Jis laikomas vienu pagrindinių Kremliaus ruporų, nuo 1999 metų yra TV Pirmojo kanalo informacinės analitinės programos „Odnako“ vedėjas. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Dauguma rusų žiniasklaidos priemonių V.Putino kelionę į Vakarų pusrutulį taip pat vertina kaip didelę diplomatinę, politinę ir ekonominę pergalę. Už ką ir ar pagrįstai liaupsinamas Rusijos lyderis?
Lyderiauja ne rusai
„Globaliniams Amerikos ir transatlantinio elito projektams pavojingiausias yra Rusijos suburtos BRICS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika) valstybių grupės sukūrimas.
Juk tai faktiškai yra stambiausių nevakarietiškų civilizacijų geopolitinių jėgos centrų susivienijimas“, – džiūgauja Rusijos geopolitinių problemų akademijos pirmasis viceprezidentas Konstantinas Sivkovas.
Nors pavadinti šią pergalę rusiška galima tik su didele išlyga. Juk nei BVP apimtimi, nei gyventojų skaičiumi ir ekonomikos plėtros tempu Rusija nėra lyderė šalių penketuko, kurio vadovai liepos 15–16 dienomis Brazilijos mieste Fortalezoje buvo surengę savo eilinį susitikimą.
Beje, BRICS sukurtas Plėtros bankas, kurio kapitalas siekia 100 milijardų dolerių, jau pavadintas alternatyva Pasaulio bankui, įsikurs ne Rusijoje, o Kinijoje.
Pastaroji jau pažadėjo į penketo kuriamą 100 milijardų valiutos atsargų fondą įnešti beveik pusę – 41 milijardą JAV dolerių ir iš karto parodė, kas BRICS šeimininkas.
Stojo ne į savo vietą
Atskridęs į susitikimą V.Putinas bandė užimti ne savo vietą, kai lyderiai buvo rikiuojami drauge fotografuotis.
Rusijos vadovas bandė atsistoti ne antras iš kairės, po Brazilijos prezidento, o penketuko viduryje – tarp Indijos ir Kinijos lyderių. Taip tarsi norėta pabrėžti, kad pagrindinė susitikimo figūra – ne kinas, ne brazilė, o būtent V.Putinas.
Kolegos diplomatiškai neprieštaravo: Indijos premjeras Narendra Modi nusišypsojo ir pasislinko, Kinijos lyderis Xi Jinping’as išliko ramus.
Bet jau antrą kartą protokolo tarnyba visus lyderius sustatė ne pagal ambicijas, o pagal santrupos – BRICS – raides. V.Putinas liko antras iš kairės.
Nori mažinti JAV įtaką
V.Putinas dar iki susitikimo viename interviu pareiškė, kad ketina apsvarstyti JAV sankcijų ataką prieš Rusiją. Nenuostabu, kad ant Amerikos dantį griežiantis V.Putinas siekia žūtbūt suvienyti kitas šalis, kurios nusisuktų nuo Vašingtono.
Juk ne veltui iš Kremliaus per įvairius informacijos kanalus bei Rusijai palankius šaltinius pastaruosius kelerius metus ypač aktyviai bandoma prakišti žinią: „JAV doleris jau žlunga, jo visi atsisako, Amerika – prie bankroto ribos, jau tuoj tuoj, pamatysite.“
Tiesa, prieš kelerius metus krizės kamuota Amerika kaip nežlunga, taip nežlunga, o doleris, nepaisant uolaus Kremliaus propagandininkų kartojimo, niekaip nenuvertėja, jo neatsisako ir V.Putinui lojalūs rusų oligarchai. Bet ir V.Putinas, regis, yra užsispyręs – nepasiduos.
„Iš viso to, kas vyksta, reikia padaryti dalykines išvadas, drauge permąstyti priemonių sistemą, kuri neleistų pjudyti šalių, nesutinkančių su JAV ir jos sąjungininkų užsienio politikos sprendimais“, – pareiškė V.Putinas.
Likę lyderiai mandagiai palinksėjo galva, bet atrodo, kad šiuo klausimu rusų prezidentas nesulaukė kolegų palaikymo. Be JAV nei Kinija, nei Brazilija ir netgi ištikima Rusijos partnerė Indija, regis, neketina gyventi. O į Amerikos nuomonę atsižvelgiama, su ja atvirai pyktis, kaip kad pastaruoju metu daro Maskva, nenorima.
