Kaimynės dalijasi totorių turtą
Kai Krymą užėmė rusai, totoriai stengiasi nesirodyti viešosiose vietose. Daugelis jų prarado darbo vietas.
Kryme lankęsi lietuviai prieš kelionę pasakojo, kad vietinių totorių reikia ieškoti kebabinėse – tai esąs jų verslas. Tačiau jų aptikti niekaip nepavyko.
Viena poilsiautoja prasitarė, jog perka ožkų pieną iš Fatimos, kuri greičiausiai yra totorė.
Pagal nuorodas ropštėmės aukštai į kalnus, kad pasiektume Fatimos namelį. Kalnų atšlaitėse buvo apie 38 laipsnius karščio ir jokio medelio pasislėpti nuo kaitrios saulės.
Labai apsidžiaugėme išvydę teritoriją, kurioje kaip grybų pridygę namelių, nedaug didesnių už lietuviškus kaimo tualetus.
Ištremti Krymo totoriai dėjo viltis, kad tuometė Ukrainos premjerė Julija Tymošenko grąžins jiems žemes, iš kurių jie buvo iškeldinti Stalino įsakymu. Tačiau tai neįvyko.
Tada jie ėmėsi kitos taktikos. Grįžę ten, kur gyveno jų giminės, pasistatydavo nediduką namelį tuščiame lauke, kurį rasdavo apleistą, ir bandydavo įteisinti statybas. Tai pavyko tik nedaugeliui.
Fatima iki ateinant rusams dirbo medicinos seserimi. Jos tėvai buvo ištremti į Uzbekistaną. Grįžti į Krymą jiems nebuvo leidžiama. Šeima buvo laikinai įsikūrusi Novorosijske ir laukė progos persikelti į Krymą. Į gimtąsias vietas jie grįžo prieš 14 metų.
Kaip ir dauguma totorių, jie pasistatė namą apleistoje negyvenamoje vietoje, ją apželdino ir įveisė vynuogyną, įkūrė kalnų ožkų fermą.
Namie radome Fatimos motiną 85 metų Edaję. Ji buvo labai susikrimtusi, nes ką tik namus buvo aplankiusios kaimynės rusės.
„Žinote, ką jos man pasakė? Kad kaimynai jau pasiskirstę, kuriam kurio totoriaus namas atiteks, kai mus vėl iškeldins!“ – susiėmusi už širdies guodėsi Edajė.
Moteriai buvo skaudžiausia, kad jai grasinusios rusės pačios yra atvykėlės.
„Jos persikėlė iš Kubanės vos prieš kelerius metus, bet yra įsitikinusios, kad turi teisę į mūsų turtą, nors pačios yra svetimos šioje žemėje“, – ašarodama kalbėjo senolė.
„Ką joms atsakėte?“ – pasiteiravau.
„Nieko. Tylėjau ir stengiausi nerodyti išgąsčio. Jos gėrė mano paruoštą kavą, valgė ožkų sūrį ir tyčiojosi iš mūsų šeimos. Nesu sutikusi baisesnės tautos, kuri iš darbštesnių atima viską, ką jie uždirbo savo prakaitu“, – kalbėjo Edajė.
Konkuruoja dėl balsų ir pinigų
Lyg tyčia pasibeldė ir kiti svečiai. Tai buvo vienas naujųjų Jaltos politinių lyderių kartu su privačios statybų bendrovės direktoriumi.
Vyrai norėjo, kad Edajės anūkai, baigę mokslus Kryme, suagituotų kaimelio totorius pasirašyti, jog šie sutinka, kad kaime būtų įvestas vandentiekis, elektra ir sužymėtos gatvės.
„Reikia skubėti. Kaip tik dabar skirstomi Rusijos pinigai. Jeigu nespėsime, šias lėšas pasiims kiti, o jūs ir vėl liksite be dokumentų ir patogumų“, – ragino agitatoriai.
Tuo metu grįžo Edajės duktė Fatima ir anūkas Selimas. Močiutė kiek nurimo, kad jai pačiai nereikės priimti sprendimo.
30-metis Selimas, kompiuterių specialistas, numojo ranka išgirdęs apie pasiūlymą.
„Jie čia būriais kasdien vaikščioja, kai rusai pasiėmė Krymą. Bet ar iš tų pažadų kas bus, visai neaišku. Pats įrengiau saulės baterijas, pats perku ir vežioju į namus vandenį traktoriumi.
Šiek tiek pinigų gauname išnuomoję antrąjį namo aukštą pabėgėliams iš Donecko. Būtų gerai, kad pagaliau būtume pripažinti teisėtais Krymo piliečiais, bet kol kas tik atleido iš darbo“, – sakė vyras.
Krinta V.Putinui po kojomis
Didžiausią įspūdį padarė vizitas į Sevastopolį, miestą didvyrį, kuris tą rytą laukė V.Putino. Visus pakelių serpantinus nuo Jaltos iki Sevastopolio buvo gulte apgulę policininkai.
Kai kurie stovėjo plieskiant negailestingai saulei neturėdami nei automobilio, nei priedangos pasislėpti nuo alinamos kaitros.
„Išvarė kvailelius ant kelio – stovės, kol nualps“, – abejingai burbtelėjo vairuotojas.
