Turkija griežtai smerkė Sirijos režimo pradėtą susidorojimą su sukilėliais ir atsidūrė tarptautinio dėmesio centre, atidariusi savo sieną ir ėmusi teikti pagalbą tiek pabėgėliams, tiek maištininkams. Tačiau praėjus trejiems metams situacija prie Ankaros slenksčio transformavosi į saugumo ir humanitarinį košmarą, kuris jau užslinko ir ant Irako.
Sunitų kovotojų puolimas ir įkaitų krizė Irake temdo R.T.Erdogano rinkimų kampaniją. Premjeras tikisi nesunkiai laimėti kitą mėnesį numatytą balsavimą ir tapti pirmuoju visuotiniuose rinkimuose išrinktu Turkijos prezidentu.
Jo reakcija į pastarųjų savaičių įvykius Irake buvo santūri, be įprastos pompastiškos retorikos ar ugningų raginimų tarptautinei bendrijai imtis veiksmų, kaip buvo per ankstesnes regionines krizes. Tai rodo naują nedrąsią regioninę politiką, kuri gali sulaukti didžiulio atgarsio.
Premjeras nepavadino kovotojų teroristais ir pasakė, jog nereikėtų prieš juos rengti oro smūgių.
„Turkija dabar turi saugumo problemų, kurių nebuvo prieš dvejus metus, todėl jos saugumas, o ne regiono transformacija, dabar yra svarbiausias užsienio politikos tikslas“, – sakė Ozguras Unluhisarcikli iš Vokietijos Marshallo fondo.
Tokie pat santūrūs ir pastarojo meto R.T.Erdogano pasisakymai apie Siriją, prieš kurią jis aktyviai ragino surengti karinę intervenciją, kai Damasko režimas 2011 metais pasiuntė savo pajėgas prieš sunitų protestuotojus. Panašiai santūriai jis kalba ir apie anksčiau kandžiai kritikuotą Egipto armiją, kuri pernai nušalino islamiškų pažiūrų prezidentą.
Nors užsienio politikos tono sušvelninimas gali kiek sumažinti smarkiai išaugusią įtampą, tai taip pat gali reikšti pavojingą neapibrėžtumą tokiu metu, kai Turkijos saugumui vis didesnę grėsmę kelia valdžios vakuumai prie jos pietrytinių sienų.
Tapo pažeidžiamas
2003-iaisiais į valdžią atėjus R.T.Erdoganui, Turkijos įtaka išaugo, premjerui stengiantis palaikyti šiltus santykius su kaimynais, o turkų verslininkams ėmus plūsti į Egiptą ir po konflikto atsigaunantį Iraką. Jo ministrų kabinetas buvo giriamas kaip demokratiniu keliu išrinktos, nuosaikios islamiškos vyriausybės pavyzdys regionui.
Daug analitikų tvirtina, kad labiau į vidaus politiką susitelkusi Turkija būtų rimtas praradimas regiono stabilumui, nors kai kurie teigia, kad uolus sunitas R.T.Erdoganas jau seniai sužlugdė teigiamus jo ankstyvosios užsienio politikos su sunitiška pakraipa rezultatus.
R.T.Erdoganas ir jo sąjungininkai neigia kaltinimus dėl sektantiškumo ir kaltina pasaulį, kad jis užmerkia akis prieš Sirijos ir Irako lyderių vykdomus piktnaudžiavimus.
Po 80 Turkijos piliečių, įskaitant generalinį konsulą pagrobimo, kuris buvo įvykdytas, kai kovotojai iš radikalios grupuotės „Irako ir Levanto islamo valstybė“ (ISIL), vėliau pakeitusios pavadinimą į „Islamo valstybę“ (IS), birželio 10 dieną užėmė antrąjį pagal dydį Irako miestą Mosulą, prezidento rinkimams besirengiantis R.T.Erdoganas tapo pažeidžiamas.
Vyriausybė suvaržė bet kokios informacijos apie įkaitų krizę skelbimą žiniasklaidoje, tačiau nesugebėjo nutildyti aršios kritikos dėl savo reakcijos į ją. Premjeras netgi apkaltino opoziciją, esą ji nori, kad „80 pagrobtų turkų nukentėtų, kad ji galėtų pliekti vyriausybę“.
Praėjusią savaitę buvo paleisti 32 sunkvežimių vairuotojai. Tuo tarpu kiti įkaitai, tarp kurių yra specialiųjų pajėgų karių, diplomatų ir vaikų, pasak šaltinių vyriausybėje ir diplomatiniuose sluoksniuose, laikomi kaip gyvieji skydai Ankarai atgrasyti, kovotojams stumiantis link Irako sostinės.
Nauja ideologija
Ankaros santūri reakcija į Irako krizę žymi pabaigą laikotarpyje, kai ideologija triumfavo prieš pragmatizmą, o R.T.Erdogano troškimas išsaugoti stipraus lyderio įvaizdį konservatyviam sunitiškam savo rinkėjų branduoliui lėmė rizikingą užsienio ir vidaus politikos persipynimą.
Atsisakiusi politikos principo „jokių problemų su kaimynais“, Turkija sulaukė pablogėjimo santykiuose su Egiptu, Sirija, Izraeliu, Iraku ir Iranu, tai pat su JAV ir partneriais Europoje.
