Rytų Ukrainoje, daugiausia su Rusija besiribojančiose srityse, vyksta atkaklūs mūšiai, į kuriuos pasitelkiama aviacija ir šarvuotoji karinė technika. Tačiau kas iš tiesų kovoja prieš Ukrainos kariuomenę ir kas palaiko, remia separatistus?
Ar visus šiuos žmones vienija ta pati idėja ir tas pat tikslas? Ir taip, ir ne. Taip – nes pagrindinis daugumos motyvas – neapykanta šiandienos Ukrainos valstybei. Ne – todėl, kad jų interesai ir krašto ateities vizijos toli gražu ne visuomet sutampa, nes Kijevo pajėgoms besipriešinančią kariauną sudaro pačių įvairiausių politinių įsitikinimų, skirtingos pasaulėžiūros ir skirtingų motyvų vedini žmonės.
Žiauri minia su ginklais rankose
Mums, kaip ir daugeliui užsieniečių, dažnai atrodo, kad ginkluotosios prorusiškos jėgos Ukrainos rytuose – daugmaž vieningas idėjinis darinys, tačiau pačių ukrainiečių žiniasklaida ir populiarūs vietos tinklaraštininkai jau senokai bando išskirti tas kategorijas žmonių, kurie nuolat kurstomi Kremliaus griebėsi ginklų ar bent remia separatistines vietos nuotaikas.
Įdomių įžvalgų šiuo klausimu pateikė nepriklausomas Ukrainos žurnalistas Andrejus Timofejukas. Jis maloniai sutiko leisti pasinaudoti jo medžiaga rengiant šį rašinį portalui lrytas.lt. Autoriaus manymu, teigti, kad separatistų gretose kovoja tik aršūs V.Putino šalininkai, yra netikslu, nes „tikrovėje viskas daug sudėtingiau ir panašu, kad į žaidimą „separatizmas Rytuose“ įsivėlė jau kelios skirtingų aktorių grupės su visiškai priešingais interesais, tad visų šių įvykių baigtį prognozuoti yra sudėtinga“.
Vieni pirmųjų, kurie organizavo visą tą separatistinį jovalą gamtinių išteklių turtingame Dono baseine (toliau – Donbasas), ko gero, yra vietos oligarchai ir jų gaujos. Šie buvusiam prezidentui Viktorui Janukovyčiui artimi klanai – „feodalinė vietos aukštuomenė“ nuo pat SSRS subyrėjimo valdė kasyklas, gamyklas, fabrikus. Šiems galingiems klanams pavaldžios vietos nusikaltėlių gaujos, jie turėjo subūrę savas saugos struktūras – mažytes kišenines kariuomenes.
Liūdnai pagarsėjusio „Berkut“ smogikai
V.Janukovyčiui praradus valdžią, Donbaso valdovai ne juokais išsigando, kad didžiulei jų įtakai regione ateis galas, tad pagrindinis jų siekis – bet kokia kaina išsaugoti ne tik asmeninę teisinę neliečiamybę, bet ir privilegijuotą padėtį, pasakiškus turtus.
Tikėtina, kad šie klanai siekia ne tiek savo valdomas sritis įlieti į Rusijos sudėtį, kiek tapti visiškai autonominėmis nuo Kijevo kunigaikštystėmis. Kas jiems tai pažadės – Maskva ar Kijevas, – su tuo jie ir sies savo ateitį. Tad Rytų Ukrainos oligarchų interesai ne visais požiūriais sutampa su V.Putino interesais, tačiau jie dosniais šelpia ginkluotus teroristus.
Nemažą dalį ginkluotų separatistų sudaro buvę V.Janukovyčiui lojalių jėgos struktūrų atstovai. Daugiausia tai liūdnai pagarsėjusio „Berkut“ smogikai, priesaiką Ukrainos valstybei išdavę omonininkai, milicininkai, prorusiškai nusiteikę kariai. Šie žmonės, o jei tiksliau – aukšti jų vadai, dažnai jautėsi visagaliais V.Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu ir ilgainiui tapo ištikimais režimo sargybiniais.
