Anksčiau jie savo akimis nėra matę hipopotamų, mat šie gyvūnai Kolumbijoje nesiveisia. Bet jų priviso itin daug. Iš kur? Iš buvusių P.Escobaro namų, kuriuose buvo laikomi kaip eksponatai.
Afrikoje gyvenantys sunkiasvoriai žinduoliai paspruko iš P.Escobaro namų, į kuriuos buvo atgabenti nelegaliai, o dabar sparčiai dauginasi. Ir neketina dalytis teritorija su žmonėmis.
Hipopotamai, tokie pat nevaldomi kaip ir buvęs jų globėjas P.Escobaras, veržiasi į šalies upes ir įvedinėja čia savo tvarką, gina užimtas teritorijas.
Žvejai ir verslininkai purto galvą: jei ir toliau taip bus, vis daugiau žmonių žus hipopotamų nasruose.
Turėjo keisčiausių užgaidų
Praėjusio amžiaus 9-jame dešimtmetyje iš narkotikų pralobęs P.Escobaras turėjo tiek pinigų, kad turbūt neįsivaizdavo, kur juos dėti. Rezidencija, vadinta „Hacienda Napoles“, buvo narkomafijos boso tvirtovė ir žaidimų aikštelė. Čia jis įgyvendino visas savo fantazijas.
Rezidencija Antiokijoje užėmė didžiulį plotą. Čia stovėjo kelios dešimtys pastatų, buvo lėktuvo kilimo takas, stovėjo jo širdžiai mielo pirmojo lėktuvo, kuriuo buvo gabenama didžiulė kokaino kontrabanda, maketas.
Savo sūnui P.Escobaras buvo įkūręs milžiniškų dinozaurų parką ir leisdavo jį lankyti ir turistams. Į narkotikų barono rezidenciją nuolatos važiuodavo mokinių ekskursijos. Čia buvo įrengta ir kartingo trasa.
Savo malonumui P.Escobaras įkūrė į zoologijos sodą ir slapta atsigabeno rečiausių rūšių gyvūnų iš visų pasaulio žemynų.
Aptvaruose gyveno žirafos, zebrai, drambliai, įvairiausių rūšių paukščiai. Stambiausi gyvūnai – hipopotamai iš Afrikos.
Palikti likimo valiai
Kai P.Escobaras buvo nužudytas, įspūdinga jo rezidencija buvo faktiškai išgriauta. Žmonės lupo grindinio plyteles, daužė namų sienas, nes tikėjosi rasti paslėptų narkotikų karaliaus lobių.
Egzotiniai gyvūnai buvo išdalinti šalies zoologijos sodams. Vieninteliai pamiršti ir niekam nereikalingi buvo tvenkiniuose gyvenantys hipopotamai.
Jie ėmė klaidžioti po visą teritoriją ir atsivedė palikuonių. Galiausiai jiems atsibodo tūnoti toje pačioje vietoje.
Kai „Hacienda Napoles“ buvo visiškai apleista, nustojo veikti ir elektrinės teritoriją juosiančios tvoros. Sunkiasvoriai gyvūnai jas lengvai išvertė ir iškeliavo į šalies upes. Manoma, kad tokių bėglių buvo bent keliolika.
Vietiniai žvejai ne juokais sunerimo pamatę iki tol nematytus gyvūnus. Jie įsikūrė kolumbiečių vandenyse ir subūrė savo kaimenes. Valdžios duomenimis, dabar šalyje yra mažiausiai 60 hipopotamų. O gal ir daugiau.
Pavojingi sunkiasvoriai
Hipopotamams žmonių susirūpinimas visiškai nė motais.
Jie patenkinti turškiasi Kolumbijos upėse.
O kaip kitaip? Gyvenimo sąlygos čia jiems tiesiog idealios: nesraunios, gana seklios upės, daug ėdesio ir jokių sausrų, nuo kurių Afrikoje nugaišta ištisos šių gyvūnų kaimenės.
Vis dėlto sparčiai besidauginantys gyvūnai kelia grėsmę tiek natūraliai ekosistemai, tiek Kolumbijos gyventojams.
Pastarieji, iki tol nesusidūrę su tokiais iš pažiūros romiais žinduoliais, regis, dažnai neįvertina hipopotamų keliamo pavojaus ir laiko juos mielais gyvūnėliais.
Tai gali tapti mirtina klaida.
Suaugęs hipopotamas sveria apie 3 tonas ir gali judėti beveik 30 km/val. greičiu.
Šie laukiniai gyvūnai gali pulti, kai kas nors įžengia į jų teritoriją. Tad neretai jų aukomis tampa žmonės, kurie nepastebi vandenyje tūnančių hipopotamų.