Kadangi automobilių judėjimą nuolat stabdė užtvertos gatvės, į susitikimą su V.Putinu svarbiausioje miesto aikštėje, pavadintoje generolo P.Nachimovo vardu, pavėlavome. Teritorija buvo apsupta galybės uniformuotų policininkų ir jūreivių.
Netoliese esančiame parke senukai veteranai žaidė šachmatais. Bandėme jų paklausinėti, ar matė svarbiausią Rusijos asmenį.
„Ne, ten nieko neįleido. Dalyvavo tik išrinktieji“, – nenoriai paaiškino vienas jų ir ėmė įtariai apžiūrinėti mūsų fotoaparatus.
„Ką čia saugote?“ – paklausiau jauno kareivėlio, kuris stovėjo prie vėjyje plevėsuojančios juostos, atitvėrusios teritoriją nuo pašalinių.
– Nieko nesaugome – treniruojamės“, – šyptelėjo jis.
Keisčiausia, kad aikštėje nesutikome nė vieno, kuris savo akimis būtų matęs Rusijos valstybės vadovą.
Po poros valandų visi socialiniai tinklai ūžė nuo pranešimų, kad V.Putinas nesilankė Sevastopolyje. Esą tai buvęs tik statytinis antrininkas, nes miniai jis nepasakęs nė vieno sakinio. Tai vienu balsu tvirtino skirtingi šaltiniai. Internete aptikome vaizdo įrašą iš Sevastopolio.
V.Putinas kyla laiptais nuo įlankos į generolo P.Nachimovo aikštę, žiūri į priekį, neprataria nė žodžio. O minia, kurios operatorius nerodo, moteriškais balsais isteriškai skanduoja: „Vladimir! Vladimir!“ Intonacijos nenatūralios, tarsi blogo skonio indiškame filme.
Ilgisi lietuviško sūrio
Spjovę į V.Putino paieškas nuvažiavome į vieną Sevastopolio naujųjų rajonų, kuriame veikia lietuviško kapitalo prekybos centras „Novus“. Džiugiai atsigėrėme lietuviško mineralinio vandens „Vytautas“ ir ėmėme kalbinti pardavėjas.
„Lietuviškų pieno produktų valdžia neįsileidžia jau nuo vasario. Dabar prekiaujame rusiškais sūriais. Nors lietuviški brangesni, žmonės noriai juos pirkdavo“, – sakė pardavėjos.
„Novus“ prekių asortimentas gerokai gausesnis nei vietinėse parduotuvėse. Krymo prekybos centruose vyrauja šlapia dešra, labai riebūs vietiniai ledai, fermentiniai rusiški sūriai. Atkreipėme dėmesį, kad jie nenatūraliai geltoni.
„Pas mus viską dažo“, – numojo ranka pardavėja.
Rūkytų produktų yra, bet jų kaina aukštesnė nei Lietuvoje, o išvaizda apetito nekelia. Parduotuvėse visai nėra žuvies. Vynuogių kilogramas kainuoja apie 6–8 litus. Panašios kainos ir turguje, nors vaisių ir uogų yra gausybė.
Vynuogių, kainuojančių tris litus, aptikome tik nuošalioje gyvenvietėje, kur nėra jokių turistų. Daugiabučiai ten atrodė apšiurę, o žmonės skundėsi, kad neturi darbo.
Degalai Kryme kainuoja perpus mažiau nei Lietuvoje. Gatvėse matėme nemažai sukriošusių automobilių „Žiguli“.
Brangiais vakarietiškais automobiliais važinėja tik verslininkai iš Ukrainos. Nuolatiniams gyventojams jau pakeisti pasai ir automobilių registracija.
Taksistai skundėsi, kad Rusijos įstatymai griežtesni ir jiems bus sunkiau dirbti. Kai paklausėme, kas pakito, sakė, kad griežčiau kontroliuojama, ar vairuotojas nevartojęs alkoholio. Atkreipėme dėmesį, kad mikroautobusuose, vežančiuose keleivius, nėra saugos diržų, nors jie lekia didžiuliu greičiu kalnų posūkiuose.
Vietos gyventojai nuoširdžiai tiki Rusijos pažadais: ne vienas tvirtino, kad bankų kreditai atpigs, Rusija investuos į gėlojo vandens gręžinius. Kai klausdavome, kodėl dar neinvestavo į keltus, kad rusai galėtų atvykti į Krymo kurortus, nukreipdavo kalbą.
Didžiausia Rusijos bėda
V.Putino vizitas apkartino ir paskutinę dieną Kryme. Iš Simferopolio oro uosto turėjome pakilti prieš vidurdienį ir persėsti į kitą lėktuvą Maskvoje. Tam turėjome tik porą valandų, o skrydžiai tarpusavyje nebuvo sujungti.
Kai atėjo laikas sėsti į lėktuvą, visi skrydžiai iš Simferoplio buvo atšaukti ir paskelbta, kad oro uostas uždarytas nenumatytam laikui dėl svarbių valstybės asmenų skrydžio.
„Ir vėl tas šiknius Putinas! Jam atrodo, kad kiti keleiviai nėra žmonės!“ – piktai burbtelėjo studentė maskvietė.
Kai mūsų lėktuvas pagaliau pakilo, ši mergina sėdėjo greta.
„Ar daug žmonių Maskvoje kritiškai vertina V.Putiną?“ – paklausiau bendrakeleivės.
„Ne, nedaug. Tai ir yra didžiausia Rusijos bėda“, – atsakė ji.