Rytinių regionų spec. pajėgos buvo visiškai lojalios korumpuotai valdžiai, už tai jų vadams dalijami apdovanojimai, mokami geri atlyginimai, suteikiamos paprastiems mirtingiesiems neprieinamos privilegijos. Jie įnirtingai slopino Maidaną, bet staiga prarado visas buvusias garantijas.
Kai kurie jų už savo nusikaltimus slapstosi nuo teisėsaugos, kiti šventai įtikėję, kad Ukraina be Rusijos yra visiškas nulis, treti atvirai nekenčia visko, kas yra ukrainietiška ir dabinasi Georgijaus juostelėmis. Tikriausiai nemaža dalis ir tokių, kurie kaunasi tik iš keršto ir negalėjimo susitaikyti su pažeminimu, savo pozicijų praradimu, pralaimėjimu.
Motyvas – pinigai ir noras prisiplėšti
Dar viena įdomi separatistų grupė – kitų, dažniausiai tolimų kraštų samdiniai. Tai atvykėliai iš visų Rusiją supančių karštų taškų. Dalis Kremliaus prisijaukintų kaukaziečių, ginklo broliai iš nepripažintos Padniestrės, šiek kiek rusų interesams ištikimų serbų. Neatmestina, kad kai kurie jų kaunasi dėl savaip įsivaizduojamos idėjos, tačiau pagrindinis šių žmonių motyvas – pinigai ir noras prisiplėšti.
Daugelis jų atvykę iš tų regionų, kuriuose jau daug metų vyksta ginkluoti konfliktai, o įstatymas fiziškai stipresnio ir įžūlesnio pusėje. Be nuolatinių konfliktų, kariavimo, žmonių grobimo už išpirką ir plėšimo šie žmonės nieko doro nemoka.
Dažniausiai samdiniai ištikimi tik tiesioginiam savo karo lauko vadui: jie sudaro tautiniu pagrindu suburtus kovinius vienetus ir, nelygu pasiūlytas atlygis, linkę dažnai keisti savo šeimininkus. Šią karių kategoriją galima pavadinti gana profesionalia.
Pikti, užsidegę ir neprognozuojami
Idėjiniai vietos bei Rusijos savanoriai, ko gero, margiausia ir įdomiausia separatistų grupė.
Šiai kategorijai galima priskirti visus tuos, kurie griebėsi ginklo „dėl didžios idėjos“: rusų imperialistai, Aleksandro Dugino eurazininkai, politiniai stačiatikių fanatikai, Dono kazokai, rusiško kirpimo neofašistai, nacionalbolševikai ir pan.
Galima iliustruoti keliais pavyzdžiais. Štai, pavyzdžiui, „Donbaso liaudies gubernatorius“ ir vienas politinio judėjimo „Novorosija“ lyderių Pavelas Gubariovas kadaise buvo atvirai neofašistinės organizacijos „Nacionalinė rusų vienybė“ (RNE) narys, vadovavęs ukrainietiškam skyriui. Vienoje išlikusioje nuotraukoje Gubariovas pozuoja apsirengęs juoda organizacijos uniforma ant rankovės prisisiuvęs emblemą su raudona RNE svastika.
Buvęs „Nacionalinės rusų vienybės“ lyderis Aleksandras Barkašovas internetiniame savo profilyje isteriškai klykavo: „Tai yra karas netgi ne su ukrobenderiškomis atmatomis, o karas su JAV ir naująją pasaulio tvarka. Jau nuo pat pradžių benderų vykdytojai neslėpė savo laukinės neapykantos Rusams ir stačiatikybei. (...) Priešo gailėtis negalima. Ir palikti jo negalima. Vien jau todėl, kad tai ne tik mūsų priešai – tai MŪSŲ VIEŠPATIES PRIEŠAI.“ Štai kokiai organizacijai priklausė didysis „antifašistas“ Gubariovas.
