gyvenvietėse, kur kiekvieno namo gyventojas stengiasi išsiskirti tai kolonomis, tai palydovinių lėkščių gausa, vienintelis pastebimas žydų naujakurių modernumo elementas – saulės kolektoriai ant stogų.
Tyko nuolatinis pavojus
Tada mums, lietuviams, buvo sunku ir įsivaizduoti, ką izraeliečiai turi omenyje sakydami, kad jie gyvena kone nuolatinio karo sąlygomis. Bet kada gali atskrieti raketa, mina – tvyro nuolatinis pavojus.
Vis dėlto pavojų primena ne tik tvora ar ginkluoti naujakuriai, kurie persimetę per petį lyg rankines automatus nešasi ir į sinagogą. Štai kresnas vyrukas Dovydas meldžiasi, o jam tarp kojų sukiojasi kelerių metų vaikas. Dovydui ant peties kabo automatas – nežinai, kada bus užpuolimas, kada teks reaguoti.
Patruliuojantys naujakuriai ar kariai paprastai turi ginklą ir vos kelias dėtuves šovinių – pirmajai kontratakai prieš atvykstant pastiprinimui.
O kartais ginklai bejėgiai – tai liudija nausėdijos centre šalia namų įrengta atminimo lenta vienam naujakuriui, kurio vardas Jaakovas. Lenta įrengta toje vietoje, kurioje į namus įsiveržę palestiniečių teroristai jį išsivedė ir nušovė.
Populiaru manyti, kad naujakuriams daugiausia grėsmės kelia palestiniečių leidžiamos raketos. Tačiau jos – tik vienas iš daugelio pavojų. Tuo buvo galima įsitikinti šiomis savaitėmis Izraelyje laidojant 19-metį Eyalą Yifrah, 16-metį Giladą Shaarą ir jo vienmetį Naftali Fraenkelį.
Šių jaunų, prieš kelias savaites pagrobtų naujakurių kūnai milžiniškos Izraelio pajėgų operacijos metu buvo rasti lauke Vakarų Kranto pietuose.
Niekuo dėti paaugliai buvo pagrobti ir iš karto šaltakraujiškai nužudyti, nors izraeliečiai negailėdami jėgų dieną ir naktį jų ieškojo vildamiesi, kad pavyks rasti gyvus ir sveikus.
Vienas paauglys pagrobimo metu dar spėjo paskambinti ir pranešti apie pagrobimą, o tada ragelyje pasigirdo šūviai.
Manoma, kad izraeliečius nušovė palestiniečių teroristinės organizacijos „Hamas“ nariai.
Izraelis pažadėjo teisingumą atsakingiesiems už žvėrišką susidorojimą su paaugliais, o tai, regis, reiškia dar vieną negailestingą keršto akciją. Nekyla didelių abejonių, į ką bus taikomasi, – į tuos pačius palestiniečių teroristus iš „Hamas“.
„Kitaip su jais neįmanoma, jie yra ne žmonės, gyvuliai“, – apie jėgos, kaip auklėjimo ir teisingumo taikymo priemonės, naudojimą sunkiai valdydamas emocijas „Lietuvos rytui“ pasakoja D.Lupšicas.
Teroristai – ne žmonės
Jis, kaip ir bet kuris kitas aršus Izraelio Valstybės gynėjas, norėtų griežto atsako teroristams. Užsivedęs Danielis gali šnekėti ugningai, ir atrodo, kad jei būtų jo valia, jis čia pat su žeme sulygintų visus Izraelio priešus – buldozeriais, bombomis, napalmu.
Tačiau tai – tik emocijos. Kad ir koks būtų didelis pyktis, keršto, teisingumo troškimas, itin religingas Danielis tikina, kad pirmiausia jam svarbi žmogaus gyvybė.
„Tai juk žydai pasauliui atnešė moralės suvokimą. Žydai pirmieji pasakė „nežudyk“ ir to laikomasi“, – tikina Danielis, bet čia pat pripažįsta – toks principas „tiems gyvuliams“ negalioja.
„Jie yra teroristai, ne žmonės. Su jais negalima tartis. Anksčiau jie pagrobė Giladą Shalitą – Izraelio karį, kurį mes išmainėme į tūkstantį kalinių.
Įsivaizduokite – tūkstantį mainais į vieną žmogų, nes mums brangiausias turtas yra ne pinigai, ne namas, o žmogaus gyvybė“, – pasakoja D.Lupšicas, kuris pritaria tokiems mainams.
Jo manymu, būtent kažkas iš tų paleistųjų iš Izraelio kalėjimų, kurie buvo suimti jau ne sykį, ir organizavo trijų žydų paauglių pagrobimą bei nužudymą.
Būtent todėl teroristus reikia vėl sumedžioti arba dar geriau – juos sunaikinti.
