Plokščia lyg stiklas Šiaurės Dakotos valstija nėra ta vieta, kurioje norėtų gyventi dažnai pramogauti linkę žmonės.
Sunku ir patikėti, kad ši valstija pernai pripažinta laimingiausia visose JAV.
Didelės, menkai apgyvendintos erdvės, bekraščiai kukurūzų, saulėgrąžų laukai, bet mažai veiksmo.
Vasaros čia karštos, o žiemą gelia stingdantis speigas – šalto vėjo gūsių nesulaiko reti medžiai, o ką jau kalbėti apie kalnus ar net kalvas – čia jų iš viso nėra.
Bet nuobodulys erzina ne visus. 20 minučių kelio automobiliu (kitaip čia beveik niekas nekeliauja, o į pėsčiuosius žiūri tarsi į pasiklydusius keistuolius) nuo Grand Forkso miesto įsikūrusi JAV oro pajėgų bazė. Šaltojo karo laikais įkurtas milžiniškas kompleksas buvo ideali vieta branduolinius ginklus gabenusiems bombonešiams B-52.
Iš čia jie kildavo ir keletas jų nuolat būdavo ore laukdami signalo pasukti į Sovietų Sąjungos pusę su vienintele misija – nugabenti branduolinį užtaisą į sovietų bazes ir miestus.
Be to, netoli bazės buvo įrengtos tarpžemyninių balistinių raketų šachtos, iš kurių kylančios raketos vietos gyventojams būtų tapusios signalu, kad prasidėjo trečiasis pasaulinis karas.
Dabar bombonešių, vėliau juos pakeitusių degalų papildymo ore lėktuvų jau seniai nebelikę. Grand Forkse gyvenantys jauni žmonės žino, kad netoliese yra karinė bazė. Šaltojo karo laikai jiems – tik istorija.
Vieninteliai JAV karinių oro pajėgų simbolika pažymėti orlaiviai, kurie kartais praskrenda virš miesto, – neginkluoti, o juose nėra nė vieno žmogaus. Šie „sakalai“ – naujausi kariškių liaupsinami žvalgybos orlaiviai „RQ-4B Global Hawk Block 40“.
Skraido 18 kilometrų aukštyje
Paradoksalu, kad jautrią žvalgybinę įrangą turintys lėktuvai skrydžio metu vizualiai iš esmės yra akli – vienintelė matoma kamera įtaisyta nosyje ir skirta naudoti tik lėktuvui kylant ir tupiant. Bet „Global Hawk“ nėra aklas – priešingai, kariškiai gali pamatyti, ilgą laiką iš aukštai stebėti taikinius realiuoju laiku.
Jungtinės Valstijos turi dešimtis tokių itin dideliame, net 18 km, aukštyje maždaug 600 km/h greičiu skraidančių bepiločių orlaivių ir pirks dar daugiau.
Lietuva, kaip ir būrys NATO šalių – Bulgarija, Čekija, Danija, Estija, Vokietija, Italija, Latvija, Lenkija, Liuksemburgas, Norvegija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir JAV, įsigis 5 „Global Hawk“ orlaivius bei jų valdymo sistemas dalyvaudama Aljanso antžeminio stebėjimo programos (AGS) projekte.
Bendra sutarties vertė – 1,7 mlrd. JAV dolerių (4,1 mlrd. litų). Lietuva prisidės 16,5 mln. litų, arba maždaug 0,375 proc. viso projekto vertės. Ką už tai gausime ir kam mums to reikia?
Lyg keleivinis lėktuvas
Toks pirmasis klausimas „Global Hawk“ programos tėvu vadinamam korporacijos „Northrop Grumman“ viceprezidentui George’ui Guerrai ne tik sukelia šypseną, bet ir priverčia susimąstyti.
Nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio su „Global Hawk“, kuris tuomet buvo gerokai mažesnis ir skirtas tik NASA, dirbantis aeronautikos inžinierius gali valandų valandas kalbėti apie šį bepilotį orlaivį.
Tai išties milžiniškas skraidantis aparatas, vienas didžiausių, kuris gali skristi be piloto viduje.
Tarp išskleistų 14 tonų sveriančio orlaivio „Global Hawk“ sparnų yra daugiau kaip 40 metrų – tiek pat yra tarp vieno populiariausių pasaulyje keleivinio lėktuvo „Boeing 737“ sparnų.
Beje, „Global Hawk“ turi ir kitų panašumų su nedideliais keleiviniais lėktuvais – jame yra tas pats senas, bet patikimas „Rolls-Royce“ variklis.
