Ketvirtadienį publikavome pirmąją šio ciklo dalį. Šiandien jūsų dėmesiui - antroji.
Be Ukrainos Rusija niekada nebus imperija...
Garsus JAV politikas ir politologas Zbigniewas Brzezińskis pasakė žodžius, kuriuos išgirdo ne tik Vakaruose, bet ir Rusijoje. Jie tiksliai apibrėžia Ukrainos svarbą Rusijai.
Pasak Z.Brzezinskis, po Ukrainos praradimo labai susiaurėjo Rusijos geostrateginio pasirinkimo erdvė. Be Baltijos valstybių ir Lenkijos Rusija ir toliau galėtų pretenduoti į lyderystę Eurazijos imperijoje. Tačiau be Ukrainos Rusijos imperijos restauracija negyvybinga, ar tai būtų daroma NVS bazėje, ar įgyvendinant euroazinį projektą.
Rusijos prezidentas V.Putinas turi ambicijų restauruoti imperiją – tai visiems aišku. 2005 m. Sovietų Sąjungos žlugimą jis pavadino didžiausia praėjusio amžiaus geopolitine katastrofa, o jo norą restauruoti imperiją per integracinius projektus posovietinėje erdvėje pastebėjo ne vienas politologas ir apžvalgininkas.
Šie V. Putino inicijuojami integraciniai projektai – tai Muitų sąjunga, įkurta 2010 m., ir Eurazijos Ekonominė Sąjunga, kuri turi pradėti veikti nuo 2015 m. Rusija labai tikėjosi, kad Ukraina dalyvaus šiuose abiejuose integraciniuose projektuose.
Rusijos politologas Dmitrijus Treninas, dirbantis JAV Karnegio fonde Maskvoje, tiksliai apibrėžė dvi pagrindines tokio Maskvos intereso priežastis. Pirmiausia V. Putinas ir jo aplinka Kremliuje suvokia, kad pagal ekonomikos ir demografijos išsivystymo lygį Rusija negali lygintis su Europos Sąjunga, todėl Rusijos ir ES santykiai visada bus nusverti Vakarų link.
Šiuo metu kuriama Eurazijos Ekonominė Sąjunga šią nelygybę galėtų subalansuoti, bet su sąlyga, kad prie jos prisijungtų Ukraina. V.Putino suvokimu, Ukraina suteiktų kritinę masę šiam integraciniam projektui.
Eurazijos Ekonominė Sąjunga prezidentui V.Putinui yra ir priemonė išlaikyti savo įtaką posovietinėje erdvėje, svarbi ir kaip buferis, galintis apsaugoti Rusiją nuo žalingų idėjų bei vertybių.
Štai kodėl kilo toks susirūpinimas Maskvoje, kai Ukraina pareiškė norą Vilniuje per ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimą 2013 m. pasirašyti Asociacijos sutartį. Toks Ukrainos žingsnis būtų palaidojęs V. Putino viltis posovietinėje erdvėje sukurti integracinius darinius, kurie galėtų būti atsvara Vakarų, taip pat ir ES, politikai.
Praradimo nuotaikos Rusijoje buvo stiprios nuo pat pirmų dienų, kai Ukraina tapo nepriklausoma valstybė. Šias nuotaikas tiksliai pastebėjo Z.Brzezinskis.
Jis teigė, kad nepriklausomos Ukrainos atsiradimas ne tik privertė visus Rusijos gyventojus permąstyti jų pačių politinį ir ekonominį pobūdį, bet reiškė ir didelę Rusijos valstybės geopolitinę nesėkmę.
Priversta atsisakyti daugiau nei 300 metų imperijos istorijos, Rusija neteko ir potencialiai turtingos pramonės bei žemės ūkio su 52 mln. žmonių, artimų etniniu ir religiniu požiūriu ir galinčių paversti šią šalį tikrai galinga, pasitikinčia savimi imperine valstybe. Ukrainos valstybė reiškė ir tai, kad Rusija praranda dominuojančią padėtį Juodojoje jūroje.
