Šaknų su Vilniumi nenukirto – kai atėjo metas rinktis, kurioje šalyje studijuoti architektūrą, daug nesvarstydama pasirinko Lietuvos sostinę. Šiuo metu Anna gyvena Ramat Gano mieste.
Bendravimas su Anna iš neramumų krečiamos šalies vyko su pertrūkiais – moteriai tekdavo lėkti iš namų ir slėptis nuo raketų antpuolio.
„Po kiekvienos atakos susikaupti ties tuo, ką darei prieš tai – labai sunku“, - sakė A.Zundelovičiūtė.
Širdį slegia nerimas, nes keletą jos bendraklasių ir draugų jau pašaukė į armiją – jie stovi Gazos Ruože.
Anna neketina stoti vienon ar kiton pusėn – Izraelio ar Palestinos. Tačiau yra įsitikinusi, kad pasaulinėje arenoje konfliktas nušviečiamas paviršutiniškai, iškreiptai ar nepilnai.
„Tad man svarbu papasakoti, kas vyksta su manimi asmeniškai, o tai kur kas stipriau už bet kokią politiką“, - įsitikinusi ji.
- Kaip apie padėtį Izraelyje pasakojate draugams kitose šalyse?
- Pradėsiu iš toli. Prieš keletą metų tarp Palestinos autonomijos lyderių įvyko skilimas ir Gazos Ruože kaip valdanti partija buvo išrinkta teroristinė grupuotė „Hamas“. Nuo to laiko jau devynerius metus jų pabūklai mažomis raketomis ir sprogmenimis apšaudo Izraelio miestelius ir kaimus, išsidėsčiusius maždaug 15 kilometrų ruože ties Gaza. Savo veiksmus „Hamas“ teisina tuo, kad tai natūralus protestas prieš sionistus (žydų tautinis judėjimas. - red.).
Prieš dvi savaites situacija radikaliai pasikeitė ir nuolat apšaudomi visi Izraelio miestai, nes „Hamas“ per pastaruosius dvejus metus, padedant Iranui, įsigijo šimtus GRAD raketų.
Laimė, Izraelio gynybos sistema įkūrė priešraketinius įrenginius, kurie atmuša beveik visas į gyvenamuosius plotus nukreiptas raketas – štai dėl ko žuvusiųjų nėra tiek daug.
Izraelio oro pajėgos stengiasi skrupulingai sunaikinti raketinius paleidimo įrenginius ir pasirenka taškus, iš kurių jau pasišalinę Palestinos gyventojai. Tačiau dauguma įrenginių – požeminiuose bunkeriuose, tad juos iš oro aptikti ir sunaikinti labai sunku, o dar sudėtingiau išvengti aukų, nes „Hamas“ kovotojai neleidžia taikiems gyventojams palikti savo namų, be to, kaip priedanga jie naudojasi mokyklomis ir ligoninėmis.
Liepos 17-ąją Izraelio vyriausybė priėmė sprendimą įvesti ir sausumos armiją, nes „Hamas“ kariai vis dažniau pradėjo brautis į Izraelio teritoriją, be to, raketų liūtis iš pagrindų apribotų 6 milijonų izraeliečių gyvenimą – pagrindinė gyventojų dalis įsikūrusi raketinėje zonoje.
Kodėl visa tai nutiko būtent dabar? Prieš mėnesį buvo pagrobti ir sušaudyti trys Izraelio paaugliai – jie po mokslų autostopu keliavo namo. Juos nužudė „Hamas“ kovotojai iš Chevrono – ieškant nužudytų berniukų buvo suimta dauguma šios teroristinės grupuotės veikėjų. Kai tapo aišku, kad izraeliečių paaugliai nužudyti, radikalūs izraeliečiai nutarė atkeršyti - pagrobė ir sudegino gyvą arabų berniuką iš Jeruzalės. Pastarieji žmogžudžiai suimti ir netrukus bus teisiami.
Toks keršto būdas iššaukė izraeliečių protestų bangą, bet tuo pačiu tapo puikia priežastimi betvarkei Gazos ruože, o „Hamas“ judėjimui – pradėti intensyvų Izraelio apšaudymą.
