Atrodo, nėra jokios dingsties, dėl kurios ji galėtų pirma laiko baigti savo politinį kelią.
Tačiau ar ilgai A.Merkel žengs šiuo keliu? Žurnalas „Der Spiegel“ tikina, kad Vokietijos kanclerė tikrai nebenori siekti ketvirtosios kadencijos ir svarsto pasitraukti prieš 2017 m. rinkimus.
Šaiposi ir lietuviai
Iki šiol jokiems skandalams nepavykdavo suteršti teigiamo A.Merkel įvaizdžio. Tačiau likus kelioms dienoms iki jubiliejinio gimtadienio Vokietijos kanclerė sulaukė daug protesto akcijų.
Socialinių tinklų vartotojai pasipiktino, kad Marakanos stadione stebėdama vokiečių futbolininkų triumfą A.Merkel nepraleido progos draugiškai pabendrauti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Į Vokietijos kanclerės bendravimą su Rusijos prezidentu ypač audringai reagavo Ukrainos gyventojai – jie ėmė atakuoti naująją A.Merkel paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“. Čia puikavosi nuotrauka, kurioje besišypsanti kanclerė ir jai dėkojantys vokiečiai: „Ačiū, kanclere.“
Nepatenkinti, kad Vokietijos kanclerė rodo palankumą smurtą Ukrainoje kurstančiam V.Putinui, internautai iš A.Merkel kaipmat išsišaipė ir padėką pavertė patyčiomis – ukrainiečiai priminė Molotovo-Ribbentropo paktą, kuriuo 1939-aisiais Maskva ir Berlynas pasidalijo Europą.
A.Merkel paskyrą iškart užplūdo daugybė komentarų, tarp jų, beje, ir lietuvių, o komentarų autoriai po kiekvienu pranešimu ar A.Merkel nuotrauka palikdavo sarkastišką padėką: „Danke Frau Ribbentrop“ („Ačiū, ponia Ribbentrop“).
Tokia fraze Vokietijos kanclerė lyginama su nacistinės Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu.
O tai – dar vienas nemalonus sutapimas tokiam palyginimui – artėja 75-osios Molotovo-Ribbentropo pakto metinės, kai nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalijo Rytų Europą. Ukrainiečiai baiminasi, kad Vokietija darsyk pasielgs taip pat, juos išduos ir paliks Kremliui.
Reta kritikos banga
Komentarai A.Merkel „Facebook“ paskyroje ir įrašas „Danke Frau Ribbentrop“ pribloškė ne tik Vokietijos kanclerę, bet ir Krikščionių demokratų sąjungos atstovus ryšiams su visuomene. Kilo sąmyšis.
Tuomet KDS atstovai įspėjo „Facebook“ vartotojus, kad gali pasinaudoti teise ištrinti žinutes, kurios turi šmeižto požymių, yra įžeidžiančio turinio ar kitaip pažeidžia įstatymus. Bet internautai neišsigando ir A.Merkel paskyrą pavertė tikra gėdos siena.
Tai apkartino Vokietijos kanclerės džiaugsmą nacionalinės futbolo rinktinės pergale. Piktų komentarų ir šaržų, lyginančių A.Merkel su J.von Ribbentropu, tiesiog nespėjama trinti.
Tai – vienas iš nedaugelio atvejų, kai A.Merkel, būdama Vokietijos valdžios viršūnėje, išgirdo apie save tiek daug nemalonių žodžių. Dažniausiai, kad ir kur A.Merkel būtų, ji sulaukia pagarbos ir netikėtų klausimų.
Juk visiems smalsu, kaip ši iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti moteris sugeba taip ilgai karaliauti politikos olimpe.
Kancleriai trauktis nemėgsta
Neseniai Kinijoje, Sičuano provincijos sostinės Čengdu sezoninių darbininkų šeimų socialinės rūpybos įstaigoje, kur lankėsi A.Merkel, trumpomis kelnaitėmis ir sportiniais marškinėliais vilkintis vaikinukas pasiteiravo: „Ponia kanclere, ar jūsų gyvenimas laimingas?“
A.Merkel, kaip pasakoja vienas šios scenos liudininkų, nusišypsojo ir šiek tiek patylėjusi atsakė: „Taip, mano gyvenimas laimingas.“
Liepos 17 dieną 60-ąjį gimtadienį šventusi A.Merkel – kartu su Konradu Adenaueriu ir Helmutu Kohliu – trečioji ryški Krikščionių demokratų sąjungos figūra Vokietijoje.
Žinoma, kyla klausimas: ar dar ilgai? Juk ir talentingiausi politikai anksčiau ar vėliau įgrysta rinkėjams.
Įdomu tai, kad nei K.Adenaueris, nei H.Kohlis kanclerio posto nepaliko savo valia.
