Ryškiausia spaudimo priemone tapo Rusijos nenoras aiškiai nubrėžti naujų valstybių ribas, taip pat įtvirtinti jų suverenumą.
Padniestrės, Abchazijos, Pietų Osetijos pavyzdžiai – patys ryškiausi. Šios teritorijos atsirado iš skatinamo separatizmo, nenoro susitaikyti su nauju regiono žemėlapiu.
Tiesa, teritorinius klausimus užsienio politikoje Rusija naudoja ir spausdama tokias valstybes kaip Japonija ar Estija.
Įšaldytos derybos ir įtampa tampa puikiu fonu priminti apie pasaulinės galios statusą. Panašiu „skaldyk ir valdyk“ principu Kremlius dabar kuria savo įtakos erdvę Ukrainoje.
Kuria tapatybės problemas
„Sudužusio laivo aukos“ arba „imperijos našlaičiai“ – taip įšaldytų konfliktų aukas apibūdina ispanų dienraščio „El Pais“ žurnalistė Maskvoje Pilar Bonet.
Jos teigimu, dabartinė Rusija ir kenčia, ir stengiasi pasinaudoti sovietiniais metais naujai perbraižytomis buvusių respublikų linijomis.
„Po sovietų imperijos žlugimo buvo galima suskaičiuoti apie 70 galimų karštųjų taškų, kur bet kada galėjo prasidėti nesutarimai dėl teritorijų, kultūrinių, etninių skirtumų“, – teigė ji ir pabrėžė, kad tokie konfliktai kilo tik keliose vietose. Tuometė Rusija buvo per silpna, kad pasinaudotų natūraliu susiskaldymu.
Tai, jog Jungtinės Tautos mažiau nei per metus (Gruzija buvo priimta paskutinė – 1992 metų liepos mėnesį) patvirtino visas buvusias sovietines valstybes, neatsižvelgdama į dalies jų nevaldomas teritorijas, tik laikinai sustabdė problemas.
Silpnos valstybės, besistengiančios žengti demokratijos keliu, nesusitvarkė su etninių skirtumų problema.
Kijevo tarptautinių santykių instituto profesoriaus Mykolos Kapitonenkos teigimu, Rusija suskubo pasinaudoti šia naujų valstybių silpnybe, susigrąžindama savo įtaką.
„Maskvos remiami separatistų lyderiai Padniestrėje, Abchazijoje ar Pietų Osetijoje nepasitikėjo nauja vietos valdžia ir toliau priešinosi“, – pasakojo jis.
„Viso to rezultatas – buvo sukurtos įšaldytų konfliktų zonos, kur save pasiskelbusių respublikų valdžia susimaišė su oficialia valdžia. Vietos gyventojai dažnai net nežinojo, į kurią pusę kreiptis norint gauti reikiamus dokumentus“, – kalbėjo M.Kapitonenka.
Pastangos susigrąžinti imperiją
Ukrainiečio profesoriaus manymu, tokias problemas nulėmė staigi liberalizacijos ir demokratijos banga, kurios daugelis nepriklausomybę atkūrusių ir sovietines respublikų ribas išsaugojusių valstybių tiesiog neatlaikė. Rusijos spaudimas greitai suveikdavo ir virsdavo organizuotu chaosu regione.
Daugelis ekspertų pastebi, kad sustiprėjusi Vladimiro Putino Rusija iš karto atsigręžė į buvusios Rusijos imperijos ribas.
Strategija paprasta: jei susigrąžinti buvusių teritorijų neįmanoma, plėsti ten savo įtaką būtina. Nenuostabu, kad beveik visais separatizmo atvejais Rusija siųsdavo tiek savo diplomatijos atstovus, tiek – dažnu atveju – ir karius.
„Kuriamos labai aiškios kliūtys. Tos teritorijos, kurios anksčiau buvo pasiekiamos tiesiog keliaujant pėsčiomis, po Rusijos įsikišimo tapo visiškai atkirstos.
Gruzinė, gyvenanti Cchinvalyje, Pietų Osetijoje, nebegali aplankyti savo dukros, gyvenančios Goryje, Gruzijos valdomoje teritorijoje“, – dėstė P.Bonet.