- Kokius argumentus pateikiate, kai girdite kaltinimus Izraelio adresu?
- Izraelis kaltinamas, kad nesaugo taikių Palestinos gyventojų – tų, kurie ir išsirinko „Hamas“ kaip valdančiąją partiją. Judėjimas, kuris užsiima antisemitine propaganda, šlovina „Mein Kampf“... Kovinės šio judėjimo struktūros bendradarbiauja su Al-Quaeda ir kitomis teroristų grupuotėmis.
Gazos Ruožas – tankiausiai apgyvendinta vieta planetoje. Ten daug vargingai gyvenančių daugiavaikių šeimų. Jų namuose kovotojai įrengia ginklų sandėlius ir draudžia šeimoms išvykti. Kaip tokiu atveju nukenksminti kovotoją neužkliudžius taikių gyventojų?
Izraelis dažnai kaltinamas nelegaliu teritorijos užgrobimu ir islamo demonizacija. Tačiau Izraelis pasirašė taikos sutartis su Egiptu, Jordanija ir tų sutarčių laikosi – jų nepažeidžia nė viena šalis nepaisant vidinių perversmų ir politinių srovių keitimosi. Izraelis moka tartis su arabais, kai šie nori taikos. Juk pasirašydamas sutartį su Egiptu, Izraelis atidavė visą Sinajaus pusiasalio teritoriją, pasiūlė Gazos Ruožą, tačiau pastarojo egiptiečiai atsisakė.
Ir galiausiai – Palestinos valdžia susiskaldžiusi, abi pusės negali susitarti dėl įtakos ir, žinoma, pinigų, plaukiančių iš įvairių Palestiną palaikančių organizacijų ir mokesčių – tokiais atvejais visada praverčia išorinis priešas. Tik derėtų nepamiršti, kad „nehumaniškasis“ Izraelis aprūpina visą Palestiną vandeniu, elektra, tele-radijo komunikacijomis ir toliau tiekia humanitarinę pagalbą.
- Ar iš viso įmanoma atsakyti į klausimą – kas kaltas Izraelio ir Palestinos kare?
- Kuo toliau, tuo mažiau šis klausimas darosi aktualus. Abi tautos turi teisę čia gyventi. Tačiau abi tautos turi galvoti apie gyvenimą ir ateitį. Nėra pasaulyje labiau Palestinos gerove suinteresuotos šalies nei Izraelis. Mums lieka tik viltis, kad kada nors ir kita šalis bus suinteresuota taika, o ne kraujo praliejimu.
Tiek mano šeima, tiek draugai, pažįstami, kaimynai esame vieningos nuomonės, kad mums reikia taikos ir kad Izraeliui nėra su kuo vesti derybų.
- Ar tarp jūsų draugų yra palestiniečių?
-Draugų ne, tačiau man teko nemažai su palestiniečiais dirbti. Dauguma statybų sektoriaus darbuotojų – arabai, kurie gyvena Palestinos teritorijoje. Vos užmezgus su jais kontaktą į mane būdavo žvelgiama su šypsena,o už nugaros juokaujama: „Atėjo kažkokia mergaitė su aukštakulniais...“
Bet kai pamatydavo, kad rezultate jų darbas priklauso nuo manęs ir kad suprantu, apie ką kalbu – stengdavosi daugiau nei dėl juos nusamdžiusių šeimininkų.
- Kaip izraeliečiai ir palestiniečiai sutaria kasdienybėje? Pavyzdžiui, Lietuvoje gražiai sugyvena lietuviai su lenkais, rusais, nors tarptautiniu lygmeniu dažnai pučiamas burbulas, neva kuri nors pusė yra skriaudžiama.
- Izraeliečiai dažnai būna vieninteliai palestiniečių darbdaviai, tad santykiai – dvejopi. Iš vienos pusės tarp darbdavių ir darbuotojų stūkso natūrali distancija, justi pavydas. Tačiau kai kalba užeina apie futbolą ar vaikus – nepasitikėjimas vieni kitais ištirpsta.