Dar viena įdomi asmenybė – vienas vyriausių ginkluotų separatistų vadų Igoris Girkinas-Strelkovas. Karas Strelkovui – ne naujiena. Dėl „didžios Rusijos“ jis kovėsi Padniestrėje, Bosnijoje, Čečėnijoje, Girkinas idealizuoja baltagvardiečių judėjimą, paties teigimu, turi atsargos pulkininko laipsnį.
Sklando gandai, kad I.Girkinas-Strelkovas yra Rusijos saugumo agentas, o tai tikriausiai yra tiesa. Prie idėjinių tikriausiai galima priskirti ir vadinamuosius prorusiškus kazokus, taip pat ištisas grupes įvairaus plauko romantinių patriotų, kurių politinės idėjos dažnai kardinaliai priešingos, tačiau laikiną bendrystę jie atrado „šventoje kovoje už Rusią prieš nekenčiamus Vakarų rusofobus“.
Priešingai samdiniams, idėjinis kontingentas tikriausiai nuoširdžiai tiki pasirinkto kelio šventumu ir jo kilnumu. Ko gero, pinigai jiems nėra svarbiausia, nors visiškai tikėtina, kad ir jie gauna savo dalį. Beje, idėjiniai toli gražu ne visuomet palaiko V.Putino vidaus politiką pačioje Rusijoje (kad monarchistai, komunistai ir neonaciai visiškai skirtingai mato savo šalies viziją – nereikia nė sakyti), tačiau jiems svarbi pati kovos už engiamus rusus idėja.
Ukrainiečių apžvalgininkai juokauja, kad kitu atveju visi šie idėjiniai kadrai, jei tik galėtų, pergraužtų gerkles vieni kitiems ir netgi pačiam V.Putinui, tačiau bendro priešo akivaizdoje jie vieningi kaip niekada.
Prorusiškus vietos gyventojus galima skirti į kelias grupes. Vienos jų labiau aktyvios, kitos – mažiau, vieni separatistus remia tik teoriškai, kiti – praktiškai, o kai kurie jų ir patys dalyvauja kovos veiksmuose.
Apmulkinti vietos gyventojai
Prie pasyvesnių galima priskirti Kremliaus propagandos apkvailintą Donbaso proletariatą. Tai ne itin pasiturintys, paprasti rusakalbiai Rytų Ukrainos žmonės, kurių pagrindinis informacijos šaltinis – rusiški TV kanalai.
Šie kritiškai nemąstantys piliečiai šventai tiki, kad valdžią Kijeve užgrobė fašistinė chunta, kuri uždraus kalbėtis rusiškai, persekios ir terorizuos rusakalbius, o jų pergalės atveju Rytuose neliks akmens ant akmens. Šie žmonės savaime lyg ir nėra piktybiški, juos galima įtikinti ir rasti su jais bendrą kalbą, tačiau Rusijos ir vietos separatistų propaganda daro viską, kad išlaikytų jų nuotaikas savo valdžioje.
Absoliuti dalis šių piliečių tiesiogiai kovose nedalyvauja, tačiau neretai simpatizuoja separatistams, kurie vieninteliai „gali juos išgelbėti“ nuo pasaulio pabaigos – „Kijevo nacistų ir jankių priespaudos“. Tačiau iš tiesų giliai širdyje šie žmonės norėtų ramaus gyvenimo, savo skurdžios padėties pagerėjimo ir ateity jų simpatijas potencialiai pelnys tas, kas darbais, o ne kalbom įrodys, kad šie žmonės iš tiesų kažkam rūpi.
Priešingai pasyviems proletarams, yra ir kur kas aktyvesnė gyventojų grupė, kurią pačios Rusijos internautai pakrikštijo „vatnikais“.