Vieną išmetė jo partija, kito nebenorėjo rinkėjai.
Paskutiniai jų pralaimėjimai, privertę pasitraukti, kuriam laikui aptemdė laimėjimus.
Kaip H.Kohliui ir K.Adenaueriui, nutiko ir kitiems Vokietijos kancleriams.
Bet jie galėjo kur kas anksčiau pasitraukti savo noru, nes gana dažnai būdavo perrenkami, turėjo įpėdinius, o svarbūs istoriniai poslinkiai jau seniai buvo siejami su jų vardais. Nepaisant to, jie taip nepasielgė. A.Merkel norėtų pasielgti kitaip.
Galingiausia pasaulio „mamytė“
„Mutti“ – Mamytės pravardę turinčios kanclerės žodis nenuginčijamas Europos Sąjungoje ir Vokietijos vyriausybėje, politiniu požiūriu ji laikoma lygiaverte su Rusijos, Jungtinių Valstijų, Kinijos prezidentais.
Šiuo metu A.Merkel nėra jokios būtinybės pasitraukti. Nepaisant to, kai kurie jos aplinkos žmonės, partijos bendražygiai, vyriausybės kabineto nariai mano, kad kanclerio postą ji paliks savo, o ne rinkėjų valia.
Vokietijos lyderė nori būti pirmoji nuo 1949-ųjų, iš kanclerio posto pasitraukusi savo noru ir pirma laiko.
Kanclerė, žinoma, gali nieko nesakyti, net jei visi aplinkui ką nors kalba. Taip ji elgiasi dažnai.
Bet ar gali apie tai ir negalvoti? Ne, taip tikrai negali būti.
Metų pradžioje po patirtos traumos slidinėjant ji daug savaičių dirbo ne visa jėga, daug laiko teko praleisti ir lovoje.
Tuomet ji turėjo laiko pagalvoti apie savo politinę ateitį.
Suglumino kanclerės atsakymas
Pastaraisiais mėnesiais A.Merkel jau neturėjo laiko galvoti, kas jos laukia.
Visas mintis pasiglemžė padėtis Europoje po Krymo aneksijos ir Ukrainos krizės. Ilgai kurtas Senojo žemyno stabilumas pradėjo aižėti.
Kad ir kaip būtų, klausimas, ar iš posto A.Merkel pasitrauks savo valia nepasibaigus kadencijai, tebesklando ore.
Prieš kurį laiką artimas kanclerei asmuo jos tiesiai paklausė, ką ji mano apie galimą pasitraukimą. Juk tokias kalbas jau skleidžia ne tik žurnalistai, bet ir politinis elitas.
„O ką tu atsakytum į tokį klausimą?“ – paklausė kanclerė.
„Tai netiesa“, – nuskambėjo atsakymas. „Taip, tikrai“, – ištarė kanclerė.
Iš tikrųjų tai nebuvo vienareikšmiškas atsakymas. „Tikrai“ galėjo reikšti: „Taip, nesitrauksiu.“
Bet šie žodžiai galėjo turėti ir kitų prasmių – nelygu balso intonacija.
Sprendimas rodytų silpnumą?
Manoma, kad pasitraukimas savo valia – sunkiausias sprendimas, kokį gali priimti labai aukštas pareigas einantis politikas. Toks žingsnis paskleidžia kalbų apie jo silpnumą: tenka atsakinėti į klausimus apie savo sveikatą arba jis greitai nustumiamas į politikų, kurių neaplankė sėkmė, luomą.
Be to, visuomet esama objektyvių priežasčių likti poste. Net kai jų nebeliko, dauguma Vokietijos kanclerės pirmtakų buvo įtikėję savo nepakeičiamumu.
Šis bruožas A.Merkel svetimas. Bet ar jos troškimas laiku ir savo valia palikti kanclerio postą bus stipresnis nei aplinkybės? Stipresnis nei pagunda prisiimti vis naujus iššūkius?
Tai pavyko tik kai kuriems politikams. Vienas jų – Rolandas Kochas iš Krikščionių demokratų sąjungos.
Sėkmė, stiprūs nervai ir jo priešininkės socialdemokratės Andreos Ypsilanti nesugebėjimas atsikirsti padėjo R.Kochui po 2008aisiais pralaimėtų Heseno žemės rinkimų 2009 metų vasarį būti perrinktam šios žemės ministru pirmininku.
„Jau 2009-ųjų pabaigoje pradėjome galvoti apie savanorišką pasitraukimą iš Heseno ministro pirmininko posto“, – vėliau pasakojo ilgametis artimas politiko draugas Dirkas Metzas.
Pasak jo, daugelį metų, net jei niekas nenorėjo tikėti R.Kocho žodžiais ar jo klausyti, jis tvirtino, kad vieną dieną nori sugrįžti prie darbo ekonomikos srityje. Ar dėl to jis atsisakė Heseno ministro pirmininko pareigų?