Kur kas geriau Rusijos prezidentą sutiko ir suprato tos trys vargingos Lotynų Amerikos šalys, kuriose V.Putinas sustojo vykdamas į Braziliją: Kuba, Nikaragva ir Argentina. Pirmoji vis dar nelabai gali atsigauti dėl JAV embargo, antroji niekada ir taip nebuvo ekonomiškai stipri, o Argentina kapstydamasi iš vienos ekonominės krizės klimpsta į kitą ir niekaip neišsikapsto.
Tad V.Putinas buvo dosnus. Rusija įteikė Kubai karališką dovaną – nurašė 90 proc. sovietinių laikų skolų – 35,2 mlrd. dolerių.
Beveik iki ašarų susijaudinęs dabartinis Kubos vadovas Raulis Castro per susitikimą su svečiu iš Maskvos ilgai kalbėjo apie tai, kokį ilgą ir sunkų kelią nuėjo kubiečių revoliucija, kaip žengdama šiuo keliu jo šalis nuolat ėmė paskolas iš Sovietų Sąjungos ir Rusijos ir kaip V.Putinas per minutę nubraukė šią skolą.
„Tai – didžiausia pagalba, kokios kubiečių revoliucija sulaukė nuo to laiko, kai prasidėjo“, – pasakė R.Castro.
Dar verta pridurti, kad XXI amžiuje Rusija dovanojo skolas Irakui, Libijai, Mongolijai, Vietnamui, Laosui, Afganistanui.
Bet tuomet sumos siekė ne daugiau kaip 10–11 milijardų dolerių. O ginčai dėl kubiečių skolos truko daugiau nei 20 metų.
Vienu rankos mostu buvo nurašyta trigubai didesnė suma – tai tų pačių Rusijos mokesčių mokėtojų sąskaita.
Žinoma, ne už ačiū. Jau dabar Rusijos naftos bendrovė „Zarubežneft“ atlieka žvalgomuosius gręžimus Kubos šiaurėje ir teritoriniuose vandenyse. Ir, regis, jau nemažai rado – tai ateityje gali kompensuoti dabartinę dovaną.
Yra ir antroji dosnumo priežastis: Rusija ir Kuba susitarė, kad rusai vėl naudosis šalia Havanos esančiu Lurdeso radioelektroninės žvalgybos centru, kuris Sovietų Sąjungos laikais leido kontroliuoti radijo bei telefono ryšį JAV dalyje. Tada Amerika buvo oficiali, o dabar, regis, – neįvardyta priešininkė.
Maskva atsisakė naudotis šiuo centru 2001-aisiais, atsižvelgdama į Vašingtono reikalavimus ir siekdama sutaupyti 200 mln. dolerių per metus. Bet dabar Kremliuje sakoma: „Mūsų geros valios gesto JAV neįvertino.“
Tūpsnis prieš Argentiną
Beje, V.Putino vizito į Havaną metu Kuba ir Rusija pasirašė ir kitų įdomių dvišalių susitarimų. Pavyzdžiui, Kuba pasižadėjo nedislokuoti branduolinio ginklo kosmose. Į tai laikraštis „Komersant“ reagavo kandžiu komentaru: „Kitaip Kuba, matyt, už savo veiksmus neatsakytų.“
Rusija ir Kuba taip pat pasirašė susitarimą dėl vyriškosios lyties gyventojų (neaišku – Kubos ar Rusijos ir kodėl tik vyriškosios?) sveikatos apsaugos.
Neaišku, kodėl iš Havanos V.Putinas viso labo pusantros valandos vizito buvo užsukęs į Nikaragvą. Bet rusų žurnalistai spėja, kad dar iki susitikimo Brazilijoje į prezidentinio lėktuvo skrydžių tvarkaraštį įtrauktas šalis – Kubą, Nikaragvą ir Argentiną – sieja viena svarbi aplinkybė: visos trys ignoravo Jungtinių Tautų rezoliuciją dėl teritorinio Ukrainos vientisumo. Už tai, matyt, ir nusipelnė atskiro V.Putino reveranso.
