Paternas labai senas, pirmais variantais išbandytas dar beveik prieš šimtmetį. Vėliau kažkiek išgrynintas, atidirbtas ir aiškiai paverstas standartiniais invaziniais planais, kuriuos tereikia adaptuoti – t.y. visa ištisa ir sistemiška valstybių okupacijos metodologija.
Štai jums Afrikos vaizdelis - kovotojai prieš fašizmą, sukilę ir užsigrobę iš kokios tai vietinės chuntos tanką, važiuoja saugoti nekaltų gyventojų. Neprimena jums kažko?
Taigi, čia aš jums pasakysiu, kad kalbos apie tai, jog Vladimiras Putinas esą kurią kažkokią revoliucingą informacinio karo metodiką – tai naivus svaigesys, nes išties nieko naujo jisai nekuria. Vienintelis dalykas, ką jis daro, – tai nežymiai adaptuoja seną, kraštutinai gerai atidirbtą KGB metodologiją, skirtą invazijai į užsienio šalis. Ir ta metodologija atpažįstama pagal tipinį SSRS vykdomos invazijos paterną.
Visa ta invazija, kaip įprasta, pridengiama informaciniu bulšitu, skleidžiamu per kelis struktūrinius kanalus: t.y. per kairiąsias komuniagiškas kuopeles visame pasaulyje, per oficialią sovietinę žiniasklaidą ir per Maskvoje esančias redakcijas, kurios platina mėšlą į visur, kur papuola, apsimesdamos tuo, kad tą mėšlą platina kokie nors vietiniai gyventojai. Senais laikais Maskvoje taip būdavo spausdinami visokie laikraščiai, esą leidžiami kitose šalyse, o dabar analogiški veiksmai daromi per internetus.
O realus dalykas, į kurį reikia kreipti dėmesį, – tai invazijos paternas. Realūs veiksmai, kurie vyksta, kai prasideda bolševikinis įsiveržimas į kokią nors šalį. Ir čia visur ir visada matomas tas pats paternas, tik kad kartais su nelabai didelėmis modifikacijomis.
Sovietinės invazijos paternas
Pirmus kartus šitas paternas reiškėsi apie 1918–1920 metus, kai sovietinė Rusija tik pradėjo visą tą SSRS kūrimą – būtent tada iš vietinio liumpenproletariato** komunistai ėmė kurti esą vietinius revoliucinius judėjimus. Realybėje tie revoliuciniai judėjimai vaizdavo vietinę valdžią, tačiau karinius veiksmus atlikdavo Raudonoji armija, kuri įsiverždavo, pastatydavo sau tinkamus žmones į valdžią, netinkamus išnaikindavo, pasipriešinimą nuslopindavo, ir viskas. Tačiau skelbiama būdavo, kad viską padarė vietinė sukilusi liaudis. Šitaip buvo sukurti pirmi pseudovalstybiniai dariniai, kurie ir buvo prijungti prie SSRS – Užkaukazės (Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano), Ukrainos ir Baltarusijos tarybų socialistinės respublikos.
Analogiški scenarijai, kur būdavo sukuriamos neegzistuojančios tarybų valdžios, buvo bandomi ir Latvijai, Lietuvai, Estijai, kažką tokio norėjo padaryti ir Lenkijai. Lietuvoje tuo tikslu buvo sukurtas Litbelas, vadovaujamas Vinco Kapsuko. Kiek tai bendro turėjo su realybe – puikiai žinome: tas pats scenarijus, kur su Raudonosios armijos pajėgomis tuntas vietinių banditų ir komunistų bando vaizduoti kažkokią liaudies valdžią. Reikia pasakyti, kad jei ne Lenkija, kuri išdaužė raudonuosius, tai Lietuvai galėjo baigtis prastai – būtų prijungta prie SSRS.
