Naujas, bet neišvaizdus biurų centras vakarinėje Rusijos sostinės Maskvos dalyje. Jokios lentelės, jokios nuorodos, kad ketvirtajame pastato aukšte įsikūrusi Eurazijos judėjimo būstinė.
Nejaukaus biuro tarpduryje pasitinka barzdotas vyriškis – 52 metų profesorius A.Duginas. Neseniai jį Valstybinio M.Lomonosovo universiteto Sociologijos fakulteto rektorius pašalino iš katedros vedėjo pareigų.
Teigiama, kad jis gavęs prašymą su 10 tūkstančių parašų, reikalaujančių pašalinti A.Duginą iš posto, nes jis mokslą pernelyg suplaka su politika: profesorius per daug garsiai reikalavo, kad Rusijos kariuomenės daliniai būtų įvesti į Rytų Ukrainą.
Bet nieko tokio, A.Duginas nenusimena, nes tiki, kad jo valanda dar išauš, mat šovinizmu garsėjantis filosofas jaučia Kremliaus viršūnių palaikymą, regis, į jo mintis atidžiai įsiklausoma.
Keliauja po Europą
Pagrindinis V.Putino ideologas – taip kai kas jį vadina, nors jis pats tai aktyviai neigia – nenori būti tapatinamas su garsiuoju Grigorijumi Rasputinu, kurio įtaka carui Nikolajui II buvo viešai žinoma ir pakenkė įvaizdžiui.
Kiti A.Duginą garbina kaip Eurazijos judėjimo lyderį, treti apibūdina kaip politinį chameleoną ir kūrėją naujos ideologijos, kuri, pasak amerikiečių istoriko Walterio Laqueuro, turi net neofašizmo elementų.
Generolo sūnus A.Duginas devintajame dešimtmetyje buvo radikalių antikomunistinių pažiūrų, vėliau tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos nariu, po to – V.Putino sekėju.
A.Duginas išspausdino dešimtis knygų, taip pat savo pagrindinį veikalą „Geopolitikos pagrindai“, kuris tapo Rusijos pradedančiųjų generalinio štabo karininkų vadovėliu.
Daugeliui rusų politikų ir kultūros žmonių A.Dugino propaguojama Eurazijos doktrina tapo nauju ideologiniu ramsčiu, o Ukrainoje jis buvo paskelbtas nepageidaujamu asmeniu.
Europą jis laiko savo prieše, nes ji – dekadentinė, nenormali ir laikosi etnocentrizmo nuostatos. Bet, kaip jau tapo tipiška Europą ir Vakarus viešai peikiantiems rusams, vakarietiškų patogumų bei naudos ir Kremliaus ideologas negali atsisakyti.
A.Duginas nenuilstamai keliauja po Europą, stengdamasis pritraukti naujų savo doktrinos šalininkų.
Naudingų idiotų rasti nesunku – Kremliaus propaganda stipri ir Rusijos vaizduojamo pasaulio versija tiki nemažai žmonių. Neseniai A.Duginas grįžo iš kelionės po Rumuniją. Pateikiame Vokietijos žurnale „Der Spiegel“ išspausdinto interviu su A.Duginu santrauką.
Visur mato fašistus
– Pastaruoju metu dalyvavote mitinguose ir pasisakėte per televiziją, perspėdamas dėl nacionalistinės fašistinės diktatūros įsigalėjimo Ukrainoje. Kokių turite įrodymų, kad Kijeve kelia galvą fašizmas?
– Ten pasireiškė radikali rasizmo ir nepakantumo forma, persmelkta šovinizmo.
Ne tik Laisvės partija, „Dešinysis sektorius“, bet ir vadinamieji nuosaikūs ir liberalūs ukrainiečių politikai kalba apie vakarų ukrainiečių tapatybės dominavimą.
Į Maidano akcijas iš pat pradžių prasiskverbė rasizmo atspalvį turinti rusofobija, kurios šūkis: kas dabar neįsitrauks, tas maskolis.
– Ukrainietiškai „maskolis“ – tai neigiamas sąvokos „rusas“ apibūdinimas.
– Tai skamba panašiai kaip: kas dabar nepakelia rankos, tas čigonas.
Vokietijoje tokia partija būtų tuojau pat uždrausta. Arba šūkis „Maskolį ant šakos“, o tai reiškia – žudykite rusus.
Negaliu įsivaizduoti jokios Europos Sąjungos šalies, kur žmonės išeitų į gatves ir galėtų šaukti: „Užmuškite prancūzus, užmuškite belgus!“ Tai – fašizmas, kurį JAV ir Europa panaudoja savo geopolitiniams tikslams.
