Poilsiautojų itin mėgstamas Alupkos kurortas Kryme plieskiant rugpjūčio karščiui pasitiko apytuštėmis gatvėmis ir prekiautojais, pasirengusiais griebti už skvernų kiekvieną praeivį. Mums buvo dar blogiau, nes kalbėjomės lietuviškai.
„Ar jūs iš Prancūzijos? Pernai čia buvo prancūzų. Ak, kaip jiems patiko Alupkos merginos...“ – atsiduso vieniša prekiautoja vynuogėmis.
Ji nusivylusi pasakojo, kad šiemet Alupką užplūdę vien pinigų neturintys pabėgėliai iš Donecko, o poilsiautojų beveik visai nėra.
„Nežinia, kaip reikės pragyventi žiemą, kai per vasarą nieko neuždirbome“, – skundėsi moteris.
Tušti paplūdimiai ir miesteliai
Laivu plaukdami Krymo pakrantėmis regėjome visai tuščius paplūdimius šalia didžiulių sanatorijų ir poilsio namų korpusų. Kai kurie buvo visai uždaryti. Ten, kur saulėje anksčiau lepindavosi po kelis šimtus žmonių, buvo užimta vos po kelis gultus.
Alupkos užeigėlės ir kavinės irgi buvo tuščios, nors atplaukėme kaip tik per pietus. Žmonių nebuvo net firminėje Krymo vyno parduotuvėje. Ten dirbančios merginos siūlė vieną butelį po kito, baimindamosi, kad išeisime nieko nenupirkę.
Žmonių neradome kebabinėse, prie gatvės kioskų ir net turguje. Slampinėjome po tuščią miestelį, kol priėjome V.Lenino paminklą. Netoliese stovėjo agitacijai skirtas kioskas, apklijuotas Rusijos vėliavos spalvų plakatais.
Plakatas skelbė: „Krym. Edinaja Rosija“ (Krymas. Vieninga Rusija). Surūgusi moteris dalijo agitacinius lapelius, kuriuose buvo surašyta, kokią naudą patirs Krymo gyventojai, patekę į Rusijos sudėtį.
Ėmę skaityti netekome žado: ten buvo teigiama, kad Ukraina kreditus verslininkams dalijo už 40 procentų palūkanas, o Rusija skolins už devynis. Prezidento V.Putino vardu Krymui buvo žadamos ypatingos investicijos, geriamojo vandens gręžiniai, naujos darbo vietos ir dvigubai didesni atlyginimai.
„Pinigų bus kiek nori – tik imk“, – tarė suvargusi moterėlė, sėdinti agitaciniame kioske.
Išvydusi fotoaparatą, ji kiek apniuko ir paaiškino nenorinti, kad jos portretas patektų į viešumą. Sakė, kad už pirmąjį darbo mėnesį kioske jai dar nesumokėjo, nors sutartas terminas jau praėjęs.
„Darbo šiemet nėra“, – paaiškino ji.
Nesijuok iš prezidento, nes gyvas negrįši
Už kelių metrų siaurutėje gatvelėje kioskai – vienas prie kito. Kas antrame prekiaujama sportiniais marškinėliais su Rusijos prezidento atvaizdu.
Užrašai iškalbingi: „Patys mandagiausi žmonės“ (prie kareivių su automatais, pusiau išlindusių iš tankų).
„Mūsų nepavysi“ – prie V.Putino su karine uniforma, jojančio ant žirgo.
Buvo ir marškinėlių su Rusijos prezidento atvaizdais ir užrašu „S putiom“ (žodžių žaismas su V.Putino pavarde ir posakiu „Sėkmingo kelio“).
Nuo kalniuko į V.Putiną šlovinančius užrašus žvelgė paauksuotas Leninas. Ši tuščia ir apšnerkšta gatvė atrodė graudžiai ir juokingai. Netrukus supratome, kad šypsotis neverta.
Du pro šalį einantys pilvūzai, mūvintys vien glaudes, paaiškino, kad iš idealų juoktis nedera. Jie nesitraukė nė per žingsnį, kol apžiūrinėjome Rusijos prezidentą šlovinančius užrašus, ir klausinėjo, kas mums nepatinka.
Pasakėme, kad patinka viskas. Ypač patiklūs piliečiai.
„Taip, mes juo tikime ir tikėsime. V.Putinas sugrąžins Rusijai šlovę“, – patvirtino vienas iš jų, storesnis. Jie pakvietė atvykti kitąmet, kai viskas, kas Kryme buvo ukrainietiška, bus ištrinta be pėdsako.
Stebino tai, kad visas Krymas buvo prikabinėtas Rusijos politikų atvaizdų, bet ukrainietiškų gatvių pavadinimų niekas nepakeitė. Iškabos daugelyje parduotuvių ir kavinių taip pat liko ukrainietiškos. Nebuvo tik ukrainiečių – per savaitės kelionę po Krymo kurortus sutikome tik tris, bet ir tie buvo atvykėliai.
Alupkos pakraštyje netoli labai gražios medinės vilos išvydome negrabiai pakeverzotą užrašą: „Čia gyvens tik rusai!“
