Bet jau tada, po Krymo aneksijos ir tik pasidėjus Rusijos remiamai agresijai Donecko ir Luhansko srityse, aiškėjant Kremliaus norams neramumus Ukrainoje išplėsti iki aštuonių Pietryčių Ukrainos sričių, atkirsti Ukrainą visiškai nuo Juodosios jūros, kuriant mistinę Novorosijos valstybę, paimti į rankas pramoninius Ukrainos regionus, išaiškėjo mažiausiai 10 priežasčių, kodėl pasaulis buvo šokiruotas dėl įvykių šioje šalyje.
Šį tekstą skiriu tiems Lietuvos žmonėms, kurie palaiko Ukrainos kovą už savo šalies teritorinį vientisumą, ir tiems, kas galvoja, kad V. Putino politika nesiskiria nuo Vakarų šalių politikos pasaulyje. Labai norėčiau, kad pirmieji tai skaitydami gautų papildomų argumentų, paremiančių jų poziciją, o antrieji suprastų, kad klydo.
2013 m. pabaigos – 2014 m. įvykiai Ukrainoje sudrebino ne tik Rytų Europos regioną, bet ir visą pasaulį. Didesnių ar mažesnių neramumų, netgi ginkluotų konfliktų šalies viduje netrūksta įvairiose mūsų planetos vietose, tačiau būtent Ukraina patraukė galingiausių pasaulio valstybių politikos, žiniasklaidos, piliečių dėmesį. Kodėl?
Tai nulėmė konkretūs veiksniai.
Visų pirma, tai metai, kai pasaulis mini šimtmetį nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Jis prasidėjo dėl labai atsitiktinių įvykių tolimame nuo galingų valstybių interesų sankirtos Europos krašte, kai niekas negalėjo nuspėti, jog tai gali būti pasaulinio karo pradžia. Todėl įvykiai Ukrainoje lyginami su 1914 m. įvykiais pabrėžiant, kad jie neturi vesti prie plataus masto karo.
Antra, Ukraina yra svarbi Rusijai, jos kuriamiems dariniams posovietinėje erdvėje, Rusijos santykiams su Europos Sąjunga, NATO, Vakarų šalimis.
Trečias veiksnys yra Rusijos veiksmai Ukrainoje, kurie gali sugriauti tarptautinės teisės pamatus ir pasaulio tvarką, susikūrusią Europoje bei pasaulyje po Antrojo pasaulinio karo, o vėliau įtvirtintą po Šaltojo karo, žlugus Sovietų Sąjungai.
Šie veiksmai pažeidžia Ukrainos valstybės teritorijos vientisumą. Visos Europos valstybės kartu su JAV ir Kanada 1975 m. Helsinkyje pasirašė susitarimą, užtikrinusį taiką Europoje ir sienų neliečiamumo principą. Atplėšus Krymo teritoriją nuo Ukrainos šis susitarimas buvo pažeistas, nors Rusija skelbiasi esanti Sovietų Sąjungos teisių perėmėja ir privalo šio susitarimo laikytis.
Ketvirtas veiksnys: Krymas ne tik buvo atplėštas nuo Ukrainos, bet ir aneksuotas Rusijos, todėl tai labai skiriasi nuo Kosovo įvykių, kuriuos kaip precedentą mėgsta nurodyti Rusija. Po Sovietų Sąjungos įvykdytos pakartotinės Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos Antrojo pasaulio karo pabaigoje Europa 70 metų gyveno be aneksijų.
Penktas veiksnys yra tarptautine teise garantuoto tautų apsisprendimo principo pakeitimas į diasporos teisę atsiskirti nuo vienos valstybės ir prisijungti prie kitos. Tai atsispindi Rusijos prezidento Vladimiro Putino kalbose apie vadinamą Rusų pasaulį. V. Putino elgesys darosi panašus į Hitlerio veiksmus jungiant vokiečių žemes – tai Sudetų aneksija, Austrijos anšliusas, Memelio (Klaipėdos) atplėšimas nuo Lietuvos, noras kontroliuoti Dancigo (Gdansko) koridorių, privedusiu prie Antrojo pasaulinio karo. Todėl Rusijos veiksmai Ukrainoje pradėti lyginti ir su Antrojo pasaulinio karo priežastimis, o V. Putinas – su Hitleriu.
Šeštas veiksnys: Krymo aneksiją ir Rytų Ukrainos destabilizaciją Rusija vykdo ne tik vadinamaisiais referendumais, bet ir hibridiniu karu, kai atsisakoma kitos šalies teritorijos okupacijos konvencine ginkluote. Vietoj to yra siunčiamos be atpažįstamųjų ženklų profesionaliai parengtos specialiosios pajėgos ir sudaromas įspūdis, kad sukilo vietos žmonės. Manoma, kad dabar šią hibridinio karo formą gali pradėti taikyti įvairios valstybės ir kituose pasaulio kraštuose.