2007–2011 metais Turkijos ambasadai Irake vadovavęs diplomatas aiškino, kad Ankara buvo įtraukta į religinį atspalvį turintį varžymąsi su Iranu ir dėl to ilgam prarado nešališkos regiono galiūnės įvaizdį.
„Prieš trejus metus Turkija buvo laikoma puikia regionine galybe, naudojančia Irake savo minkštąją galią. Į mus žvelgė visi mūsų broliai Artimuosiuose Rytuose“, – buvęs ambasadorius Muratas Ozcelikas sakė per spaudos konferenciją Ankaroje.
Didėjanti įtampa santykiuose su šiitų vadovaujama Irako premjero Nuri al Maliki (Nurio Malikio) vyriausybe, taip pat kaltinimai, jog Turkija palaikė sunitų kovotojų grupuotes kaimyninėje Sirijoje, kurstė įtarimus, kad R.T.Erdoganas atsisakė tradicinių principų grįsti Turkijos užsienio politiką sekuliarumu, demokratija ir prekyba, aiškino M.Ozcelikas.
„Jeigu tik sugebėtume sugrįžti prie centristinės (krypties) ... nėra jokių priežasčių, dėl kurių negalėtume vėl tapti šiitų draugais ir būti gerbiamais regione. Nemanau, kad šiuo metu Turkija turi didelę įtaką pozityviai paveikti įvykius Irake arba kur nors kitur regione“, – konstatavo diplomatas.
Sugrįžimas prie realizmo
Pasak analitikų, Turkija susiduria su didėjančiais vidaus iššūkiais: rinkimais, lėtėjančia ekonomika ir didėjančiu visuomenės susipriešinimu, todėl šalis gali nuspręsti grįžti prie realistinės politikos, kuri buvo vykdoma partijos AKP valdymo ankstyvaisiais metais.
„Vyriausybė nebegali sau leisti prabangos aktyviai veikti regione. Erdoganas labiau susirūpinęs savo planais tapti prezidentu, o ne (Sirijos prezidento Basharo) al Assado likimu“, – sakė Stambulo politikos centro vyresnysis mokslo darbuotojas Cengizas Aktaras.
Vienas Turkijoje dirbantis diplomatas įžvelgia grįžimą prie pragmatiškos, ekonomine nauda grindžiamos užsienio politikos, kuri buvo vykdoma R.T.Erdoganui tapos premjeru ir lėmė Turkijos verslo suklestėjimą regione, ypač po konfliktų aprimusiame Irake.
„Kokie Turkijos interesai dabar? Klestėjimas, pigi energija ir jokio terorizmo jos teritorijoje. Galbūt laikomasi principo, kad tinka visos priemonės tam pasiekti, net jeigu jos būtų nemalonios“, – aiškino diplomatas, prašęs neviešinti jo vardo.
Toks pragmatizmas kelia kitokių iššūkių. Vienas iš potencialiai keblių klausimų – ar Turkija toleruotų ir galbūt netgi palaikytų nepriklausomą kurdų valstybę dabartiniame šiaurės Irake. Vyriausybės pareigūnų pareiškimai šiuo klausumu – prieštaringi.
Dešimtmečius kovojusi su kurdų separatistų sukilimu savo teritorijoje, nusinešusiu apie 40 tūkst. žmonių gyvybių, kol R.T.Erdoganas praeitais metais išsiderėjo paliaubas, Turkija gali laikytis pozicijos, kad visiškai nepriklausomas Irako Kurdistanas gali kelti pavojų.
Tačiau Ankara pastaraisiais metais stiprino ryšius su pusiau autonomine Kurdistano regiono vyriausybe (KRG) ir pasirašė su ja milijardų dolerių vertės sutarčių dėl energetikos išteklių pirkimo, kurios buvo vienas iš nedaugelio pragiedrulių regiono politikoje.
„Jie gali būti skatinami siekti didesnės autonomijos ar net nepriklausomybės, žinodami, kad Ankara abejinga šiai idėjai ir nemėgins aktyviai užkirsti jai kelio“, – sakė Sinanas Ulgenas , Stambule įsikūrusio Ekonomikos ir užsienio politikos studijų centro vadovas.
Santūresnė Ankaros pozicija gali padaryti Turkiją mažiau pažeidžiamą žalingų nesutarimų su kaimyninėmis šalimis ir tikriausiai patiktų rinkėjams, nenorintiems, kad vyriausybė veltųsi į naujas avantiūras regione.
Tačiau įvykiams klostantis svaiginamu greičiu, Turkijai gali būti sunku prisitaikyti prie besikeičiančios padėties, perspėjo Artimųjų Rytų ekspertas Osmanas Bahadiras Dinceras iš Turkijoje įsikūrusios Tarptautinės strateginių tyrimų organizacijos (USAK).
„Kalbame apie karo zoną palei visą pietinę Turkijos sieną. Kiekvieną dieną Turkijos reikalai tampa vis keblesni, ir netgi priimantieji sprendimus neturi realių planų, – aiškino jis. – Jie atsidūrė neužtikrintoje padėtyje.“