„Jie prekiauja kūnais, lavonais, nes žino, kad Izraelis net savo žuvusiuosius išperka“, – piktinasi D.Lupšicas.
Danielis yra šeimos žmogus, turintis žmoną ir tris itin energingus vaikus. Dėl pastarosios priežasties nausėdijoje jo paprastai neišvysi su ginklu rankose.
Tačiau, kaip ir beveik visi izraeliečiai, jis yra rezervininkas, pasiruošęs bet kada būti pašauktas kariauti. Uniforma, taktinė liemenė ir kuprinė – viskas paruošta.
Ir Danielis norėtų, kad visa tai dabar būtų panaudota.
Per daug ar per mažai?
„Izraelyje labai daug kas sako, kad reikia šaukti rezervininkus ir sulyginti tuos teroristus su žeme. Tiek Vakarų Krante, tiek Gazoje nušluoti velniop, ir viskas.
Bet nemanau, kad tai realu. Kiek pabombarduos juos, kol dar karšta, sulaikys kažkiek žmonių.
Gal porą savaičių tai truks, jei tik kokia teroristų raketa nepataikys į vaikų darželį ar ligoninę, ir tuos nužudytus vaikus pamirš. Ir taip iki kito karto“, – nusivylimo, jo nuomone, pernelyg silpnu Izraelio valdžios atsaku neslepia D.Lupšicas.
Žinoma, su tokia pozicija nesutinka tarptautinė bendruomenė. Jai net ir toks atsakas, kurį Danielis vadina „per silpnu“, atrodo per smarkus ir ragina Izraelį susilaikyti nuo dar griežtesnių veiksmų. D.Lupšicas su tokiu požiūriu nesutinka, mat jėgos kalba, anot jo, – vienintelė ir universali, tik tokią teroristai gali suprasti.
„Pažiūrėkite į Ukrainos atvejį. Atvažiuoja ukrainiečiai, sulaukia politinės paramos iš Lietuvos, iš kitų šalių.
Bet kas iš to? O, va, štai atėjo naujas Ukrainos prezidentas, parodė, kad turi kiaušus, pasiuntė armiją ir, žiūrėk, teroristai bėga ir niekas nesako, kad tai yra blogai“, – lygina D.Lupšicas.
Jo neįtikina ir tarptautinės bendruomenės siunčiama žinia – esą vienintelis būdas pasiekti taiką – mėginti sėsti prie derybų stalo ir kalbėtis, tartis dėl taikos su palestiniečiais.
„Nejuokaukite. Su kuo kalbėtis? Nėra ten tokio žmogaus. Su Abu Mazenu? (Taip kartais dar vadinamas palestiniečių prezidentas Mahmoudas Abbasas. – Red.)
Jis juk yra toks pat teroristas (M.Abbasas priklausė palestiniečių teroristinei organizacijai PLO. – Red.)“, – jau užsiplieskęs dėsto Danielis.
Priminus, kad M.Abbasas pasmerkė izraeliečių paauglių pagrobimą ir nužudymą, Danielis tik nusišaipo: „Ką jis ten pasmerkė? Ar su savo policininkais ką padarė, surado tuos vaikus? Ar jis pasakė „grąžinkit vaikus, arba viską jums atjungsiu“? Ar dar ką padarė realaus?“
Neapykantą ugdo nuo mažens
Anot pašnekovo, problema yra ta, kad palestiniečiams nuo mažens ugdoma neapykanta izraeliečiams.
„Palestinos ugdymo įstaigose pilna žmonių, iškėlusių tris pirštus – va, pagrobėme tris izraeliečius, pavyko, trys – nulis.
Jei vaikai nuo mažens mokomi, kad žudyti žydus – moteris ir vaikus – yra gerai, tai yra baisu.
Net Izraelio Knesete dirbanti arabė parlamentarė nepasmerkė šio teroro akto, sakė, kad prispausta tauta gali gintis. Įsivaizduojate?“ – piktinasi Danielis.
Žinoma, tokią nuomonę buvęs vilnietis susidaręs ne apie visus palestiniečius. Aplink Avnei Hefecą gyvena tūkstančiai palestiniečių ir su daugeliu galima „sutarti be problemų“.
„Aš prieš juos nieko asmeniška neturiu, man jie netrukdo.
Aš tik žinau, kas esame mes ir kas – jie, ir to mokau savo sūnus“, – sako Danielis.
Jo vyresnėlis sūnus jau žino: nori sutaisyti dviratį – „vežam pas arabus“. Jokios neapykantos, nors iš Danielio elgesio akivaizdu, kad į daugelį palestiniečių, ypač jaunų, jis žiūri įtariai.
Pavyzdžiui, važiuojame iš nausėdijos iki parduotuvės. Ties posūkiu šalia tvoros palestiniečiai pavojingai pasistatę automobilį, užsileidę muziką triukšmauja.