Pirma ir sėkminga istorija, kai sovietai pradėjo invaziją į valstybę, nebuvusią Rusijos Imperijos dalimi, buvo 1921 m., kai bolševikai pavaizdavo, jog vietinė mongolų armija ir valdžia kovoja prieš kokią tai kitą valdžią. Nors Raudonosios armijos įsiveržimas buvo akivaizdus, apiforminta tai buvo kaip esą vietinė valdžia ir vietinė kariuomenė, esą tik padedama bolševikinių pajėgų.
Tolimesnėse teritorijose šitą patį modelį SSRS pirmą kartą ėmė bandyti 1936 metais, kai prasidėjo Ispanijos pilietinis karas. Nors tas karas prasidėjo ir be SSRS įsikišimo, bet šioji ėmė aktyviai bandyti senus metodus naujose teritorijose – buvo pradėtos organizuoti visokios komunistų kuopelės, tiekiami ginklai (artilerija, tankai, lėktuvai – šimtais ir tūkstančiais) bei kariuomenės būriai. Kad respublikonų veiksmai būtų efektyvesni, į Ispaniją buvo siunčiami ir NKVD veikėjai.
Formaliai SSRS tuo pat metu dalyvavo ginklų embarge ir jokių žmonių nesiuntė. Visi buvo esą savanoriai iš kokių tai internacionalinių brigadų, organizuotų per kompartijas įvairiose šalyse. Įdomumas buvo tas, kad iš SSRS į tas brigadas tepakliuvo vos keli tūkstančiai žmonių, nors paskui sklandė visokie gandai, kad kas antras tose brigadose buvęs prancūzas šnekėdavo rusiškai.
Ispanijos pilietiniame kare tasai eksportinis revoliucijų variantas jau gerokai ryškiau matyti – vietiniai nusikaltėliai ir politiniai veikėjai, kariuomenė iš SSRS, komunistų kuopelės ir ginklų tiekimas, viešai viską neigiant ir aiškinant apie kokią tai liaudies revoliuciją. Aišku, tai dar atrodo kaip nelabai atidirbtas ir stringantis mechanizmas, bet bandymai akivaizdūs.
Suomijos karas jau vyko atidirbčiau – paternas pasirodė tokiu pavidalu, kuris jau buvo kur kas artimesnis vėlesniems: tai ir liaudies valdžia, sukūrusi Karelijos-Suomijos SSR, ir esą vietiniai kovotojai, kurie išties tebuvo milžiniškos Raudonosios armijos pajėgos, ir netgi humanitarinė pagalba badaujantiems Helsinkio vaikams, mėtoma iš humanitarinių lėktuvų humanitarinėse bombose – čia taip Viačeslavas Molotovas duoną suomiams siuntė. Suomiai ta proga išrado „Molotovo kokteilį“, kad sovietai turėtų kuo užsigerti savo humanitarkę. Žodžiu, paternas jau darosi aiškus.
Ryškesniais ir kartu labai sėkmingais sovietinės invazijos atvejais tapo Lietuva, Latvija ir Estija – vėl pagal tą patį jau matytą paterną. Vėl su vietiniais politikieriais ir banditais, kuriančiais tarybų valdžią, o ir su SSRS kariuomenės palaikymu. Skirtumai nuo kitų atvejų čia tik tokie, kad visokios vietinės gaujos buvo pastatytos į gatavus postus per politinį spaudimą, išvengiant ilgesnių karinių veiksmų. Kita vertus, abejoti neverta – jei šios šalys būtų įstengusios pasipriešinti, jose būtų kilusios „savaiminės” liaudies revoliucijos su daug savanorių vietinių kovotojų (nekalbančių vietinėmis kalbomis) ir stebuklingai atsirandančiais ginklais.