Šios rūšies fašizmas subrendo Kijeve dešimtajame dešimtmetyje padedant vakariečių labdaros fondams. Beje, fašizmo sąvoką jie vartoja „suminkštinta“ forma: kas palaiko Ameriką – geras, o kas ne – laikomas fašistu.
– Tai pernelyg plataus užmojo požiūris į fašizmo sąvoką. Beje, lankydamasis Kijeve susidūriau būtent su rusofobija, bet ne su fašizmu.
– Taip, suprantama. Jūs, vakarietis žurnalistas, esate išauklėtas matyti tik tai, ką turėtumėte matyti. Tai – kultūrinis kodas, projekcija.
Jūs net negalėtumėte dirbti savo leidinyje, jei tvirtintumėte, kad Kijeve pasireiškia fašizmas.
Siutina Odesos įvykiai
– Bet juk pats viešai pareiškėte, kad šiuos ukrainiečius reikia žudyti, žudyti, žudyti. Jūsų pareiškimas ir Rusijoje sukėlė karštų diskusijų.
– Stop, stop. Po to, kai „Dešiniojo sektoriaus“ ir nacionalinės gvardijos žmonės Odesos profsąjungų pastate sudegino žmones, pasakiau: asmenis, kurie daro tokius baisius nusikaltimus, reikia žudyti, žudyti, žudyti.
Kalbėjau tik apie tuos, kurie vykdo tokius nusikaltimus.
– Gegužės 2-osios įvykiai Odesoje nėra tokie vienareikšmiški, kaip tvirtinate. Jie prasidėjo su prorusiškų aktyvistų puolimais prieš ukrainiečius.
– Buvo lavonų ar ne? Ne? Jūs pripažįstate tik dvi galimybes: nebuvo jokių lavonų arba mes, rusai, buvome tie, kurie nužudė šiuos žmones!
Visiškai pritariu jūsų nuomonei: mes nužudėme žmones ir atidavėme lavonus saugoti į Profsąjungų rūmus. Mus, rusus, reikia užmušti!
– Buvo mažiausiai 38 užmušti, bet kodėl viskas taip pakrypo, vis dar neaišku.
– Ak, taip? Na, žinoma, tai buvome mes! Jūs teisus!
– Paklausiau, kodėl reikalavote ukrainiečių mirties.
– Taip, taip, aš pasiūliau išžudyti visus ukrainiečius. Jūs privalote tuos įvykius taip vertinti, nes pagaliau dirbate žurnale, kuris palaiko tinkamą pusę.
– Nejau ukrainiečiai iš tikrųjų yra tik prasčiokai geopolitinio šachmatų žaidimo metu, didžiajame žemynų kare, apie kurį mėgstate kalbėti?
– Ne, visi šaunūs žmonės, kurie sukūrė laisvą valstybę, įtvirtino demokratiją, savo teritorinį vientisumą, atsikratė korumpuoto prezidento Viktoro Janukovyčiaus ir iškėlė demokratinius lyderius.
Jie norėjo įsilieti į Europos Sąjungą, o mes, prakeikti rusai, užkirtome jiems kelią. Mes esame blogi, jie – geri.
– Ironija ir sarkazmas tikrai nepadės pokalbiui pasistūmėti į priekį.
– Negaliu kitaip. Tarp mūsų negali vykti joks pokalbis.
Skirtingos civilizacijos
– Na, gerai. Pabandykime kalbėtis kitomis temomis. Savo knygose rašote, kad subyrėjus Sovietų Sąjungai prasidėjo geopolitikos epocha. Sienos tarp žemynų – turite omeny sieną tarp Vakarų ir Rytų, tarp to, ką vadinate Eurazija, – nusidriektų skersai per šalis. Taigi ar tai yra kultūrinė siena?
– Taip, siena tarp civilizacijų, skirtingų kultūrų.
– Ir ši siena perkerta ir Ukrainą?
– Neskubėkite, tai – rimta tema. Yra viena civilizacija ar daugelis? Ar esama vertybių, kurios charakteringos visai žmonijai?
– Yra skirtingų civilizacijų ir kultūrų, bet ir vertybių, kurios turėtų būti bendros visiems.
– Skirtingos visuomenės turi skirtingas vertybes. Nėra visuotinių vertybių.
Tos, kurios tokiomis laikomos, tėra vakarietiškų vertybių projekcija.
