„Tai, ką AIDS žmogaus organizmui padaro per 10 metų, Ebolos virusas įvykdo per 10 dienų“, – dar 1994 metais rašė infekcines ligas nagrinėjęs žurnalistas Richardas Prestonas.
Ir iš tiesų – Vakarų Afrikoje siaučiantis Ebolos virusas kerta greitai ir skausmingai. Jis be paliovos ieško naujų aukų.
Medikai, kovojantys su Vakarų Afrikoje siaučiančia epidemija, vos spėja traukti ligonius iš mirties glėbio.
Naujausiais tarptautinio Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, suskaičiuota jau per 1,6 tūkst. susirgimo atvejų. Mirė 887 žmonės.
Karščiausi ligos židiniai vis dar neslopsta Siera Leonėje, Gvinėjoje ir Liberijoje. Neseniai pranešta, kad karštligė persikėlė ir į kaimyninę Nigeriją, pavieniai atvejai užfiksuoti ir Vokietijoje bei Pietų Europoje. Tai pirmas kartas, kai Ebolos virusas peržengė Afrikos žemyno ribas.
Nors virusas siaučia nuo gruodžio mėnesio, visi, rodos, prabunda tik dabar.
Liga jau nebeatrodo kažkur toli, purvinose neišsivysčiusiose Afrikos šalyse – virusas šnopuoja tiesiai į nugarą.
Negana to, prasidėjo kalbos apie galimas šio viruso mutacijas, kurios jam leistų plisti dar lengviau. O panikai įsisiūbavus netgi sunku susigaudyti, ar kalbos tik iš piršto laužtos, ar jau iš tiesų gresia Ebolos karštligės pandemija.
Atranda savo aukas
Kaip šis pavojingas virusas atkeliavo, nežino niekas. Pirmasis jo protrūkis užfiksuotas dar 1976 metais Kongo Demokratinėje Respublikoje, šalia Ebolos upės, kurios vardu ir buvo pavadintas.
Nuo to laiko virusas vis smogdavo žmonėms, kurie gyvena atokiose, tankių miškų apsuptose Afrikos teritorijose.
Manoma, kad miškuose ir reikia ieškoti pradinio Ebolos užkrato plitimo taško.
Užkratą platina ten gyvenantys vaisiaėdžiai šikšnosparniai, kurie yra natūralus mirtino viruso šaltinis. Šie skraidantys žinduoliai kartais užkrečia ir kitus gyvūnus: beždžiones, antilopes, dygliakiaules, graužikus, šunis, kiaules.
Sergančių šikšnosparnių seilėmis užkrėsti vaisiai ir sumedžiotų laukinių gyvūnų mėsa – mirtino viruso užtaisas – patenka ant žmonių stalo. Jiems netrukus pradeda reikštis hemoraginės karštligės simptomai.
Toliau plisti virusui padeda jau patys žmonės – per artimą kontaktą jį perduoda vienas kitam. Todėl kuo tankesnė populiacija, tuo palankesnės sąlygos virusui daugintis.
Kaip ir kur apskritai atsirado Ebolos virusas, nežinia.
Paprastai manome, kad mokslininkai tiria planetą ieškodami naujų virusų rūšių, tačiau tiesa ir tai, kad virusai patys ieško mūsų. Apie daugelį jų sužinome tik tada, kai jie jau būna užpuolę sau tinkamas aukas. Taip buvo ir su Ebolos virusu.
Suskaičiuota, kad Afrikoje nuo Ebolos viruso iš viso mirė daugiau nei 1,5 tūkst. žmonių. Dauguma viruso atmainų yra labai lengvai plintančios ir pavojingos – mirštamumo rodikliai gali svyruoti net tarp 60 ir 90 proc.
Mirtis su gripo kauke
Ankstyvieji Ebolos karštligės požymiai labai primena gripą – varva nosis, skauda gerklę ir raumenis, krečia drebulys.
Netrukus nuolatinį silpnumą jaučiantis ligonis pradeda vemti, viduriuoti, smarkiai kosėti.
Paskutinėje šios ligos stadijoje smarkiai parausta akys ir ištinsta genitalijos.
Taip pat susidaro nemažos raudonai mėlynos spalvos poodinės kraujosruvos, ligoniai atrodo tarsi ant viso kūno turėtų sumušimų.
Galiausiai pradedama kraujuoti iš visų kūno angų, ligoniui gali visiškai nukristi kraujospūdis. Vaistų, gydančių Ebolos virusą, nėra – gydytojai tiesiog mėgina saugoti ligonius nuo dehidratacijos ir mirtino nukraujavimo.