Po Antrojo pasaulinio karo tie paternai parėjo visuotinai – visur, kur buvo sovietinė armija, atsirado vietinių politikierių ir banditų gaujos, kurios spontaniškai su liaudies palaikymu ir savarankiškai (o išties – Raudonosios armijos pajėgomis) sukėlė liaudies revoliucijas ir tarybų socialistinę valdžią. Taip buvo okupuotos Lenkija, Bulgarija, Rumunija, Vengrija, Čekoslovakija, Rytų Vokietija. Nelabai sėkmingu atveju tapo Austrija – tenai sovietams beveik viskas pavyko, o sutrukdė tik JAV ir Didžiosios Britanijos pajėgos.
Nors kai kurios okupuotos Europos šalys bandė išvengti sovietinio valdymo, visur su tais bandymais ir vėl buvo susidorota. Įdomu, kad net ir susidorojimai vykdavo pagal tą patį invazijos scenarijų, tik kad kiek supaprastintai: vietinė gauja komunistų paprašydavo pagalbos iš SSRS, o tada sovietinė kariuomenė viską ir padarydavo, o jau paskui būdavo vėl skelbiama, kad čia esą vietinė liaudies valdžia susitvarkė su kokia nors kontrrevoliucija. Būtent taip vyko Rytų Vokietijoje 1953 m., Vengrijoje 1956 m., Čekoslovakijoje 1968 m.
Pagal tą tipišką scenarijų revoliucinis judėjimas buvo ir Kinijoje – vėlgi vietiniai banditai ir liumpenai, ne tik apginkluoti, bet dar ir apmokyti bei paruošti SSRS, su SSRS pajėgomis puola, auga ir išmuša Kinijos kariuomenę. Didžiuliais mastais – milijoninėmis armijomis. Ir vėl, kaip įprasta, liaudies valdžia esą tai daro, o ne SSRS.
Paskui panašus atvejis ir Korėjoje, kur lygiai taip pat SSRS apmokyti, paruošti ir apginkluoti revoliucionieriai, o išties banditai ir politikieriai irgi kelia revoliuciją, kurią išties daro ta pati Raudonoji armija. Korėja pusiau atsilaikė tik JAV dėka – pastaroji nepabijojo pereiti į tiesioginį karą prieš sovietines invazines pajėgas.
Paskui revoliucijų eksportas tęsėsi – ir vėl pagal tuos pačius scenarijus, kur paternas matyti akivaizdžiai: vietiniai banditai ir politikieriai gauna instruktorius, savanorius ir ginklus iš SSRS bei kitų panašių darinių, o tada ima rengti revoliucijas su liaudies palaikymu. Formaliai SSRS ar kitos socialistinio bloko šalys čia nei nedalyvauja, tačiau kaip viskas vyksta – akivaizdu.
Aktyviausi SSRS veiksmai vėliau vyko keliuose regionuose – Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Indokinijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Scenarijai čia visur buvo tie patys, per dešimtis šalių, tačiau sėkmė ne visur buvo vienoda.
Indokinijoje ryškiausiai viskas suveikė Vietname: ir vėl su tuo pačiu paternu, kur pirma atsiranda kažkokie kovotojai ir politikieriai, susimaišę su banditais, o pas juos atsiranda krūvos ginklų, paskui kažkokie savanoriai ir patarėjai, o galų gale išlenda sovietinė kariuomenė. Vietnamo karas tęsėsi labai ilgai ir galų gale baigėsi SSRS pergale – JAV buvo išstumtos. Panašus scenarijus, tiesa, labiau remtas Kinijos (bet vėlgi pagal tą iš SSRS išmoktą metodiką), vyko Kambodžoje.
Afrikoje sovietų veiksmai vyko stambiausiais mastais – pajėgų ten reikėdavo nedaug, ginklų irgi nedaug, o pasipriešinimas buvo sunaikintas per Vakarų demokratijos silpną vietą – šiosios buvo užpropagandintos komunistiniu mėšlu, paskelbtos kolonizatoriais ir panašiais žodžiais, tad pasitraukė pačios, o jau tada viskas vykdavo kaip įprasta – pirma kažkokių vietinių politikierių ir banditų liaudies valdžios, paskui krūvos ginklų, patarėjų, o neretai ir kariuomenės iš SSRS, Kubos ir dar vienos kitos bolševikų užgrobtos šalies.