„Vatnikas“ (taip Rusijoje vadinama vatinė šimtasiūlė – primityviomis kategorijomis mąstančios liaudies drabužis) – tai individas su polinkiu į politines temas, kuris pasižymi stačiokiškais samprotavimais ir visko dalinimu į tai kas „sava“ ir kas „svetima“, net jei šie simboliai ne itin susiję.
Pasak A.Timofejuko, „vatnikui“ sava Georgijaus juostelė, grupė „Liube“, degtinė, Josifas Stalinas, stačiatikybė, sovietinis kinas ir tankas T-34, o svetima – Maidanas, NATO, George'as Bushas, katalikai ir Hitleris. „Vatnikų“ akimis pirmajam vertybių rinkiniui simpatizuojantis žmogus yra draugas, o antrajam – priešas. Jo negali įtikinti jokie argumentai.
„Vatnikai“ mėgsta būti ko nors didelio dalimi, be stiprios caro ar prezidento valdžios jie jaučiasi tarytum našlaičiai. Apkvailinto proletariato atstovai daugiau nusivylę ir pasyvūs, o „vatnikai“ aršiai aktyvus. Skirtingų lyčių ir įvairiausio amžiaus, mėgstantys lankytis visuose mitinguose, juose mojuoti Stalino portretais ir Rusijos vėliavomis.
„Vatnikams“ Ukraina – neatsiejama Rusijos dalis (nes kitaip būti iš principo negali), ir taškas. Pagrindinis skirtumas tarp „vatniko“ ir proletaro tas, kad pasyvųjį proletarą dar galima įtikinti, priversti mąstyti, tačiau „vatniko“ – niekada.
Rytų Ukrainos kriminalinės padugnės
Neramumais Rytų Ukrainoje dažnai naudojasi ir į paprasčiausią buitinį kriminalą linkę vietos gyventojai. Taip nutinka kiekviename kare ar visuotinėje suirutėje. Kokių nors idėjinių motyvų iš tokių vargu ar galima tikėtis, o ten, kur nėra įstatymo, į paviršių lenda visuomenės užribio gyventojai.
Įstatymo nebuvimas – puiki proga prisidengus kokia nors idėja suvesti senas sąskaitas, iš naujo pasidalyti kriminalinės įtakos zonomis, visiškai nebaudžiamai plėšti ir prievartauti. Lengvas priėjimas prie ginklų ir galimybė siautėti pasiskelbus idėjiniu kovotoju – iš tiesų auksinis laikotarpis šiems gaivalams. Karišku požiūriu miestų banditai, girtuokliai, tinginiai, narkomanai, recidyvistai ir kiti asocialūs asmenys yra visiškas nulis.
Vis dėlto visiems seniai aišku, kad pats pagrindinis separatizmą Rytų Ukrainoje kurstantis ir remiantis žaidėjas yra Kremlius. Motyvu tam Maskva turi daugybę, o skelbiama „kova už rusakalbių interesus“ yra ne kas kita kaip priedanga ir pasakėlės paprastomis kategorijomis įpratusiai mąstyti liaudžiai.
Verkšlenimai dėl Kijevo „engiamų brolių“ yra niekis su tikraisiais geopolitiniais Maskvos interesais Ukrainos atžvilgiu, iš kurių pagrindinis – bet kokiais būdais išlaikyti Ukrainą savo tiesioginės įtakos sferoje. Jei ir neprisijungti jos tiesiogiai, bent susaistyti žeminančiomis vasalo pareigomis galingesniam senjorui. Rusija siekia visiškai kontroliuoti Ukrainos ekonomiką, gamtinių išteklių tiekimo magistrales per Ukrainą, išsaugoti didžiulę ukrainietišką erdvę rusiškoms prekėms, užtikrinti ekonominius Kremliui artimų oligarchų interesus šioje šalyje, naudotis pelningu Dono baseinu.