Palestiniečiai atviri žmonės, izraeliečiai dosnūs, todėl susitikę dažnai vieni kitais maloniai stebisi gebėjimu sutarti – juk iš namų būna atsinešę išankstinę nuomonę. Be to, nereikia pamiršti, kad tarp izraeliečių yra apie 1,6 milijono arabų. Tarp jų vieni save laiko palestiniečiais, bet mieliau renkasi gyvenimą Izraelyje, gauti vietinį išsilavinimą ir naudotis galimybėmis. Tačiau yra ir tokių, kurie save laiko Izraelio arabais, yra nusiteikę prieš palestiniečius, tarnauja Izraelio armijoje.
Štai ir šia prasme pastarasis mėnuo nelengvas - kasdienių apšaudymų fone kai kurie Izraelio arabai atvirai tuo džiaugiasi, vis tyliai kimba prie kolegų žydų. Tai iššaukia neapykantą – juk jie gauna Izraelio valstybės palaikymą, tačiau palaiko priešus.
Aš taikaus dialogo šalininkė, manau, kad abiejų tautų lyderiai seniai paskendę korupcijoje ir greičiausiai juos domina tik sava, o ne vienos ar kitos šalies nauda. Todėl ir mums, ir palestiniečiams dar ilgai greičiausiai nebus galimybės paprastai ir ramiai išspręsti kilusias problemas.
Tačiau Izraelio garbei turiu pasakyti, kad čia galima išgirsti įvairiausių nuomonių ir jų kritikos taip pat, kai tuo tarpu iš Gazos pusės net nesigirti raginimų nutraukti karą.
Žmogiškąja prasme aš nebijau su arabais bendrauti. Manęs netrikdo jų pardavėjai ir medicinos personalas. Bet taip pat žinau, kad jie į mane žvelgia su atsarga, nes nežino, ko tikėtis – neapykantos, nepasitenkinimo ar abejingumo.
Vis dėlto taikos sąvoka čia išplaukusi, jos oficialiai nėra. Yra tik ramūs ir karšti kariniai periodai.
Kartą buvusi Izraelio premjerė Golda Meir sakė, kad taika bus įmanoma tik tuomet, kai arabai pradės savo vaikus mylėti labiau nei nekęsti izraeliečių. Labai gaila, bet kuo toliau, tuo labiau pradedu sutikti su šia jos mintimi.
- Ar patys izraeliečiai palaiko jūsų vyriausybės sprendimus ir veiksmus?
- Negaliu į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai. Pastaruoju metu buvo daug demonstracijų ir „už“, ir „prieš“ - kaip ir Izraelio arabų mitingų prieš savo pačių valstybę.
Visuotinė panika privedė iki to, kad liberalių pažiūrų žmones, pabrėžiančius, kad Gazos Ruože žūsta žmonės, puola kur kas agresyvesnių kovos metodų šalininkai. Tai labai sudėtingas laikas – juk daugelio draugai ir giminaičiai buvo skubiai pašaukti į armijos rezervą. Izraelis – nedidelė šalis, tad kiekviena auka iššaukia nepasitenkinimą valdžios sprendimais. Daugelis pasisako už ugnies nutraukimą, kiti reikalauja absoliutaus „Hamas“ sunaikinimo, tačiau nei vieni, nei kiti nesidžiaugia žuvusiais priešais.
Tarp izraeliečių yra taikių derybų ir teritorijos atidavimo Palestinai šalininkų, nors reikia nepamiršti, kad Izraelis – tai trečdalis Lietuvos ir tokioje teritorijoje gyvena 8 milijonai piliečių, tarp kurių – šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Afrikos.
Taip pat yra ir jėgos poziciją palaikančiųjų ir manančių, kad geriausiai iš viso atsiskirti nuo Palestinos.
Yra žmonių, aktyviai mėginančių apsigyventi ginčytinoje teritorijoje ir tokių, kurie mano, kad Izraelis iš viso neturi teisės egzistuoti.
Yra tik viena nuomonė, su kuria visi sutinka be išimties – visi norime gyventi ir kad mūsų kariai nežūtų. Izraeliečiams (ir žydams) gyvenimas didžiausia vertybė – štai kodėl arabų berniuko sudeginimas iššaukė didžiulę protestų bangą visuose visuomenės sluoksniuose, nes žmogžudžiai – iš religingų šeimų ir jie puikiai žinojo, kad pažeidžia Dievo žodį, išduoda savo tikėjimą ir tautą.