Silpna SSRS puse tapo tai, kad šieji jau spėjo susipjauti su Kinija, tad ši lygiai pagal tą patį scenarijų ėmė plėstis pati. Kaip pvz., Zimbabvėje ilgą laiką pjovėsi visiškai analogiškos, SSRS ir Kinijos remiamos grupuotės, tačiau laimėjo kinai.
Kita vertus, Angola, Mozambikas, Somalis ir dar kažkiek šalių buvo daugiau ar mažiau perimtos – vienos ilgesniam, kitos trumpesniam laikui. Tiesa, Afrika yra didžiulė ir gyventojų ten daug, ir banditų – taip pat, tad sukontroliuoti režimus gana sunku – po to ir vėl kartodavosi perversmai, ypač jei kokie į valdžią atėję banditai pabandydavo patys savo reikalus tvarkytis.
Per 1960–1990 m. periodą (30 metų) įvairiose Afrikos valstybėse buvo įvykdyta netoli 100 perversmų. Turint omeny, kad ten vos pusšimtis valstybių, tai skaičiai atrodo visiškai nesveikai. Ir tie skaičiai tikrai nemažai susiję su SSRS. Ir vis su tuo pat paternu – liaudies valdžiomis ir esą neegzistuojančiomis sovietinėmis pajėgomis.
Ne mažiau aktyviai viskas vyko ir Artimuosiuose Rytuse, tik gal čia jau sužaidė vienas niuansas – arabų šalys yra pernelyg jau kitokios, su savomis gentinėmis ir islamiškomis vertybėmis, tad variantų buvo įvairių. Pvz., Egipte SSRS įsitvirtino o paskui iškrito dėl fatališko kariavimo su Izraeliu. Sovietams iškritus iš žaidimo, Egiptas pavirto į ganėtinai normalią valstybę. Sirijoje SSRS įsitaisė ilgam ir smarkiai – Rusija iki šiol ten turi savo karinę jūrų bazę.
Agresyviai SSRS bandė veržtis ir į Lotynų Ameriką, tačiau visa laimė, kad tepavyko užgrobti Kubą – irgi per kokią tai revoliuciją, kur Fidelis Castro ir Ernestas Che Guevara rengė. Irgi menamai patys, tik kaip įprasta, iš kažkur paskui atsirado sovietinė kariuomenė, sovietiniai ginklai ir taip toliau. Analogiški scenarijai skirtingu metu pradėti ir kitose lotynų šalyse – Dominikoje, Čilėje, Nikaragvoje, Salvadore ir t.t..
Lotynų Amerikoje sovietinę invaziją vis dėlto pavyko sustabdyti, ėmusis labai kardinalių, pirmą žingsnį nukertančių priemonių, kurios pasirodė besančios efektyvios kaip niekas kitas: dauguma valstybių tiesiog sugaudavo komunistinius politikierius, juos pasodindavo ar sušaudydavo ir invazija pasibaigdavo dar neprasidėjusi. Ten, kur į pirmą invazijos etapą šalys laiku nesureaguodavo, kaip kad Nikaragvoje, sustabdyti viską būdavo žymiai sunkiau – prasidėdavo keistas įsiveržimas su menamai vietiniais sukilėliais.
Beje, Kuba Šaltojo karo metais ne šiaip sau tapo viena iš pagrindinių revoliucijos eksportuotojų: juodaodžiai kubiečiai sėkmingai užsimaskuodavo Afrikoje, o baltaodžiai kuo geriausiai užsimaskuodavo kitose Lotynų Amerikos šalyse.