Pravėręs langą Danielis kažką griežtai sušunka arabiškai – arabiškas komandas išmoko kariuomenėje. Dar prieš sekundę besisklaidę palestiniečiai kone atsiprašinėdami kaipmat aprimsta.
Panašiai Danielis apšaukia ir prie kontrolės punkto šėlstančius palestiniečius – po izraeliečio perspėjimo prie arabų automobilio ima artintis automatais ginkluoti kariai – prisitriukšmavo, dabar iškratys visą automobilį.
Vieni kitus bado pirštais
Žinoma, daug kam gali kilti paprasta mintis: įsivaizduokite, koks kiltų triukšmas, jei taip kas bandytų elgtis su pačiais izraeliečiais toje pačioje Europoje ar Amerikoje?
Jei žydus kas skirstytų, laikytų teroristais, ne žmonėmis? Kurie yra teisieji, o kurie elgiasi neteisingai?
Bet tokios mintys neišvengiamai gali nuvesti pavojingu istoriniu keliu.
Mat pateikęs tokius palyginimus rizikuoji įsivelti į, regis, neišsemiamą, bevaisę ir beprasmę diskusiją.
Joje labiausiai girdimi žodžiai paprastai būna „o kaip dėl?“.
O kaip dėl žydų genocido? Juk būtent jie civilizuotoje Europoje buvo žeminami ir žudomi vien todėl, kad jie žydai.
„Holokaustas? O kaip dėl palestiniečių genocido, dėl kolektyvinės atsakomybės?“ – atsikirstų palestiniečių rėmėjai ir žydų valstybės kritikai. Jie būtinai pabrėžtų, kad izraeliečiai visada atsako per smarkiai ir būtent tai prisideda prie palestiniečių radikalėjimo.
Palyginimai, kuris pradėjo pirmas, kuris pirmas šovė, pagrobė, užėmė žemę, pašnekovus kone susodina į laiko mašiną.
Grįžtama dešimtmečius, šimtmečius, netgi tūkstantmečius atgal ieškant, kas gi pirmas atkasė tą prakeiktą karo kirvį.
Nukrypstama iki to, kad žydų valstybė susikūrė ant terorizmo pagrindo – juk žydai pirmieji teroro aktais prieš pat nepriklausomybę 1948 m. žudė britus.
Juk būtent žydai, kurių britų, o dar anksčiau turkų bei kitų valdomoje Palestinoje iki Izraelio sukūrimo buvo mažuma, okupavo palestiniečių žemes ir pastaruosius išstūmė.
„Ne, tai mes buvome išvaryti iš šių žemių, jos teisėtai priklauso mums“, – tūkstantmečių senumo žydų išvarymą iš Jeruzalės primintų izraeliečiai. Ir taip be galo.
Ir kokia gi to prasmė? Pamiršti, kad tenorėjai, kaip ir kiekvienas, mėginantis suprasti tą Artimųjų Rytų konfliktą, suvokti priežastis ir galbūt surasti sprendimo būdą. Tokį, kuris tiktų abiem pusėms.
Supranti viena – viskas paremta tikėjimu.
Danielis tiki, kad ten, kur jis gyvena, yra žydų žemės, kurias jiems suteikė pats Dievas. Tiki, ir viskas. Arabai savo ruožtu tiki, kad šias žemes Izraelis okupavo nelegaliai plėsdamas naujakurių gyvenvietes.
Tarptautinė bendruomenė lyg ir krypsta į arabų pusę, formaliai laikydama nausėdijas nelegaliomis, tačiau, be raginimų, nieko nedaro.
Bet kartu ta pati tarptautinė bendruomenė, tiksliau, Jungtinės Tautos, 1947 m. garantavo Izraelio Valstybės sukūrimą Palestinos žemėse.
Arabai nesutiko, kilo karas ir izraeliečiai ginklu apgynė savo teisę. Ne kartą, o kelis, taip plėsdami savo valdomas teritorijas. Bet Danielis nesutinka, kad viskas tik dėl to, kad žydai savo tikėjimą grindžia jėga.
„Ne, pažiūrėkite, mes juk atidavėme jiems Sinajų, Gazą, tačiau jiems negana.
Pažiūrėkite, kokias jie teritorijas turi, kiek gyventojų turi ir vis tiek taikos nėra – velniop“, – šaukia D.Lupšicas.
„Mes sodiname tuos teroristus į kalėjimus, valgo ten, atsiprašant, geriau už mane, jie išleidžiami mainais į kokį pagrobtą izraelietį. Kodėl už juos turiu mokėti?
Neduok Dieve, kas nors atsitinka, nužudomas koks karys ar vaikai, iš karto – dešimt kartų stipresnis atsakas, nes būtent tai veikia.