Svarbiausia – kas viduje
Į Grand Forkso oro pajėgų bazę pusę devintos ryto atvykusiam „Lietuvos ryto“ žurnalistui leista fotografuoti, liesti šį milžiną ir klausti ko tik nori – visuomet galima atsikirsti, kad „ši informacija yra įslaptinta“. Bet amerikiečiai neslepia, kad šį orlaivį galima apibūdinti paprastai.
„Iš esmės tai yra sklandytuvas su reaktyviniu varikliu ir įvairiais jutikliais“, – teigė JAV oro pajėgų kariškiai.
Ir iš tiesų dar šiltas, vos prieš pusvalandį iš žvalgybinės misijos nusileidęs „sakalas“ primena sklandytuvą – kai kurios korpuso ir sparnų detalės, regis, tokios trapios, kad stipriau paspaudęs pirštu išmuštum skylę. Bet išvaizda apgaulinga – mat pagrindinė „Global Hawk“ jėga paslėpta po orlaivio „pilvu“ ir „nosyje“.
„Tai, kas daro šį orlaivį ypatingą ir, būkime atviri, – unikalų, yra jo jutikliai“, – „Lietuvos rytui“ teigė G.Guerra.
Skolinosi orlaivį iš NASA
Sukurtas įspūdingais ir slaptais projektais garsėjančios JAV Gynybos pažangiųjų tyrimų agentūros DARPA užsakymu „Global Hawk“ greitai sukėlė kariškių susidomėjimą. Ir ne veltui.
Dar 2001 m. po kruvinų rugsėjo 11 m. įvykių JAV prireikė didelio nuotolio žvalgybinio lėktuvo, kuris galėtų ne tik nuskristi didelius atstumus, bet ir ilgą laiką išbūti ore.
Vienintelis JAV oro pajėgų naudojamas lėktuvas tuo metu buvo senas, praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje sukurtas U-2. Kad ir koks unikalus, legendinis ir dėl to iki šiol naudojamas būtų U-2, šio pilotuojamo lėktuvo galimybės yra ribotos.
Kariškiai paprašė NASA, ar ši JAV kosmoso agentūra negalėtų skubiai paskolinti tuomet tik bandomo „Global Hawk“. Skolinasi iki šiol – NASA išnuomotas „Global Hawk Block 10“ skraido iki šiol.
„Global Hawk“ Kalifornijos valstijoje gaminanti bendrovė „Northrop Grumman“ trynė rankomis – pasipylė pirmieji užsakymai, jų skaičius tebeauga.
„Global Hawk“ galimybės ir išvaizda pasikeitė – „Block 10“ tereiškia pirmąjį orlaivio modelį.
Greitai atsirado „Block 20“ ir „Block 30“, kurie dabar naudojami kaip mobiliosios skraidančios telefono stotelės, skirtos palaikyti ryšį tarp skirtingų orlaivių ir antžeminių stebėjimo sistemų.
Galiausiai sukurtas „Block 40“ modelis, kuris gali atlikti daugybę užduočių vienu metu. Įvairiausi prietaisai – nuo sintetinio apertūros radaro iki elektrooptinių ir infraraudonųjų spindulių jutiklių leidžia realiuoju laiku sekti taikinį iš didelio atstumo.
Juokaujama, kad JAV karinėse pajėgose taip mėgstami žodžių junginių sutrumpinimai kuriami taip, kad tyčia skambėtų kuo patraukliau.
Pavyzdžiui, viena sistemų vadinama BACN, kuri anglų kalba skamba panašiai kaip „bacon“ – daugelio amerikiečių per pusryčius taip mėgstama šoninė.
Tiesa, kelis sykius apie „Global Hawk“ jutiklių galimybes tiek San Diege, kur įsikūrusi „Northrop Grumman“ centrinė būstinė, tiek už Briuselio esančioje NATO karinėje vadavietėje „Lietuvos ryto“ paklausti Jungtinių Valstijų kariškiai išsisuko nuo atsakymo.
„Mums nebūtina būti virš taikinio, galime jį stebėti iš saugaus, tai yra didelio, atstumo nerizikuodami orlaivio saugumu“, – tiek leido sau pasakyti vienas aukštas JAV oro pajėgų karininkas.
„RQ-4B Block40“. Taigi jeigu Lietuva paprašys NATO vyriausiojo pajėgų vado išžvalgyti teritoriją Rusijoje arba kitur, „RQ-4B Block40“ galės tai padaryti iš saugaus atstumo.
Būtent tokio modelio penkis orlaivius įsigis NATO.
Vieną prižiūri šeši šimtai
Bet pats orlaivis tėra matomiausia visos programos dalis, tik ledkalnio viršūnė. „Global Hawk“ yra bepilotis orlaivis, bet tai nereiškia, kad danguje skraido robotas.