Vienas iš paskutinių nesmarkiai nuo scenarijaus tenukrypusių variantų buvo SSRS įsiveržimas į Afganistaną – jis vyko kiek kitaip, nei įprasta: nors ir buvo sukišta vietinė menamai liaudies valdžia, ji buvo tik po įsiveržimo, nekeliant visokių maskavimui skirtų ginkluotų revoliucinių judėjimų prieš tai. Ir, matyt, tai ir tapo priežastimi, dėl kurios įsiveržimas galų gale buvo nesėkmingas – neišėjo praplauti smegenų nei afganams, nei Vakarų pasauliui.
Gal todėl vėliau jau tokių klaidų SSRS nedarė: šiai pradėjus byrėti, buvo vėl sukurtas komplektas pseudovalstybių, paremtų vėlgi klasikiniu scenarijumi, – vietiniai politikieriai su vietiniais banditais, remiami ginklais ir kariuomene iš Rusijos, vaizduojantys liaudies valdžią ir kartu menamai savarankiški. Visiškai aiškūs pavyzdžiai – Padniestrė, Abchazija ir Pietų Osetija.
Tarp nesėkmingų scenarijų, kur vietinių banditų nepavyko pakankamai pririnkti, nes matyt žmonės susiprato link kur einama – vadinamoji Vilniaus krašto autonomija, Gagaūzija Moldovoje, Adžarija Gruzijoje. Tarp scenarijų, kur vieną kartą SSRS nepavyko, tačiau tas buvo pakartota vėl ir jau sėkmingai – Krymas: 1992 metais nepavyko, tačiau pavyko 2014 m.
Netgi II Čečėnijos karas galų gale baigėsi tuo, kad tegul ir po okupacijos, buvo vėl sužaista panašiai, kaip ir su daugybe kitų čia minėtų atvejų – įkišta Ramzano Kadyrovo valdžia, pavaizduota, kad čia patys čečėnai kitus čečėnus patvarkė, ir taip toliau. Matyt, Vladimiras Putinas nusprendė, jog reikia prisiminti senus metodus.
Tarp visai jau naujų atvejų – akivaizdžios Donecko ir Luhansko liaudies respublikos – ir vėl su tais pačiais paternais, kur pirma atsiranda kažkokie politikieriai su banditais, ima esą savarankiškai kovoti už kažkokį išsivadavimą ir prieš kokią tai fašistinę chuntą***. Ir vėl viskas kaip įprasta – jokios sovietinės pagalbos esą nesą, o išties juk čia tik vietiniai kovoja, na, gal dar vienas kitas savarankiškas savanoris atvykęs, o SSRS, tfu, Rusija – už taikų konflikto sprendimą, ir siunčia humanitarinę pagalbą.
Senas paternas reiškia senus metodus
Trumpai tariant, aš manau, kad jūs tą paterną matote patys:
Vietiniai politikieriai rėkia apie liaudies teises ir baisią valdžią, kuri kažką engia, rengia protestus. Paskui tie politikieriai susideda su liumpenproletariatu, pasivadina revoliuciniu judėjimu ir ima kovoti.
Iš kažkur pas juos randasi ginklai – vis didesniais kiekiais ir viskas ima virsti bandymu nuversti valdžią jėga – per karą ar perversmą.
Iš kažkur vis didesniais kiekiais randasi sovietiniai kariškiai, kurie vaizduoja, kad jų nėra, nors išties jie ir organizuoja, ir koordinuoja tų revoliucionierių veiksmus.
SSRS skelbiasi, kad ji už taiką ir prieš ginkluotą konfliktą, kurį kursto Vakarai, siūlo viską spręsti taikiais būdais, kiša humanitarinę pagalbą.
Tuo metu tas esą neremiamas revoliucinis judėjimas ima ir užgrobia valdžią, pradeda naikinti visus kas priešinosi.