Kažkiek ironiška, kad vienintelė viruso silpnoji vieta, kaip kažkada rašė žurnalistas R.Prestonas, yra tai, kad „jis žudo žmones taip greitai, jog šie prieš mirtį neturi laiko užkrėsti kitų“.
Gydytojai teigia, kad mirtinu virusu užsikrėsti galima tik įvykus kontaktui su sergančiu žmogumi ar jo kūno skysčiais, netgi tokiais kaip prakaitas ar seilės.
Ligos inkubacinis periodas gana ilgas – gali užtrukti iki trijų savaičių, kol užsikrėtęs žmogus pajus pirmuosius ligos ženklus.
Kol nepasirodo pirmieji į gripą ar peršalimą panašūs požymiai, ligoniai nėra užkrečiami. Tačiau daugelis į varvančią nosį linkę žiūrėti pro pirštus.
Net pajutę kimbančią ligą, jie išeina pasižmonėti, keliauja ir, nežinodami, kad yra užsikrėtę, mėgina pabėgti į kitas šalis.
Būtent todėl dabar daugybė oro linijų nutraukė visus skrydžius į Vakarų Afriką ir tikrina į oro uostus atvykstančius keliautojus. Su Ebolos virusu niekas juokauti nebenori.
Šįkart jis plinta taip greitai, kad svarstyti laiko nelieka – reikia kuo skubiau užverti virusui duris, vedančias iš ligos židinių į visą likusį pasaulį.
Stipresnis nei bet kada
Pastarasis Ebolos hemoraginės karštligės protrūkis kilo Gvinėjoje dar praėjusių metų gruodį ir išplito į Liberiją ir Siera Leonę – šalis, kurios šio viruso iki tol nebuvo regėjusios.
Dabar baiminamasi, kad ateis eilė ir Nigerijai. Mokslininkai pasakoja, kad Vakarų Afriką niokojantis virusas yra naujos, ligi šiol nepasitaikiusios atmainos.
Siaučiantis protrūkis – didesnis ir daug greičiau plintantis, nei visi buvę iki šiol. Užkratas pasiekia ir miesto, ir kaimo gyventojus.
Negana to, dėl žmonių judėjimo jis gali persikelti į kitas valstybes, todėl Pietų Europos šalys baiminasi, kad čia jį atneš nelegalūs pabėgėliai. Tokie pavieniai atvejai jau buvo užfiksuoti Ispanijoje ir Italijoje.
Rodos, ir iki šiol naudotos apsauginės priemonės šiam virusui apynasrio neužmauna. Dabar krinta ir apmokyti, nepralaidžius apsauginius kostiumus bei kaukes dėvintys medikai.
Antai neseniai į JAV buvo pargabenti du amerikiečiai pagalbos darbuotojai, kurie, mėgindami padėti sergantiesiems Afrikoje, patys buvo pakirsti Ebolos hemoraginės karštligės. Tiesa, jie greičiausiai pasveiks, nes yra prižiūrimi profesionalių medikų.
Deja, tokių gerų gydymo galimybių neturi Vakarų Afrikos gyventojai. Čia milžiniškais žingsniais šuoliuojantį virusą sunku sulaikyti dėl neišplėtotų sveikatos priežiūros įstaigų – trūksta galimybių tinkamai pasirūpinti ligoniais.
Padėtį sunkina ir dalies afrikiečių elgesys.
Jie medikais nepasitiki, nes mano, kad liga yra prieš juos surengtas vakariečių sąmokslas, o virusą slapta platina ligonius slaugantys medikai.
Didžiausia baimė – mutacija
Gydytojai ir mokslininkai jau tris dešimtmečius sutartinai kartoja tą pačią mantrą: „Ebolos virusas plinta tik per kraują ir žmogaus kūno skysčius.“
Jie teigia, kad per orą šia liga užsikrėsti neįmanoma. Esą būdami viename kambaryje su pacientu sau mirties nuosprendžio tikrai nepasirašote.
Vis dėlto nereikia pamiršti, kad bėgant laikui įvairūs virusai mutuoja ir prisitaiko tiek prie vaistų, tiek prie kintančių gyvenimo sąlygų.
Todėl dabar vis dažniau puse lūpų prasitariama, kad nevalia atmesti tikimybės, kad Ebolos virusas gali imti plisti ir oro lašeliniu būdu. Tai jau būtų pats blogiausias galimas scenarijus.