Šis orlaivis gali skristi ir autonominiu režimu. Jei su vienu „Global Hawk“ prarandamas trimis skirtingais palydovais palaikomas ryšys, jis pagal iš anksto numatytą planą imasi veiksmų: yra suplanuotas maršrutas, kuriuo orlaivis skrenda iki artimiausio „draugiškų pajėgų“ nusileidimo tako.
Tokie yra numatyti iš anksto ir įrašyti į „Global Hawk“ atmintį. Tačiau įprastai orlaivį iš žemės valdo du žmonės – vienas pilotas ir vienas jutiklių operatorius.
Be to, įvairius jutiklius centrinėje ir mobiliosiose „Global Hawk“ vadavietėse valdo dar dešimtys žmonių.
Kadangi „Global Hawk“ ore gali išbūti rekordiškai ilgą laiką – daugiau nei 34 valandas, pilotai, jutiklių operatoriai bei kiti žmonės turi dirbti pamainomis, nelygu misija – nuo 4 iki 8 valandų.
O tai reiškia, kad iš viso aplink vieną skraidantį „Global Hawk“ šokinėja apie 600 žmonių.
Bus ir Lietuvos indėlis
Įsigijusi penkis tokius orlaivius NATO taip pat turės spręsti, kas valdys ir prižiūrės orlaivius, jų jutiklius, valdymo sistemas ir pan. Artimiausiu metu bus skelbiamas konkursas, kuriame galės dalyvauti ir lietuviai. Tiesa, tiktai kariškiai.
Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Ginkluotės ir valdymo sistemų departamento atstovas, pulkininkas leitenantas Algirdas Sutkus „Lietuvos rytui“ patvirtino, kad mūsų šalis suinteresuota siųsti savo žmones.
„Viskas priklausys nuo galimybių, bet esame suinteresuoti. Šiuo metu yra didelis vaizdo analitikų, jutiklių operatorių poreikis“, – sakė A.Sutkus.
Tiesa, jis pripažino, kad tokių specialistų Lietuva kol kas neturi, tad teoriškai lietuviai pralaimėtų konkurencinę kovą dėl postų. Tačiau vilčių vis tiek yra, mat mūsų šaliai, kaip programos dalyvei, bus skiriamas prioritetas. O žmones galima mokyti specialiuose kursuose.
Be to, dalis iš 16,5 mln. litų, kuriuos skyrė Lietuva, grįš į biudžetą, mat AGS programoje tiesiogiai dalyvauja ir Lietuvos bendrovė – programinę įrangą kuria informacinių technologijų įmonė „Elsis“. Ji gavo ir 11,56 mln. litų vertės užsakymą, tad dalis šių pinigų sugrįš mokesčių pavidalu.
Pasiilgsta lėktuvo kabinos
Tiesa, A.Sutkus pripažino, kad vargu ar lietuviai darys tai, kuo Grand Forkso bazėje užsiima du JAV oro pajėgų kapitonai.
Jie abu slepia savo pavardes ir prašo vadinti tik vardais – Bradu ir Alexu.
Abu jie yra tikri pilotai. Pirmasis anksčiau skraidė transporto lėktuvu C-17, antrasis – degalų papildymo ore lėktuvu C-135. Ir, nepaisant to, kad į orą jie jau nebekyla, Bradas ir Alexas iki šiol dėvi nepatogius, bet ugniai atsparius pilotų kombinezonus.
„Žinoma, aš ilgiuosi skraidymo tikrais pilotuojamais lėktuvais, bet mano žmona džiaugiasi mane dažniau matydama namuose“, – šypteli Bradas.
Iš tikrųjų „Global Hawk“ privalumas ne tik tas, kad pilotas gali jį valdyti iš už tūkstančių kilometrų ir nerizikuoti gyvybe.
„Galiu bet kada mobiliuoju telefonu paskambinti inžinieriui, jei tik iškyla kokia problema – įprastame lėktuve to niekada nepadaryčiau.
Be to, skirtingai nei kiti panašaus tipo orlaiviai, „Global Hawk“ gali ilgiau išbūti ore – žvalgybinėms misijoms tai yra neįkainojamas privalumas“, – „Lietuvos rytui“ teigė kapitonas Alexas.
Ne tik kariniais tikslais
Kur gali būti panaudoti tokie orlaiviai?
Amerikos karai Irake ir Afganistane, anot JAV karininkų bei „Global Hawk“ kūrėjų, esą patvirtino šių aparatų naudą.
Be to, amerikiečių pareigūnai stengėsi pabrėžti ir taikesnes misijas: „Global Hawk“ buvo naudojamas 2008 metais Kalifornijoje, kai ten siautėjo milžiniški gaisrai, 2010-aisiais Haityje, kai jį nusiaubė žemės drebėjimas, ir 2011 metais Japonijoje, šalį nusiaubus žemės drebėjimui ir cunamiui.