Vakarietiška civilizacija yra rasistinė, etnocentrizmu (kokios nors etninės grupės siekimas išskirtinumo) paremta civilizacija. Kiekvienas vakarietis yra rasistas – ne biologiniu požiūriu, kurio laikėsi Adolfas Hitleris, bet kultūriniu.
Dėl to jis mano, kad yra tik viena civilizacija, o visa kita – barbariškumas.
Ir ši civilizacija pagrįsta demokratija, pažanga, žmogaus teisėmis, laisvąja rinka ir individualia tapatybe. Bet barbariškumas viso to nepripažįsta dėl kažin kokių religinių priežasčių. Taip mano vakariečiai ir dėl to kultūriniu požiūriu jie yra rasistai.
– Absurdas.
– Dar kartą kartoju: yra ne viena civilizacija, bet daugelis skirtingų formų.
Dvi galimybės: gerbiate tai, kad kalbu kita kalba, ir dabar mėginame rasti kaip galima daugiau sąlyčio taškų.
Arba – jūs manote, jog turite absoliučios tiesos monopolį, o tai taip pat reiškia, kad mes, rusai, tiesiog nežinome, kas yra žmogaus teisės, liberalizmas, laisvė. Ir jūs manote turintys teisę ginti žmogaus teises Afrikoje, Rusijoje ir Kinijoje.
– Iš Rusijos girdimi balsai, kad Rytų civilizacija esanti pranašesnė už vakarietišką, Europa giliai nugrimzdusi į visuomenės vertybių nuosmukį, krizę.
– To niekada nesakiau. Esu tik tos nuomonės, kad Vakarų ir Rytų civilizacijos yra visiškai skirtingos.
Rytų yra pranašesnė tuo požiūriu, kad ginasi nuo vakarietiškojo rasizmo.
Atvykęs vakarietis teigia: pažanga, technologijos ir saugumas yra taip pat būtinos normalios rusų teisės.
– Tuo abejojate?
– O jūs ne? Europa, regis, žino viską, su kitais kalbamasi lyg su idiotais.
Vakarai primeta savo vertybes
– Štai šio pokalbio metu ir ieškome savitarpio supratimo. Dėl ko priekaištaujate dekadentiniams Vakarams?
– Jie nori mums primesti savo kriterijus. Vakarų šalyse vyksta gėjų paradai – gerai, tegu žygiuoja.
Dėl to, kad Rusijoje jie nerengiami, tai vertinate kaip žmogaus teisių pažeidimą. O mes atsakome: nešdinkitės!
Arba štai norite islamui aiškinti, kas yra feminizmas ir „Femen“, kodėl moterys ir vyrai yra lygiateisiai. Tai – kolonizacija.
Esu stačiatikis krikščionis, jūs – ne. Aš pritariu jūsų pažiūroms, bet jūs mano – ne.
– Kodėl taip manote?
– Jei ateinate pasikalbėti su kitos kultūros atstovu, turėtumėte klausti jo nuomonės ir nepažerti neteisingų tvirtinimų, tarkim, dėl įvykių Odesoje.
– Vakarietiškų vertybių kritika Rusijoje nėra nauja. Rašytojas Fiodoras Dostojevskis slavybę laikė pasaulio idėja. Ir Vakarus vertino kaip smukusius kultūriniu požiūriu.
– F.Dostojevskis, Konstantinas Leontjevas, ypač Nikolajus Danilevskis ir Eurazijos idėjos šalininkai visiškai teisūs sakydami, kad būtina apriboti Vakarų civilizacijos poveikį. Jie sakė, jog mes turime savo vertybes, geresnį kelią.
F.Dostojevskis ir slavofilai laikė Rusiją ypatinga civilizacijos forma – ne europietiška ar azijietiška, bet stačiatikių – su savo moralės, etikos, religijos, valdžios ir politikos supratimu.
– Stačiatikių aktyvistai birželio pabaigoje neleido Maskvoje surengti amerikiečių roko muzikanto Marilyn Mansono koncerto.
– Kam čia jis mums yra reikalingas?
– Jis turi aistruolių ir Rusijoje.
– Tegu jie susirenka pinigų ir važiuoja ten, kur Marilyn Mansonas gyvena.
„Girtuoklis“ jau išsiblaivė?
– Rusiją esate palyginęs su girtuokliu, kuris savo turtą – šeimą, vaikus, būstą ir žemę pragėrė.
Dabar išblaivėjęs stengiasi susigrąžinti tai, ką prarado. Bet kaip tai jam padaryti? Kaip Krymo atveju?
– Dešimtajame dešimtmetyje praradome patys save: iš pradžių Sovietų Sąjungos subyrėjimas, po to visuotinė vakarietiškos kultūros įtaka.
