A.Merkel ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko-Walterio Steinmeierio iniciatyvos Varšuvoje kol kas vertinamos prieštaringai.
Lenkai klausia: ar Berlynas bando suderinti kompromisą su Maskva apeidamas Kijevui gyvybiškai svarbius interesus?
Ar Lenkijai pastaruoju metu atsiduriant diplomatinių derybų dėl konflikto užbaigimo paraštėse iki šiol sklandus ir vaisingas Berlyno ir Varšuvos bendradarbiavimas pradeda byrėti?
Kartu su Vokietija ir Prancūzija Lenkija pastūmėjo politines permainas Ukrainoje šių metų vasarį. Po to Varšuva kelis mėnesius Varšuva vaidino svarbų vaidmenį apibrėžiant ryžtingesnį ES atsaką į Rusijos agresiją ir padedant trapiai naujajai Ukrainos valdžiai.
Bet konfliktui Rytų Ukrainoje gilėjant, Lenkijos pastangos bandant rasti išeitį iš krizės tapo beveik nematomos.
Antai šalies diplomatijos vadovas Radoslawas Sikorskis nebuvo pakviestas į derybas Berlyne dėl konflikto užbaigimo liepos pradžioje ir rugpjūčio pradžioje, kuriose dalyvavo jo kolegos iš Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir Ukrainos.
Dar prieš šį antradienį, kai Vladimiras Putinas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka susitiko Minske, nuskambėjo pasiūlymai surengti dar vieną tų pačių šalių atstovų susitikimą.
Prie Rusijos ir Ukrainos lyderių prisijungtų A.Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as – bet ne Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas.
Lenkijos užsienio reikalų ministerija problemų kol kas nemato – bent jau oficialiai. Bet opozicija ir žiniasklaida skelbia susirūpinimą dėl Varšuvos „pašalinimo“ iš taikos derybų ir konstatuoja Lenkijos diplomatijos žlugimą.
Ko nori Vokietija ir kanclerė A.Merkel
Konfliktui Ukrainoje vis labiau įsisiūbuojant, Berlynas desperatiškai ieško politinio jo sprendimo. Vokietijos vyriausybės pozicijos formuojamos iš kelių svarbiausių tezių.
Visų pirma, Berlyne dabar jau nemanoma, kad krizę įmanoma užbaigti karinėmis priemonėmis, nors prieš kelias savaites dar atrodė kitaip.
Ukrainos pajėgos sėkmingai triuškino separatistus, o iš Kijevo skriejo pranešimai, esą neramumai šalies rytuose bus nuslopinti kone per kelias dienas.
Bet centrinė Ukrainos valdžia, regis, pervertino savo ir nuvertino Rusijos galimybes – Maskva tik sustiprino paramą vadinamosioms Luhansko ir Donecko liaudies respublikoms.
Rusija vis dar neigia, kad visiškai kontroliuoja separatistus, tačiau neigimas – jau vienintelė Maskvos priedanga. Per sieną į Ukrainą keliasi ir tankai, ir kita karinė įranga. Tai reiškia, kad mūšiai taip greitai nesiliaus.
Berlynas taip pat suvokia, kad prasidėjus tikram Ukrainos ir Rusijos karui, kuris, panašu, jau prasidėjo, Vokietija nebegalės būti tiesiog tarpininkė – reikės pasirinkti pusę.
Nors Vokietijos vyriausybė to kaip įmanydama siekia išvengti, labai įmanoma, kad pusę pasirinkti teks. Atsižvelgiant į Ukrainos ir Rusijos vidaus politikos peripetijas, nepanašu, kad viena ar kita pusė nusileis.
Berlyne norima ir palikti Vladimirui Putinui erdvės manevrams – čia nuogąstaujama, kad „į kampą įsprausto plėšrūno elgesys nebeprognozuojamas“.
Vokietijoje manoma, kad prislėgtas Vakarų sankcijų iš vienos ir nacionalistų Rusijoje retorikos iš kitos pusės V.Putinas tapo savo paties politikos kaliniu. Keturšalių vokiečių, prancūzų, rusų ir ukrainiečių derybų tikslas ir yra padėti V.Putinui surasti išėjimą iš nepatogios situacijos.
Tokių pastangų rezultatas: Maskvos nenoras leistis į kompromisą. Rusija siekia arba „įšaldyti“ konfliktą Rytų Ukrainoje, arba priversti Ukrainą federalizuoti šalį. Federalizacija Maskvai leistų avo statytinių rytuose rankomis daryti didžiulę įtaką Ukrainos vidaus politikai.
Dar neseniai nuogąstavimai, kad Vokietija sieks Ukrainos federalizacijos, atrodė pagrįsti. Bet dabar panašiau, kad toks kompromisas Berlynui jau nebetinka – viešėdama Kijeve A.Merkel pabrėžė, kad sprendžiant konfliktą svarbiausias Ukrainos suverenumas ir teritorinis vientisumas.
Berlynas rodo, kad su Maskva nebus bendraujama kaip anksčiau, kol nebus rastas tvirtas krizės Ukrainos sprendimas.
O svarbiausia, kad Lenkijos diplomatai tikina nematantys, jog Vokietija verstų ukrainiečius priimti Rusijos keliamas sąlygas dėl federalizacijos. Atrodo, kad pastaroji priemonė Berlyne apskritai nebepriimtina.
Lenkijos ir Vokietijos bendradarbiavimas silpnėja
F.W.Steinmeierio ir A.Merkel pareiškimai iki šiol santūrūs, bet nusivylimas Rusijos elgesiu iš tiesų kur kas didesnis. Vokietijos politika dėl Ukrainos krizės nėra nei naivi, nei ciniška – ji tiesiog rodo bejėgiškumą.
Žinoma, bejėgiškumas nedrąsina, žinant, koks svarbus Vokietijos balsas visoje ES. Bet tai taip pat paaiškina, kodėl Varšuvoje nepasitenkinimas Berlyno diplomatiniais veiksmais nėra labai rimtas.
Juk ne paslaptis, kad vadinamasis „Normadijos formatas“ – kai derasi Rusija, Ukraina, Vokietija ir Prancūzija – yra vienintelis priimtinas Maskvai. Varšuvoje neslepiama, kad Berlynas apie pokalbių turinį iškart informuoja savo partnerius.
Vis dėlto tai dar nereiškia, kad Ukrainos krizė nemeta šešėlio ant Vokietijos ir Lenkijos bendradarbiavimo.
Mat Varšuva įsitikinusi, kad dėl dabartinės padėties kaltas Berlyno nesugebėjimas drąsiau ir greičiau atsakyti į Maskvos agresiją pačioje krizės užuomazgoje – Rusijai aneksuojant Krymą.
Be to, Lenkija nepatenkinta dėl to, kad Vokietija atkakliai siekia laikytis 1997 metais pasirašyto NATO ir Rusijos santykių pagrindų akto nuostatų bei priešinasi nuolatiniam NATO pajėgų dislokavimui Vidurio ir Rytų Europoje.
Pasak vieno Lenkijos diplomato, Vokietijos požiūris verčia abejoti, ar Berlynas labiau gerbia Rusijos interesus, ar yra pasiryžęs užtikrinti kaimynus ir sąjungininkus dėl jų saugumo.
Parengė Gintaras Radauskas
