Ankstyvą rugpjūčio rytą Lietuvos karinių pajėgų orlaivio C-27J, pavadinto „Vytautas“, padangos švelniai dunkstelėjo į gudrono dangą Kabulo oro uoste. Saulė jau buvo patekėjusi, bet oro dar neįkaitinusi. NATO bazėje pirmieji ryto bėgikai miklino kojas, o 39 metų seržantas Matthew Leggettas su tarnybos draugais sėdo prie stalo. Tai buvo paskutiniai pusryčiai jo gyvenime.
Kai mes po pusę paros trukusio skrydžio ir dviejų nutūpimų jau kažkelintą sykį klausėmės saugumo instrukcijų, iš Floridos kilęs M.Leggettas sėdo į šarvuotą mašiną ir išvažiavo pro patikrinimo postą.
Viskas atrodė kaip įprasta – susikaupę bazės perimetrą saugančių makedoniečių žvilgsniai, radijo sąšauka su pirmuoju kolonos automobiliu, draugiškas atsisveikinimo mostelėjimas sargybiniams.
Keturių metrų aukščio betono sienos, prieštankiniai ežiai, radijo signalus slopinančios antenos ant visureigio, apsaugoto nuo savadarbių sprogmenų.
Tačiau tą rytą reikėjo saugotis ne tik minų. Karininkai, kalbėję mums apie minosvaidžius, bombas ir kulkas, neužsiminė apie šaltuosius ginklus.
Vis dar tvyro neapykanta
Nei tada, nei vėliau niekas dorai nesuprato, kaip tame patikros poste tarsi iš oro atsirado tas žudikas.
Žiede netoli KAIA bazės Afganistano armijos patrulis tikrino dokumentus, susidarė spūstis, o seržantas M.Leggettas išlipo persimesti keliais žodžiais su kariais. Nei jis, nei jie, nei visureigyje likę draugai nematė, kaip iš nugaros priartėjęs dviratininkas perbraukė peiliu per kaklą.
Afganistano karo veteranas susmuko kraujo klane, o dviratininkas nuvažiavo. Jis – žudyti nemąstant paruoštas Talibano pėstininkas, kokių knibžda Afganistano miestuose ir kaimuose, vėliau buvo sučiuptas.
Amerikiečių vadovaujami sąjungininkai pakuojasi mantą ir išvyksta, karų nualinta šalis mokosi gyventi be stiprių, bet ne visada išmintingų svetimšalių. O viltys, kad čia kada nors bus geriau, maišosi su kitais galingais jausmais: baime ir neapykanta.
Todėl atvykę aplankyti Afganistane tarnaujančių Lietuvos vyrų ir moterų tapome liudininkais ne tik dar vienos dramos ilgoje žūčių grandinėje.
M.Leggetto mirtis priminė kitą neseną įvykį, kai rugpjūtį Kabule Afganistano kariuomenės eilinis, o ne koks talibas nušovė JAV generolą.
Haroldas J.Greene’as – aukščiausio rango JAV kariškis, žuvęs tarnyboje nuo Vietnamo karo laikų. Afganistanas ir po tų 14 metų sukilėlių tramdymo, mūšių, išminavimo operacijų toli gražu nėra taikiai gyventi pasirengusi šalis.
Karas baigėsi, kova tęsiasi
Tačiau sąjungininkai išeina. Traukiasi, atrodo, taip ir nepadarę namų darbų, kartodami Irako klaidas. Kariškiai, su kuriais kalbėjausi Kabulo ir Kandaharo bazėse, tiktai reikšmingai šypsosi ir gūžčioja pečiais.
Kritikuoti ir aptarinėti – ne jų reikalas. Įsako pulti – puola, reikia trauktis – atsitraukia. Kaip ir tie Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų barzdočiai, kadaise sėję paniką ir neviltį talibams, darę tvarką motociklais ir sraigtasparniais. Atraminių bazių nebėra, visi susispietę prie oro uosto, ruošiasi išvykti.
Žinoma, kalnai, slėniai ir dykumos niekur neišnyko. Už uolų glaudžiasi nuošalūs kaimai, brandina sėklas aguonos. Moterys vaikšto su juodais maišais ant galvos, vaikai skurdžiose pievose gano ožkas.
O vyrai galanda peilius ir valo ginklus. Afganistanas taip gyvena šimtmečiais, todėl tas brutalios civilizacijos įsiveržimas – tarsi blyksnis jo istorijoje. Per daug skirtumų su XXI amžiaus pasauliu ir net tarp kaimyninių genčių.
