Krymo kičas
Mūsų viešbutis skambiu pavadinimu „Royal Park Hotel“ atrodė keistai. Daugiaaukščio gyvenamojo namo pirmasis aukštas apjuostas priestatu ir jame įrengtos patalpos poilsiautojams. Miegamasis kambarys ir vonia įrengti name, o virtuvė – pristatytoje dalyje.
Tačiau namą ratu apjuosus dar viena dirbtinai pristatyta patalpa, pirmojo aukšto butai liko be langų ir vėdinimo. Vonios patalpos ėmė pelyti. Nuo drėgmės negelbėjo ir nuolat įjungti kondicionieriai.
Kadangi daugiaaukščio butuose gyvena vietiniai, jie stato savo automobilius po langais poilsiautojams ir kankina juos įjungtais automobilių varikliais.
Nepaisant akivaizdžių nepatogumų, kaina nėra maža, nes viešbutis – ant jūros kranto.
Kambariai prigrūsti sunkių „paauksuotų“ baldų, o virš rokoko stiliaus lovų kabojo juokingi baldakimai. Kad „prašmatnumo“ nepritrūktų, sienos papuoštos apmušalais su Krymo vaizdais, o ant grindų patiestas sintetinis margų margiausias kilimas.
„Atrodo, kad gyveni kičo karalienės kambaryje. Dar reikėtų kampe pastatyti raitytą vazą iš balto akmens“, – pajuokavo daiktų dizainą studijuojanti duktė, kai nusiunčiau savo kambario nuotrauką.
Vaza buvo, tik ne balta, o aukso spalvos. Ji stovėjo šalia plačiaformačio televizoriaus.
Apsaugininkas troško didybės
Greta esančio viešbučio apsaugos darbuotojas Stepanas, ukrainietis iš Sevastopolio, baigęs rusišką mokyklą, prisipažino, jog jis džiaugiasi, kad Krymas nuo šiol priklauso Rusijai.
Jo motina Svetlana kilusi iš Kijevo, bet ištekėjo už kariškio ruso ir apsigyveno Sevastopolyje. Vyresnysis brolis - irgi karininkas. Jis buvo vienas tų, kurie turėjo ginti Sevastopolį nuo Rusijos agresijos.
„Dalinyje, kuriame tarnavo brolis, niekas nesirengė kovoti su rusais. Karininkai tik vaidino, kad yra lojalūs Ukrainai, bet iš tiesų dauguma norėjo, kad ateitų rusai.
Priklausyti didelei galingai valstybei daug garbingiau negu Ukrainai, kuri nieko nereiškia nei Vakaruose, nei Rytuose“, – aiškino Stepanas.
Jis sakė, jog visai nesvarbu, kad šiemet Kryme mažai poilsiautojų. Dvidešimtmetis vyras tiki V.Putino pažadais, kad Rusija investuos į verslą ir kitąmet gyvenimas smarkiai pagerės.
„Kur tie poilsiautojai dėsis? Kitąmet čia jų vėl bus pilna – ir iš Rusijos, ir iš užsienio. O chocholų (užgauli ukrainiečių pravardė) čia niekas ir nelaukia – jų turtą nacionalizuos ir visiems nuo to bus tik geriau“, – samprotavo apsaugininkas.
Juokingiausia, kad jis saugojo viešbutį, kurio pagrindiniai investuotojai – ukrainiečių verslininkai iš Kijevo.
„Kaip į Rusijos agresiją reagavo jūsų motina ukrainietė?“ – pasiteiravau Stepano.
„Motina sako, kad Krymo gyventojai buvo apkvaišinti dujomis, kai balsavo per referendumą. Ji irgi įmetė balsą už tai, kad įstotume į Rusiją, bet dabar jau ima gailėtis.
Motinos argumentai paprasti: pernai kilogramas mėsos kainavo 150 rublių, kai grivinas paverti Rusijos valiuta, o šiemet – 350 rublių. Net trešnės pabrango du su puse karto. Bet man tokie dalykai nerūpi. Daug smagiau manyti, kad esu Rusijos, o ne Ukrainos pilietis“, – aiškino viešbučio budėtojas.
Dirba Donecko pabėgėliai
Nuvažiavę į Alupką užsukome pavalgyti į ukrainietiškais tautiniais motyvais papuoštą kavinę „Natalka“. Pasitiko mergina tautiniais drabužiais ir ėmė siūlyti nacionalinių patiekalų. Nors buvo pietų metas, valgytojo – nė vieno.
– Jei norite, galite persirengti ukrainiečių liaudies kostiumu ir nusifotografuoti. Tai labai populiaru“, – įkalbinėjo šviesiaplaukė, baimindamasi, kad neišeitume.
Pasienyje stovėjo siuvinėtais drabužiais aprengti manekenai.
Fotografuotis nesirengėme, bet ėmėme klausinėti, iš kurio Ukrainos regiono padavėja kilusi.
„Aš iš Luhansko. Esu Liudmila Luganskaja, pabėgėlė, – prisistatė mergina ir apsiašarojo. – Atvažiavau čia su vaiku. Vyras irgi atvyko, bet jis negauna darbo. Nuomojamės butą, bet labai sunkiai suduriame galą su galu, nes turistų mažai“, – aiškino Liudmila.
Nors buvome nelabai alkani, užsisakėme daugiau maisto, nes paaiškėjo, kad Liudmilos uždarbis priklauso nuo lankytojų suvalgytų porcijų skaičiaus.
Atnešusi patiekalus Liudmila papasakojo, kad jų namas subombarduotas, tėvai spėjo pabėgti į Lipecką, o ji su vyru atvyko į Krymą tikėdamasi užsidirbti.
Kol kas šeimai šiaip taip pavyksta užsidirbti kambario nuomai ir produktams, bet pabėgėliai nerimauja, kas jų laukia žiemą, kai Kryme visai neliks turistų.
Maistas buvo skanus. Kad pagamintų šviežių daržovių salotas, Liudmila sulakstė į netoliese esantį turgelį ir nupirko žalėsių bei pomidorų ir paprikų. Ji nuoširdžiai dėkojo už paliktus arbatpinigius.
Išvydę, kad skaniai valgome, užsuko ir daugiau lankytojų.
„Pritraukėte sėkmę. Labai ačiū“, – šyptelėjo Liudmila išeinant.