Nerimą dėl viruso mutacijos dar labiau kursto ir tai, kad mokslininkai ne taip seniai iš tiesų užfiksavo Ebolos viruso perdavimą per oro daleles.
2012 metais atliekant laboratorinius tyrimus Ebolos viruso užkratą sergantys paršeliai per orą perdavė makakoms. Buvo nustatyta, kad beždžionės virusą pasigavo įkvėpusios patalpoje esančių oro lašelių, paleistų iš paršelių kvėpavimo takų.
Vėliau Ligų kontrolės ir prevencijos centras pranešime rašė: „Visos Ebolos viruso rūšys tyrimų sąlygomis parodė gebėjimą plisti per ore esančias daleles.“
Vis dėlto pabrėžta, kad užsikrėtimo per orą natūraliomis, o ne laboratorinėmis sąlygomis atvejų tarp žmonių neužfiksuota.
Žinoma, tokia šios organizacijos išvada nereiškia, kad Ebolos virusas negali plisti tokiu būdu ar nėra taip perduodamas jau dabar.
Vengia daryti išvadas
Kuo daugiau kyla dvejonių dėl to, kaip galima užsikrėsti Ebolos virusu, tuo labiau stengiamasi mokslininkus ir medikus priremti prie sienos ir išgręžti kiek galima daugiau informacijos. Tačiau pastarieji konkrečių ir tikslių pareiškimų vengia.
Pavyzdžiui, žurnalistė Rebecca Hammam, dirbanti Nigerijos radijo stotyje „Voice of Nigeria“, per spaudos konferenciją Ligų kontrolės ir prevencijos centro direktoriaus daktaro Tomo Friedeno paklausė: „Neseniai sakėte, kad Ebolos virusas perduodamas tik esant artimam kontaktui.
Bet atrodo, kad tai vyksta ne tik tada. Pats viruso pavadinimas kilęs nuo upės vardo. Norite pasakyti, kad jis neplinta vandeniu ir oru?“
Žurnalistė iš Nigerijos – šalies, kuri yra šalia karščiausių Ebolos viruso židinių, klausimą daktarui T.Friedenui užbaigė lyg šaukdamasi pagalbos: „Mano šalies žmonės yra išsigandę dėl didelio greičio, kuriuo virusas perduodamas. Norėčiau sužinoti, kaip galima užsikrėsti Ebolos virusu.“
Ligų kontrolės ir prevencijos centro direktoriaus atsakymas į žurnalistės klausimą buvo slidus. Jis nepasakė, kad virusas nėra plintantis oru, tik tvirtino, jog to dar niekas neįrodė.
„Nors tam tikromis aplinkybėmis virusas galėjo plisti per orą, tarkime, tokiais atvejais, kai pacientui buvo atlikta intubacija – kvėpavimo vamzdelio įstatymas, niekuomet nebuvo įrodyta, kad būtent taip ir įvyko“, – kalbėjo T.Friedenas.
Virusas kaip socialinė žaizda
Ligos židiniuose dirbantys medikai neriasi iš kailio mėgindami išsaugoti užsikrėtusiųjų gyvybę. Vis dėlto pasveikę ligoniai, užvėrę karantino zonų vartus, džiaugiasi neilgai. Pasijunta atstumti visuomenės, retas juos nori prisileisti arčiau. Jie jaučiasi tarsi iš kapo prisikėlę zombiai – vaikštantys numirėliai.
Po kelių savaičių karantino zonoje 24 metų Jamilą medikams vos pavyko išplėšti iš mirties gniaužtų. Tačiau antrą progą gyventi gavusi mergina, grįžusi į Gvinėjos sostinę Konakrį, sulaukė šalto sutikimo ir pasijuto niekam nereikalinga.
Filosofijos mokytoja dirbusi moteris buvo atleista iš darbo, nes švietimo įstaiga baiminosi, kad ji gali užkrėsti mokinius.
„Žmonės į mane žiūrėjo taip, lyg būčiau prisikėlusi iš mirusiųjų, lyg būčiau zombis, – pasakojo Jamila. – Niekas, išskyrus artimuosius, nenorėjo su manimi turėti jokių reikalų.“
Tokie Ebolos hemoraginę karštligę nugalėjusių žmonių pasakojimai verčia prisiminti AIDS ligonių likimus.
Praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais, kai liga tiesiog tarpo, sergantieji AIDS dažnai buvo laikomi visuomenės atstumtaisiais. Jie būdavo išprašomi iš savo namų, darboviečių, pasitaikydavo ir tokių atvejų, kad jų išsižadėdavo net šeimos nariai ar draugai. Neretai jie tapdavo ir smurto aukomis.