Amerikiečiai, britai, turkai, vokiečiai čia svetimi, nors tūkstančiai vyrų ir moterų jau 14 metų daro, ką gali, rizikuoja gyvybe, kad pakeistų Afganistaną į gerąją, jų supratimu, pusę. Tačiau kai ką svarbaus jie praleido, ir tai akivaizdu.
„Mes pirmiausia išmokome juos mokytis. Juk daugelis nemoka rašto, nežino, kad per pamoką reikia sėdėti ramiai, paskui viską pasikartoti“, – kalbėjo „Aitvaro“ eskadrono karininkas, vardu Tomas.
Kaip ir daugelio kitų „Aitvaro“ vyrų, jo asmens duomenys įslaptinti. Dabar jų reikalas – išmokyti afganistaniečius palaikyti tvarką savo šalyje, kai nebeliks atėjūnų. Nelengva užduotis, gal net sudėtingesnė, nei bepiločiais orlaiviais stebėti aplinkines dykvietes, pranešant apie galimus taikinius ir juos likviduojant.
Tarsi civilizacijų mugė
Daugeliui vakariečių afganistaniečiai atrodo laukiniai. Mes, gyvenantys Rytų Europoje, jiems – pažengę puslaukiniai. Tai – tarsi civilizacijų mugė, kurioje vyksta ne itin pageidaujami, bet neišvengiami mainai.
Nauda, patirtimi, kartais – gyvybėmis. Įprastomis aplinkybėmis tai užmaskuojama po politinio korektiškumo grimu.
Bet apkasuose pudra greitai nubyra. O vietiniai laukiniai iškart pajunta tą požiūrį. Vieni nusiteikę iš karto šauti, kiti – užgniaužti įniršį ir palaukti savo valandos. Antai draugiškų amerikiečių grupė atvyksta su iš anksto planuotu vizitu į kalnų kaimą, kurį dar neseniai kontroliavo talibai. Jų nebėra, nusėdo mūšio dulkės, atvyko baltaveidžiai vyrai užmegzti draugiškų ryšių.
Vietiniams karas irgi nusibodęs, jie vaišingai pasitinka svečius. Žiūrės, kas bus. Šeimininkas verda arbatą, basas savo namuose pasitinka ir įsiveda svečius.
Šie padėkoja ir sėda gerti arbatos ant Herato meistrų austo kilimo. Žinoma, nė vienas nenusiavęs purvinų batų. Maža to, atkiša pėdas į šeimininką. Vietos gestų kalba tai reiškia: tu – žemiau mano pado, esi purvas.
Kontaktas įvyko, svečiai išvažiavo, niekas nešaudė. Šeimininkas išpylė arbatos likučius, akimis palydėjo tolstančius šarvuočius ir nušlavė purvą nuo kilimo. Talibų jis nerems, bet šitie – gal net blogesni?
Gaila, kad neturiu automato
Neapykanta sūkuriuoja su dulkėmis įkaitusiame Kabulo popietės ore. Ne, jos nepamatysi skrisdamas „Black Hawk“ sraigtasparniu su kovai parengtais ir į miestą apačioje nukreiptais kulkosvaidžiais.
Kas kita apsivilkus neperšaunamąją liemenę ir užsimaukšlinus šalmą važiuoti šarvuotuoju visureigiu miesto gatvėmis. Išorinis stiklo sluoksnis suaižėjęs: žmonės kartais į šias mašinas mėto akmenis. Kiti užpila pamazgų kibirą. Būna ir tokių, kurie praduria padangas. Arba sprogdina.
Štai sankryžoje stovi murzinas berniukas didelėmis rudomis akimis. Nesišypso. Tik ištiesia į mus ranką – kaip pistoletą. Ir nuspaudžia nuleistuką. Kelis kartus. „Pykšt, pokšt – būčiau didesnis, kristum negyvas“, – žinia blyškiaveidžiams visureigyje trumpa ir aiški.
Dulkėse ir kaitroje skendinčio Kandaharo apylinkėse daug metų veikę lietuviai – ne tokie. Gal dėl to, kad „puslaukiniai“, o galbūt todėl, jog tiesiog yra geri vyrai, jie kažkaip moka gerai apsieiti su vietiniais. Bent jau tais, kurie į juos nešaudo ir nemėgina susprogdinti.
„Aitvarai“ nešioja barzdas, o kai kurie atrodo stulbinamai panašūs į afganistaniečius. Jie niekada nesėda ant kilimo su batais ir neatkiša kojų į šeimininką. Su jais bendraujantys jaučia ramų lietuvių karių pranašumą, kuris netrukdo gerbti vietos tradicijų ir neužgožia žmogiško smalsumo.