Galų gale SSRS pasiskelbia niekuo dėta, tik kažkodėl ta liaudies valdžia tampa labai draugiška sovietams, pasikviečia pas save sovietinius taikdarius.
Galime nesunkiai suprasti, kad toks scenarijus yra ne šiaip sau: jį vykdant galima ilgą laiką (iki pat galutinės okupacijos) vaizduoti, kad įsiveržimo nėra, galima praplauti smegenis vietiniams ir pažarstyti žarijas svetimomis rankomis, taip pat galima užblokuoti Vakarų pasipriešinimą, nes vakariečiams praknisamas protas, jog čia tik Vakarai dėl visko kalti ir kad tenai negalima kištis, nes žmonės patys kovoja. Kitais atžvilgiais viskas vyksta kaip okupacija – ir su SSRS pajėgų atsiradimu, ir su kitos valstybės valdymo perėmimu.
Visuose atvejuose yra vienas esminis taškas, nuo kurio paternas prasideda. – tai vietiniai kovotojai ir politikieriai, bandantys vaizduoti kažkokią liaudies valdžią. Visa sovietinės kariuomenės invazija įvyksta tik po to, kai ima reikštis kažkokios vietinės esą liaudies valdžios. Ir visi atvejai, kur SSRS ar Rusijos invazija įsivažiuodavo, būdavo nulemiami išimtinai pirmo etapo – ar atsiras vietinė gauja liaudies valdžią vaizduojančių komunistų ir šiaip banditų.
Jei tik tokia politikierių ir banditų gauja atsirasdavo ir sugebėdavo kurį laiką išsilaikyti, sovietams pavykdavo įsukinėti kitą etapą, keliant karą, neramumus ir paskui siunčiant savo žmones bei ginklus – o tada jau vieninteliu keliu pasipriešinti tapdavo tiktai stipresnės karinės pajėgos (kaip pvz., Austrijoje ar Korėjoje). Tačiau jei gauja tokių atmatų neatsirasdavo ar būdavo laiku sunaikinama jų veikla – sovietinė invazija nepavykdavo.
Žodžiu, nuo invazijos apsisaugoti leidžiantis sprendimas išties yra liūdnas ir nemalonus, bet toks sprendimas yra – Lotynų Amerikoje jis veikė labai sėkmingai. Čia tarp kitko prisiminkime, kad pirmą etapą Baltijos šalyse Rusija jau bandė pervesti į antrą – Lietuvoje bei Latvijoje 2009 m., o Estijoje 2007 m. Visa laimė, kad tie bandymai buvo gana saikingi, o ir kažkiek pasiruošta buvo.
———
* Paternas – tai tokia seka, kur kažkas kartojasi vienu įprastu būdu. Panašiai kaip kokiuose mezgimų ar audinių raštuose – dėl to ir paternas. Čia kalbame apie veiksmų paternus, kurie leidžia identifikuoti tam tikrus už jų slypinčius procesus, o pagal procesus – ir jų generuotojus, o pagal generuotojus – jau galime ir spėti, kodėl jie taip elgiasi ir ką jie darys toliau. Žodžiu, jei tas pats paternas vis matomas – tikėtina, kad už jo slepiasi tas pats scenarijus.
** Pagal Vladimirą Leniną – liumpenproletariatas aka liumpenai – tai varančioji revoliucijos jėga. Liumpenai – tai visokie nusikaltėliai, kekšės ir taip toliau. BTW, Luhansko liaudies respublikos švietimo ministrė – tiesiog eilinė kekšė pačia paprasčiausia prasme. Krūvos tenykščių veikėjų netgi toje pat Rusijoje sėdėję ar ir dabar ieškomi už kriminalinius nusikaltimus.
*** Fašistinė chunta – senas sovietinis žodžių junginys, labai plačiai naudotas visais be išimčių atvejais, kai tik būdavo kalbama apie bet kokią vyriausybę, prieš kurią kovoja SSRS remiamos revoliucionierių pajėgos.
