Tai didžiausia šio viruso pandemija žmonijos istorijoje. Šitokie mokslininkų perspėjimai vis dar nesulaukia pakankamo dėmesio pasaulyje – galbūt iš įpročio pernelyg nepaisyti su mirtimi, ligomis ir skurdu siejamos Afrikos problemų. O gal dėl išlepinto Vakarų pasaulio skeptiško požiūrio į mirtinų virusų protrūkius „kažkur ten, džiunglėse“, o ne panosėje.
Kad ir kokios būtų priežastys, mokslininkai skambina pavojaus varpais.
Pirmieji mirtinos ligos atvejai užfiksuoti Gvinėjoje šių metų kovą. Ji per kelis mėnesius spėjo sparčiai išplisti, o užkratas jau persikėlė į gretimas Vakarų Afrikos valstybes. O iš ten Ebolos virusas gali pasklisti ir toliau.
Ligoniams pagalbą teikiantys medikai iš humanitarinės organizacijos „Medikai be sienų“ teigia, kad vien per kelis mėnesius mirė daugiau nei pusė tūkstančio žmonių ir situacija tapo beveik nevaldoma.
Sukelia sunkių padarinių
Ebolos virusas pavadintas vieno Kongo upės intako vardu, šalia kurio 1976 m. buvo užfiksuotas pirmasis susirgimo atvejis.
Net ir mažiausias į organizmą patekęs viruso kiekis gali prišaukti bėdą. Įsiskverbęs į ląstelės vidų Ebolos virusas ten nepaliaujamai dauginasi. Ląstelė nebeatlaiko spaudimo iš vidaus ir sprogsta. Taip ši struktūra pasklinda ir užkrečia visą žmogaus organizmą.
Virusu užsikrėtęs žmogus gali dar ilgai to nepajusti, nes ligos inkubacinis laikotarpis trunka iki trijų savaičių. Pirmieji ligoniui pasireiškiantys simptomai kiek primena gripą: kyla temperatūra, jaučiamas silpnumas, raumenų ir sąnarių skausmai.
Vėliau ima kankinti vėmimas, viduriavimas, sutrinka inkstų ir kepenų veikla. Vėliausioje stadijoje prasideda vidinis ir išorinis kraujavimas. Tada jau niekuo nebegalima padėti.
Ligą platina šikšnosparniai
Mokslininkai šio viruso židinių atrado miškuose, kuriuose veisiasi įvairių rūšių šikšnosparniai. Šie skraidantys žinduoliai Ebolos virusą žmonėms perduoda per savo seiles. Jie jas suleidžia į vaisius, dažniausiai mangus, kurie vėliau patenka ant žmonių stalo.
Ebolos virusą galima pasigauti ir per sergančių gyvūnų kraują. Afrikoje dažnai parduodama nuo ligos kritusių gyvulių mėsa, o ji gali būti pavojingas šio mirtino viruso šaltinis.
Žmonės vieni kitiems šį virusą gali perduoti tik skysčių pavidalu, jis neplinta per orą. Be to, užsikrėsti Ebolos virusu galima nuo sergančių, sirgusių ar mirusių žmonių.
Kadangi Vakarų Afrikoje, pagal laidojimo tradicijas, palaikai yra mazgojami, be to, artimieji valgo toje pačioje patalpoje, kurioje yra mirusysis, sudaromos palankios sąlygos virusu užsikrėsti kitiems žmonėms.
Gyventojai skatinami tokių tradicijų pandemijos metu nesilaikyti, taip pat vengti fizinio kontakto vieniems su kitais, laikytis higienos.
Kontroliuoti labai sunku
Įprastai virusas pasklinda atokiose vietovėse, esančiose prie drėgnų atogrąžų miškų. Tokiais atvejais jo plitimą gana lengva sustabdyti – tereikia užtverti kelius.
Tačiau Gvinėjoje situacija kitokia – liga jau plinta ir į aplinkines šalis. Žmonės, mėgindami išvengti viruso, keliauja į Siera Leonę ir Liberiją, tačiau nežino, kad jau spėjo užsikrėsti, ir platina infekciją ten.
Kuo daugiau užsikrėtusiųjų – tuo didesnė tikimybė, kad visų jų suvaldyti ir išlaikyti vienoje vietoje nepavyks. Gyventi norintis žmogus verčiau patikės stebuklingais gydymo būdais, kurie neva egzistuoja už šimtų kilometrų, nei laikysis mokslininkų raginimo likti vietoje. Juolab kad pastaroji išeitis dažniausiai reiškia mirtį – nėra sukurta jokios vakcinos nuo Ebolos viruso, vaistų nuo jo taip pat nėra.
Mirė jau šimtai afrikiečių
Ligos simptomai pasirodo tik praėjus inkubaciniam laikotarpiui. Atvykę sergantys Gvinėjos gyventojai Ebolos virusą perneša į kitas šalis ir taip sukuria naują ligos židinį. Užsikrėtusiuosius svarbu laiku pastebėti.
Mat jei gydoma ankstyvosios stadijos liga, stiprinama paciento imuninė sistema, mirties įmanoma išvengti. Ankstesniais Ebolos viruso epidemijų atvejais mirdavo 9 iš 10 susirgusių žmonių.
Vakarų Afrikoje mirštamumas kol kas mažesnis. Mirė 68 proc. užsikrėtusiųjų, t.y. daugiau nei 500 žmonių.
Bijo plitimo ir mutacijos
Ligoniais rūpinasi beveik 300 humanitarinės organizacijos „Gydytojai be sienų“ narių. Žmonės, kuriems nustatomi ligos simptomai, perkeliami į specialias karantino vietas, kuriose juos prižiūri medikai.
Jie ligoniams lašina specialius lašus ir saugo nuo dehidratacijos – tai kol kas vieninteliai Ebolos viruso gydymo metodai. Kartais jie veikia, dažnai – ne.
Patys medikai nuolat būna viruso židinyje, todėl imasi ypač griežtų apsaugos priemonių. Nešioja kaukes ir šalmus, mūvi dvi poras pirštinių ir vilki specialiais orui nepralaidžiais kostiumais. Visa ši apranga dezinfekuojama specialiais chemikalais.
Visa tai bus vykdoma tol, kol bus sustabdyta Ebolos viruso pandemija.
Pergalę bus galima skelbti tiktai tada, kai, praėjus dviem inkubaciniams periodams – 42 dienoms, nebebus nustatoma ligos atvejų.
Kol kas tokios viltys bergždžios – vien šią savaitę užfiksuota 50 naujų ligos atvejų Siera Leonėje. Pusė pacientų jau mirė. Dar labiau nei paplitimo baiminamasi galimos viruso mutacijos – jei Ebolos virusas imtų plisti kitokiais būdais arba sparčiau, taptų sunkiau aptinkamas, tektų kalbėti apie pandemiją ne tik Afrikoje, bet ir likusiame pasaulyje.