- Girdėti kalbų, kad informacija apie konfliktą už šalies ribų švelninama ir dėl to, kad nenutrūktų turizmo srautas į Izraelį. Ką apie tai manote?
-Remdamasi savo asmenine keliavimo patirtimi galiu teigti, kad Izraelis pati ramiausia šalis, kurioje man teko lankytis. Čia mažas nusikalstamumas, dauguma žmonių geranoriški ir maloniai sutinka turistus.
Jų srautas staigiai sumažėja po bet kokios karinės operacijos nepaisant to, kad visa vyksta pasienio ruožuose. Skaitau informaciją keliomis kalbomis, tad susidariau įspūdį, kad ji dažnai pateikiama visai kitaip nei yra iš tikrųjų. Bebaimiškumas ir gebėjimas tvardyti stresą tapo tipiškais izraeliečių bruožais.
- Kai vyksta karas, viešai deklaruojami vieni jo tikslai ir siekiai – pakylėti, taurūs, kokie, jūsų nuomone, materialieji konflikto siekiai?
-„Hamas” kovoja dėl išgyvenimo. Ginkluodamiesi jie patyrė bankrotą. Pavyzdžiui, viena raketa kainuoja apie 800 JAV dolerių. Izraelio žvalgybos duomenimis, „Hamas“ jų turi apie 9 tūkstančių raketų. Šiai dienai jų iššauta virš 2000 į Izraelio pusę, o tai sudaro apie milijonus JAV dolerių – tų, kuriuos tarptautinė taiki bendruomenė surinko padėti Gazos Ruožo gyventojams.
Per pastaruosius dvejus metus „Hamas“ išsikasė apie tūkstantį tunelių ginklų kontrabandai. Dar yra tunelių, išeinančių į Izraelio teritoriją, kad būtų patogu pulti mūsų karius, grobti civilius ir rengti teroro aktus. Vieno tunelio kilometras su reikiama įranga kainuoja apie milijoną JAV dolerių.
Sakykime, visi tie tuneliai – tik vieno kilometro ilgio ir tai jau gaunasi fantastiško dydžio pinigų suma, surinkta palestiniečiams, tačiau išleista naikinti kaimynus, o ne statyti sau mokyklas, ligonines ar bent jau slėptuves nuo „Izraelio agresijos“. Taip kad „Hamas“ reikėjo rimtos priežasties priminti apie save ir nukreipti palestiniečių dėmesį į išorės priešą, o ne į vidines problemas.
Izraelis tuo tarpu turi vieną tikslą – maksimaliai apsaugoti savo piliečius.
Tarp kitko, kai užėjo kalba apie ugnies nutraukimą, prisijungė kai kurie regiono veikėjai. Egiptas pareiškė nenorintis turėti reikalų su „Hamas“ ir netikėtai pareiškė pritariantis Izraelio teisei gintis. Iš kitos pusės, kadangi Turkijoje silpsta islamistų įtaka, šalies premjeras Recep Tayyip Erdogan savo kalbose Izraelį lygina su nacistine Vokietija, politikus – su Hitleriu. Greičiausiai jis taip elgiasi, kad įgytų svorį regiono derybose. Paraleliai tęsiasi mūšiai Sirijoje ir Irake, o tarptautinė bendruomenė nerodo jokio aktyvumo šiuo klausimu, o tai reiškia, kad piliečius ginančios vietinės organizacijos netenka įtakos ir pinigų. Dėl šių priežasčių pykstasi turkai su egiptiečiais, dabar išnaudodami ir Izraelio bei Gazos Ruožo įvykius, bandydami įrodyti, kas svarbiausias Viduržemio jūros Rytų regione.
-Kaip dabar atrodo jūsų diena?
-Dažniausiai pabundu nuo sirenų garso. Rengiuosi, kas papuola ir bėgu į lauką. Sutinku kaimynus – pagaliau mes susipažinome, stovime ir skaičiuojame balsu, kiek „Geležinis kupolas“ (Izraelio priešraketinė sistema. - red.) numušė raketų. Paskui prasideda skambinimas giminaičiams ir draugams – tikriname, ar visi gyvi ir sveiki.