Šios praradimo nuotaikos stipriai atsispindi paties V. Putino kalbose. Jis cituoja beveik šimto metu senumo Rusijos pilietinio karo Baltųjų savanorių armijos vado generolo Antono Denikino žodžius: nusikaltimą daro net tas, kuris tik pradeda kalbėti apie galimą Ukrainos atskyrimą nuo Rusijos, negalima skaldyti Rusijos teritorijos, juo labiau kai kalbama apie Ukrainą, Malorosijos ( Mažosios Rusijos) žemę.
V.Putinas pripažino, kad XXI amžiuje jis turi susitaikyti su tuo, jog Ukraina yra nepriklausoma valstybė, tačiau Rusijos ryšį su šia valstybe tikėjosi išlaikyti jai įsijungus į integracinius projektus – Muitų Sąjungą ir Vieningą ekonominę erdvę.
V.Putinas vylėsi, kad Ukraina be jokių abejonių prisijungs prie šių procesų. Tačiau taip neatsitiko, ir Rusija ėmėsi veiksmų prieš Ukrainą, pradėdama nuo Krymo ir Sevastopolio uosto, kurį kelis šimtmečius laikė raktu į viešpatavimą Juodojoje jūroje.
Pažeistas kertinis Europos ir pasaulio saugumo principas
Kad Ukrainą išlaikytų savo įtakos zonoje ir prisijungtų Krymą, kurį strateginiu ir mentaliniu požiūriu laikė labai svarbiu Rusijai, V. Putinas ryžosi pažeisti principą, Europoje vadinamą saugumo ir stabilumo garantu. Tai valstybės sienų neliečiamumo ir teritorijos vientisumo principas, įtvirtintas 1975 m. Helsinkio Aktu.
Net ir skylant Sovietų Sąjungai bei Jugoslavijai buvo stengtasi maksimaliai šio principo nepažeisti, kad po federacijų žlugimo atsiradusios naujos valstybės išlaikytų tas pačias valstybių sienas, kokios buvo ir tarp federacijos subjektų. Beje, Kosovas, panašiai kaip Serbija, Kroatija ar Slovėnija, irgi buvo savarankiškas Jugoslavijos federacijos subjektas su teise atsiskirti, todėl jo atsiskyrimas sienų neliečiamumo principo Europoje nepažeidė.
Teritorijų gi, kurios atsiskyrė nuo respublikų žlugus Sovietų Sąjungai ar buvo užgrobtos, tokių kaip Kalnų Karabachas, Padniestrė, Pietų Osetija ar Abchazija, nepriklausomybės tarptautinė bendruomenė nepripažįsta.
Rusijos veiksmai Kryme pažeidė ir Jungtinių Tautų principą, kuris skelbia atsisakymą grasinti jėga bei naudoti jėgą prieš kitos valstybės teritorijos vientisumą ir politinę nepriklausomybę. Už Europos ribų šis principas ne kartą buvo pažeistas. Svarstant situaciją Ukrainoje Rusija, kaip Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinė narė, turėjo teisę blokuoti rezoliuciją (tą ir padarė), smerkiančią agresiją prieš Ukrainą. Tačiau kai analogiška rezoliucija buvo svarstoma 2014 m. kovo 27 d. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, ji buvo priimta didele balsų dauguma (100 balsų – už rezoliuciją, 11 – prieš ir 58 susilaikė). Prieš balsavo tik artimiausieji Rusijos sąjungininkai – Baltarusija, Armėnija, Kuba. Net Kinija susilaikė.
Paryžiaus universiteto tarptautinės teisės profesorius Emanuelis Deko (Emmanuel Decaux) teigia, kad toks Jungtinių Tautų balsavimas dėl rezoliucijos, nepripažįstančios referendumo Kijeve legitimumo ir palaikančios Ukrainos teritorijos vientisumą, demonstruoja Rusijos diplomatinę izoliaciją dėl jos politikos Ukrainoje. Kartu tai rodo, kokiam dideliam skaičiui pasaulio valstybių yra svarbus teritorijos vientisumo principas.