„O kaip kitaip su jais bendrauti, jei nenori gauti peiliu po šonkauliais?“ – sako kitas Tomas, ir aš jį puikiai suprantu, nes kadaise kalnų palapinėse teko gerti arbatą ir su „Hezbollah“ barzdukais, ir su Šamilio Basajevo būrio smarkuoliais.
Jėga ir pagarba tradicijoms – štai ką jie iškart pajunta ir įvertina. Labai paprasta mums, gyvenantiems Europos rytuose, bet kažkaip sunkiai įkandama kolegoms iš Vakarų.
Kai tai supranti, lengviau priimi keistokas čiabuvių tradicijas. Jei afganistanietis mano, jog esate vertas pasitikėjimo ir pagarbos, jis išties ranką, o ją paspaudęs negali tikėtis, kad tuoj atgausi savo delną.
Atvirkščiai – kaip kadaise vaikų darželyje su geru draugu eidavai susikibęs už rankučių į valgyklą, taip ir čia – vaikščiosi po kiemą su „tuo vaikinu“ ranka rankon, ir niekas nesijuoks.
O jei nutiks taip, kad panašų pasitikėjimo lygį pajus dar vienas ar du vietos kariškiai, teks susijungti į tokią gyvą grandinėlę ir žengti kaip keturiems komunarams prieš buržuazinių nacionalistų šautuvus.
Gyvybės kaina – nevienoda
Kaip kare – taip ir žurnalistikoje. Didelio TV kanalo Užsienio naujienų skyriaus redaktorius, gavęs komandiruotę į Libiją, Iraką ar Afganistaną, veikia pagal išmėgintą tvarką.
Pirmiausia jam užsakomas numeris aukštame viešbutyje. Tada surandamas vietinis operatorius, pasiryžęs vykti į karo veiksmų zoną. Jokios rizikos, jokių kontaktų su vietiniais. Svarbiausia – gauti filmuotą medžiagą, kur bus šūvių, dūmų ir sužeistųjų.
Tuomet belieka pakilti ant stogo ir miesto panoramos fone nutaisius susirūpinusį veidą pranešti žiūrovams apie „rimtą padėtį“ mieste.
Pakalbėjai – ir gali eiti į viešbučio barą aplaistyti dar vieno paaukštinimo, kuris laukia grįžus iš „karšto taško“.
Čia viskas labai paprasta: draudimo išlaidos per didelės, kad leistum vakarietį dirbti fronte, todėl ir žuvusių karo korespondentų sąrašuose vyrauja vietinių samdinių pavardės.
Vakarai, nuėję ilgą ir krauju apšlakstytą kelią iki taikaus klestėjimo būvio, nesugeba suvokti tų, kurie liko dulkėtoje šalikelėje. Afganistaniečių, irakiečių, Sirijos ir Egipto žmonių.
Netgi rusų kolektyvinės sąmonės nuokrypiai jiems sunkiai suprantami, nors tam supratimui skatinti pristeigta visokių institutų ir strateginių tyrimų centrų.
Kartojasi Irako scenarijus?
Tam jiems reikia mūsų. Tų, kurie balansuoja tarp dviejų pasaulių – į chaosą nuolat linkusių nukrypti Rytų ir logika sprendimus grindžiančių Vakarų.
Tokiose vietose kaip Afganistanas tai pajunti itin stipriai. Barackas Obama antrosios kadencijos metu užsimojo padaryti tai, ką žadėjo prieš rinkimus: išvesti savo karingojo pirmtako dislokuotus karius, palikti Iraką ir Afganistaną gyventi savarankiškai. O kodėl gi ne? Amerika per tą dešimtmetį palaidojo tūkstančius savo vaikų, pašalino Saddamą, sumušė Talibaną ir atrado skalūnų iškasenų klodus.
Irake jiems teko griauti diktatoriaus sukurtą piramidę, decentralizuoti valstybę.
Bet skubotai atitraukus karius paaiškėjo, kad nėra kam palaikyti tvarkos. Sugrįžo sukilėliai, dabar juos amerikiečiams tenka vėl naikinti, bet Irake nei taikos, nei santarvės dar ilgai nebus.
Afganistane – panašūs, bet kiek kitokie iššūkiai. Čia valstybę reikia kurti ant griuvėsių. Nei politikos, nei savarankiškos ekonomikos.