Ne, aš tikrai nepritariu kolektyvinei atsakomybei, kuria esame kaltinami, bet ir nemanau, kad mes ją taikome, – tai teroristai slepiasi moterims už nugaros, šaudo raketas iš vaikų darželių, tai jie kalti“, – argumentuoja Danielis.
Jo manymu, jėga turėtų veikti ir priversti pačius palestiniečius pasakyti „man atsibodo „Hamas“, man atsibodo teroras, noriu gyventi taikoje“. O jei neveikia? Pasiūlykite geriau.
Jis šaiposi iš europiečių pamokslų – jie aiškina apie proporcinį atsaką, nors patys pinigais remia palestiniečius.
„Mes tuos teroristus išgaudysime vieną po kito, nes lengviausia nieko nedaryti.
O ką jūs, europiečiai, padarėte? Prašom pasakyti, ką geriau galima daryti? Ką mes turime daryti?
Gal norite patys padaryti? Atveskite savo karius ir pamėginkite paaiškinti ką nors teroristams“, – karščiuodamasis jau kone šaukia Danielis ir ironiškai siūlo palestiniečių rėmėjams paskaityti Antoine’o de Saint-Exupery romaną „Žemė žmonių planeta“.
Viltis – naujoji karta?
Tad koks gi tas receptas? Danielio nuomone, sugyventi su palestiniečiais įmanoma, bet pastarieji nuo pat mažų dienų turi būti mokomi, kad izraeliečiai nėra jų priešai. Švietimas – svarbiausia. Juk sakoma, gali arkliui atnešti vandens, bet negali jo priversti gerti.
„Aš priminčiau mūsų buvusios premjerės Goldos Meier žodžius: „Karas pasibaigs tada, kai arabai pradės mylėti savo vaikus labiau, negu jie nekenčia mūsų.“
Nes tai faktas, jie nemyli savo vaikų, jie žudo savo vaikus ir kaltina mus, naujakurius.
Kam mums tai? Kol ugdoma neapykanta, tol niekas ir nepasikeis“, – optimizmu netrykšta izraelietis.
Tad atrodo, kad viskas vėl kartosis – Izraelis suduos smūgį, bus smerkiamas, o aukų patyrę palestiniečiai keršys. O tada keršys izraeliečiai – ir vėl viskas iš naujo, kol galbūt neliks terorą remiančių balsų, o juos pakeis susikalbėti galintys žmonės.
Bet žvelgdamas į tvorą, skiriančią „brangių akmenų“ nausėdiją nuo palestiniečių, optimizmu trykšti negaliu.
Mat kol kas ta tvora – ne šiaip simbolinis, bet ir realus atitvaras tarp žmonių, kuriems įaudrinti užtenka vieno smurto akto.
Izraelio ir Palestinos konfliktas
Nesutarimai tarp izraeliečių ir palestiniečių laikomi viena didžiausių pasaulio politikos problemų. Jos nepavyksta išspręsti nuo to laiko, kai pasibaigus britų mandatui Palestinoje 1948 m., užuot suformavus dvi valstybes – Izraelį ir Palestiną, atsirado tik viena – Izraelis.
Ji paskelbta vienašališkai pažeidžiant Jungtinių Tautų rekomendacijas, bet tik po to, kai kaimynai arabai užpuolė izraeliečius. Pastarieji atsilaikė konflikte, kurį vadina Nepriklausomybės karu.
Palestina ir Izraelis yra istorinis tos pačios teritorijos pavadinimas nuo antikinių laikų, bet žydai jį sutapatino su Izraeliu kaip žydų valstybe, o arabai – su Palestina kaip arabų valstybe. Arabų pasaulis ilgą laiką nepripažino Izraelio teisės į egzistavimą ir siekė šią valstybę sunaikinti.
Iki šiol tokio požiūrio laikosi ir „Hamas“, valdanti Gazos Ruožą. Arabų valstybės surengė keletą karų (1948, 1967, 1973, 1982 m.) siekdamos sunaikinti Izraelį ar bent jau atimti dalį jo teritorijos. Arabai visus karus pralaimėjo.
Skaudžiausias pralaimėjimas buvo 1967 metais, po jo Izraelis okupavo ir papildomas gretimų arabų žemių teritorijas – užėmė visą Jeruzalę, Golano Aukštumas, Sinajaus pusiasalį (vėliau jį grąžino Egiptui mainais į taiką ir pripažinimą).
Organizacija „Fatah“, valdanti Vakarų Krantą ir pasirinkusi M.Abbasą savo lyderiu, 1993 m. rugsėjį pripažino Izraelio teisę į egzistavimą mainais į Palestinos nepriklausomybės pripažinimą.
Palestiniečiai nori kurti valstybę visoje jų gyvenamoje teritorijoje, įskaitant ir Jeruzalę, kurią žydai laiko nedaloma savo šalies sostine.