Dabar, virusui siaučiant trečiojo pasaulio šalyse, vietos gyventojai viruso kilmę apipina įvairiausiais prietarais, jį laiko magija, gėdijasi sergančių ar sirgusių šeimos narių. Jau buvo užfiksuotas ne vienas atvejis, kai sergančiuosius giminaičiai tiesiog užrakino namuose ir jie nesulaukė tinkamos pagalbos.
Nurimti negali ir išsivadavusieji iš ligos gniaužtų. Minėtoji Jamila vengia atskleisti savo pavardę, nes bijo, kad prietaringi afrikiečiai gali imti ją persekioti ar net su ja susidoroti.
Panika – per ankstyva
Vos tik sužinai, kas yra Ebolos virusas, atrodo, kad imi matyti ligą visur. Prieš akis iškyla kažkada žiūrėtų apokaliptinių fantastinių filmų vaizdai: žmonija ieško išsigelbėjimo, mokslininkai lyg pamišę blaškosi ir nežino, ką daryti, kai leisgyviams ligoniams iš akių ir burnos pilasi kraujas, visur panika, chaosas, siaubas.
Nors visi šie filmai gerokai perspausti, kai kam jau ima atrodyti, kad tokie siužetai nėra vien iš piršto laužta fantazija.
Šiomis dienomis, kai virusas be paliovos mojuoja mirties dalgiu, net medikai kartais linguoja galva: tai, ką šis virusas padaro žmogaus kūnui, labiau primena ne ligos aprašymą medicinos vadovėliuose, o siaubo filmą.
„Šis viruso protrūkis išties nepaprastai sunkus. Jis kitoks nei praeityje, kai židinių atsirasdavo kaimo vietovėse ir neišplitę jie ten būdavo užgesinami.
Dabar protrūkis išplito po daugybę šalių, įskaitant ir miestų teritorijas“, – kalbėjo Berklio universiteto Visuomenės sveikatos mokyklos vadovas Artas Reingoldas.
Vis dėlto mokslininkas kilusią paniką vertina skeptiškai. Jis mano, kad kalbos dėl virusų mutacijų yra pagrįstos nebent lakia fantazija, ir tikimybės, jog Ebolos hemoraginės karštligės židiniai persikels į JAV ar Europą, nemato.
„Tai mirtinas virusas. 60–70 proc. juo užsikrėtusių žmonių dabar miršta. Baimė yra pagrįsta. Tačiau ją išpūsti taip, kad visi imtų bijoti pasigauti ligą bet kur, yra tikrai neracionalu“, – kalbėjo A.Reingoldas.
Europa virusui pasirengusi
Ar konkrečiai Lietuvai ir kitoms Europos Sąjungos šalims pavojingas Ebolos virusas, „Lietuvos rytas“ paklausė Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjos Galinos Zagrebnevienės.
„Kaip tik praėjusį penktadienį dalyvavome bendroje audiokonferencijoje su Europos Komisijos ir kitų organizacijų specialistais. Iš tikrųjų rizika įvežti virusą arba jo nešiotoją į Europos Sąjungą yra tiek teorinė, tiek praktinė.
Mat užsikrėtus virusu inkubacinis periodas gali būti gana ilgas – net trys savaitės. Vadinasi, nei pats asmuo, nei aplinkiniai gali net nežinoti apie užsikrėtimą hemoragine karštlige“, – aiškino G.Zagrebnevienė.
Bene karščiausios diskusijos, pasak specialistės, pastarąją savaitę vyko dėl to, kur geriau slaugyti ligonį – ar šalyje, kurioje jis užsikrėtė ir pasireiškė simptomai, ar kitoje, kur kas labiau išsivysčiusioje valstybėje.
Gvinėjoje, Liberijoje ir Siera Leonėje – trijuose pagrindiniuose Ebolos viruso židiniuose – ligoninių infrastruktūra menka, todėl pacientą izoliuoti nelengva. Be to, vietos gyventojai prietaringi ir tiki gandais – taip virusui plisti dar lengviau.
Tikriausiai nenuostabu, kad du amerikiečiai pagalbos darbuotojai, užsikrėtę mirtinai pavojingu virusu per misiją Vakarų Afrikoje, buvo pargabenti į JAV specialiais reisais ir dabar gydomi izoliuotose palatose vienose moderniausių Amerikos ligoninių.