Man svarbu ne teritoriniai pokyčiai, bet Krymas yra mūsų istorijos dalis, mes privalome atrasti savo rusiškas šaknis ir tuomet atgausime mūsų istorinę savimonę.
– Mitinguose raginate V.Putiną ir Rytų Ukrainoje parodyti stiprybę: „Rytų Ukraina arba mirtis.“ Tikrai taip manote?
– Visiškai rimtai. Jei prarasime Rytų Ukrainą, tuomet Kijevas puls Krymą, ir mes būsime įtraukti į karą. Jei Krymą atiduosime, Rusijoje kils protestai, atvesiantys iki V.Putino nuvertimo, ir tuomet turėsime savąjį Euromaidaną.
Nepažįstu V.Putino, neturiu jam jokios įtakos.
Mano kreipimasis – tai kreipimasis, taip sakant, į tuštumą, bet tai mano kaip Rusijos patrioto pilietinė pareiga.
– Kai V.Putinas sako, kad Rusija privalo ne tiktai visur saugoti etninius rusus, bet ir visus, kurie jaučiasi priklausantys rusų pasauliui, tuomet jis visiškai artimas jums. Ir jis priešinasi amerikiečių hegemonijai. Kita vertus, sakote, kad V.Putinas netiki jokia idėja?
– Taip, be abejo. Jis – dvilypė asmenybė.
Yra matomas ir nematomas V.Putinas – taip jį apibūdinu.
Matomas V.Putinas yra toks, kokį aš norėčiau jį matyti.
Bet nematomas V.Putinas žvelgia į pasaulį iš sutarčių, sąjungų, dujų tiekimo perspektyvos. Tai – pragmatikas. Tarp abiejų – konfliktas.
V.Putinas – be galo dvilypis asmuo: iš pradžių Krymo aneksija, paskui žingsnis po žingsnio priešinga kryptimi.
Jis dirbo slaptojoje tarnyboje, galbūt dėl to sako visiškai priešingai, nei iš tikrųjų mano.
Protestuoji – esi priešas
– Darote takoskyrą tarp penktosios ir šeštosios kolonų, kurios Rusijoje veikia prieš Rusiją ir ją privalu nugalėti. Penktąja kolona vadinate demonstrantus, kurių dešimtys tūkstančių po Valstybės Dūmos rinkimų 2011 metais susirinko Bolotnajos aikštėje. Visi jie priešai?
– Taip, jie – Rusijos priešai.
– Visi samdyti kareivos?
– Tik vadovai. Penktoji kolona – tai tie liberalai, kurie Rusiją mato vakarietiško pasaulio dalimi, jie veikia prieš V.Putiną.
O šeštoji kolona susisuko lizdą valdžios ratelyje, jie dirba ir gyvena kartu su V.Putinu. Skirtumas tas, kad penktoji kolona yra prieš V.Putiną, šeštoji – už jį. Bet visi jie yra liberalių pažiūrų vakariečiai.
– Logiška, kad šeštąją koloną laikote pavojingesne.
– Ji pavojingesnė, nes, viena vertus, mažiau matoma, kita vertus, jos atstovai sako, kad jie veikia V.Putino naudai.
– Esate sakęs: „Nebėra jokių putiniškojo kurso kritikų. Jei yra, tai psichikos ligoniai, juos būtina atiduoti į gydytojų rankas. V.Putinas įkūnija viską, jis – nepakeičiamas.“ Tai tikrai jūsų žodžiai?
– Taip.
– V.Putino kritikai – psichikos ligoniai?
– Tie, kurie puola V.Putiną, puola daugumą.
Tai psichiniu požiūriu yra nenormalu, nukrypimas nuo normos. Ar reikia pakęsti nukrypimus nuo normos? Reikia.
Bet ar reikia tai, kas nenormalu, paversti norma? Ne.
Dėl to žmonės, kurie neremia V.Putino, nėra psichiškai normalūs. Bet psichikos ligoniai turi teisę į gydymą, pagalbą.
– Europos santykiai su Amerika tapo labiau komplikuoti ir elgesys su Rusija neaiškus. Jūs kalbate apie dviejų Europų – atlantinės ir kontinentinės tarpusavio kovą. Daug keliaujate po Europą.
Su kuo bendraujate?
– Europiečių tauta. Elitas neatspindi daugumos nuomonės. Europiniai privilegijuotieji sluoksniai manęs nesupranta ir nenori suprasti Rusijos. Sulaukiu paprastų žmonių pritarimo.