Iš itin didelio aukščio „Global Hawk“ gelbėtojams, kariškiams, ugniagesiams ir kitiems pareigūnams kone be perstojo teikė nuolatinę informaciją, tūkstančius nuotraukų.
Kur plinta liepsnos, kur yra labiausiai nukentėję namai po žemės drebėjimo, kur siųsti pagalbą. Ši informacija buvo gauta atlikus vos kelis ilgos trukmės „Global Hawk“ skrydžius.
Ir nors viena šio orlaivio skrydžio valanda kainuoja 23,8 tūkst. dolerių (beveik 62 tūkst. litų), tai vis tiek yra pigiau nei rengti kelis skrydžius kitais lėktuvais.
Valdo įprasta klaviatūra
Amerikiečiai neslėpdami pasididžiavimo kalba, kad „Global Hawk“ yra unikalus – bandymų sukurti panašių lėktuvų būta Rusijoje ir Kinijoje, bet kol kas nesėkmingai.
Savo reikmėms panašų orlaivį, pavadintą „Euro Hawk“, įsigijo ir vokiečiai, tačiau iššvaisčius šimtus milijonų eurų viskas baigėsi gėdingai – dėl nesugebėjimo sertifikuoti „Euro Hawk“ Europos šalių erdvėje projektas buvo sustabdytas.
Kadangi šis orlaivis yra didelis ir skraido dideliame aukštyje, būtina laikytis visų tarptautinių skrydžio saugumo taisyklių.
Be to, kiekviena valstybė turi dar ir savų taisyklių, o už aviacijos saugumą atsakingi biurokratai iki šiol nesutaria, kaip vertinti tokius bepiločius orlaivius kaip „Global Hawk“.
Pavyzdžiui, su kuo susisiekti, jeigu šis orlaivis atsiduria keleivinio lėktuvo kelyje?
Todėl tokį „Global Hawk“ kol kas turi tik JAV oro pajėgos, 68 tokius įsigis ir Amerikos laivynas. Tiesa, dėl savo dydžio šis milžinas gali kilti tik nuo žemės.
NATO priskirti „Global Hawk“ skraidys iš Sicilijos saloje, Viduržemio jūroje, esančios Sigonelos bazės. Ten bus dislokuoti ir vadavietės moduliai – nedideli statybininkų vagonėlius primenantys metaliniai konteineriai, prikimšti įvairiausios įrangos.
Tiesa, kapitonai Bradas ir Alexas atskleidė, kad „Global Hawk“ valdymas yra unikalus. Nors visas procesas – nuo kilimo iki valdymo ore viena kitą dubliuojančių sistemų ir atrodo sudėtingas, teoriškai „Global Hawk“ sugebėtų valdyti ir kompiuterinius žaidimus žaidžiantys paaugliai.
Priežastis paprasta – „Global Hawk“ pilotai ir jutiklių operatoriai sėdi ne sau įprastose pilotų sėdynėse, o patogiose kėdėse prie, regis, įprastų ekranų. Taip – „Global Hawk“ bepilotis orlaivis valdomas paprasčiausia klaviatūra ir kompiuterio pele.
Keli spragtelėjimai – ir už tūkstančių kilometrų esantis orlaivis vykdo komandą. Pavyzdžiui, valandų valandas stebi įtartiną automobilį arba laivą, kuriuo plaukia piratai.
Kalbama, kad kartą „Global Hawk“ pasienyje su Meksika dešimt valandų kantriai suko ratus tol, kol surado pasprukusių karvių bandą.
Vis dėlto vienas klausimas neduoda ramybės: o kaip saugumas? Ar „Global Hawk“ gali gintis nuo raketų, priešininkų naikintuvų? Tiek orlaivio kūrėjai, tiek operatoriai šia tema kalba nenoriai.
Esą geriausia gynyba – geras planavimas, kuris garantuoja, kad misijos metu nepasitaikys jokių grėsmių. O kas bus, jeigu planas žlugs ir bus nemalonių netikėtumų? Arba jeigu orlaivio valdymą „nulauš“ programišiai?
Oficialiai kalbėdami, kad tokia situacija nėra labai reali, neoficialiai kai kurie amerikiečiai pripažįsta, kad vienintelė išeitis tokiu atveju – orlaivio „savižudybė“. Jei „Global Hawk“ prarastų visas valdymo sistemas ir kiltų grėsmė, kad jį kas nors gali pagrobti, jis nukreiptų „nosį“ žemyn ir visu greičiu tėkštųsi į žemę.