Akivaizdu, kad tokios Rusijos pastangos kelti neramumus, skatinti separatizmo idėjas nepriklausomų valstybių teritorijose neapsieina ir be diplomatinio spaudimo. Rusija visada būna pirmoji valstybė, pripažįstanti tokių respublikų nepriklausomybę ir iškart siūlanti savo ekonominę ir politinę paramą.
Bandė stabdyti Estiją
Kai separatizmo strategija nebeturi šansų, dažnai imamasi kitokių spaudimo ir įtakos darymo priemonių.
Žymiausias pavyzdys – Estijos ir Rusijos sienų klausimas. Ilgą laiką vilkinusi sienų nustatymo klausimą, Rusija 1996 metų gruodį pritarė derybų rezultatams, tačiau tai buvo tik žodinis susitarimas.
Matydama Baltijos valstybių siekį tapti Europos Sąjungos ir NATO narėmis Rusija naudojosi teritorinių nesutarimų klausimu, taip stabdydama integracijos procesą. Žodiniam susitarimui įgyvendinti prireikė beveik dešimties metų ir Vakarų valstybių spaudimo.
„Estijos diplomatai dar ir dabar pamena nerimą, kuris buvo apėmęs prieš Lisabonos sutarties pasirašymą“, – pasakojo Estijos politikos apžvalgininkė Kadri Liik, prisimindama Estijos integracijos į ES procesą. 2005 metais Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Paetas pagaliau pasirašė susitarimą su Rusijos atstovu Sergejumi Lavrovu.
Tiesa, Rusija iki šiol muistosi ir bando vengti visiško Estijos ir Rusijos ribų pripažinimo. Tarpusavio nesutarimus dar labiau pabrėžė praėjusią savaitę įvykęs incidentas, kai neuniformuoti Rusijos pareigūnai pagrobė estų žvalgybininką Estoną Kohverį.
„Problema dėl rusų yra ta, kad jie naudoja brutalią jėgą, kuri nepažįstama diplomatiškiems Vakarams. Geras pavyzdys – Ukraina.
Vakarai buvo tyliai susitaikę su Rusijos įtakos plėtra ten, tačiau V.Putinas elgėsi taip šiurkščiai, valydamasis kojas į visas sutartis, kad tiesiog sukėlė reakciją“, – sakė vienas estų diplomatas.
Seka Padniestrės pavyzdžiu
„Kiekvienas rusų diplomatų žodis turi būti išanalizuotas, po to dar kartą permąstytas, kad suprastume visas užslėptas prasmes“, – teigė estų diplomatas.
Vis dėlto Rusijai kur kas labiau patinka ne diplomatiniai žaidimai, o spaudimas karine galia.
Puikus pavyzdys – Padniestrės respublikos įkūrimas.
1991 m. savo nepriklausomybę paskelbusi Padniestrė vargu ar būtų įtvirtinusi savo statusą, jei ne Rusijos karinis įsikišimas.
Po metų pasirašytos paliaubos, kuriose dalyvavo Moldovos, Padniestrės ir, aišku, Rusijos atstovai, ilgam įšaldė konfliktą ir atkirto vietos gyventojus nuo normalaus gyvenimo.
Aiškaus susitarimo dėl sienų nepasiekusi Padniestrė tapo buvusių sovietinių pareigūnų prieglauda. Ne paslaptis, kad nestabili padėtis šioje pasiskelbusioje respublikoje atvėrė sienas ginklų, narkotikų kontrabandai, taip pat prekybai žmonėmis.
670 tūkstančių gyventojų turintis regionas tapo Rusijos politinių žaidimų įkaitu.
Šiuo metu Padniestrė tarsi akmuo po kaklu kabo ir narystės ES ir NATO keliu einančiai Moldovai. Kaip žinoma, integracijos procesui būtinas aiškių valstybės ribų nustatymas, o šį procesą stabdo ne tik chaosas Padniestrėje, bet ir Maskvos užgaidos.
Įšaldytas konfliktas Ukrainoje
Daugelį nustebinusi Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu buvo nulemta karinių Kremliaus interesų. Po sovietinės imperijos griūties Rusija ilgai vengė pripažinti Ukrainos suverenumą, bijodama prarasti Sevastopolio uostą ir strategiškai svarbų Krymo regioną. Taikos ir draugystės susitarimas kuriam laikui numalšino rusų ambicijas.