Po Krymo aneksijos buvo dar aiškiau suvokta, kokį svarbų vaidmenį Maskvos politikai posovietinėje erdvėje vaidina neišspręsti etniniai konfliktai, todėl Vakarų šalys ir visų pirma JAV nutarė sutelkti jėgas nagrinėjant Kalnų Karabacho klausimą.
Šią teritoriją, kuri pagal tarptautinę teisę pripažįstama Azerbaidžanui, kontroliuoja Armėnija. Azerbaidžanas norėtų atsiimti ją diplomatiniu keliu ar panaudojęs karinę jėgą, tačiau to negali padaryti, nes Armėnijoje dislokuotos Rusijos karinės pajėgos.
Akivaizdu, kad kol Rusijos pajėgos bus Armėnijoje, ši šalis bus priversta susilaikyti nuo suartėjimo su Vakarais, o kol Armėnija jaus karinę grėsmę iš Azerbaidžano, tol ji pati prašys Rusijos armiją pasilikti.
Kodėl Krymas – tai ne Kosovas
Siekdamas pateisinti Krymo atplėšimą nuo Ukrainos, V.Putinas nuolat primena Kosovą, kur Jungtinių Tautų pripažįstama teise į apsisprendimą pasinaudojo albanai, o Vakarų šalys Kosovo nepriklausomybę 2009 m. pripažino.
„Kažkodėl kas galima albanams Kosove, draudžiama rusams, ukrainiečiams ir Krymo totoriams Kryme. Vėlgi kyla klausimas: kodėl?“ – klausė jis kreipdamasis į Rusijos Federalinio Susirinkimo narius. Remdamasis šia analogija, V. Putinas kaltina Vakarus dvigubais standartais. Tačiau jis ignoruoja keletą esminių dalykų. Visų pirma, skirtingai nuo Kosovo Jugoslavijoje Krymas konstitucinės teisės atsiskirti nuo Ukrainos neturėjo.
Vadinasi, Krymo atplėšimas nuo Ukrainos pažeidė ne tik tarptautinę teisę, bet ir Ukrainos konstitucinę teisę. Kremlius tvirtina, kad NATO įsikišimui į Jugoslavijos įvykius Jungtinių Tautų Saugumo Taryba nedavė sankcijos, o Jungtinių Tautų rezoliucijos numatė tokią įvykių eigą, jeigu Belgradas prieš albanus panaudotų jėgą.
Be to, Kosovo albanai patyrė labai didelių žmogaus teisių pažeidimų. Jokio panašaus smurto iš centrinės valdžios pusės Kryme nebuvo. Galima nurodyti daug įvairių detalių, kaip teisinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis buvo pasiekta Kosovo nepriklausomybė.
To nebandė daryti Rusija Kryme. Be to, Kosovo nepriklausomybės Vakarai nepripažino vienu žingsniu ir akimirksniu. Nepriklausomybę Kosovas paskelbė 2008 m., tačiau tik po to, kai 2012 m. Hagos tarptautinis teismas pripažino, kad Kosovo nepriklausomybės deklaracijos atitinka tarptautinę teisę, Kosovas tapo nepriklausoma valstybe. Yra dar vienas esminis skirtumas: Kosovas tapo nepriklausoma valstybe, o ne prisijungė prie kurios nors kitos valstybės, pavyzdžiui, Albanijos.
Rusija aneksavo Krymą. Kosovo nepriklausomybė nebuvo kokios nors užsienio valstybės, siekusios išplėsti savo teritoriją, veikimo pasekmė. Kitos valstybės teritorijos aneksija suduoda milžinišką smūgį stabilumui Europoje, ypač jeigu pasinaudoti tokiu precedentu atsirastų ir daugiau norinčių šalių. Reikia pažymėti, kad iki šiol ir Vakarų valstybės, įvykdžiusios intervenciją į Afganistaną, Iraką ar Libiją, šių valstybių neaneksavo, nedalijo jų į įtakos sferas ir neskaldė.
Tai antroji ištrauka iš rengiamos spaudai knygos ,,Maidanas, Krymas, Donbasas: įvykiai, sukrėtę pasaulį“. Trečioji dalis - pirmadienį