Maskva visuomet laikė Ukrainą savo tiesioginių interesų daržu ir kovą dėl šio daržo vertina kaip pagrindinį frontą mūšyje su nekenčiamais Vakarais ir JAV – didžiausia jų blogybe. Galimas Ukrainos suvakarėjimas atitrūkus nuo vyresniojo brolio ir glaudus bendradarbiavimas su NATO (nekalbant apie stojimą į šią organizaciją) Rusijai yra didžiausias košmaras, baisiausia grėsmė ir didžiulis galvos skausmas. Tikrųjų Kremliaus planų Ukrainos atžvilgiu niekas atvirai neskelbia, tačiau juos nesunku nuspėti.
Didžiausias planas – jei ne tiesiogiai prisijungti Ukrainą, bent faktiškai visiškai valdyti ją marionetiniu režimu Kijeve ir galbūt rengti įstatyminį pamatą negrįžtamam bei neišvengiamam suartėjimui. Neišdegus didžiajam planui, kol kas galima pasitenkinti mažuoju planu – federalizuoti, suskaldyti šalį, didinti priešpriešą tarp regionų ir taip paversti Ukrainą politiškai nestabilia valstybe.
Į NATO bei ES tokią nuolatinių neramumų krečiamą šalį vargu ar priims, tad „galutinį sprendimą“ galima atidėti „geresniems laikams“. Visiškai logiškas žingsnis – šalies rytuose sukurti vadinamąją absoliučiai prorusišką Novorosiją (kad ir Ukrainos sudėties, bet su prorusiška regionine kariuomene ir milicija), per ją nuolat šantažuoti ir bauginti oficialųjį Kijevą. Žodžiu, šios sudėtingos šachmatų partijos pabaigos dar nematyti.
Vadinamąjį separatistinį judėjimą pradėjusi ir nuolat jį kurstanti Rusija neapsiriboja tik moraliniu- propagandiniu ir finansiniu palaikymu. Tik aklas gali nepastebėti, kad Kremlius tiesiogiai remia separatistus ginklais ir karo technika, o profesionalūs Rusijos kariai dalyvauja susirėmimuose prisidengdami vietos sukilėlių vardu.
Profesionalai iš Rusijos
Tai, ko gero, pati profesionaliausia separatistų kariaunos dalis, vykdanti specialiosios paskirties užduotis tiesioginiu Kremliaus pavedimu. Jie pasirodo ten, kur karščiausia, atlieka savo darbą, o po to dingsta lyg į vandenį. Be profesionalių karių, Rytų Ukrainoje knibždėte knibžda Maskvos agentų, propagandinkų, žvalgų, ir žala nuo jų veiksmų ne ką mažesnė už tą, kurią daro automatais ir granatsvaidžiais ginkluoti teroristai. Ukrainiečių apžvalgininkai net neabejoja, kad Maskvos kadrų gausu ir pačioje Ukrainos kariuomenėje bei VRM struktūrose, o tai labai apsunkina bet kokią kovą.
Labiausiai į rytus nutolusių Ukrainos sričių ateitis liks gana miglota netgi tuo atveju, jei Kijevo kariuomenei pavyktų visiškai palaužti separatistus mūšio lauke. Tai būtų reikšminga pergalė, tačiau jokiais būdais ne galutinė.
Anksčiau ar vėliau Kijevui teks susidurti su galybe opių ir neatidėliotinų spręsti problemų: kaip neutralizuoti ginkluotą separatistinį pogrindį, jei toks susiformuotų, kaip susilpninti propagandinę Maskvos įtaką krašte, kaip atkurti ir priversti sėkmingai funkcionuoti suniokotą regionų infrastruktūrą?
Žinoma, pats svarbiausias klausimas – kaip į savo pusę patraukti daugelį vietos gyventojų, laimėti jų simpatijas, suteikti jiems galimybę tapti laimingais šalies gyventojais, o ne pagiežos ir nusivylimo kupinais autsaideriais. Ir svarbiausias mūšis Kijevo laukia būtent šiame lauke.