R.Kochas jokiu būdu nenorėjo tapti tuo politiku, kuris patirtų Heseno žemės gyventojų spaudimą ir galiausiai būtų priverstas atsistatydinti.
Pasitraukimą savo valia R.Kochas aptarė tiktai su savo žmona ir D.Metzu. Politikas, nenorintis nepageidaujamo dėmesio, apie savo planus gali papasakoti tik itin artimiems, patikimiems žmonėms, o visus kitus privalo savo poelgiu nustebinti. R.Kochui tai pavyko.
2010 metų pavasarį politikas dėl savo apsisprendimo pirmiausia informavo Krikščionių demokratų sąjungos vadovybę, sukeldamas jos nusistebėjimą, o po to ir visuomenę.
R.Kochas atsisveikindamas slapčia džiaugėsi, kad apie jo netikėtą pasitraukimą neįtarė joks žurnalistas.
R.Kocho žingsnį suprato ir jo partijos kolegė A.Merkel. Kitų pasitraukimą iš postų ji sutiko su nuostaba ar pašaipa, bet ne R.Kocho.
„Jis tiesiog priėmė teisingą sprendimą, o paskui ėmėsi veiksmų“, – taip anuomet R.Kocho apsisprendimą artimų draugų rate įvertino A.Merkel.
Pasitiki įtakingu vyru
Manoma, kad taip pat netikėtai pasielgtų ir Vokietijos kanclerė. Bent jau tuo įsitikinusi jos aplinka. A.Merkel savo žingsnį aptartų su dviem artimais politikos bičiuliais ir sutuoktiniu fizikinės ir teorinės chemijos profesoriumi Joachimu Saueriu.
Pastarojo įtaka A.Merkel dažnai per mažai įvertinama, nes vyras itin retai pasirodo viešumoje, nedalija interviu ir daug keliauja po pasaulį.
Berlyne esama A.Merkel draugų, kurie sako, kad galiausiai jo žodis ir bendras gyvenimo planas turėtų lemiamą reikšmę.
Vargina darbo krūvis
Vis dėlto kodėl ji turėtų taip pasielgti? Neseniai rinkimus laimėjusi, vokiečių pagarbą ir net meilę pelniusi kanclerė, regis, yra nepajudinama.
Jos nuomonės atsiklausia visa Europa, o rūstybės galbūt bijotų ir pats V.Putinas.
Pasitraukimo motyvas galėtų būti nuovargis, patiriamas dėl einamų pareigų, kurias ji eina nuo 2005-ųjų. Iš tikrųjų praeityje A.Merkel daug kartų įvardijo kanclerio tarnybos limitą – 10 metų. Ilgiau, jos manymu, negalima atlaikyti šešių su puse dienos per savaitę ir 16 valandų per dieną trunkančio darbo.
Kita vertus, A.Merkel pareigos jausmas neleidžia jai palikti kanclerio posto ir partijos be vairininko. Ji norėtų, kad ir toliau šaliai būtų vadovaujama ramiai, be sukrėtimų.
Visuomet mažumėlę apolitiškiems vokiečiams ši ramybė visai patinka. A.Merkel įsitikinusi, kad taip bus ir toliau, jei abi pareigos – kanclerio ir partijos lyderio – teks vienam asmeniui.
Ką darytų pasitraukusi?
Galų gale vokiečiai – racionaliai mąstantys žmonės, pasitraukimą privalo apmąstyti nuo A iki Ž. Ką daryti pasitraukus? Auginti bulves savo viloje? Ar su vyru keliauti po pasaulį?
Tik nedaugelis vyriausybės narių A.Merkel pranašauja tokią ateitį. Beje, dauguma mano, kad ji ir toliau pasirinks politiką.
Ji galėtų eiti Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigas. Tiesa, į šias pareigas renkama tik dvejiems su puse metų, taigi 2017-ųjų pradžioje šis postas vėl bus laisvas.
A.Merkel patinka dirbti komplikuotoje, vaizdžiai sakant, Briuselio įmonėje, kur ji sukaupė ilgesnę ir turtingesnę patirtį nei visi kiti pareigas einantys valstybių ir vyriausybių vadovai.
Kita A.Merkel darbo vieta galėtų tapti Niujorke įsikūrusios Jungtinės Tautos.
„2017 metų sausio 1-ąją darbą pradės Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono įpėdinis. Tai atsitiks kaip tik prieš kitus Bundestago rinkimus“, – tvirtino vienas Vokietijos parlamentaras.
Išties kas Europoje ar pasaulyje pasisakytų prieš, jei kanclerė pakeltų ranką už vieną iš šių dviejų tarptautinių postų?