Septintas veiksnys – tai smūgis per pasaulio tvarką, kuri grindžiama raginimu atsisakyti gaminti ir turėti branduolinį ginklą mainais į saugumo užtikrinimą remiantis įtakingiausių pasaulio valstybių garantijomis. Jeigu Rusija ir įtakingiausios Vakarų valstybės neužkirto kelio Krymo atplėšimui nuo Ukrainos po to, kai ši sutiko atsisakyti branduolinio ginklo, kodėl kitos šalys turi tikėtis, kad bus apsaugotos?
Aštuntas veiksnys: Rusijos ideologija, siekianti peržiūrėti po Šaltojo karo susiklosčiusią pasaulio tvarką. Ukraina Rusijai yra ir pretekstas pakirsti Vakarų šalių, visų pirma JAV, įtaką Rytų Europoje ir pasaulyje, parodyti, kad šios šalys nieko negali priešpastatyti Rusijos politikai, paremtai karinės galios ir jėgos principu.
Devintas veiksnys: yra ir daugiau pasaulio valstybių, kurios norėtų revizuoti pasaulio tvarką, susiklosčiusią po Šaltojo karo. Visų pirma tai Kinija. O ir Rusija vis stipriau demonstruoja savo ambicijas kituose regionuose, pavyzdžiui, Arktikoje. Todėl Rusijos elgesio Ukrainoje pasekmės gali būti globalinės, o visi žino, kad būtent noras revizuoti pasaulio tvarką buvo viena iš pagrindinių abiejų pasaulinių karų priežasčių.
Dešimtas veiksnys yra apskritai tarptautinių garantijų patikimumo klausimas. Jeigu nesuveikė Rusijos ir Vakarų garantijos saugoti Ukrainos teritorijos vientisumą, kas gali užtikrinti, kad tokios garantijos suveiks JAV partneriams Azijoje ar Baltijos šalims.
Pirmojo pasaulinio karo aidas Ukrainos įvykiuose
Artėjant 2014 metams, kai pasaulis rengėsi minėti Pirmojo pasaulinio karo šimtąsias metines, pasirodė knygų, straipsnių, bandančių atskleisti šio karo kilmės užkulisius, prie šio karo privedusius galingųjų pasaulio valstybių interesus, išanalizuoti padarytas klaidas, spėliota, kuris pasaulio regionas yra potencialus karo sukėlėjas šiandien.
Niujorko universiteto profesorius Jenas Bremeris (Ian Bremmer) vienu didžiausių geopolitinių iššūkių pasauliui 2014 m. įvardijo Irano branduolinio ginklo kūrimą, įtampą tarp Kinijos ir Japonijos Rytų Kinijos jūroje ir tolesnį konflikto eskalavimą Artimuosiuose Rytuose, tiesiogiai Sirijos neminėdamas, tačiau, matyt, turėdamas omenyje ir ją, vėl augantį teroristinės organizacijos Al-Qaeda aktyvumą, blogėjančią saugumo situaciją Irake.
Tarp pasaulinio nestabilumo priežasčių jis taip pat paminėjo globalios lyderystės nykimą pasaulyje ir augantį Rusijos prezidento V. Putino norą įsiveržti į tarptautinę politiką tuo metu, kai JAV stiprėjo atsitraukimo iš jos nuotaikos. Šias mintis jis išsakė 2014 m. sausio 29 d., kai Kijevo Maidane jau keletą mėnesių stovėjo žmonės, o iki kruvinų susirėmimų ir prezidento Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo iš šalies dar buvo beveik mėnuo. Įvykiai Ukrainoje tada neatrodė grėsmė.
Juo labiau ji neatrodė tokia 2014 m. išvakarėse, kai įtakingos Rusijos užsienio politikos tarybos prezidentas Igoris Ivanovas pareiškė, kad vienas svarbiausių iššūkių yra įvykiai Sirijoje. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad yra daug kitų problemų, galinčių sukelti regioninį ar net globalinį nesaugumą. Tarp tokių jis paminėjo Afganistaną, Iraką, Somalį, saugumo padėtį Korėjos pusiasalyje, intervencijos praktiką pradedant Jugoslavija ir baigiant Libija, kurios pasekmių tai dariusios šalys nenumatė. Todėl neatrodė, kad visos minėtos krizės gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą, ir buvo daroma išvada, kad pasaulis dabar yra saugesnis nei 1914 m.
Tokią išvadą jau prasidėjus įvykiams Ukrainoje padarė ir profesorius Kristoferis Klarkas (Christopher Clark) iš Kembridžo universiteto, garsios knygos „Lunatikai“ („Sleepwalkers“) apie Pirmojo pasaulinio karo priežastis autorius. Jis tvirtina, kad dabar geopolitinės sąlygos yra kitokios. Ambicingos kaizerio Vilhelmo Vokietijos veiksmai Serbijos atžvilgiu skiriasi nuo atsargios ES ir JAV pozicijos dėl įvykių Ukrainoje ir negali sukelti karo.