Didžiąją dalį BVP sudaro užsienio parama, o vietos valdžiai nepavyksta net sklandžiai surengti prezidento rinkimų. Rinkėjai prie balsadėžių ėjo balandžio 5-ąją, o rugpjūčio pradžioje buvo numatyta inauguracija, bet balsai skaičiuojami ir tikrinami iki šiol.
Dabar svarbu, kad nebūtų nužudytas nė vienas iš dviejų kandidatų (bandoma nuolat), nes tada tektų viską pradėti iš pradžių. Ir visa tai – dar net nepasitraukus sąjungininkams, kurie kasdien patruliuoja, tikrina, perveža, moko afganistaniečius ir apmoka jų sąskaitas.
Yra dar vienas svarbus veiksnys – Rusija. Ta pati Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, kuri dabar ramiai laukia savo valandos, kai čia neliks JAV vadovaujamų pajėgų ir bus galima daryti tai, kam ruošiami agentai: kiršinti gentis, telkti klanus, ruošti sutartis ginklų prekybai.
Kitaip tariant – ruoštis naujam karui, kuris padėtų galutinai panaikinti amerikiečių ir visų kitų buvimo Afganistane pėdsakus, sugrąžinant teroristinių organizacijų įtaką.
Nebaigti namų darbai
Štai taip. Tavo pradėtus ir nebaigtus darbus užbaigia kiti, tiesa, pagal savo projektą ir turėdami visai kitus tikslus.
Tai kam tos paaukotos gyvybės ir smėlynuose ištirpę milijardai – paklausite.
Kokia šių klaidų ir atradimų pamoka Lietuvai, kuri Afganistane nuveikė tiek daug ir, ačiū Dievui, prarado palyginti mažai?
Mūsiškiai daug padėjo šiai skurdžiai šaliai: ne tik valydami iš jos religinius fanatikus ar tiesiog banditus.
Statė mokyklas, ligonines, mokė vaikus ir jų tėvus gyventi savarankiškai. Žiūrėjo į šį reikalą kitaip nei vakariečiai, kurie galėdami rinktis visuomet duos alkstančiajam žuvies, o ne meškerę.
Būtent ten, smėlynuose ir mūšio laukuose, užsigrūdino išskirtinių Lietuvos gynėjų karta.
Patirtis, kurią sukaupė šio eskadrono vyrai, perduodama ne tik savo kieme tvarkytis mėginantiems afganistaniečiams. Ši pasaulėžiūra ir įgūdžiai yra tas pavojingas ginklas, kurio taip bijo tūnantys prieblandoje.
Ir jokio skirtumo, tai Afganistano kalnų ar raudonų Kremliaus bokštų šešėliai.
Svarbu ir tai, kad čia, kitaip nei tuose kruvinuose smėlynuose, nebus pradėtų ir, priešo džiaugsmui, numestų darbų.
NATO misija Afganistane: skaičiai ir faktai
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcionuota ISAF misija Afganistane pradėta 2001 metų gruodį. Pradžioje ji veikė Kabule ir jo apylinkėse, vėliau veikla išplėsta į kitas sritis.
ISAF misijoje tiesiogiai dalyvavo arba buvo pavaldžios dešimtys šalių, tarp jų ir nepriklausančių NATO. Didžiausia dalis teko JAV, Turkijai, Vokietijai. Lietuva į misiją buvo delegavusi 80 kariškių.
Dabar misija jau įžengusi į ketvirtąją (ir paskutinę) savo veiklos stadiją. Išvežama įranga, išvyksta kariai. Vien Jungtinių Valstijų tiesioginė karinė parama Afganistano vyriausybei per dvylika metų sudaro daugiau nei 106 milijardus dolerių.
Nuo misijos pradžios Afganistane per karines operacijas, teroro aktus, pavienius išpuolius ar nelaimingus atsitikimus žuvo 3467 koalicijos pajėgų nariai, daugiausia amerikiečių (2235) ir britų (453). Žuvo vienas Lietuvos karys.
Nors karas baigėsi, KAIA ir kitos bazės Afganistane iki šiol yra nuolat puldinėjamos. Dažniausiai pasitaikantys incidentai – apšaudymai kinų gamybos raketomis. Nemažą grėsmę kelia savadarbiai sprogmenys, paliekami pakelėse.
Vis dar pasitaiko ir infiltruotų į Afganistano armiją sukilėlių išpuolių prieš sąjungininkus. Tokios atakos vadinamos „žalieji prieš mėlynuosius“ („green on blue“).