Šiuo metu dirbu namuose, tad nėra reikalo išeiti į miestą ir jaudintis, kur dėsiuos, jei sirenų kauksmas užklups gatvėje.
Visada klausau naujienų – jas mums praneša tiesioginio eterio metu – kur vyksta šaudymai. Ir tai vyksta kas valandą, kai kada – kas kelias minutes.
Tai veda iš proto ir veikia kaip narkotikas, nes visuomet bijai ką nors svarbaus praleisti. Juolab, kad visuomet su baime lauki žinių apie sužeistus ar žuvusius karius – galbūt tarp jų išgirsi pažįstamą pavardę... Mes beveik visi turime giminių, draugų ar pažįstamų tarp karių, esančių Gazos Ruože.
Kadangi darbas vyksta su trukdžiais arba jam susikaupti neįmanoma – atsirado naujas užsiėmimas. Tai informacinis karas socialiniuose tinkluose. Izraeliečių ir žydų mažiau nei musulmonų, kurie mūsų šalies veiksmus priima kaip kovą prieš islamą ir kurie kelia neapykantos bangas visame pasaulyje.
Izraeliečiai jau priprato, kad viešai jie pristatomi kaip konflikto kaltoji pusė, todėl jaučia pareigą parodyti kitą reikalo pusę. Štai kodėl ir aš dalinuosi faktais, reiškiu savo nuomonę tikėdamasi, kad kas nors tai perskaitys ir, jei nepakeis nuomonės, bent pradės abejoti vienokia ar kitokia turima informacija. Tad „feisbuke“ praleidžiu nemažai laiko.
Nepaisant įtemptos situacijos, karštų diskusijų politinėmis temomis, pasitaiko kuriozų ir juokelių apie tai, kas kaip buvo apsirengęs ir kur buvo užtiktas oro atakos metu. Pavyzdžiui, aš draugams juokauju, kad greičiau slėptų nuo manęs „Hamas“, nes niekas neturi teisės pertraukti mano grožio miego. Kiti pokštauja prašydami, kad „Hamas“ raketas leistų tinkamomis keltis valandomis – vietoj žadintuvo. Kai kurie gauna žinutes nuo programišių laužyta ivrito kalba. Kaip atsaką jie atgal gauna savo agresyvią žinutę, tik su ištaisytomis gramatinėmis klaidomis.
Na, ir geriausias anekdotas byloja apie tai, kad visi dėkingi „Hamas“ už įrodymą, jog moterys gali susiruošti ir išbėgti iš namų mažiau nei per 90 sekundžių.
- Kaip žmonės elgiasi atakos metu – tomis siaubo akimirkomis?
- Greičiausiai tai labiausiai stebinanti mūsų savybė – mes labai paklusnūs atakos metu. Taisyklės, kaip elgtis, nuolat kalamos per visus įmanomus informacinius kanalus, tad jas žino tiek vaikai, tiek seneliai. Visuomet pateikiama pavyzdžių, kaip taisyklių laikymasis išgelbėjo žmones net tuomet, kai raketos pataikydavo į gyvenamuosius namus.
Skirtinguose Izraelio regionuose laikas nuo paskelbto pavojaus iki kol raketa pasiekia savo taikinį, yra skirtingas. Ten, kur aš gyvenu, tai trunka 90 sekundžių. Miestelių, esančių netoli Gazos Ruožo, gyventojai turi susiruošti per 15 sekundžių tiek dieną, tiek naktį ir sprukti į slėptuvę nuo bombų, ten laukti mažiausiai 10 minučių, kol įsitikinama, kad raketos jau nukrito ir jų skeveldros nekelia pavojaus.
- Vadinasi, iš anksto turi apgalvoti, kokių reikės maisto produktų, o apie ramų ir malonų kavos gėrimą kavinėje net nėra kalbos?
- Dabar gatvėse žymiai mažiau žmonių. Tel Avive kiek kitaip – ten mažiau atakų, o ir turistų daugiau. Bet, pavyzdžiui, Ašdode, esančiame 30 kilometrų nuo Tel Avivo, vaikams draudžiama eiti prie jūros, pas draugus, uždarytos vasaros stovyklos ir darželiai, kuriuose nėra slėptuvių nuo bombų.