„Vienos nuomonės, kur gydyti pacientą, specialistai kol kas neturi. Rekomendacijų nėra – juk į šalį gali įvažiuoti asmuo, kuriam dar nepasireiškę simptomai“, – kalbėjo G.Zagrebnevienė.
Prašo medikų budrumo
„Kol kas svarbiausia stiprinti Lietuvos specialistų budrumą – reikia, kad jie tiksliai žinotų, kas yra Ebolos virusas.
Kadangi jo simptomai panašūs į kitų ligų, būtina nustatyti, ar, pavyzdžiui, karščiuojantis žmogus prieš tris savaites viešėjo Vakarų Afrikoje“, – „Lietuvos rytui“ teigė G.Zagrebnevienė.
Vis dėlto ekspertė primygtinai pataria neskubėti pulti į paniką, nes Ebolos virusas, skirtingai nei įvairūs gripo virusai, oru nėra perduodamas. Ir apskritai užsikrėtimo šiuo virusu pavojus yra itin mažas.
„Didžiausia rizika – asmenims, slaugantiems ligonį ar atsidūrusiems šalia mirusio užsikrėtusio asmens ir jo kūno skysčių. Pavojingas sąlytis su krauju. Bet specialistai visada elgiasi ir elgsis ramiai, panika yra beprasmė“, – kalbėjo G.Zagrebnevienė.
Tikslus Ebolos viruso paplitimas, šaltinis ir nuolatiniai rezervuarai gamtoje iki šiol nežinomi, tačiau protrūkiai iki šiol užregistruoti tik Afrikos šalyse.
„Afrikoje yra 16 pavojingiausių virusų, pavojingas ir šis Ebolos viruso protrūkis. Tačiau net Pasaulio sveikatos organizacija nėra pateikusi oficialių ribojimų keliauti į Afrikos šalis, kovojančias su viruso plitimu“, – pabrėžė G.Zagrebnevienė.
Pasaulis baisių pandemijų jau regėjo
Garsiausia pandemija istorijoje – viduramžiais nuo XIV a. Europoje siautęs buboninis maras, vadintas juodąja mirtimi. Maro metu išmirė trečdalis žemyno gyventojų – apie 34 mln. žmonių.
Į Lietuvą buboninis maras atkeliavo vėliau. Manoma, kad didžiausia jo epidemija ėmė siautėti tik XVIII a. Vien Vilniuje jis nusinešė daugiau kaip 100 tūkst. žmonių gyvybę. O mirusiųjų buvo tiek, kad jų kūnų nespėta laidoti – jie gulėdavo ir pūdavo gatvėse.
1918 metais, mindamas ant kulnų Pirmajam pasauliniam karui, į Europą atkeliavo ir ispaniškasis gripas. Skaičiuojama, kad juo užsikrėtė trečdalis viso pasaulio gyventojų – virusas galiausiai pražudė apie 50 mln. žmonių.
Ispaniškasis gripas buvo greičiausiai išplitusi liga per visą žmonijos istoriją. Manoma, kad į Europą ji atkeliavo iš Kinijos, kurioje virusą platino kiaulės ir antys. Mirusių buvo daugiau nei žuvusiųjų per Pirmąjį pasaulinį karą.
Dalį pasaulio ilgai kankino cholera – infekcinė žarnyno liga. Septynios choleros pandemijos pražudė milijonus žmonių 1816–1960 m. Liga, daugiausia plintanti per užterštą maistą ir vandenį, atkeliavo iš Indijos. Ji greitai pasklido po Lotynų Ameriką, Vakarų Europą, atkeliavo ir į Šiaurės Ameriką. Užsikrėtę cholera žmonės imdavo vemti, viduriuoti ir netekdavo skysčių. Dėl dehidratacijos ligoniai nusilpdavo, kai kurie mirdavo. Dabar cholera išgydoma, dėl pagerėjusių sanitarinių sąlygų išsivysčiusiose šalyse jos atvejų beveik neužfiksuojama – tik trečiojo pasaulio šalyse.
Raupai – vienintelė iš baisių infekcinių ligų, kurią Pasaulio sveikatos organizacijai pavyko išnaikinti. Ši viruso sukelta dažnai mirtina liga pirmąkart nustatyta dar II a. Ligoniams ant kūno iškildavo pūslėtų išbėrimų, jie odoje palikdavo gilius randus. Raupų aukos buvo Egipto faraonas Ramzis V, Prancūzijos karalius Liudvikas XV, Anglijos karalienė Elžbieta I, JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas ir Josifas Stalinas. Pastarieji trys pasveiko, bet jų oda buvo subjaurota visam laikui.