Beje, Argentinoje Rusijos prezidentas taip pat palaimino tarpvyriausybinio susitarimo dėl taikaus branduolinės energijos panaudojimo pasirašymą.
V.Putinas pareiškė, kad „Rosatom“ pasirengęs suteikti patogias finansines sąlygas, pažadėjo pasirūpinti, kad Argentina būtų priimta į BRICS. Nepamiršta ir politinių žingsnių – V.Putinas pareiškė, jog Maskva palaiko Argentinos poziciją dėl Folklando salų, kurias vadina Malvinų salomis.
Argentina bandė šias Jungtinei Karalystei priklausančias salas užkariauti 1982-aisiais, bet viskas baigėsi pralaimėjimu. Nepaisant to, Buenos Airės iki šiol plyšauja, kad „Malvinų salos priklauso Argentinai“. Maskvos parama – atsidėkojimas Argentinai už pritarimą Kremliaus įvykdytai Krymo okupacijai ir aneksijai.
Buenos Airėse svečio iš Maskvos nė kiek nesujaudino net garsūs demonstracijos „Laisvę Rusijos gėjams!“ dalyvių šūksniai – Argentinoje lytinės mažumos turi itin daug laisvių, o jas remia pagrindiniai šalies politikai.
Ambicijų – kaip futbole
Iš tikrųjų kelionės metu V.Putinas daug žadėjo: Indijai – dujotiekį (pailginti iš Kinijos, kurį ties „Gazprom“), Čilei – dalyvavimą rusų vyno versle, taip pat ir Kryme, Nikaragvai – kviečių tiekimą mainais į Rusijos palydovinės sistemos stočių GLONASS dislokavimą, Brazilijai – karinės technikos tiekimą ir didžiulės apimties mašinų technikos produkcijos pirkimą ir net vietą JT Saugumo Taryboje (jei bus plečiama jos sudėtis).
Galiausiai visam penketukui – sukurti alternatyvą OPEK: energetikos asociaciją, degalų rezervinį banką ir BRICS energetikos politikos institutą. Rusų prezidento pažadų sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.
„Noriu pabrėžti, kad neturime planų kurti karinio-politinio aljanso BRICS pagrindu“, – ne kartą pabrėžė Rusijos prezidentas.
Bet po šių žodžių V.Putinas būtinai pridurdavo, kad Rusija, Kinija, Indija, Brazilija ir Pietų Afrikos Respublika yra neabejotinai nusiteikusios stiprinti politinę sudedamąją savo bendradarbiavimo dalį.
„Šia kelione Rusija mažumėlę patampė nervus Amerikai, išdėstė Lotynų Amerikai savo požiūrį į padėtį Ukrainoje ir apskritai parodė, kad sankcijos ir Rusijos pašalinimas iš G8 klubo neatribojo jos nuo politinės scenos“, – sakė Jaunųjų verslininkų asociacijos prezidiumo pirmininkas Dmitrijus Kravčenka.
Daugelis Rusijos žiniasklaidos priemonių, primindamos, kad Rio de Žaneire V.Putinas iš Brazilijos perėmė pasaulio futbolo čempionatų estafetę, jo kelionę po Lotynų Amerikos šalis lygina su futbolo rungtynėmis, per kurias BRICS nariai ir kai kurios kitos šio žemyno šalys dalyvauja kaip vieninga komanda.
O kamuolio, kurį jos džiaugsmingai spardo, vaidmuo tenka lyg ir Jungtinėms Valstijoms, lyg ir susivienijusiai Europai.
Vis dėlto rusai prisiminė ir kai ką kita – jeigu Kremliui geopolitinis futbolas seksis taip, kaip ambicinga ir daug žadančia vadinamai Rusijos nacionalinei futbolo rinktinei (kuri pasaulio futbolo čempionate neišsikapstė iš grupės), skambias kalbas apie atsvarą Amerikai greitai gali tekti pamiršti.
Dar prieš „Malaysia Airlines“ lėktuvo katastrofą, kai Vakarai tik svarstė naujų sankcijų Rusijai galimybę, Maskva žengė kelis žingsnius į priekį – Rusijos prezidento kelionė Pietų Amerikoje vertinama kaip ypač svarbi Kremliui, nors dabar šis vizitas tarsi nublanko.