Vis dėlto sparčiai besikeičianti ukrainiečių visuomenės nuomonė, vis besiplečianti partnerystė su Europos Sąjunga ir galimas bendradarbiavimas su NATO privertė Rusiją nubrėžti aiškų brūkšnį ten, kur anksčiau piešta punktyrinė linija.
Kovo mėnesį Krymas ir Sevastopolis grįžo į Rusijos rankas, o tai rusų akyse tapo V.Putino politiniu triumfu.
Rusija aiškiai parodė, kad yra pasirengusi nutraukti visus susitarimus, kurie trukdo imperinėms ambicijoms ir buvusioms teritorijoms susigrąžinti – juk Krymą Rusija dvišale sutartimi buvo pripažinusi Ukrainai, kad ir ką dabar kalbėtų apie „N.Chruščiovo dovaną“.
„Visi šie konfliktai posovietinėse teritorijose grasina stabilumui Europoje. Kol jie nebus išspręsti, tol Šaltasis karas nebus pasibaigęs“, – sakė P.Bonet.
Ji išskiria pagrindinę problemą: V.Putinas nesirengia Vakarams suteikti progos dalyvauti sprendžiant šiuos teritorinius konfliktus ir pabrėžia, kad tai Rusijos interesų zona.
Kremlius ir toliau skatina konfliktus, remia Luhansko ir Donecko „liaudies respublikas“, bet nepripažįsta tiesioginės įtakos.
Atrodo, kad Rusija neketina taip lengvai atsisakyti sovietinio pasaulio ribų.
Skaldymas ir neramumų kėlimas, ekonominės sankcijos ir pratybos šalia NATO valstybių sienų primena, jog Kremlius pasirengęs panaudoti bet kokias priemones, kad kažkada jo gniaužtuose buvusios valstybės nesijaustų užtikrintai.
Nesutarimai nuo Japonijos iki Estijos
Nesutarimai dėl Kurilų salų lydi Rusiją ir Japoniją beveik per visą jų santykių istoriją. Rusijos imperijai priklausiusios teritorijos, kurias ji prarado 1904–1905 metų karo metu, po Jaltos konferencijos 1945 metais atiteko Sovietų Sąjungai.
Japonija iki šiol ginčija šių teritorijų likimą ir teigia, kad perdavimas Rusijai nebuvo įtrauktas į Japonijos kapituliacijos aktą.
Daugiau nei 40 metų truko sienos su Kinija nustatymas. Dar Sovietų Sąjungos laikais ginčytos teritorijos vėliau tapo ir Rusijos bei Kinijos nesutarimų objektu.
Vis dėlto šiltėjantys ekonominiai santykiai bei Kinijos interesai Sibire lėmė, kad 2008 metų liepą bendra siena pagaliau buvo nustatyta.
2005 metais Estijos ir Rusijos pasirašytas preliminarus susitarimas nepasirodė įtikinamas Rusijos prezidentui V.Putinui.
Tų pačių metų rugpjūčio 31 dieną jis perdavė įsaką Užsienio reikalų ministerijai, kuriame skelbiama, kad „Rusija neketina dalyvauti derybose dėl sienų su Estija nustatymo“.
Lietuvos ir Rusijos sutartis dėl valstybių ribų buvo pasirašyta 1997 metais, tačiau Rusijos Dūmoje ji buvo patvirtinta tik po šešerių metų. Sienos demarkavimo (žymėjimo) darbai iš Rusijos pusės buvo vilkinami iki pat 2009 metų.
2008 metų Rusijos ir Gruzijos karas Pietų Osetijoje tik padidino teritorinius nesutarimus tarp šių dviejų valstybių. Rusija ne tik humanitarine, bet ir karine pagalba skatina Pietų Osetijos ir Gruzijos konfliktą ir palaiko separatistinių idėjų plėtrą.
2012 metų gegužės 7 dieną paskelbtas V.Putino dekretas neužsiminė apie jokį tarptautinį kontekstą sprendžiant Padniestrės konfliktą su Moldova. Rusija neslepia, kad Padniestrė yra jos karinių interesų zona.
Kai kurie ekspertai perspėja, kad V.Putinas ketina perbraižyti Europos žemėlapį, kovą aneksavęs Krymą, o besitęsianti krizė Ukrainoje gali atverti senas žaizdas ir netgi išprovokuoti naujus konfliktus tarp buvusių Sovietų Sąjungos respublikų.