Yra laiko pagalvoti
Bet pirmiausia A.Merkel turi apsispręsti, ar ji tikrai nebenori siekti ketvirtosios kadencijos Vokietijos kanclerio poste.
Net jeigu ir neatmestina, kad ji gali pasitraukti nepasibaigus trečiajai kadencijai.
Į šį kelią A.Merkel gali pastūmėti stiprėjanti kritikos lavina, kurią sukėlė dramatiški pokyčiai Europoje. O jeigu šį kartą su tarptautine krize susidoroti nepavyks? Ne, ji tikrai nelauks, kol bus pažeminta. A.Merkel visada nori būti aukštai iškelta galva.
Bet kokiu atveju Vokietijos kanclerei tikrai yra apie ką galvoti sulaukus 60-ojo gimtadienio – pati politinė branda. Kitas, sulaukęs tokio amžiaus, dar tik svajoja apie tai, ką jau pavyko pasiekti pastoriaus dukteriai iš Rytų Vokietijos.
Kanclerės įpėdine vadina gynybos ministrę
Vokietijos gyventojai mano, kad geriausias kanclerės A.Merkel įpėdinis būtų dabartinis užsienio reikalų ministras F.W.Steinmeieris, rodo apklausa, kurią atliko tyrimų institutas „Forsa“.
40 proc. respondentų nurodė, kad pasibaigus A.Merkel kadencijai ją turėtų pakeisti F.W.Steinmeieris. 15 proc. apklaustųjų rinkosi gynybos ministrę U.von der Leyen (nuotr.), 14 proc. – ūkio ministrą S.Gabrielį, 10 proc. – vidaus reikalų ministrą Th.de Maiziere. 21 proc. manymu, nė vienas iš šių 4 asmenų nėra tinkamas tapti A.Merkel įpėdiniu.
Tiesa, tai buvo tikslinė apklausa, kurioje dalyvavo vos 1008 vokiečiai. Manoma, kad politikos viršūnėse realesne kandidate laikoma būtent U.von der Leyen (nuotr.), o ne Vokietijos politikos veteranu vadinamas F.W.Steinmeieris.
U.von der Leyen – per savo karjerą daug pasiekusi moteris. Praėjusių metų gruodį ji perėmė į savo rankas Gynybos ministerijos vairą ir kol kas, regis, visai neblogai susitvarko. Ir tai – dar ne jos ambicijų viršūnė.
U.von der Leyen 55-eri. Ji gimė Briuselyje, užaugo Hanoveryje. Tėvų namuose jai ir jos keturiems broliams nieko netrūko. Ministrės tėvas – Krikščionių demokratų partijos politikas E.Albrechtas, nuo 1976 iki 1990 metų jis ėjo Žemutinės Saksonijos vadovo pareigas.
U.von der Leyen anksti ėmė domėtis politika ir daug išmoko iš savo tėvo. 1990 metais protestuodama prieš tai, kad E.Albrechtas nebuvo perrinktas, ji įstojo į Krikščionių demokratų partiją. Politikės karjerą U.von der Leyen pradėjo gimtojoje žemėje: 2003–2005 metais ji buvo šeimos ministrė Žemutinėje Saksonijoje.
2005 metais tapusi šeimos, senjorų, moterų ir jaunimo ministre A.Merkel kabinete, ji persikėlė dirbti į Berlyną. Vokietijos dirbančios moterys sveikino kiekvieną jos žingsnį, o ją pačią garbino lyg dievaitę.
Moterų politikos tema iki šiol tebėra viena jos mėgstamiausių, tačiau atsistatydinus darbo ministrui F.J.Jungui 2009 metais ji susidūrė su nauju iššūkiu – Darbo ir socialinių reikalų ministerija.
Politikė konservatorė ne tik nuoširdžiai rūpinosi skurstančiomis pensininkėmis – kartais atrodė, kad ji norėtų asmeniškai imtis virti pietus visiems mokyklinio amžiaus vaikams.
Beje, 1978–1987 m. U.von der Leyen studijavo mediciną. Mediko licenciją ji gavo, tačiau gydytoja nedirbo: 1986 metais ištekėjusi už medicinos profesoriaus ir verslininko H.von der Leyeno ji ėmė rūpintis vaikais, kurių dabar turi net septynis.
Vokietijos kariai U.van der Leyen dėl jos rūpestingumo kartais netgi pavadina „mūsų mamyte“, o save – ministrės vaikais. Tai dar vienas sutapimas, mat A.Merkel vokiečiai taip pat vadina Mamyte.
Tiesa, kol kas pati gynybos ministrė diplomatiškai išsisuka nuo klausimų apie ją, kaip galimą A.Merkel įpėdinę.
„Kiekviena karta turi kanclerį arba kanclerę. Mano karta turi A.Merkel“, – neseniai sakė U.von der Leyen.