Dauguma parduotuvių persitvarkė taip, kad žmonės produktų galėtų užsisakyti internetu – tokio apsipirkimo vartotojų skaičius žymiai išaugo.
Kai mano pažįstami sužinojo, kad važinėju autobusu, labai išsigando ir paprašė atidėti visus reikalus ir taip neberizikuoti.
Izraelio pietuose žmonės iš viso neišeina iš namų. Gyvenantys arčiau Gazos Ruožo užsiima veikla, padedančia, palaikančia karius, ruošia jiems valgį ir sausą davinį.
Šalies centre ramiau, bet visi labai prislėgti.
- Jūsų veikla susijusi su statybomis – greičiausiai tai nutrūko?
-Naujų užsakymų neturiu, o gauti anksčiau kol kas užšaldyti – darbininkų neišleidžia iš Palestinos teritorijos. Nežinau, kada tai baigsis – aš negaliu normaliai dirbti nei savo įmonėje, nei kokioje nors kitoje laisvai samdomo specialisto teisėmis, nes niekas dėl neaiškios situacijos kol kas nerizikuoja leisti pinigų.
- Ar žmonės masiškai išvyksta iš Izraelio?
- Dabar vasara, daug kas atostogas buvo susiplanavę iš anksto, tad judėjimas vyksta. Paskutinėmis žiniomis atidėti visi skrydžiai amerikiečių ir europiečių oro linijomis į Izraelį, nes „Hamas“ bando apšaudyti Ben Guriono oro uostą. Vadinasi, visi turintys bilietus niekaip išskristi negalės.
Vis dėlto tie, kurie išvyksta, daro tai dėl finansinių, karjeros paskatų, o ne iš baimės ar panikos. Žmonės žino, kad kariniai veiksmai baigsis.
- Galbūt girdėjote atvejų, kai palestieniečiai prisiglaudė Izraelyje pas draugus ar pažįstamus?
- Nuo pat pirmų dienų mūsų žiniasklaidoje nuolat pranešama apie izraeliečius, kurie palaiko ryšius su Gazos Ruožo gvyentojais, pasakojama, kaip kaimynai rūpinasi vieni kitais ir kartu tvarkosi su iškilusiomis problemomis.
Pasienyje su Gazos Ruožu Izraelio valdžia atidarė lauko ligoninę, kad būtų galima kuo greičiau visiems suteikti skubią pagalbą. Be to, Izraelio ligoninėse gydomi Palestinos vaikai netgi šiuo metu, kai tos ligoninės apšaudomos.
Žinau seną istoriją, kaip Chevrono šeichas prašė pažįstamo iš vieno kibuco paslėpti pas save jo sūnėnus, nes „Hamas“ pradėjo grasinti šeimai ir reikalauti, kad vaikinus atiduotų ruošti teroristinius aktus. Prašymas buvo išpildytas, izraelietis priglaudė jaunuolius, kol šeichas kažkokiu būdu atsipirko nuo „Hamas“ reikalavimų. Tokių dalykų nutikdavo dažnai iki Palestinos autonomijos susiformavimo ir sugriežtintos sienų kontrolės. Dabar tai praktiškai nebeįmanoma.
- Ar pati neketinate išvykti iš neramumų draskomos šalies?
- Neturiu kitos šalies pilietybės. Mano prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę peržiūrinėjamas jau treti metai. Be to, tokiu metu jaučiu, kad turiu būti čia.
Kita vertus, abejoju, ar man atsirastų vieta mūsų planetoje. Sprendžiu iš to, kad Europoje vis rengiamos palestiniečius palaikančios demonstracijos, kurios baigiasi vietinių žydų užpuolimu.
O čia, net ir kaukiant sirenoms, aš žinau, kad esu namuose. Gal jie ir ne patys geriausi, bet manęs iš čia niekas neišvarys, neprivers jaustis svetima ir niekas nenorės nužudyti tik dėl to, kad esu kitos religijos ar tautybės. O jei ir panorės, tai visa šalis stos manęs ginti – lyg šeima. Kaip daugelis juokauja – mes turime ne tik „Geležinį kupolą“, bet ir geležinius nervus.