Pavyzdžiui, senovės Egipte hipopotamai buvo laikomi net pavojingesniais gyvūnais nei Nilo krokodilai.
Be to, sunkiasvoriai gyvūnai neapsiriboja kiurksojimu užimtuose vandens telkiniuose. Naktį jie įsigudrina klajoti po kolumbiečių gyvenvietes, ištrypia pasėlius, ėda javus. Jie jau yra sutraiškę ir kelias ūkininkų karves.
Vaikai pasakoja, kad su tėvais prižiūri ir žindo mažus mielus hipopotamų jauniklius.
Tačiau jei vieną dieną jauniklių aplankyti atvyktų jų suaugęs giminaitis, kolumbiečiams kiltų nemenkas pavojus.
Ieško tramdymo būdų
Vietos valdžia ir aplinkosaugininkai suka galvą mėgindami surasti būdą, kaip apsaugoti šalies gyventojus nuo sparčiai besidauginančių Afrikos gyvūnų.
Gyvūnų jauniklius priima vietos zoologijos sodai, bet didžiausia problema – kur dėti suaugusius hipopotamus. Geriausia būtų kur nors perkelti, tačiau ne taip paprasta juos sugauti.
Pirmiausia, hipopotamai daug sveria, todėl reikia specialios įrangos ir pasirengimo. Antra, jie išplitę po šalį tokiu dideliu spinduliu, kad juos visus sugauti beveik neįmanoma.
Į Afriką grąžinti jų irgi negalima, nes hipopotamai gali platinti ligas, kurioms to žemyno gyventojai ir gyvūnai nėra atsparūs.
Stabdyti jų dauginimąsi buvo mėginama patinus kastruojant. Tačiau dauguma gyvūnų neatlaikė operacijos metu naudojamų raminamųjų vaistų ir nugaišo. Hipopotamai didžiuliai, bet jautriai reaguoja į bet kokius vaistus.
Kai kurie gyventojai siūlo juos medžioti ir kepti ant laužų.
Kai vieną sykį narkotikų barono parko prižiūrėtojai neapskaičiavo elektros krūvio ir hipopotamas nugaišo prisilietęs prie elektrinės tvoros, vietos gyventojai gyvūną be jokių skrupulų išsidalijo gabalais ir sočiai papietavo. Tiesa, gydytojai to daryti nepataria dėl šių gyvūnų platinamų ligų.
Kol niekas nežino, ką daryti su šiais gyvūnais, jie mėgaujasi šiltais Kolumbijos vandenimis. Kolumbiečiams jie primena, kas šalyje vyko pastaruosius 20 metų.
Hipopotamai Kolumbijoje tapo absurdo ir žiauraus narkomafijos pasaulio simboliu.
Kolumbijos narkotikų karalius
P.Escobaras (1949–1993), praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje išgarsėjęs už Kolumbijos ribų, ne pačiu geriausiu atžvilgiu atstovavo savo šaliai.
1989 m. „Forbes“ P.Escobarą išrinko vienu iš 10 turtingiausių pasaulio žmonių. Tuo metu jo turtas buvo vertinamas beveik 30 mlrd. JAV dolerių.
Iš narkotikų susikrauti turtai didino P.Escobaro užmojus. Tais pačiais metais narkomafijos baronas organizavo oro bendrovės „Avianca“ lėktuvo sprogdinimą.
Jis tikėjosi, kad lėktuve žus būsimasis kandidatas į Kolumbijos prezidentus Cesaras Gaviria Trujillo, tačiau jo lėktuve nebuvo. Tiesa, per sprogimą žuvo 107 žmonės, tarp jų keli amerikiečiai. Nuo tada JAV administracija ėmė medžioti P.Escobarą. Tai buvo nelengva.
P.Escobaras vadovavo įtakingam narkotikų karteliui. Manoma, kad jo nariai atsakingi už beveik 4 tūkst. žmonių mirtį. Jų taikiniais tapdavo politikai, policijos pareigūnai ir žurnalistai.
1991 m. P.Escobaras pasidavė Kolumbijos valdžiai ir sutiko būti teisiamas. Jam buvo įrengtas atskiras prabangus kalėjimas, pavadintas katedra, bet tai netrukdė vyrui toliau užsiimti narkotikų verslu.
1992 m. P.Escobaras pabėgo iš kalėjimo. Į jo paiešką įsitraukė ir JAV specialiosios pajėgos. Kai 1993 m. buvo surastas, jis dar mėgino sprukti bėgdamas namo stogu, bet buvo nušautas.
Parengė Jorūnė Kazlauskaitė