Kovo pradžioje Rusijai pradėjus veiksmus, atvedusius į Krymo aneksiją, Liuveno katalikų universiteto profesorius Vincentas Laborderi (Vincent Laborderie) jau daro prielaidas, kad situacija Ukrainoje teoriškai gali tapti panašia į tą, kuri buvo 1914 m. Pavyzdžiui, jeigu Rusijai pradėjus karą su Ukraina, įsikištų ir Lenkija. Tačiau jis tuoj pat pripažįsta, kad toks katastrofinis scenarijus yra labai neįtikėtinas.
Nenuostabu, kad kalbų apie galimą 1914 ir 2014 metų įvykių panašumą ypač daug Vokietijoje, kuri ir pradėjo Pirmąjį pasaulinį karą. Viena iš valdančiųjų Vokietiją partijų, socialdemokratai, prasidėjus Krymo krizei paskelbė pareiškimą, kad Europa stovi prie karinės konfrontacijos slenksčio, ir įspėjo Vyriausybės vadovę kanclerę Angelą Merkel, jog praėjus 100 metų po Pirmojo pasaulinio karo karinė jėga niekada nebegali būti naudojama politikoje.
Vokietijos politikai ir žiniasklaida pabrėžia, kad šiandien politikoje daugiau dėmesio skiriama diplomatijai, nei karinės jėgos panaudojimui. Vokietijos užsienio reikalų ministras socialdemokratas Frankas Valteris Šteinmėjeris (Frank Walter Steinmeier) pažymėjo, kad 1914 m. karą sukėlė ne tik politinio bei karinio elito, bet ir diplomatijos krizė. Dabar to nėra.
Kanclerė A. Merkel kovo dienomis vieną pasisakymą pradėjo paminėdama 1914-uosius. Ji pabrėžė, kad pasaulis gerai suprato, kokią vertę turi taika, laisvė ir klestėjimas.
Todėl viena iš priežasčių, kodėl taip atsargiai Vokietija vertina Rusijos agresiją Ukrainoje, ir yra noras bet kokia kaina išvengti 1914 m. klaidų, kai Vokietijai parėmus Austriją, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Likimo ironija: 1938 m. agresyvios Hitlerio politikos akivaizdoje ir Vakarų šalys nenorėjo kartoti 1914 m. klaidų, todėl vietoj paramos Čekoslovakijai, į kurios Sudetų sritį Hitleris nusitaikė, buvo nueita keliu, panašiu į tą, kuris nuvedė į Krymą. Nesustabdžius agresoriaus, jo apetitai tik išaugo.
Štai kodėl įvykiams Ukrainoje jau gerokai įsibėgėjus žinomas JAV politologas Harvardo universiteto profesorius Grehemas Elisonas (Graham Allison) pakartotinai iškėlė klausimą, ar Ukrainos krizė gali sukelti dar vieną pasaulinį karą. Ir jo išvada nėra tokia optimistinė kaip pirmiau minėtų politikų ir politikos apžvalgininkų. Jis pažymi, kad dabartinė krizė yra daug rimtesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir primena, kad 1914-aisiais taip pat niekas nemanė, kad ekshercogo nužudymas gali atvesti prie pasaulinio karo.
1914 m. buvo bandoma išvengti karo, Austrijai iškėlus reikalavimą Serbijai, kad ši pati neutralizuotų ekshercogą nužudžiusią teroristinę organizaciją „Juodoji ranka“, o jeigu ši to nenorės daryti, tai Austrija tai padarys pati, įvedusi armiją į Belgradą.
Šiandien vienas iš Rusijos reikalavimų Ukrainai yra nuginkluoti visas neteisėtas karines grupuotes, visų pirma organizaciją „Dešinysis sektorius“, kurią Rusija vadina fašistais ir smogikais, o jeigu Ukraina ar ją remiantys Vakarai to negali padaryti, tai Rusija skelbia teisę įvesti savo kariuomenę į Ukrainą, kad būtų apginti rusakalbiai gyventojai.
Visi politikai, politologai pripažįsta, kad dėl Ukrainos nei Jungtinės Valstijos, nei jokia kita valstybė karo su Rusija nepradėtų, tačiau kelia klausimą, kas būtų, jeigu Rusija žengtų tokį žingsnį, pavyzdžiui, Baltijos valstybių atžvilgiu? Ar tai nereikštų pasaulinio karo?
Beje, tas pats profesorius J. Bremeris, kurio mintys cituotos pradžioje, gegužės 13 d. Rusijos veiksmus Ukrainoje jau pavadino didžiausiu geopolitiniu konfliktu, su kuriuo Vakarų pasaulis susiduria po teroristų atakos JAV 2011 m. rugsėjo 11 d.
Tai pirmoji ištrauka iš rengiamos spaudai knygos ,,Maidanas, Krymas, Donbasas: įvykiai, sukrėtę pasaulį“. Antroji dalis - penktadienį
